Su „Titaniku“ nuskendęs kunigas

Autorius: Data: 2015-03-30, 10:32 Spausdinti

Su „Titaniku“ nuskendęs kunigas

Vytautas Valentinas ČESNULIS

Tas kunigas – Juozas Montvila, Kazio ir Magdalenos Montvilų sūnus. Juozas buvo jų vyriausias vaikas.  Be jo dar užaugo 4 sūnūs ir 3 dukros.

       Iš karto tenka pasakyti, kad įvairių šaltinių žinios apie kunigą ne tik prieštaringos, bet kai kur netgi klaidingos.

       Pasak „Lietuvių enciklopedijos“ (Bostonas) t. XIX, p. 248-249, J. Montvila gimė 1885 m. sausio 3 d. Marijampolės apskr. Nendriškių kaime. Žuvo Atlante 1912 m. balandžio 15 d. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir Seinų dvasinėje seminarijoje. Įšventintas 1908 m. kovo 22 d. ir paskirtas vikaru į Lipską. Už slaptą patarnavimą unitams rusų valdžios buvo nubaustas – atleistas iš pareigų be teisės užimti kokią nors vietą pastoracijoje. Kurį laiką dirbo Seinuose prie lietuviškų laikraščių, rašė pamokslus „Vadovui“. Turėdamas dailininko gabumų, yra nupiešęs vinječių ir kitų puošmenų Vilniaus laikraščiams ir knygoms. Matydamas, kad negalės gauti kunigo vietos Lietuvoje, išsirengė vykti į Ameriką. Kiek pabuvęs Anglijoje, sėdo į „Titaniką“. Atsisakęs pasinaudoti gelbėjimosi valtimi, guodė ir ramino mirties valandą kitus keleivius.

       Kiek kitokią informaciją apie kunigą pateikia „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ t. XV, p. 462. Gimtinė – Gudeliai Marijampolės apskr., o žuvęs 1912 m. balandžio 14 d. J. Montvila „redagavo Seinuose leidžiamą žrn. Šaltinis, rašė pamokslus į kunigams skirtą leidinį Vadovas…“.

       Čia iš karto pataisysime pastarosios enciklopedijos klaidas. Kunigo gimtinė yra ne Gudelių miestelis (bažnytkaimis) apie 26 km nuo Marijampolės, o Gudinės kaimas netoli Marijampolės. Anot „Słownik geograficzny Królestwa  Polskiego i innych krajów słowiańskich“ (Warszawa, t. V, 1884, p. 294), prie kelio iš Augustavo į Gardiną, 42 varstai nuo Augustavo esąs Lipskas priklausė ne Gardino, o Suvalkų gubernijos Augustavo apskričiai, Lipsko parapija – Augustavo dekanatui. Lipske kadaise buvusi unitų parapijos bažnyčia, kurios vietoje 1876 m. pastatyta stačiatikių cerkvė. Seinų kunigų seminariją baigęs jaunuolis buvo paskirtas į Seinų vyskupijai priklausiusį Lipską. J. Montvila niekada nebuvo „Šaltinio“ redaktorius. Savaitraščio redaktorius-leidėjas 1906 m. Nr.1-3 buvo kanauninkas Kazimieras Prapuolenis, nuo 1906 m. Nr. 4 iki 1907 m. Nr. 22 – kun. Juozapas Laukaitis, nuo 1907 m. Nr. 23 iki 1910 m. Nr. 36 –  kun. Juozapas Vailokaitis, o nuo 1910 m. Nr. 37 iki 1912 m. Nr. 22 – kun. Antanas Civinskas (vėliau B. P. Stosiūnas).

       Nėra ir nebuvo „Lietuvių enciklopedijoje“ minimo Nendriškių kaimo. Marijampolės savivaldybėje yra Nendriniškiai. Į šį kaimą tėvai persikėlė, kai Juozukui buvo tik dveji metai.

       Pasak 1923 m. Lietuvoje vykusio pirmojo visuotinio gyventojų surašymo duomenų (leidinys „Lietuvos apgyventos vietos“, Kaunas, 1925), Gudinės kaimas yra 10 km nuo Marijampolės geležinkelio stoties ir pašto. Todėl teisingiausiai J. Montvilos gimimo vietą bus nurodęs savaitraštis „Šaltinis“ 1912 m. Nr. 19: kunigas gimęs Marijampolės parapijos Gudynės sodžiuje; rašybos netikslumas (ne Gudinės) atleistinas.

       Į JAV 1907 m. atvykęs J. Montvilos brolis Petras 1887 m. gimęs jau Nendriniškiuose. P. Montvila buvo aktyvus siuvėjų unijos (profsąjungos) veikėjas, 1913 m. organizavęs Blaivininkų draugiją, buvo paminklo S. Dariui ir S. Girėnui statybos iždininkas (paminklas 1958 m. pastatytas Brukline), jis taip pat buvo Lietuvių darbininkų sąjungos, Lietuvių katalikų darbininkų klubo ir kitų organizacijų valdybų narys. Petras pakvietęs brolį Juozą atvykti į JAV dirbti lietuvių parapijoje.

       Katalikų savaitraščio „Šaltinis“ 1912 m. Nr. 19 išspausdintas kriptonimu Kun. J. V. pasirašytas straipsnis „Kunigas Juozapas Montvila“. Rašinio autorius – buvęs savaitraščio redaktorius kun. J. Vailokaitis (1880 – 1953). Anot straipsnio, kunigo nusikaltimas – išklausė mirties patale gulinčio senelio unito išpažinties. Deja, nei čia, nei kitur nerašoma, kada kunigas nusižengęs rusų valdžios reikalavimams. „Nusikaltusiam“ kunigui tebuvo leista laikyti tik vienas skaitytines mišias (tik neaišku, per kokį laiką – per dieną, savaitę ar kitaip?). Po vikaravimo Lipske nuo 1910 m. pradžios paskirtas vikaru į Liubavą. Čia su kun. Dumčium įsteigė „Žiburio“ draugiją, atnaujino parapijos knygyną, platino lietuviškus laikraščius. Ištisus metus laukė, ar bausmė nebus panaikinta. Seinuose dirbo spaustuvėje ir prie laikraščių – „Vadovo“, „Šaltinio“ ir „Spindulio“. Pasiryžo keliauti į Ameriką, pakeliui Anglijoje paviešėjęs pas giminaitį kun. K. Matulaitį. Išplaukė „Titaniku“ 1912 m. balandžio 10 d., o naktį iš 14 į 15 prigėrė.

       Kun. Kazimieras Matulaitis (1868 – 1944) iš Seinų vyskupijos į Angliją atvyko 1905 m. ir pasiliko bei klebonavo Londone. Čia jis 1911 m. pradėjo statyti bažnyčią, kūrė draugijas, atidarė knygyną, 1914 m. sudarė „Lietuvos aukurą“ – organizaciją nukentėjusiems nuo karo šelpti. Suparalyžiuotas 1930 m. lapkričio mėn., grįžo į Lietuvą.

       Apie kun. J. Montvilą atsiliepė Kaune leistas literatūros, mokslo ir politikos mėnraštis „Draugija“ (1913 m. sausis, t. XIX, Nr. 73): „Jo surinkti gražūs liaudies meno veikalai iš Seinų apskričio nemažai puošia mūsų Dailės Draugijos rinkinį“.

       Didoką straipsnį „Paskutinioji „Titanic`o“ kelionė. Atminimui kun. J. Montvilos žuvimo draug su kitais „Titanic`o“ keliauninkais“ 1914 m. Nr. 4-7 išspausdino Didžiojoje Britanijoje ėjęs katalikiškos krypties lietuvių svaitraštis „Išeivių draugas“ (savaitraštis 1914-1982 m. leistas Belshilyje ir Glazge). Išeivio slapyvardžiu straipsnį pasirašė leidinio steigėjas, o kurį laiką ir redaktorius kun. Jonas Norbutas.

       Pasak Nr. 4 (vasario 4 d.), anglų laikraščiai rašę, kad „jaunas lietuvių kunigas Juozas Montvila išpildė savo priedermę ligi galo“. Toliau apie kunigą sakoma: „Neseniai dar užbaigė Seinų seminariją, bet laimė jam nepatarnavo. Dėl pakrikštijimo stačiatikių vaiko atstatytas Lietuvoje nuo tarnystės važiuoja į Ameriką, idant tenai padaugintų skaitlių Kristaus vyndaržio darbininkų“. Savaitraščio Nr. 5 (vasario 21 d.) rašoma, kad priimtas savo giminaičio, lietuvių klebono, J. Montvila Londone išbuvo kelias dienas, o paskui sėdo į „Titaniką“ kaip antros klasės keleivis. Anot tolimesnio pasakojimo (savaitraščio Nr. 6, kovo 7 d.), tragedijos valandą ramus ir rimtas stovėjo pagyvenęs anglų dvasiškis Byles. „Nauju rekrūtu greta seno veterano išrodo jaunas, neprityręs lietuvių kunigas. Bet visame pažvilgyje matyt rezignacija, tvirtas nusprendimas ir valia. Ir jis velija pasilikti ant skenstančio milžino, negu kartu su kitais kovoti už savo gyvastį: jis be jokio svyravimo atmeta didžiai nustebusių laivo valdininkų pasiūlijimą užimti vieną iš vietų valtyse“. „Negali jis, tiesa, raminti kitų, nes nežino jų kalbos, bet užtai pilnai turi dvasišką kunigo valdžią. Su ašaromis akyse savo mintyje meldžia jis palaiminimo iš Dangaus tiems, kurie, panašiai į skruzdes, taip rūpinasi apie savo ilgalaikį gyvenimą“.

       Pateiksime dar kai kurių žinių apie kun. J. Norbutą. Tai jis parašė knygelę „Memorandum apie Škotijos lietuvius“ (Mossend, Lanarkshire, 1920). Joje autorius mini į Londoną atvykusį kun. Matulaitį, pasakoja apie trumpai, 1899 m. rugpjūčio 25 d. – lapkričio 17 d., Glazge ėjusį dvisavaitinį katalikišką laikraštėlį „Vaidelytė“, kurį leido 1898 m. balandžio mėn. į Škotiją atvykęs kun. V. Varnagiris su publicistu Jonu Montvila (1873 – 1910). Be kita ko, kun. Varnagiris Škotijoje suorganizavo „Šviesos“ draugiją, sutvarkė parapinę Šv. Kazimiero draugiją ir kt.; 1900 m. išvažiavo Amerikon, kur ir mirė.

       J. Norbutas atstovavo Škotijos lietuviams 1916 m. pavasarį kun. K. Matulaičio Londone sušauktoje lietuvių veikėjų konferencijoje Lietuvos nepriklausomybės reikalu. Tik „Lietuvių enciklopedija“ t. XX p. 404 Norbutą klaidingai vadina Juozu.

       Visišką neteisybę apie Juozą Montvilą parašė Kauno kunigų seminariją 1906 m. baigęs rašytojas Mykolas Vaitkus (1883 – 1973). Atsiminimų knygos „Mistiniame sode“ (Putnamas, 1957) skyrelyje „Žingsnis į antrus seminarijos metus“ (p. 120) autorius tarp naujokų mini ir „tokį Montvilą, apskritaveidį rožinį blondiną, kurs, pabuvęs kiek kunigu, 1910 metais vyko į Ameriką Titaniko laivu ir nuskendo drauge su dar kitu to pat kurso draugu kunigu ir dauguma keleivių“.

       Kas kita yra įvairių leidinių užuominos apie J. Montvilos rašytus pamokslus. Žurnale „Vadovas“ 1910-1912 m. išspausdinti bent 25 šio kunigo pamokslai. Juos autorius pasirašinėjęs kriptonimais: dažniau Kun. J. M., rečiau K. J. M. Daugelis pamokslų išversti iš kitų pamokslininkų tekstų. Tikslesnės jų metrikos nenurodomos, kai kurie šaltiniai pažymėti tik santrumpomis, todėl žinių apie tikruosius pamokslų autorius teko paieškoti kitur.

       Pirmasis J. Montvilos pamokslas yra „Vadovo“ 1910 m. t. V Nr. 20: pamokslas antrajam sekmadieniui po Velykų – „Ar pažįstame Jėzų, gerąjį Ganytoją“ (versta iš „Nowa. Bibl. Kaznod.“ = „N. B. K.“). Originalas – tai ano meto lenkų religinis žurnalas „Nowa Biblioteka Kaznodziejska“ (Naujoji pamokslininkų biblioteka).

       Žurnalo t. VI yra trys pamokslai: Nr. 21 – pamokslas šeštam sekmadieniui po Velykų (versta iš kun. K. Michalskio pamokslo); Nr. 23 – pamokslas aštuntam sekmadieniui po Sekminių „Apie vogimą“ (išsiversta iš kun. Ant. Piramovičiaus pamokslo); Nr. 24 – pamokslas tryliktam sekamdieniui po Sekminių „Tikroji žmogaus grožybė“ (versta iš „N. B. K.“).

       Keturi pamokslai išspausdinti žurnalo t. VII: Nr. 25 – pamokslas „Apie artimo meilę“ septynioliktam sekmadieniui po Sekminių; Nr. 27 – dvidešimt penktam sekmadieniui po Sekminių skirtas pamokslas „Apie blogų knygų intekmę“ (naudotasi „N. B. K.“); Nr. 28 – pamokslas Šv. Panelės Nekalto Prasidėjimo šventei (turėtų būti Švč. Panelės. – Red. past.); Nr. 29 – pamokslas pirmam sekmadieniui po Trijų Karalių.

       K. Michalskis – tai pamokslininkas kun. Kazimiežas Marianas Michalskis (1868 – 1910). Jis nuo 1906 m. pabaigos suredagavo žurnalo „Nowa Biblioteka Kaznodziejska“ 1-5 tomus, o nuo 1898 m. iki mirties redagavo „Słowo Boże“ – žurnalo „Przewdonik Katolicki“ priedą.

       Antonis Piramovičius (Piramowicz, 1817 – 1896) buvo lenkų religinis veikėjas, pamokslininkas, 1850-1892 m. paskelbęs kelis pamokslų rinkinius.

       Daugiausia pamokslų – 12 – J. Montvila „Vadovui“ parašęs 1911 m. Žurnalo t. VIII yra du jo pamokslai: Nr. 30 – penktam sekmadieniui po Trijų Karalių (iš kun. Fabero pamokslų); Nr. 31 – pamokslas pirmajam Gavėnios sekmadieniui „Kas darytina Gavėnioje“ (irgi iš Fabero pamokslų).

       Žinomi bent trys Faberai, bažnytinius tekstus XVI-XIX a. rašę Vakarų Europos katalikų veikėjai; minėtinas ir Jonas Faberas (1558 – 1620), Vilniaus prelatas, vicedekanas. J. Montvila veikiausiai naudojosi 1845 m. katalikybę priėmusio anglų teologo Frederiko Viljamo Fabero (1814 – 1863), pagarsėjusio bažnytinių himnų autoriaus raštais.

       „Vadovo“ 1911 m. t. IX Nr. 33 išspausdinti du J. Montvilos pamokslai: ketvirtam sekmadieniui po Velykų – „Žmogaus gyvenimo bėgis“ (iš Fabero pamokslų) ir pamokslas Jėzaus Kristaus į Dangų Žengimo šventei „Dangaus linksmybės“. Nr. 34 taip pat du pamokslai: antrajai Sekminių dienai “Šventos Dvasios darbai“ ir pamokslas Šv. Petro ir Povilo šventei. Nr. 35 galima paskaityti Kun. J. M. pamokslą penktam sekmadieniui po Sekminių – „Fariziejų dievobaimingumas“; tame pačiame numeryje yra ir pamokslas septintam sekmadieniui po Sekminių – „Pavojus išeivių dorai svetimose šalyse ir kaip nuo jo apsisaugoti“. Nr. 36 paskelbti pamokslai: dešimtam sekmadieniui po Sekminių (iš Fabero pamokslų) ir pamokslas tryliktam sekmadieniui po Sekminių – „Apie girtybę“. 1911 m. t. X Nr. 37 – pamokslas Švč. P. Marijos Užgimimo šventei (iš „N. B. K.“), o Nr. 39 – pamokslas Uždūšinei dienai (irgi iš „N. B. K.“).

       1912 m. „Vadove“ išspausdinti penki J. Montvilos pamokslai. T. X Nr. 41 – homilija Trijų Karalių šventei; Nr. 42 – pamokslas Senųjų Užgavėnių šventei ir pamokslas Užgavėnių sekmadieniui „Apie dvasiškąjį aklumą“; Nr. 43 – pamokslas penktajam Gavėnios sekmadieniui. Vienas pamokslas išspausdintas jau po kunigo žūties. Tai t. XII Nr. 46 esantis pamokslas ketvirtam sekmadieniui po Sekminių „Apie darbštumą“ (versta iš „N. B. K.“).

       Bronius Kviklys knygoje „Lietuvos bažnyčios“, 2 – „Vilkaviškio vyskupija“, Chicago, 1982 pateikęs niekur kitur neminimą faktą apie J. Montvilos suspendavimą – kunigo teisių atėmimą. Skyrelyje apie Liubavo parapiją rašoma (p. 206): „Iš susipratusių parapijos vikarų minėtinas kun. Juozas Montvila. Lenkuojančių jis buvo įskųstas Seinų kurijai, kuri jį suspendavo“.

       Vilkaviškio vyskupijoje 2012 m. paminėtas Juozo Montvilos žūties šimtmetis. Liubave liepos 22 d., per Škaplierinės atlaidus, pašventintas jam skirtas koplytstulpis. Vištyčio bažnyčioje rugpjūčio mėn. surengta paroda „Kunigas Juozas Montvila – pasaulio lietuvis“. Nendriniškiuose, prie buvusios Montvilų sodybos, rugsėjo 6 d. kunigui atidengtas paminklinis akmuo.

       „Titaniku“ plaukė du katalikų kunigai – J. Montvila ir anglas. Istorikų surinktomis žiniomis su laivu taip pat nuskendo lietuvis Simas Baniulis ir žydas nuo Ignalinos Eliezeras Gilinskis.

       Naudodamiesi proga papasakosime, kaip apie „Titaniko“ žuvimą rašoma J. Mačernio knygelėje „Paslaptingoji rykštė. Tik atsitiktinumai ar baudžianti Dievo ranka?“, Marijonų kongregacijos leidinys, Marijampolė, 1935 (Nihil obstat [Niekas nekliudo] – Sacerdos [Kunigas] J. Stakauskas M. I. C., Censor librorum [Knygų cenzorius], 1935. VII. 31; Imprimatur [Tebūnie spausdinama] – Antonius Eppus [Vyskupas Antanas Karosas], Vilkaviškis, 1935. VIII. 14). Pasak autoriaus, knygelėje aprašomi atsitikimai daugiausia paimti iš nežinia kada Miunchene, Vokietijoje, išėjusios daktaro Hugo Schnell (Šnel) knygutės „Zufall oder Fügung“. Pavyko išsiaiškinti, kad H. Šnelio knygutė Miunchene išleista 1920 m. Pilnas jos pavadinimas: „Zufall oder Fügung? Ein Wort über die Vorsehung Gottes“ (Atsitiktinumas ar lemtis? Pasakojimas apie Dievo Apvaizdą).

       J. Mačernio knygelės p. 31-32 yra straipsnelis „Netikėtas  T i t a n i k o  laivo nuskendimas“. Jame sakoma: „Dėl garlaivio žuvimo buvo užvesta didelė byla, stropus viso dalyko tardymas, kurio aktuose liko užfiksuoti dideli piktžodžiavimai prieš Dievą“. Laivo sienos esą buvo išrašytos nevalyvais burnojimais, pvz., „Net patsai Kristus negali jo nuskandinti“ ir pan. Žemiau vandens linijos metro didumo raidėmis buvo užrašyta: „No God – No Pope“ (Nei Dievo, nei popiežiaus). Užrašas ant kito laivo šono: „Nė žemės, nė dangaus galybės negali mus nuskandinti“. Tokių pat bedieviškų pažiūrų buvęs laivo kapitonas. „… Moderniškiausią garlaivį milžiną perskrodė ledo kalnas ir, sakoma, per tą vietą, kur buvo užrašyti žodžiai „No God – No Pope“.

       Lietuviškos knygelės autorius Juozas Mačernis (1891 – 1976) – pedagogas, esperantininkas, 1927 m. baigęs Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Dėstė Telšių mokytojų ir kunigų seminarijose, redagavęs savaitraštį „Žemaičių prietelius“ ir esperantininkų mėnraštį „Litova stelo“. Išleido kelias knygas esperanto kalba ir daugiau kaip 20 originalių ir verstinių knygų bei brošiūrų lietuvių kalba. 1944 m. pasitraukė į Vakarus.

Katalikų kunigai , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra