Pagrindinis puslapis Religija Katalikų kunigai Su tikėjimu ir stiprybe širdyje

Su tikėjimu ir stiprybe širdyje

Benjaminas ŽULYS

Nuo Šiluvos aukštumų

Kai atėjome į jaukią monsinjoro Alfonso Svarinsko buto svetainę Vilniuje, Odminių gatvėje, nuo sienų iš paveikslų ir nuotraukų žvelgė iškilūs mūsų tautos patriotai, šviesuoliai, kankiniai. Čia – Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis, vyskupai Vincas Borisevičius, Motiejus Valančius, pokario okupuotosios Lietuvos generolas, ketvirtasis Lietuvos prezidentas Jonas Žemaitis, kankinė Adelė Dirsytė, kiti taurūs lietuviai, dabar iš Aukštybių žvelgią į atkurtą nepriklausomą Lietuvą ir gal vertiną, kokia dabar yra toji Lietuva, ar jų pastangos, aukos nenuėjo veltui, ar prisidėjo prie gimtosios šalies laisvės ir jos ateinančios dienos.

Čia pat dėmesį patraukia tautinės juostos, skirtos šios katalikiškos buveinės šeimininkui jo 75–erių metų ir kitų sukakčių proga. Tai buvo prieš penkerius metus. Kitų metų pradžioje mons. A. Svarinskas, jo artimieji, bičiuliai, kraštiečiai pažymės šio garbaus kunigo, Lietuvos patrioto 80–ies metų sukaktį.

Šiomis dienomis, spalio 3-iąją, sukanka 50 metų, kai A. Svarinskas buvo įšventintas kunigu. Nesunku suskaičiuoti, kad tai buvo 1954 metais. Tai tarsi dar viena paskata apmąstyti savo ganytojiškos, patriotinės veiklos šviesumas, atsigręžti į savo ir bičiulių, bendražygių atliktus darbus, taip pat pamąstyti apie šios dienos Lietuvą, jos tolesnius žingsnius.

Monsinjoras neskuba pasakoti apie savo kunigystės, viso gyvenimo dešimtmečius. Jis sako neturįs ką apie save pasakoti, nieko ypatinga nepadaręs. Kai atvykome, jis tik ką buvo grįžęs iš Šiluvos atlaidų, kur su kitais kunigais aukojo šv. Mišias, dar gyveno ten patirtais įspūdžiais, nuotaikomis. Toji diena buvo skirta Lietuvos kariuomenei ir partizanams. Pats mons. A. Svarinskas prieš kurį laiką ėjo Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigas, yra dimisijos pulkininkas. Tad ne iš nuogirdų, pasakojimų, o iš arti regėjo ir patyrė mūsų kariškių gyvenimą, žino, kas yra svarbu mūsų šalies ramybės ir taikos sergėtojams. Daugelis karininkų dar ir dabar jį prisimena, sveikinasi, užkalbina. Monsinjoras samprotauja, kad mūsų kariuomenėje galėtų daugiau būti dvasingumo, doros, kas visai neprieštarautų ir nepakenktų mūsų karių patriotizmui, kovingumui. Dargi priešingai – skatintų giliau mąstyti apie savo pareigą Tėvynei, savo namams, šeimai. Mons. A. Svarinskas susirūpinęs, kad tą dieną net trumpai nebuvo užsiminta apie iš Žemaitijos kilusį pokario Lietuvos vieną tautinės ginkluotosios pasipriešinimo kovos vadų generolą Joną Žemaitį. Gal ne visi kariškiai, ypač jaunesniosios kartos, žino apie šio didžiavyrio nuopelnus Lietuvai. Jis sovietų okupacijos metais siekė centralizuoti visą Lietuvos ginkluotą pogrindį, 1949 metų vasarį, ypač nuožmiu kagėbistų siautėjimo metu, sušaukė Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą ir įkūrė jungtinę pasipriešinimo organizaciją – Lietuvos Laisvės kovų sąjūdį, buvo išrinktas jo prezidiumo pirmininku. Ar daug kas, ne vien kariškiai, žino, kad J. Žemaitis buvo pripažintas ketvirtuoju Lietuvos Prezidentu? Čekistų suimtas, kankintas ir sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime…1954 m. lapkričio 28-ąją monsinoras yra išleidęs 1500 šio partizanų vado portreto egzempliorių.

Mons. A. Svarinskas susirūpinęs kalba apie netoli Ukmergės jau ne vienerius metus rengiamą ir niekaip neįrengiamą Lietuvos partizanų parką. Vis trūksta lėšų… Jų iki šiol skiriama tik pusei sargo etato. Ką tada galima padaryti?

Garbusis kunigas prisimena prieš dešimt metų, jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vykusius Šiluvos atlaidus. Tada jo rūpesčiu arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pakrikštijo du kareivius, penkiolika iš jo rankų priėmė Pirmąją Komuniją. Tai ne vienam atlaiduose dalyvavusiam tikinčiajam išspaudė džiaugsmo ir vilties ašarą. Toks monsinjoro poelgis nepatiko ateistams. Tarp tokių buvo marksizmo ir leninizmo „idėjų“ propaguotoja Sigita Burbienė ir tuometis Seimo narys Algimantas Salamakinas – tas pats Seimo narys, dabar kalbąs doros, etikos klausimais. Kaip su nuoskauda sakė monsinjoras, šie du veikėjai reiškė savo nepasitenkinimą, kad jis krikštijąs, dalijąs Komuniją kareiviams. Seime jie tvirtino: „Neleisime mons. A. Svarinskui dirbti juodo darbo ir ant grindinio klupdyti kareivius“. Ir netrukus monsinjoras, be jokio paaiškinimo, buvo atleistas iš kariuomenės kapeliono pareigų. Savieji jo negynė.

Monsinjoras mena dar ankstesnius laikus Šiluvos atlaiduose, kai Lietuvoje šeimininkavo sovietų okupacinė valdžia. Nebijodami represijų, kitokių susidorojimų, ne tik vyresnio amžiaus tikintieji, bet ir jaunimas čia meldėsi eidami keliais nuo didžiojo altoriaus apie Baziliką, kitas šventąsias vietas. Procesija ėjo dešimt metų. 1990 metais mons. A. Svarinskas drauge su kitais ėjo paskutinįkart. Bet laikai ir tradicijos keičiasi. Monsinjoras išgyvena, kad „dabar taip uoliai neina, panašių procesijų nebūna“. Dabar, grįžę iš atlaidų, tą pačią ar kitą dieną ne vienas susės prie televizorių, iš kur plūsta gausi, su pasimėgavimu teikiama informacija apie politikų skandalus, korupciją, politinių partijų rietenas, kitus panašius dalykus. O kur dar laidos, išsamiai nušviečiančios žudynes ir savižudybes, sekso, smurto filmai.

„Kaip pakelti tautą, – tarsi klausia ir dar giliau mąsto monsinjoras. – Žmonės turi atsiremti į dorą, teisingumą, ir tik tada iškils kūrybos poreikis, tauta bus gyvybinga, kūrybinga, eis demokratijos keliu. O tikros demokratijos bruožas – atsisakyti savo asmeninių teisių, privilegijų, patogumų visuomenės labui, – apibendrina pašnekovas. – Žodis ir asmeninis pavyzdys turi gyvuoti drauge, vienas kitą papildyti, be šios vienovės daug gero nepadarysime…“ Kaip vertingą pavyzdį jis pamini prieškario Lietuvos krašto apsaugos ministrą generolą Stasį Dirmantą. Kartą jis savo asmeniniais reikalais važiavęs miesto autobusu. Žmonės jį pažinę ir nustebę klausė, kodėl jis, ministras, generolas, turėdamas personalinį automobilį, vairuotoją, važiuojąs autobusu. „Aš važiuoju ne darbo, o asmeniniais reikalais“, – trumpai atsakęs ministras. Monsinjoras prisimena, kaip 1918-1920 metais, ypač sunkiais jaunai atkurtai nepriklausomai Lietuvai, visi ministrai keliolika mėnesių neėmė algų, jas paaukojo savo šalies labui. Žvelgiant dabartinių aukštų ir žemesnių pareigūnų bei valdininkų akimis, tai tikriausiai atrodo neįtikėtina, nesuvokiama, gal net juokinga…

Kunigystę priėmė lageryje

Mons. A. Svarinskui visa, kas dora, krikščioniška, humaniška, yra lengvai suvokiama, priimtina. Jis turi visišką moralinę teisę reikšti savo nuomonę apie ankstesnę ir dabartinę visuomenę, tautą, jos vadus, apie žmones, kurie buvo greta jo ar toliau, yra šalia ar dar toliau. Nes jis žino, kas yra tautos laisvė ir nepriklausomybė. Jis savo gyvenimu parodė, ką galima padaryti tautos labui, dėl to patyręs daug kančių, bet nė valandėlei nepalūžęs. Tik pamąstykime – 22-eji metai sovietiniuose kalėjimuose, lageriuose. Suimtas, tardytas, nuteistas, paleistas, vėl suimtas ir vėl… Monsinjoras buvo areštuotas tris kartus ir penkis – teistas. „Mane gelbsti, man padeda Dievas“, – santūriai pastebi mons. A. Svarinskas.

Bene pats artimiausias ir dvasingiausias susitikimas su Aukščiausiuoju įvyko pirmojo įkalinimo metu, 1954 metų spalį, Abezės sovietiniame lageryje. Tada A. Svarinskas, nespėjęs baigti Kauno kunigų seminarijos ir turėjęs slapstytis už pogrindinę veiklą, tame lageryje buvo įšventintas kunigu. Tik ne taip paprasta buvo tapti kunigu lageryje. Bet po svarstymų išeitis buvo surasta. Mat netolimame lageryje kalėjo vyskupas Pranciškus Ramanauskas. Tik oficialiai pasikviesti jį pas save buvo neįmanoma. Tada A. Svarinskas gavo litrą spirito ir jį „įteikė“ ligoninės medicinos punkto vedėjui, prašydamas, kad šis vyskupą pripažintų sunkiai susirgusiu ir reikalingu skubios pagalbos centrinėje lagerių ligoninėje. Spiritas padėjo, ir vyskupas ant neštuvų buvo pristatytas į lagerį, kur kalėjo A. Svarinskas. Čia vyskupas užgrūdintą jaunuolį įšventino kunigu. Iki Stalino mirties nieko iš lagerių neleisdavo. Baigus bausmę, vachtoje (sargybos būstinėje) perskaitydavo naują potvarkį, kad įkalinimas pratęsiamas penkeriems-septyneriems metams. Tada veikė KGB osoboje sovieščanije (populiariai – „troika“). Vėliau pradėjo leisti į tremtį. „Todėl norėjau į tremtį nuvažiuoti būdamas kunigu“. Tuomet į kunigus buvo įšventintas ir vienas kalinys latvis. Vyskupas netrukus „pasveiko“ ir buvo grąžintas į ankstesnę kalinimo vietą. Gėrio sėkla jau buvo pasėta. Nuo tol A. Svarinskas turėjo teisę eiti visas kunigo pareigas, ką jis uoliai atliko pirmiausia tarp lageriuose kalėjusių kalinių.

Suprantama, eiti kunigo pareigas tokiomis sąlygomis buvo itin sunku ir sudėtinga. Bet jauno ganytojo sieloje dvejonėms, baimei, nepasitikėjimui savo jėgomis vietos nebuvo. Tokiomis sąlygomis tekdavo pasitelkti ir daugiau išmonės, sumanumo. Šv. Mišias jis aukodavo čia pat, barakuose. Būdavo, kun. A. Svarinskas atsiklaupia prie savo spintelės, aukoja šv. Mišias, katalikai kaliniai ant narų – irgi susikaupę meldžiasi. Įėjęs prižiūrėtojas klausia, ką čia kalinys Svarinskas veikiąs. „Meldžiuosi“, – atsakydavęs šis. Prižiūrėtojas į tai vien ranka numodavęs, neįtardamas, kad čia vyksta šv. Mišios. Pamatęs išskėstas rankas, sakant „Dominus vobiscum“, lagerio pareigūnas vėl sunerimdavo – kas čia vyksta? „Proizvodstvennaja gimnastika“ („gamybinė mankšta“), – atsakydavo kalinys A. Svarinskas. „Chorošo, chorošo“ („Gerai, gerai“), – pagirdavo prižiūrėtojas.

Kai po Stalino mirties kalėjimo režimas silpnėjo, kaliniai iš namų galėdavo gauti razinų, iš jų būdavo daromas vynas šv. Mišioms, įvairiais būdais apsirūpindavo ir balta nerauginta duona šv. Komunijai. Paskutiniame lageryje Permėje kunigas A. Svarinskas pasiekė, kad per Kalėdas ir Velykas niekas nesikeikdavo (o juk be vulgarių rusiškų keiksmų lageriuose neapsieidavo nė valandėlė…). Net nerūkydavo, tuo sukeldami lagerio prižiūrėtojų nuostabą. Įgijęs vis daugiau ganytojiškos tokiomis sąlygomis patirties, kunigas A. Svarinskas gebėdavo dvasiškai, katalikiškai pasirūpinti ir kalinėmis moterimis – ir jas pasiekdavo šv. Komunija, jo dvasingas žodis. O būdavo taip: kai 12 val., vidurdienį, suskambėdavo skambutis „proverkai“ (patikrinimui), moterys žinojo, kad tuo metu kunigas duoda išrišimą. Šv. Komuniją joms perduodavo rusė vaistininkė, drauge veždavusi ir vaistus savo lageriui.

Kalėdamas lageriuose, kun. A. Svarinskas artimiau susipažino su tokiomis iškiliomis asmenybėmis kaip minėtasis vyskupas Pranciškus Ramanauskas, prieškario nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministras pulkininkas Silvestras Leonas, kunigas kanauninkas Petras Rauda, ne viename sovietiniame kalėjime ir lageryje kalėjęs vyskupas Teofilis Matulionis, Ukrainos, Lvovo metropolitas, vėliau – kardinolas, 17 metų Sibire kalintas Josifas Slipis, Vengrijos grafas Čaki, buvęs Čekoslovakijos parlamento narys, kiti Lietuvos patriotai, kaliniai iš užsienio šalių.

Kiekvienas toks žmogus – tai tarsi atversta dvasingumo, doros ir pasiaukojimo knyga, atvira visų akiai ir širdžiai. Apie kiekvieną jų monsinjoras gali pasakyti daug reikšmingo, įdomaus, įsimintino. Pavyzdžiui, kad vyskupas T. Matulionis visiems – saviems ir svetimiems – tiesą sakydavo į akis. Tardomas saugumiečiams jis kalbėjo: „Jūs manęs neįbauginsit“. Vėliau kai kada prasitardavo: „Aš dėkoju Dievui, kad galėjau kentėti už Kristų“. Grafas Čaki, Vengrijoje ir Čekijoje turėjęs 100 tūkstančių hektarų žemės („su monokliu, gelsvais riestais ūsais…“, – prisimena mons. A. Svarinskas), duodamo cukraus pats nevalgydavo, o atiduodavo savo tautiečiui širdininkui V. Tessar. Dėl visa ko tai darydavo gudriai, sakydamas, kad pusę cukraus davinio turi pasilikęs sau ir jam jo užtenka – tada kalinys paimdavo, manydamas, kad geradario neskriaudžia. Ministras S. Leonas išdalydavo machorką, iš namų gautą sūrį, dar šį tą. Tai lagerio sąlygomis buvo ne smulkmena. Apie panašius pasiaukojimo atvejus sunkiomis kalinimo sąlygomis monsinjoras galėtų pasakoti dešimtimis ir šimtais pavyzdžių. Tada lageryje kasdien mirdavo po penkis šešis žmones – nuo ligų, nepakeliamų darbo, gyvenimo sąlygų, sužalojimų. Bet gulago tarnams tai buvo smulkmena, nes į lagerius plūdo naujos nemokamo darbo „masės“.

Mons. A. Svarinskas ypač šiltu žodžiu, žavėdamasis atsiliepia apie kunigą, profesorių, prieškario Lietuvos žemės reformos vykdytoją Mykolą Krupavičių. Jo pastangomis, pritarus vyriausybei, bežemiams ir mažažemiams buvo išdalyta 418 tūkst. hektarų dvarininkų žemių. Sovietams okupavus Lietuvą, jis memorandumu kreipėsi į bolševikinę Justo Paleckio vyriausybę, gindamas Katalikų Bažnyčią ir visų tikinčiųjų teises. Nacių okupacijos metais kun. M. Krupavičius drauge su buvusiu Lietuvos prezidentu Kaziu Griniumi ir buvusiu žemės ūkio ministru Jonu Aleksa (1955 m. mirė tremtyje Sibire) protestavo prieš krašto kolonizavimą, Lietuvos žydų naikinimo politiką. 1944-1955 metais kun. M. Krupavičius buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas (JAV). Kiekvieną šio žmogaus žingsnį lydėjo altruizmas, idealizmas, tiesumas, griežtumas tiek sau, tiek kitiems, lietuvybė, krikščioniškos demokratijos bruožai.

Mons. A. Svarinskas pamena, kaip po suėmimo ir tardymo, norėdamas patekti į lagerį, kur kalėjo jam artimesni žmonės, imdavosi gudrybių. Kartą jis saugumiečių paprašė, kad jį paskirtų kalėti į Vorkutą. Esą jis sergąs džiova, o Vorkutoje jam oras yra palankesnis. Be to, ten yra jo draugų, su kuriais vėl norėtų susitikti ir pan. Štai į Mordoviją labai nenorėtų, ten jam nepatinka. Kagėbistams to ir tereikėjo: jie kun. A. Svarinską išsiuntė ne į Vorkutą, o į Mordovijos lagerį, kaip tik ten, kur jis iš tikrųjų ir norėjo. Ten vėl sutiko savo bičiulį kanauninką Praną Raudą, kitus bendraminčius.

Mons. A. Svarinskas buvo kalinamas už jaunimo katechizavimą, Lietuvos katalikų teisių gynimą (jis buvo Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys), savo atvirus memuarus, trispalvės vėliavos ir A. Šapokos „Lietuvos istorijos“ laikymą bei kitą patriotinę veiklą. Beje, kun. A. Svarinskas aktyviai talkino leidžiant „Katalikų Bažnyčios kroniką“, bet nors saugumiečiai nėrėsi iš kailio, to jiems įrodyti nepavyko – čia vėl pasireiškė jo išradingumas – kunigas jiems pareiškė: „Esu labai bailus, manęs niekas niekur nekviečia …“

Savaime suprantama, sovietų valdžios pareigūnai kun. A. Svarinskui suformuluodavo kaltinimą – „griovė tarybų valdžią“, o jau 1961 metais Aukščiausiasis teismas Vilniuje jam priteisė naują „titulą“ – ypatingai nusikaltęs recidyvistas („osobo opasnyj recidyvist“).

Antrojo įkalinimo metu išlaisvinti iš lagerio A. Svarinską padėjo minėtasis Lvovo metropolitas J. Slipis, po ilgų tremties metų išsiųstas gyventi į Vatikaną. (Kai kuriose šv. Mišiose lageryje jis A. Svarinskui net atsakinėdavo.) Trečiojo įkalinimo metu į SSRS vyriausybę dėl kun. A. Svarinsko išlaisvinimo kreipėsi tuometis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas. O netrukus, jau išlaisvintas, A. Svarinskas lankėsi pas šį įžymų JAV politiką. Vietoje numatytų penkiolikos minučių, pokalbis tada užtruko visą pusvalandį. „Tai buvo išties įsimintinas susitikimas“, – prisimena monsinjoras.

„Negaliu sėdėti sudėjęs rankas…“

Kalėjimuose, tremtyje praleista 22-eji metai. Iškęsta daug dvasinių, fizinių kančių, patirta pažeminimų tiek sovietinėje Lietuvoje, tiek lageriuose. Bet mons. A. Svarinskas sako, kad per tuos daugelį metų tremtyje ir kitur būta ir šviesių valandų, pasidžiaugimo savo ir kitų žmonių nuveiktais darbais. „Juk kiek lietuvių patriotų žuvo nesulaukę laisvės valandos…, – su liūdesiu prisimena monsinjoras. – Mane Dievas laikė ir tebelaiko, tokia Jo valia“. Turėdamas humoro jausmą, pastebi, kad sovietų lageriams jis liko „skolingas“ puspenktų metų – tiek juose liko neatbūta pagal „paskyrimą“.

Po pirmojo įkalinimo, grįžus į Lietuvą, kun. A. Svarinskas paskiriamas ne klebonu, o altaristu Alytaus rajono Miroslavo parapijoje. (Kaip žinoma, tokius ir kitokius paskyrimus tvarkydavo ne vien Bažnyčios vyresnybė, bet pirmiausia – sovietinis saugumas.) Vėliau jis buvo Kudirkos Naumiesčio, Igliaukos, Viduklės bažnyčių klebonu, Kauno Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios rektoriumi, Kavarsko klebonu.

Rodos, ko daugiau reikia. Šitiek iškentėjus, atbuvus lageriuose, ten praradus daug sveikatos, dabar ramiai džiaukis atgauta Lietuvos nepriklausomybe, Dievo duota ištverme. Arba – ramiai dirbk, labiau rūpindamasis savimi, savo būviu, ateinančiais Aukščiausiojo skirtais metais.

Taip gal tiktų sakyti daug kam, tik ne mons. A. Svarinskui. Ne toks požiūris, ne tokie įsitikinimai ir ne toks būdas. „Negaliu sėdėti sudėjęs rankas. Turiu būti su žmonėmis, gyventi jų gyvenimu, – kalba monsinjoras. – Juo arčiau tautos, tuo bus mažiau klaidų. Juo labiau kad ir atgavus nepriklausomybę, Lietuvoje dedasi daug negerų dalykų…“ Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas, dimisijos pulkininkas, LR Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo deputatas, Lietuvos partizanų, šaulių, politinių kalinių ir tremtinių kapelionas – tai tik dalis oficialių pareigų, kurios mons. A. Svarinskui rūpėjo ir rūpi. Jam labai svarbu žmonių dvasingumas, tikėjimas, dorovė. Viduklėje jis atgaivino „Kalvarijos kalnų“ giedojimus. Tada susidarė 22 giedotojų grupės. Ne vien bažnyčioje, bet ir šeimose per Gavėnią ir Adventą būdavo meldžiamasi už mirusiuosius ir gyvuosius. Monsinjoras net po 20–25 metų prisimena katalikiškas parapijų, kaimų šeimas. Antai Miroslave, Gražulių šeimoje, užaugo net šešiolika vaikų, iš kurių trys tapo kunigais. Ten pat buvo graži gydytojo J. Markelio šeima. Arba – Sopranų šeima Viduklėje. Įdomu, kad Viduklėje net 64 mėnesius buvo minima A. Svarinsko suėmimo diena, t. y. sausio 26-oji. Tą dieną suvažiuodavo keletas kunigų, būdavo aukojamos šv. Mišios, sakomi pamokslai, einami Kryžiaus keliai. Visi suvažiuodavo pas Virginiją ir Algį Sopranus. KGB pradurdavo atvažiavusiųjų automobilių padangas, užsirašinėdavo automobilių numerius. Ar daug kur tokių pavyzdžių rastume?

Garbųjį monsinjorą jaudina, neramina šių dienų Lietuva, ateinantis metas. Kaip galėjo būti, kad, kaip teigia šaltiniai, dalyvavusiam paskutinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio nužudymo egzekucijoje to meto sovietiniam pareigūnui, vėliau – generolui R. Misiukoniui atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus įteikė Lietuvos ordiną? Sakoma, kad Prezidentas nežinojęs, kas anksčiau buvęs R. Misiukonis. Tada neaišku, kas stovi šalia Prezidento ar už jo nugaros…

„Daug kas blogai todėl, kad mūsų tautos vadai miega…“ – su širdgėla apgailestauja monsinjoras. Ne visiems esąs parankus ir jis pats. Monsinjoro nuomone, mums reikia ne vien vilties, bet pirmiausia – teisingumo.

Pagerbs Lietuva, bičiuliai

Gana netikėtai išlaisvintas iš lagerio savo trečiojo įkalinimo metu, mons. A. Svarinskas apkeliavo daugelį pasaulio šalių. Jis lankėsi Australijoje, kur aplankė aštuonias lietuvių kolonijas, Singapūre, Palestinoje, Italijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Ispanijoje, JAV, Kanadoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Belgijoje, Olandijoje, Lenkijoje. Ten ir kitur stengėsi aplankyti lietuvių kolonijas, jei tokių yra, bendravo su kunigais, pasauliečiais. Net vienuolika kartų susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Visa tai idomu, svarbu, prasminga, reikšminga. Tačiau reikšmingiausia – Lietuvoje. Monsinjoras šį pavasarį labai išgyveno, kad dėl negalavimų, kelių patirtų operacijų negalėjo būti aktyvus Lietuvos gyvenime, artimai bendrauti su žmonėmis. Ir dabar nenoriai eina tikrintis pas medikus, kad šie vėl „neizoliuotų“.

Ir visai neteisinga būtų, jei nepaminėtume apie Lietuvos ir kitų šalių apdovanojimus, įteiktus šiam garbiam Lietuvos patriotui. Tai – Vyčio kryžiaus III laipsnio ordinas, Šaulių sąjungos Žvaigždės ordinas, kiti Lietuvos medaliai, diplomas Detroite už žmogaus teisių kovą, Pueblo premija, Venesuelos premija Grand Cordon ir kt. Tačiau pats monsinjoras apie tai neužsiminė nė vienu žodžiu.

Taip pat sužinojome, kad mons. A. Svarinsko kunigystės 50-ies metų sukaktis bus paminėta spalio 2 ir 3 dienomis Telšių Katedroje, o spalio 10-ąją monsinjorą pagerbs jo kraštiečiai Vidiškiuose. Jubiliatas ketina aukoti šv. Mišias visose parapijose, kuriose dirbo kunigo darbą.

„XXI amžius“

www.punskas.pl

Nuotraukoje: A. Svarinskas su bendraminčiais prie Šv. Teresės bažnyčios 1988 metais

Naujienos iš interneto