Su meile apie Lietuvą – trijų lenkų knyga apie tai, kaip gyvena lietuviai 600 metais po Žalgirio

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Lenkų žurnalistai Jacekas Kielpinskis, Adamas Luksas ir Radoslawas Rzeszotekas birželį atvyko į Lietuvą, kad parašytų knygą apie tai, kokia ji praėjus 600 metų po Žalgirio mūšio. Knyga „Pogon za Litwą szescset lat po Grunwaldzie“ („Lietuvos Vytis šeši šimtai metų po Žalgirio“, 2010, Panstwowy instytut wydawniczy, p. 208) – jau Lenkijos knygynuose.
 
Lietuviai jo nevadina Griunvaldu, jie rašo apie Žalgirio mūšį ir pabrėžia lietuvių ir Vytauto karinę sėkmę“, jau pradžioje nuotaikingai pastebi autoriai ir leidžiasi į diskusiją su prof. Alfredu Bumblausku, kaip mums ir kaip lenkams atrodo Griunvaldo mūšis.
 
Išsiaiškinę apie Žalgirį, trys Lenkijos žurnalistai supažindina skaitytoją su esminiu žemaičiams klausimu – kas yra Žemaitija, ir kas – Aukštaitija: „Žemai – nisko, aukštai – wysoko“ (p. 13). Kad būtų aiškiau, prideda žemėlapį ir XIX a. žemaičių trobos nuotrauką iš Rumšiškių.
 
Išaiškinę tai, kas svarbiausia, nepamiršta lygiai taip pat grakščiai pristatyti Suvalkiją, Dzūkiją ir net Mažąją Lietuvą. „Tai – neįtikėtiniausias Lietuvos regionas, kurio kunkuliuojanti istorija ir sudėtinga situacija“, pradeda pasakojimą apie Mažąją Lietuvą (p. 18).
 
Į Žemaitiją jie dar sugrįš – kad papaskotų, jog Mažeikiuose „lietuviai gerai susipažino su amerikiečiais, su rusais – taip pat, o dabar štai su naujaisiais lenkais bendrauja“ (p. 133).
 
„Lenkai mums svarbiausi“, – sako autoriams Druskinininkų vicemerė Kristina Miškinienė. – Lenkija arčiausiai, todėl lenkai kurorte labai laukiami klientai“ (p. 154).
 
Europos centras ir Puntuko akmuo, Druskininkai, Klaipėda, Trakai, Palanga su grafo Tiškevičiaus rūmais ir prie jūros su tinklu einančiu Pranu Zube, apie Emilijos Pliaterytės kardą Kapčiamiestyje prie jos kapo kalbantis Gintaras Stankevičius – viskam rasta laiko ir vietos knygoje.
 
Nuoširdžiai pasakojama, kas buvo Vytautas Didysis ir lygiai taip pat – kas tokie yra naujieji pagonys, kuriuos lenkams pristato kriviu prisistatęs Jonas Trinkūnas.
 
Iškilmingai, o galima pasakyti netgi lietuviškai pretenzingai, pristatomi Vilniaus Vaveliu pavadinti mūsų pinigus ryjantys Valdovų rūmai, neužmiršti totoriai (skyrius „Totoriai ištikimi Vytautui iki dabar“ pradedamas nuo vaizdo: „Mečetė Keturiasdešimties totorių kaime – tai kuklus medinis namas“, p. 81).
 
Autoriai su neslepiama ir neapsimestine meile bei susižavėjimu veda lenkų skaitytoją jam žinomais ir dar labiau nežinomais Lietuvos takais.
 
Skaitytojas išsamiai supažindinamas, kas yra „Trejos devynerios“ ir kas skilandis („kindziuk, po litewsku skilandis, p. 116). Dar gražiau pasakojama apie lietuvišką duoną ir jos rūšis, be mūsų nacionalistams įprasto tautinio siaubo vardijamas išskirtinai lietuviškomis raidėmis: „Bočių“, „Rugelio“, „Palangos“.
 
Tie, kurie jau susidarė įspūdį, kad tai tik trijų linksmų, nors ir gerai apie Lietuvą informuotų žurnalistų per kelias savaites patirti kelionės įspūdžiai, nebūtų teisūs.
 
Tarp įspūdžių – patys rimčiausi interviu. Su Balstogės universiteto istorijos profesorium, tyrinėjančiu lietuvių-lenkų santykius XIX-XX a., Krzysztofu Buchowskiu, Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite, premjeru Andriumi Kubilium, užsienio reikalų ministru Audroniu Ažubaliu, Kauno arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi, lrytas.lt vyr. redaktoriumi Rimvydu Valatka, Lietuvą iš skraidyklės fotografavusiu ir žavų albumą išleidusiu Marium Jovaiša, meno istoriku Evaldu Stankevičium, rašytoju Tomu Venclova, dabar jau buvusiu Lietuvos ambasadorium Lenkijoje Egidijum Meilūnu, „Vilnijos“ draugijos veikėju Kazimieru Garšva ir Lietuvos lenkų sąjungos pirmininku Michalu Mackiewicziumi.
 
Pabandyk Lietuvoje visus šiuos žmones susodinti prie vieno stalo – net jėga nepavyktų. Trims lenkų žurnalistams – tegu ir virtualiai – tai pavyko padaryti savo knygoje apie Lietuvą.
 
„Planas buvo toks: kalbame su tais, kurie Lietuvoje, praėjus 600 metų po Žalgirio mūšio yra svarbiausi, kurie paprasčiausiai yra ryškiausi, ir su tais, kurie kartais net būdami anonimiški, garsina tą nedidelį kraštą“, – įvadiniame žodyje skaitytojui (p. 5) svarbiausią savo knygos tikslą nusako J. Kielpinskis, A. Luksas ir R. Rzeszotekas.
 
www.lrytas.lt
 
Nuotraukoje: Autoriai su neslepiama ir neapsimestine meile bei susižavėjimu veda lenkų skaitytoją jam žinomais ir dar labiau nežinomais Lietuvos takais

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra