Remiantis dabartine geopolitine logika, kai pagrindiniu pavojaus šaltiniu ir potencialia priešininke įprasta vadinti Rusiją, kuri aktyviai realizuoja savo politiką forsuodama geokultūrinę informacinę sklaidą ir užnėrusi „Gazprom“ apynasrį, o juoba turint omenyje 1940 m. okupaciją, terorą ir trėmimus, atrodytų, kad ir prieš karą Sovietų Sąjunga buvo pagrindinis karinis ir politinis Lietuvos priešas, kėlęs mirtiną grėsmę valstybės nepriklausomybei.

 

Beje, nemažai lenkų emigracijos autorių po karo pabrėždavo, esą didžiausią grėsmę jų šaliai kėlė vokiečiai, nors prieš karą, pasak rašytojos Barbaros Toporskos, niekas negirdėjo apie kažkokius prevencinius karo su Vokietija planus. Diskusijos visuomenėje virė apie galimą prevencinį smūgį bolševikinei Sovietų Sąjungai ir, žinoma, bendromis jėgomis su Vokietija.

 

O tuometines Lietuvos visuomenės nuotaikas taikliai apibūdino Vincas Rastenis. Emigracinėje spaudoje jis rašė apie „nepaprastą įsidrąsinimą“ ir „beveik apyaklį pasitikėjimą Lietuvos „laiminga žvaigžde“. Mes be Vilniaus nenurimsim (išdavikas tas, kas sveikinsis ar kalbėsis su bet kokiu lenku, kol Lenkija neatidavė mums Vilniaus!), mes nedelsiant atlietuvinsim Klaipėdos kraštą, dėl bolševikų nėra ko sielotis, jie nieko Lietuvai nedarys […] Vyravo įsitikinimas, nors apčiuopiamais ir realiai įmanomais planais dar dažniausia ir neparemtas, kad patriotiniai lietuvių tautos idealai vis tiek „kaip nors“ turi realizuotis, tam kliūtis sudarančios jėgos turi nusilenkti.“1

 

Tačiau vertinti padėtį valstybėje pagal visuomenės nuotaikas yra viena, o pagal konkrečius planus, paremtus karine logika, resursais, geopolitiniu išskaičiavimu ir mobilizacijos galimybėmis, – visai kas kita.

 

 

Taigi kas buvo tas potencialus priešas XX a. 4-ajame dešimtmetyje, su kuo planavo kariauti tarpukario Lietuva prieš pat kruvinas sutemas? Poetas Jonas Aistis emigracijoje aprašė tokį epizodą: „1939 m. rudenį, važiuojant iš Kauno autobusu į tėviškę, atsisėdo šalia puskarininkis ir užkalbino. Pasirodo, jis buvo gretimo kaimo vaikinas, liktinis puskarininkis, tarnavęs zenitinės artilerijos dalinyj. Išėjo kalba apie lenkų ultimatumą.

 

Paaiškėjo, jo dalinio nekantriai laukta karo veiksmų: pro mus būtų nepraskridęs nė vienas lenkų lėktuvas, mes būtume parodę savo šaltą kraują ir visus, rupūžes, būtume ištaškę ore… Tai buvo paprastas kaimo bernelis, baigęs vien pradžios mokyklą, bet modernus kareivis, įtikėjęs technika…

 

Esu tikras, kad jis būtų atlikęs savo pareigą tėvynei geriau negu kariuomenės vadas. Kiek vėliau sutikau radiofone ponią Antaniną Bikevičiūtę-Gučiuvienę. Ji man nusiskundė lietuviais:

 

– Velnias, tie mūsų vyrai visai niekam netikę… Nesimuša.

– Su kuo, ponia, jie turėtų muštis? – paklausiau.

– Su visais… Su lenkais, su vokiečiais ir su rusais… Ne dėl to, kad tai būtų smagu, bet kad reikia…“2

 

Atidėkime retorinį klausimą, ar reikėjo priešintis, keliant pavojų šalies valstybingumui, kuris vis tiek buvo prarastas po metų, ir tautos, kuriai vėliau kliuvo didžiuliai egzistenciniai išbandymai, likimui. Hegelio žodžiais tariant, istorija vyko taip, kaip ir turėjo vykti, tačiau įdomu pažvelgti, kokios buvo Lietuvos galimybės kariniu požiūriu.

 

Remdamasis ilgamečių tyrimų rezultatais, istorikas Alfredas Erichas Sennas 1969 m. padarė išvadą, kad beveik dvidešimt metų Lietuva stovėjo revizionistinių jėgų (Vokietijos ir Sovietų Sąjungos) pusėje. Diplomatai ir politikai operavo naivia prielaida, esą keičiantis Rytų Europos sienoms šalis daug laimėtų, todėl kratėsi net minties, kad poversalinės tvarkos pakeitimas reikštų nepriklausomybės pabaigą ir kad Lietuvos nepriklausomybė vienokiu ar kitokiu būdu priklauso nuo Lenkijos nepriklausomybės.3

 

1936 m. kariuomenės Generalinio štabo karininkai – I skyriaus mokymo dalies vedėjas pulkininkas leitenantas Leonas Rupšys ir IV skyriaus viršininkas plk. lnt. Bronius Gertus, aptardami Lietuvos pakrančių apsaugą, pabrėžė, kad esamuoju momentu svarbiausias priešas būtų vokiečiai.4

 

Tais pačiais metais Lietuvos užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis ir krašto apsaugos ministras plk. Stasys Dirmantas per konfidencialius pokalbius su D. Britanijos karo atašė mjr. C. S. Vale’u neslėpė, kad, nepaisant teritorinių ginčų su Lenkija, potencialiausiu pavojaus šaltiniu jie laiko Vokietiją, o konflikto atveju paramos tikisi gauti ne tik iš Talino, Rygos, Maskvos, bet ir iš Varšuvos.

 

5 Lietuvos kariuomenės operacijų plane Nr. 2 „V+L“ (Vokietija + Lenkija) buvo konstatuota: „Vokiečiai, reikia manyti, sieks užgrobti Lietuvos plotus, per kuriuos vėliau galėtų veržtis gilyn į rytus. Lenkai sieks prisijungti plotus, kurie duotų jiems kitą platesnį priėjimą prie jūros ir tuo palengvintų jiems opų Dancigo koridoriaus klausimą. […] Greičiausiai pirmieji puls vokiečiai, lenkai bus paskatinti išnaudoti progą – pamokyti „nesukalbamą“ kaimyną.“6 Operacijų plane Nr. 3 „L“ (Lenkija), parengtame 1937 m., rašoma, kad pagrindinis eventualaus Lenkijos puolimo tikslas – pagerinti savo strateginę padėtį, jei kiltų karas su SSRS arba Vokietija, o galimybė, kad konfliktas kils dėl lenkų siekio išplėsti valstybės teritoriją arba gauti naują išėjimą prie Baltijos jūros, laikyta mažai tikėtina.7 Dar viename Lietuvos kariuomenės operacijų plane Nr. 1 „V“ (Vokietija) buvo apsvarstyti trys galimi Vokietijos puolimo tikslai. Pirmas – plataus masto veržimasis į rytus, toks, koks ir prasidėjo 1941 m. birželį, antras – lokalus puolimas, siekiant užimti Lietuvos teritoriją, o trečias – veiksmai, siekiant užimti tik Klaipėdos kraštą.8

 

Kariuomenės vadas gen. št. plk. Stasys Raštikis 1937 m. raporte krašto apsaugos ministrui plk. Stasiui Dirmantui konstatavo: „Labai sunku prileisti, kad sustiprėjusi Vokietija paliktų jos niekinamai Lietuvai Klaipėdos kraštą. Vokietijos pavojui eliminuoti priemonių nėra. Yra priemonių tik jam nutęsti į tolimesnę ateitį, o tos priemonės yra kiek galima stiprinti savo karinį pajėgumą ir suartėti su valstybėmis ir jų blokais, kurie suinteresuoti Vokietijos pažabojimu.“9

 

Akivaizdu, kad, nepaisant viešojoje erdvėje paplitusios antilenkiškos retorikos, pagrindiniu kariniu Lietuvos priešu XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje kariškiai laikė Vokietiją. Kartu kariuomenės štabo 1935 m. direktyvoje teigiama, kad „apie atskirą Lietuvos karą su Vokietija ar Lenkija niekas rimtai negalvoja“10.

 

Taigi išsiaiškinus, su kuo planavo kariauti Lietuva, kyla klausimas, kas galėjo būti jos sąjungininkai?

 

Jau minėtame operacijų plane Nr. 1 „V“, jei kiltų karas su Vokietija, buvo numatyta trauktis šiaurės–rytų kryptimi, o pasiekus valstybės sieną internuotis Latvijoje arba bandyti per Vilniaus kraštą prasiveržti į Sovietų Sąjungą.11 Paskutinė (septinta) Lietuvos kariuomenės gynybinė riba pagal planą „V“ žemėlapyje buvo pažymėta ties ežerų Čičirys–Avilys–Luodis–Dysnai ir Dysnos upės riba, t. y. jau už Lietuvos–Lenkijos administracinės ribos.12

 

Lietuvos kariuomenės vadas Stasys Raštikis emigracijoje rašė: „Didesnės ar mažesnės dalies ar net ir visos savo valstybės teritorijos neišvengiamas laikinas praradimas, išsaugojus savo vyriausybę ir kariuomenę, neturėtų bauginti, nes tai būtų pateisinama dideliam tikslui pasiekti.“13 Operacijų planas Nr. 2 „V+L“ buvo skirtas Vokietijos ir Lenkijos bendros agresijos atvejui, jei Latvija liktų neutrali, o SSRS būtų nusiteikusi draugiškai. „B“ variantas buvo parengtas svarstant, kaip reikėtų elgtis, jeigu kiltų Lenkijos ir Vokietijos karas prieš SSRS, o Lietuva būtų įtraukta į karo veiksmus. Plane konstatuota, kad Latvijai išlikti neutraliai niekaip nepavyks, nes didžiosios kaimynės, įsiplieskus konfliktui, nepaisys mažų šalių neutraliteto. Išeitų, kad Lietuvos ir Latvijos tikslas vienas – išsaugoti nepriklausomybę, todėl jos turėtų derinti savo politiką ir kartu stoti vienos iš kariaujančių valstybių pusėn. Buvo numatyta, kad, kilus konfliktui tarp didžiųjų šalių, Lietuvos kariuomenės mobilizacija prasidės iš anksto, nelaukiant invazijos. Taip pat konstatuota, kad labiau tikėtinas Vokietijos kariuomenės puolimas, tad gintis planuota pagal operacijų planą Nr. 1 „V“ – pasienyje su Lenkija paliekamos priedangos rinktinės, o priešui leidžiama užimti Suvalkiją.

 

Operacijų plane padaryta atvira ir tiesi išvada: „Esame maža, silpnai ginkluota valstybė. Ginkluota jėga atsilaikyti prieš bendrą vokiečių ir lenkų puolimą negalėsime. Toks karas reikštų mums tikrą ir neišvengiamą katastrofą. Mūsų diplomatija privalo su lenkais arba su vokiečiais įgyvendinti gerus santykius ir laiduoti mūsų rytų arba vakarų sienų saugumą.“14 Tokia terminologija byloja, kad Kariuomenės štabas kritiškai vertino savo galimybes konflikto dviem frontais atveju. Iš operacijų planų aiškėja, kad Sovietų Sąjunga laikyta strategine partnere ir nesunku nuspėti, kurios valstybės pusėn buvo planuojama stoti, kilus regioniniam konfliktui. Operacijų plane Nr. 3 „L“ atsirado teiginys, esą konflikto su Lenkija būtų galima išvengti „jei SSSR vyriausybė duotų lenkams aiškiai suprasti, kad prie Lietuvos užgrobimo neprileis, ir tuo pat metu imtų demonstruoti savo jėgomis rytiniam Vilniaus koridoriaus pasieny. […] Naudinga būtų, kad lenkams pradėjus pulti Lietuvą, SSSR kariuomenė ateitų mums pagalbon, puldama lenkų jėgas iš užnugario“15. 

 

Nėra jokių įrodymų, kad Lietuva iki 1939 m. rugsėjo mėn. būtų svarsčiusi apie galimą konfliktą su Sovietų Sąjunga, kurią laikė potencialia (nors ir nepatikima) sąjungininke Vilniaus byloje. Nebuvo jokių prevencinių karinių planų kaip nebuvo ir bendros sienos iki 1939 m. rudens. Pasak Vytauto Žalio, orientacija į Sovietų Sąjungą nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžios tapo svarbiausiu Lietuvos užsienio politikos prioritetu ir kone vieninteliu resursu.16

 

Viešojoje politinės propagandos erdvėje pagrindiniu Lietuvos priešu dėl įsisenėjusios Vilniaus krašto problemos buvo laikoma Lenkija. Net stiprėjant Vokietijos grėsmei ir abiem kaimyninėms šalims 1938 m. užmezgus diplomatinius ryšius, santykiai tarp jų šilo labai pamažu. Padėtis pasikeitė tik tada, kai lenkų kariai pasirodė Lietuvoje, bet jau kaip internuotieji belaisvių stovyklose, o Vilnius atiteko Lietuvai, bet kartu ji buvo priversta priimti ir Raudonosios armijos bazes.

 

Vertėtų atkreipti dėmesį, kad Antanas Smetona, Juozas Tūbelis, Juozas Urbšys ir kiti valstybės veikėjai kritiniu atveju buvo labiau linkę „šlietis“ prie rusų negu prie vokiečių. Smetona, kurį sovietų istoriografija apšaukė „fašistu“, nacizmą vertino iš esmės neigiamai, jo ideologijoje įžvelgė didžiulę grėsmę Lietuvai. 1934 m. sakydamas kalbą skautams, jis teigė, kad su tautiškumu konkuruoja dvi kitos srovės: socializmas, grindžiamas marksizmu, ir rasizmas. Rasizmas, anot jo, „nepripažįsta tautų lygybės, jis skelbia, kad vienos tautos turinčios tarnauti kitoms. Rasizmas skelbia tautiško egoizmo dėsnį, taigi atmeta ir visuotinišką dorovę. Jis karingas, jam kas stipresnis, tas ir lygesnis. Jo tikslas – karas, o ne taika. Jam savo tėvynei reikia aklai tarnauti, o svetimą, kitų tėvynę, jei tik inveiks, gali sunaikinti“17.

 

Smetona skeptiškai vertino vokiečių galimybes, manė, kad karą laimės Vakarų sąjungininkai. Po to, kai 1939 m. balandį Didžioji Britanija suteikė Lenkijai saugumo garantijas, į šių garantijų zoną įtraukusi ir Lietuvą, Kaunas, apie tai žinodamas, neprotestavo, o tai byloja apie geopolitinę politinių šalies lyderių orientaciją – šlietasi prie Vakarų demokratijų. 1939 m. rugsėjo mėnesį lietuviai garbingai atsilaikė prieš vokiečių gundymus įsiveržti į Lenkiją ir atsiimti Vilnių.

 

Savitarpio pagalbos sutarties sudarymas 1939 m. spalio 10 d. ir Raudonosios armijos įgulų įvedimas, atrodytų, neturėjo sukelti šoko Lietuvos kariuomenės štabui – juk suartėta su ilgamete strategine gynybos partnere. Ar sovietai kėlė grėsmę ir kaip ketinta ją atremti? Kad buvo parengtas Lietuvos kariuomenės planas („R“), nukreiptas prieš sovietų kariuomenę, atsiminimuose užsimena buvęs kariuomenės vadas Stasys Raštikis, diplomatas plk. Kazys Škirpa ir plk. ltn. Kazys Ališauskas.18 Tačiau, plk. lnt. Juozo Listopadskio teigimu, okupacijos išvakarėse visi kariniai dokumentai, susiję su sovietais, buvo sunaikinti.19

 

Kad būta priedangos plano „R“, netiesiogiai patvirtina kai kurie archyviniai dokumentai. Po to, kai naciai ir sovietai sutriuškino ir pasidalijo Lenkiją, o tarp Lietuvos ir SSRS atsirado bendra siena, tikėtina, kad operacijų planas Nr. 3 „L“ (Lenkija) buvo pakoreguotas ir virto planu „R“ (raudonieji rusai).20 Bet ir po 1939 m. spalio 10 d., kai pasirašyta savitarpio pagalbos sutartis su SSRS, vieninteliu „oficialiu“ Lietuvos priešu buvo laikoma Vokietija, o Raudonosios armijos dalys esą turėjo pridengti Lietuvos kariuomenės sparnus.

 

Generalinis štabas planavo, kad Vokietijos puolimo atveju Lietuvos kariuomenė gins apie 150 km ilgio ruožą palei Dubysą ir Nemuną, nuo Bazilionų iki Rumšiškių, o Suvalkiją ir Dzūkiją palei Nemuną gins Raudonoji armija.21 Šiame regione buvo trys sovietų bazės – Prienuose, Alytuje ir Gaižiūnuose. Šiauriau lietuvių pozicijų – Ventos upę ir Šiaulių geležinkelio mazgą turėjo ginti Latvijos kariuomenė, nors neaišku, ar šis planas buvo suderintas su pačiais latviais.22 Latvijos teritorijoje, į šiaurę nuo Lietuvos planuojamų pozicijų, Liepojos–Priekulės–Ežerės rajone, taip pat buvo įsikūrę Raudonosios armijos daliniai. 1940 m. vasario mėnesį Lietuvos vyriausybės posėdyje buvo nutarta priešintis sovietams ginklu, jeigu to prireiks, nors kartu konstatuota, kad atremti Raudonosios armijos puolimą Lietuvos kariuomenė nepajėgi. Buvo nuspręsta per tris mėnesius parengti atitinkamą planą, perdislokuoti dalinius ir paskirti jiems patikimus vadus. Tačiau šis vienbalsiai priimtas Vyriausybės nutarimas taip ir nebuvo įgyvendintas.23

 

1940 m. kovo 13 d. Kariuomenės štabo Organizacijos ir mobilizacijos skyrius išreiškė pageidavimą aptarti operacinį planą prieš SSRS, nes Operacijų skyrius visiškai neskiria tam dėmesio, akcentuodamas tik planą „V“.24 Tačiau net vis didėjančios grėsmės akivaizdoje (tą pačią kovo 13 d. 11 val. įsigaliojo paliaubos tarp Suomijos ir SSRS, tad nukraujavusiai Suomijai Žiemos karas baigėsi, o Raudonoji armija galėjo telkti jėgas kitur) jokių realių veiksmų, kad būtų pasirengta atremti sovietų grėsmę, štabas nesiėmė, daliniai liko savo vietose, o naujų planų rengimas buvo atidėtas. Kyla klausimas kodėl?

 

Latvijos strateginė padėtis gerokai skyrėsi nuo mūsiškės. Latviai turėjo bendrą 351 km sieną su sovietais ir iš esmės laikė Sovietų Sąjungą eventualia ir pagrindine karine grėsme šalies suverenitetui. Kaip minėjome, Lietuvos kariuomenės operacijų plane Nr. 2 „V+L“ buvo konstatuota, kad, kilus regioniniam konfliktui, Latvija likti neutrali jokiu būdu negalės. Skirtingi galimų agresorių keliamos grėsmės vertinimai neleido Lietuvai karinio saugumo srityje suartėti su šiaurinėmis savo kaimynėmis – su Latvija, o ypač su Estija.

 

1937 m. latvių parengtas 4‑as operacijų planas turėjo tris variantus: „A“ (Austrumi, liet. rytai), „D“ (Dienvidi, liet. pietūs) ir „K“ (Kopējais, liet. bendras). Pagal planą „A“, kilus karui su SSRS, pasienio apsaugos batalionai ir gynėjai, traukdamiesi Lubano ežero–Aiviekstos upės pagrindinės gynybinės linijos link, turėjo ginti apie 250 km pločio ruožą.25 Latvijos kariuomenė rytuose numatė gintis Krustpilio–Lubano ežero–Pededzės upės ribose. Stiprindami savo pozicijas latviai planavo išnaudoti palankias gamtines sąlygas – Lubano ežerą ir Pededzės miškų masyvą. Buvo planuojama net užtvindyti pelkėtas teritorijas aplink Lubano ežerą.26

 

Jeigu Vokietija užpultų Lietuvą, Latvija irgi planavo įsitraukti į karo veiksmus mūsų pusėje, tačiau tą reikėtų vertinti ne kaip sąjungininkės paramą, bet kaip prevencinius veiksmus, nes vokiečiai netrukus pultų, matyt, ir Latviją. Latvių gynybinis planas „D“ buvo parengtas 1938 m. po Austrijos anšliuso ir suderintas su Lietuvos kariuomenės štabu.27 1938 m. liepos 2 d. Latvijos kariuomenės vadas generolas Krišjānis Berķis išleido direktyvą Nr. 102, kuria patvirtino operacijų planą „D“. Latvijos kariuomenės štabo skaičiavimais, Vokietijos armija, įsiveržusi į Lietuvą, Kuršo pasienį pasieks per 3 dienas, o šalies gilumoje atsidurs per 7 dienas. Latvija, mobilizavusi savo kariuomenę, planavo 4 pėstininkų divizijas išdėstyti Lietuvos teritorijoje, palei Bartuvos upės–Skuodo–Sedos–Kuršėnų–Šiaulių–Panevėžio liniją.28 Mobilizacija Latvijoje turėjo vykti centralizuotai ir labai apgalvotai, remiantis ne teritoriniu, bet „politiniu“ principu, kai mobilizuojami tik patikimi atsargos kariai. Apie 50% dalinių turėjo pasirengti per 48 val., likusieji – per 4–5 dienas.29

 

Planas „K“, skirtas galimai grėsmei iš rytų ir vakarų atremti, buvo galutinai parengtas 1940 m. vasario mėn., o kovo 12–15 d. Latvijos kariuomenės štabas vykdė mokymus naujajam planui įgyvendinti.30 Štabo viršininkas gen. Hugo Rozenšteinas rengti planą pradėjo po to, kai Latvijos vakarinėje dalyje pagal 1939 m. spalio 5 d. sutartį įsikūrė Raudonosios armijos įgulos. Buvo parengtas ne tik naujas operacijų, bet ir mobilizacijos planas, konflikto su SSRS atveju latviai planavo gintis vakaruose palei Ventos upę. Kariuomenė apie 130–150 tūkst. vyrų turėjo mobilizuoti per 29 valandas.31 Tačiau brolių latvių planai taip pat liko stalčiuje.

 

 

1939 m. lapkričio 22 dieną buvo sudaryta paskutinė tarpukario Lietuvos vyriausybė, vadovaujama Antano Merkio. Naujasis ministras pirmininkas atvirai nemėgo kariuomenės vado Stasio Raštikio, todėl tai, kad šis kariuomenės reformatorius 1940 m. pradžioje pasitraukė iš pareigų, kurias ėjo daugiau nei 5 metus, galėjo būti iš dalies ir Merkio „nuopelnas“. Divizijos generolo Vinco Vitkausko kandidatūrą į kariuomenės vadus 1940 m. pradžioje pateikė pats Merkys, nors krašto apsaugos ministras brigados generolas Kazys Musteikis siūlė kitų dviejų generolų – Stasio Pundzevičiaus arba Miko Rėklaičio – kandidatūras.

 

Merkio protekcija nebuvo netikėta, juolab kad 1923–1924 m. jis su Vincu Vitkausku tarnavo viename dalinyje.32 Maskvoje kariuomenės vado pasikeitimas buvo sutiktas ramiai, pasidžiaugta, kad naujoji kariuomenės vadovybė liks lojali spalio 10 d. sutarčiai.33 Raštikis prisiminimuose rašo, esą gen. Vitkauskas, tapęs kariuomenės vadu, asmeniniame pokalbyje teigė „prisidėsiąs prie to, kad Smetona būtų pašalintas, kad apie tai jis jau esąs pasitaręs su savo bendraminčiais“34. Kokių dar reikia įrodymų, kad paaiškėtų Vitkausko (kaip ir kitų penktosios kolonos atstovų) laikysenos 1940 m. birželį priežastys?

 

Vincas Vitkauskas buvo bene vienintelis tarpukario Lietuvos generolas, likęs tarnyboje po sovietinės okupacijos ir sėkmingai tarnavęs iki pat pensijos.35 Jo brolį Juozą, tarnavusį Raudonojoje armijoje ir pasidavusį į nelaisvę, lietuvių tribunolas sušaudė 1919 m. gegužės pabaigoje. Po 1917 m. perversmo Vincą Vitkauską, tuo metu tarnavusį Rusijos armijos 5-ajame šaulių pulke Besarabijoje, kariai išrinko kuopos vadu ir delegavo į pulko komitetą.36 Vadinasi, buvo prijaučiantis bolševikams. Bet tai nesutrukdė jam kilti karjeros laiptais ir Lietuvos kariuomenėje. Artimesni jo kontaktai su sovietais galėjo užsimegzti 1933 m. gruodžio–1934 m. sausio mėnesiais ir kitų metų gruodį, kai plk. Vincas Vitkauskas lankėsi Maskvoje ir Leningrade, kad susipažintų su pėstininkų mokymo ir šaudymo organizavimu.37 Kelionės į Sovietų šalį padarė jam gerą įspūdį.38 Istoriografijoje esama užuominų, kad Antanas Merkys buvo sovietų slaptasis agentas slapyvardžiu „Sedoj“, užverbuotas XX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje.39

 

Ernesto Galvanausko teigimu, Merkys „buvo analitikas, mėgęs mažareikšmius įvykius per daug vertinti, kaip sakoma: už medžio atsistojęs, miško nematė. Plačių polėkių, bet nelengvai juos įgyvendino. Pašaipos jam netrūko. Ir rimtai bešnekant, žiūrėk, įvels kokį rusišką posakį, kiek per rieboką lietuviškam skoniui“40.

 

O provokiška visuomenės orientacija Baltijos šalyse sustiprėjo tik sovietų valdymo metais, ypač 1941 m. rudenį, kai Vokietijoje buvo įkurtas Lietuvos aktyvistų frontas. Vokiečiai, dar tik rengdamiesi karui su Sovietų Sąjunga, turėjo savų planų pasinaudoti Baltijos šalių gyventojų nuotaikomis, kurios taip ryškiai pasikeitė sovietizacijos metu. Žinoma, ne visų – žydams sovietai atrodė blogis, tačiau mažesnis negu tas, kuris gali užgriūti iš Vakarų. 1939 m. rugsėjo mėnesį prasidėjus karui, o Lietuvoje vykstant dalinei kariuomenės mobilizacijai, lietuvių saugumo tarnyba konstatavo, kad „žydai vis bijosi vokiečių okupacijos“41. Ir tai natūralu, kaip natūralu, kad skirtingų tautų kolektyvinėje atmintyje įsitvirtinę skirtingi to meto įvykių vertinimai. Latvijoje vėliau buvo juokaujama, kad tai, ko vokiečiai nesugebėjo padaryti per 700 metų, sovietai padarė per metus…

 

 

Seminare „Antrasis pasaulinis karas. Po 65 metų: istorinė atmintis ir politinė kova“, kuris šį rudenį vyko Kaliningrade, I. Kanto universiteto docentas Aleksandras Zolovas išdėstė populiarią Rusijos oficialiosios istoriografijos versiją, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, buvo nedraugiškai nusistačiusi Sovietų Sąjungos atžvilgiu, orientavosi į Vokietiją, taigi geopolitinė padėtis lėmė, kad SSRS neturėjo kitos išeities kaip tik įvesti savo kariuomenę, beje, gavusi Lietuvos vyriausybės sutikimą.

 

Lietuvoje leidžiamo savaitraščio Litovskij kurjer redaktoriaus pavaduotojas Denisas Tarasenko, remdamasis keistu argumentu, kad „niekas nešaudė“, t. y. kad nebuvo jokių karo veiksmų tarp SSRS ir Lietuvos Respublikos, suabejojo, ar Lietuva 1940 m. apskritai buvo okupuota. Tačiau Hitleriui užimant Austriją ir Čekoslovakiją, taip pat „niekas nešaudė“, vis dėlto šiuos aktus Vakarų šalys vienareikšmiškai įvertino kaip aneksiją.

 

Rusijos atstovai, nors pripažįsta, kad buvo pasirašytas Molotovo–Ribbentropo paktas su slaptaisiais protokolais, vis tiek bando ir SSRS invaziją į Lenkiją 1939 m., ir Žiemos karą su Suomija, ir Baltijos šalių okupaciją teisinti sudėtinga geopolitine situacija ir Versalio sistemos griūtimi, esą „tokie jau buvę laikai“. Tačiau, kokie bus laikai, priklauso nuo to meto žmonių laikysenos. Sovietinė istoriografija nuolatos trimitavo apie provokišką „buržuazinių Pabaltijo vyriausybių“ orientaciją, siekdama politinių ir ideologinių tikslų. Bandyta įrodyti, kad Lietuvos politinis režimas tarpukariu buvo ideologiškai artimas vokiečių fašistams (tam pravertė ir Izraelio Lemperto pasiūlyta koncepcija apie fašistinį režimą Lietuvoje, ir jo bruožų paieškos).

 

Tad natūralu, kad „buržuaziniai nacionalistai“, nepaisydami lietuvių „liaudies“ interesų, buvo priešiškai nusiteikę SSRS atžvilgiu. Natūraliai išplaukia ir 1940 m. birželio įvykiai – sovietinių karių „grobimai“, „draugiška“ sovietų pagalba ir „socialistinė revoliucija“ Baltijos šalyse. Mėgstama aptarti „buržuazinių nacionalistų“ vaidmenį hitlerinės okupacijos metais žudant „sovietinius žmones“ ir priešinantis naujai santvarkai tuoj po karo. Tokia schema buvo sukurta dar pokariu, bet ir šiandieninėje Rusijoje daug kas kartoja panašias tezes, gal tik eufemizmai kartais pakeičiami – vietoj „liaudies“ atsiranda tauta, vietoj „buržuazinių nacionalistų“ – „autoritarinė valstybė“, o vietoj „sovietinių piliečių“ – žydai.

 

Tame pačiame seminare fondo „Politika“, glaudžiai susijusio su fondu „Russkij mir“, prezidento patarėjas Aleksandras Naumovas, kalbėdamas apie 1940 m. politinę padėtį Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, naujai pritaikė… „dainuojančios revoliucijos“ terminą, pabrėždamas, kad sovietų kariuomenės vaidmuo per tuos įvykius nebuvo esminis, atseit tauta pati nuvertė smetoninį režimą. Klausimas nėra toks jau paprastas. Įžvalgusis Jonas Aistis rašė emigracijoje sutikęs nemažai „nebylių patriotų, kurie iš visų spėkų smerkė bolševizmą ir garbino nepriklausomybę, o tada, kai rusai įvedė įgulas, džiaugėsi, kad esamomis sąlygomis diktatūra ilgai nepatversianti. Nėra ką sakyti, atspėjo, diktatūra nepatvėrė…“42

 

Tik, deja, Smetonos valdymą, skambiai vadinamą diktatūra, pakeitė vienas iš nuožmiausių režimų, kokius tik matė tragiškasis XX amžius.

 

 

1. Nepriklausoma Lietuva šiandieniniu įvertinimu, Metmenų laisvieji svarstymai 1959–1989, Vilnius, 1993, p. 263.

2. Jonas Aistis, Milfordo gatvės elegijos, Vilnius, 1991, p. 440–441.

3. Alfred Erich Senn, Mintys apie Lietuvos istorijos studijas, Metmenys, 1969, Nr.18, p. 32–33.

4. 1936 m. gegužės 25 d. pasitarimo Kariuomenės štabe protokolas. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 165, l. 32–32 ap. l.

5. Vytautas Žalys, Lietuvos diplomatinės tarnybos ir kariuomenės vadovybės sąveika įtvirtinant Lietuvos valstybingumą 1923–1938 metais. Lietuvos nepriklausomybei – 80. Straipsnių rinkinys. Vilnius, 1999, p. 72.

6. Operacijų planas Nr. 2 „V+L“ 1937 m. sausio 12 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 994, l. 3–4. 7. Operacijų planas Nr. 3 „L“ 1937 m. kovo 31 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 995, l. 3.

8. Operacijų planas Nr. 1 „V“ 1937 m. vasario 8 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 993, l. 4.

9. Vytautas Žalys, Min. veik., p. 71.

10. Lietuvos valstybės finansų mobilizacijos planas karo metui, 1935 m. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 663, ap. l. 2.

11. Operacijų planas Nr. 1 „V“ 1937 m. vasario 8 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 993, l. 9.

12. Žemėlapis „V“ eilinės stabdymo ribos. Priedas Nr. 6. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 993, l. 24.

13. Stasys Raštikis, Kova dėl Lietuvos, T. 1. Vilnius, 1990, p. 325.

14. Operacijų planas Nr. 2 „V+L“ 1937 m. sausio 12 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 994, l. 3-30.

15. Operacijų planas Nr. 3 „L“ 1937 m. kovo 31 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 995, l. 4.

16. Vytautas Žalys, Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940). T. 1, Vilnius, 2007, p. 531.

17. Antanas Smetona, Tautiškumas ir žmoniškumas. Kalba, pasakyta 1934 m. spalio 28 d. Lietuvių Studentų Skautų Korporacijai. Lietuvos Aidas, 1934 m. spalio 29 d. Nr. 247, p. 1.

18. Stasys Raštikis, Lietuvos likimo keliais. T. 4, Kaunas, 1996, p. 611.; Kazys Škirpa, Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti. Dokumentinė apžvalga. Vašingtonas, 1973, p. 17.; Kazys Ališauskas, Stasio Raštikio atsiminimai. Draugas. Mokslas, menas, literatūra. Nr. 171, 1973 m. liepos 28 d., p. 2.

19. Juozas Listopadskis, Laisvės ir vergovės metai. Vilnius, 1993, p. 66, 73–79.

20. Plačiau apie „R“ planą: Vytautas Žalys, Ar rengėsi kariauti su TSRS Pabaltijo valstybės. In Kultūros barai, 1988, Nr. 8, Vilnius, p. 59.

21. Scheminis operatyvinis planas. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 591, l. 37.

22. Vytautas Žalys, Ar rengėsi kariauti…, p. 59.

23. Gediminas Galva, Ernestas Galvanauskas: politinė biografija. Čikaga, 1982, p. 403–404.

24. Vytautas Žalys, Ką byloja Lietuvos kariuomenės štabo dokumentai. Kalba Vilnius, 1989 m. birželio 23 d.

25. Urmass Salo, Militārā plānošana Igaunijā 20. gadsimta trīsdesimtajos gados. In Latvijas kara muzeja gadagrāmata. Nr. 3. Sas. J. Ciganovs. Rīga, 2002, l. 93–103.

26. Latvija ontrajā pasaules karā (1939–1945). D. Bleire, el. al. Rīga, 2007, l. 96.

27. Aivars Pētersons, Krustugnis. 60 gadus no tautas slēptais 1940–1945. Rīga, 2007, l. 86.

28. Latvijos kariuomenę po mobilizacijos turėjo sudaryti 7 PD, 1 rezervinė PD, 143 418 karių (iš jų apie 110 000 priklausė koviniams daliniams).: V. Kuzmins, Latvijas bruņoto spēku mobilizācijas un aizsardzības plāni 1939. gada beigās–1940. gada sākumā. In Militārais apskaits. Red. K. Krēsliņš. 2009, Nr. 3/4, l. 49-56.

29. V. Kuzmins, Latvijas bruņoto spēku mobilizācijas un aizsardzības plāni 1939. gada beigās–1940. gada sākumā. In Militārais apskaits. Red. K. Krēsliņš. 2009, Nr. 3/4, l. 49–56.

30. Aivars Pētersons, Min. veik., l. 86–87.

31.. Rihards Treijs, Latvijas ģenerāļi. Armijas komandieri un štāba priekšnieki 1918–1940. Rīga, 2006, l. 239.

32. Vytautas Jasulaitis, Lietuvos kariuomenės artilerijos pulkininkas Vincas Jasulaitis. Vilnius, 1998, p. 80.

33. СССР и Литва в годы Второй мировой войны. Т. 1. А. Каспаравичюс; Ч. Лауринавичюс; Н. Лебедева. Vilnius, 2006, c. 46.

34. Stasys Raštikis, Kovose dėl Lietuvos. T. 1, Vilnius, 1990, p. 680.

35. Vincas Vitkauskas nuolatos buvo renkamas Lietuvos SSR ir SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu, dirbo vyr. dėstytoju K. Vorošilovo generalinio štabo akademijoje, vėliau Kauno politechnikos institute, buvo komunistų partijos narys.: Vincas Vitkauskas, Raštai. Vilnius, 1988, p. 167–168.

36/ Gintautas Surgailis, Lietuvos kariuomenės vadai. Vilnius, 1992, p. 167–175.

37. Vincas Vitkauskas, Raštai. Vilnius, 1988, p. 166–167. 38 Algimantas Kasparavičius, Lietuvos kariuomenė Maskvos politinėse ir diplomatinėse spekuliacijose (1920–1936). In: Lietuvos nepriklausomybei – 80. Straipsnių rinkinys. Vilnius, 1999, p.

38, 39. Ten pat, p. 40.

40. Gediminas Galva, Ernestas Galvanauskas: politinė biografija. Čikaga, 1982, p. 400.

41. VSD 1939 m. rugsėjo 21 d. biuletenis Nr. 205. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 187, l. 140.

42. Jonas Aistis, Milfordo gatvės elegijos, Vilnius, 1991, p. 454.