Su giliu įsijautimu, jautriais prisiminimais

Autorius: Data: 2013-09-02, 11:45 Spausdinti

Su giliu įsijautimu, jautriais prisiminimais

Žinomas žurnalistas, kraštotyrininkas, rašytojas Jonas Laurinavičius, šiais metais švenčiantis 75-erių metų jubiliejų, kilęs iš Trakų rajono. Jo gimtinė – Pajautų kaimas (netoli Vaickūniškių).

Baigęs Onuškio vidurinę mokyklą, Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Penkiasdešimt metų dirba redakcijose, iš jų dvidešimt trejus metus „Kaišiadorių aidų“ redaktoriumi. Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys, Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narys. Apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“, medaliais „Už nuopelnus kraštotyrai“, „Už nuopelnus žurnalistikai“. Žemės ūkio ministerijos konkurso „Lietuvos kaimo spindulys 2008“ laureatas, Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus „Gintarinės plunksnos“, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos Vasaros poezijos šventės „Pakviesk į širdį vasaros švelnumą“, Kaišiadorių rajono savivaldybės Kultūros premijos laureatas. Apie J. Laurinavičių išleistos dvi Juozo Kundroto monografijos: „Pilnatvė“ ir „Be atoslūgių“, Reginos Šlamaitės-Kundrotienės dokumentinių apsakymų rinkinys apie būsimojo žurnalisto vaikystę „Atviras laukas“. J. Laurinavičius yra išleidęs, parengęs, sudaręs daugiau kaip 100 knygų, brošiūrų: apybraižų, straipsnių, aforizmų, bažnyčių istorijų, epigramų, eilėraščių, interviu ir kt. Dešimt metų vadovauja Kaišiadorių rajono literatų klubui „Gija“. Glaudžius ryšius palaiko su gimtine, jos žmonėmis, ypač su Dusmenų kaimo bendruomene, biblioteka. Viešėdamas Dusmenyse, jis mielai sutiko atsakyti į keletą klausimų apie savo sąsajas su gimtuoju kraštu ir jų atspindžius kūryboje.

Gerbiamas jubiliate, Atgimimo pradžioje pasirodė bene šešios jūsų knygelės apie Lietuvos knygnešius ir daraktorius. Dvi iš jų parengtos su Trakų rajono viešosios bibliotekos bibliografinio skyriaus vedėja Jadvyga Kulikiene – „Trakų krašto knygnešiai“ ir „Toks buvo mūsų kelias“. Kodėl jūs susidomėjote ta tema, kas paskatino parašyti apie mūsų rajono knygnešius?

– Nuo pat vaikystės man ši tema buvo jautri, artima. Pas mano senelius Vyšniauskus Griovinų kaime prie Dusmenų ant aukšto tarp senų rakandų dar buvo vienas kitas spaudos draudimo laikų (1864–1904) elementorius, laikraštis, kadaise slapta pargabentas iš Prūsijos. Galima sakyti, kad iš tos lektūros aš ir pažinau pirmąsias raides. Pokario metais pas mus užeidavo toks senukas Pranciškus Glinskis, buvęs daraktorius, kadaise mokęs skaityti mano artimus giminaičius. Kaimyniniame Pasamovio kaime gyveno garbinga Aukštuolių šeima, kurios vyriausias narys – Simonas Aukštuolis – buvęs knygnešys. Apie knygnešius, daraktorius rasdavau publikacijų ir kaime išlikusiuose Smetonos laikų laikraščiuose, žurnaluose. Tad Atgimimo metais negalėjau likti nuošalyje, kai prasidėjo gyvas domėjimasis lietuviškosios spaudos draudimo metais. Ypač tai plačiai buvo daroma Trakų rajone, o iniciatorė buvo Trakų viešoji biblioteka, jos darbuotoja J. Kulikienė. Mudu bendradarbiavome, atkakliai ieškojome medžiagos. Jadvyga užrašė giminaičių atsiminimus apie tokius garsius Onuškio krašto knygnešius, kaip Mečislovas Stankevičius, Antanas Didika, Stasys Banuškevičius. Jie visi trys palaidoti Onuškio kapinėse. J. Kulikienės ir jos bendraminčių rūpesčiu ant visų trijų kapų buvo pastatyti koplytstulpiai, iškilmingai pašventinti. Tuo metu aš jau buvau Lietuvos Kultūros fondo Knygnešio draugijos pirmininkės (doc. I. Kubilienės) pavaduotojas, šiose iškilmėse atstovavau draugijai. Ilgainiui mudviem ir kilo mintis parengti bendrą knygelę apie Trakų krašto knygnešius. Tą ir padarėme – sudėjome savo rašinius į vieną vietą. Beje, jos pristatymas vyko Trakų viešojoje bibliotekoje dalyvaujant knygnešių palikuonims. Malonu prisiminti, kad mudviejų pastangos įamžinant Trakų krašto knygnešius ir daraktorius buvo atatinkamai įvertintos – mudu tapome respublikinio kun. Silvestro Gimžausko publicistinio konkurso knygnešystės tema laureatais. (Dabar J. Kulikienė gyvena Ukmergėje).

Savo knygose, publikacijose spaudoje jūs prisimenate Onuškio bažnyčios kleboną Nikodemą Švogžlį-Milžiną. Jį pažinojote nuo vaikystės. Kokią įtaką jis turėjo jūsų gyvenime ir kūryboje?

– Kun. N. Švogžlys-Milžinas turėjo ir tebeturi didžiulę įtaką mano plunksnai. Tai viena iš šviesiausių asmenybių ne tik mano vaikystėje, bet ir vėliau. Aš kurį laiką buvau jo klapčiukas, net esu gyvenęs pas jį, dar ne bet kur, o pačioje Onuškio bažnyčioje. Kai valdžia išvijo jį iš klebonijos (nes jai reikėjo patalpų), Milžinas per šventorių sunešė savo knygas, rankraštyną, patalynę į zakristiją. Ten ir įsikūrė. Zakristija spinta buvo padalinta į dvi dalis: vienoje, prie lango, stovėjo klebono stalas ir lova, knygų lentynos, o kitoje pusėje ant sofutės miegojau aš. Tuo metu man buvo 11–12 metų, mokiausi Pasamovio pradinėje mokykloje. Žiemą klebonas kalėdodavo, beveik visas parapijos sodybas aplankydavo, kartu į roges pasiimdavo ir mane. Mačiau kaip žmonės gyveno 1947–1948 metais… Miškai dar buvo pilni partizanų. Žmonės buvo tylūs, susirūpinę, beturčiai. Bet kunigo be nieko iš namų neišleisdavo: vieni lašinių, kiti svogūnų, grūdų duodavo. Iš anksto žinojome, kur bus pietūs, kur vakarienė. Sodindavo už stalo.

Atgimimo pradžioje esu išleidęs biografinę apybraižą „Milžinas“. Pinigų jos leidybai parūpino buvęs ilgametis Trakų rajono žemės ūkio valdybos viršininkas Zenonas Rudys. Prieš keletą metų surinkau žmonių atsiminimus apie Milžiną, išleidau juos atskira knygele. Ji taip ir pavadinta „Atsiminimai apie Milžiną“. Apie šį kunigą yra mano rašinių ir kitose knygose, pavyzdžiui, J. Kilčiauskienės parengtoje knygoje „Kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino gyvenimas ir kūryba“, taip pat mano ką tik išleistoje knygoje „Atminties ženklai“.

Daugiau kaip prieš dvidešimt metų išleidote atsiminimų ir straipsnių knygelę „Iš Pajautų kaimo“. Po to išėjo istorinės apybraižos „Dusmenų bažnyčia“, „Onuškio bažnyčia“, padavimų rinkinys „Jukniškių akmenys“. Kas paskatino jas parašyti?

– Šviesūs prisiminimai. Dusmenų parapijoje (Griovinų k.) gyveno mano seneliai Marijona ir Adolfas Vyšniauskai, Dusmenų bažnyčioje tuokėsi mano tėvai, tose apylinkėse ir mano vaikystės ne viena diena prabėgo – jau nekalbant apie Onuškį, kur esu krikštytas, pirmojon komunijon ėjęs, taip pat, kaip minėjaiu, su Milžinu bendravęs. Knygelė „Dusmenų bažnyčia“ buvo labai lemtinga mano bendradarbiavime su dusmeniškiais. Jos pristatymas buvo surengtas 2000 m. Nuo to prasidėjo kasmetinės mano viešnagės Dusmenyse. Iš pradžių važiavau vienas, o vėliau su rašytoju Jonu Užurka. beje, apie tai gražiai papasakota jūsų pačios parengtame fotoalbume „Gimtinės pašaukti“ (2011). O „Jukniškių akmenys“ – tai beletrizuoti Trakų rajono padavimai – apie Kartuvių kalną Aukštadvaryje, apie Dusmenų krašto vietoves – Jurgionių kaimą, Kerėplio ežerą ir Bildziškių raistą ir kitus. Šiemet turėtų pasirodyti mano padavimų ir legendų rinkinys „Brangiausias lobis“.

Jūs vienas iš pagrindinių medžiagos teikėjų monografijai apie buvusį Onuškio valsčių. Kaip sekasi šie darbai?

– Pastaruosius trejus metus aš daug laiko skyriau šiai monografijai, kurią rengia „Versmės“ leidykla. Mano kūrybiniame kelyje ji turi didžiulę svarbą. Medžiagą apie Onuškio seniūniją (valsčių), jos žmones rinkau nuo mokyklos laikų, tačiau vis neprisirengdavau, nerasdavau laiko jos tvarkyti, publikuoti. „Versmės“ leidyklos 2010 m. vasarą ekspedicija į Onuškio seniūniją paskatino atidėti daugelį darbų į šalį ir pasišvęsti monografijai. Jau parašiau daugiau kaip 130 tekstų, pateikiau kelias dešimtis nuotraukų. Rašyti monografijai – be galo malonu. Juk rašau apie įvykius, kuriuos aš pats atsimenu, apie žmones, kuriuos pats pažinojau. Noriu, kad mano vaikystės, jaunystės aplinka nenueitų užmarštin. Į savo tekstus žiūriu kaip į plytas, iš kurių monogrfijoje turėtų iškilti atminties paminklas jau baigiančiam į Nebūtį išeiti mano gimtajam Pajautų kaimui, aplinkinėms gyvenvietėms…

Viena po kitos išleistos jūsų eskizų knygos „Tolimosios atodangos“ ir „Vidurnakčio pašvaistė“. Kaip jos atsirado?

– Jos atsirado po „Versmės“ leidyklos ekspedicijos, po mano viešnagės Dusmenyse, Onuškyje, Pasamovyje, Vaickūniškėse, Griovinuose… Sujudo jausmai, vaikystės prisiminimai, prieš akis iškilo ir baisios pokario dienos bei naktys. Mačiau gaisrų pašvaistes, girdėjau šūvius, mokyklon ėjau pro išmestus ant gatvės grindinio partizanų lavonus. Tie jausmai, tos tolimosios vaikystės atodangos niekaip netilpo į straipsnius monografijai. tad net man pačiam kiek netikėtai atsirado dvi atsiminimų, novelių knygos, kurias laikau vienomis iš svarbiausių mano viso gyvenimo kūrybiniame kelyje. Jas rašiau su giliu įsijautimu, su meile Onuškio kraštui, jo istorijai. Malonu, kad jos sulaukė gerų atsiliepimų literatūriniuose renginiuose, spaudoje.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Onutė Trepuilaitė-Virginavičienė

Autorės nuotr.

Nuotraukose:

1. J. Laurinavičius per „Versmęs“ leidyklos ekspediciją 2010 m. prie Žuklijų piliakalnio

2. Šioje vietoje kadaise stovėjo J. Laurinavičiaus gimtoji sodyba

Kultūra , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra