Stribų šmėkla sklando Dzūkijoje

Autorius: Data: 2011-07-19 , 14:40 Spausdinti

Stribų šmėkla sklando Dzūkijoje

Vytautas MAČIONIS, Vilnius

1944 m. vasara sugrįžę rusų okupantai nedelsdami paskelbė mobilizaciją. Tai buvo dalis jų plano, kaip greičiau palaužti pavergtų tautų pasipriešinimą. Kitataučius naujokus varė į pirmąsias fronto linijas, o už jų slinko milijoninė NKVD armija, kuri bėgančius iš Raudonosios armijos šaudydavo.

Taip buvo sušaudytas ir mūsų artimiausias kaimynas Juozas Anusevičius, o šeima taip ir nesužinojo, kur jo kapas. Ne visi vyrai pakluso mobilizacijai – nenorėjo savo galvų beprasmiškai guldyti už naujo okupanto interesus, tad juos sutramdyti tuoj pat buvo organizuojami „Istrebitelnyje orriady“ („naikintojų būriai“). Sovietai tikėjosi pasipriešinimo vergijai, tad užėmę tik pusę Lietuvos, 1944 m. liepos 24 d. pradėjo organizuoti tuos būrius. Okupantai tikėjosi greitai susitvarkyti su nepaklusniaisiais, tad jų lietuvišku pavadinimu nepasirūpino. Žmonės tų būrių narius pradėjo vadinti istrebitelias, stribitelias, stribokais, stribais ir skriabais. Didžiąja jų daugumą sudarė bedvasiai kaimo tamsuoliai. Kriminaliniai nusikaltėliai ir buvę uždraustos komunistų partijos nariai tarp jų buvo ypač vertinami, nes neapkentė buvusios valdžios. Aktyvesni iš jų būdavo apiforminami kaip mokesčių inspektoriai ar kitokie tarnautojai, ir gaudavo algą, o likusiems tekdavo šautuvai į rankas, neribotos teisės, kiek prisipleši – tiek tavo. Jų žygdarbius liaudis įamžino dainose:

Ukmergės stribukai

Nieko neišmano –

Degtukų dėžutėj ieško partizano.

Laikrodukas eina tiku, tiku, tiku –

Jis labai patiko durnam bolševikui.

… Jūs geriat brolių kraują,

Lietuvių nekaltų.

Prisigrobėt jūs turtų,

Iš ūkių išvežtų…

Bijodami partizanų, šeimas minėtųjų būrių nariai susivežė į miestelius. Iš pradžių labai vargingai gyveno – viename būste (name) po kelias šeimas. Prisimenu vaizdą, matytą per progimnazijos langą: kitapus gatvės saulės atokaitoje, ant laiptų, sėdėjo dvi moterys ir viena kitai „uteliavo“ galvas. Žmonės, turėję geresnius namus, būdavo tremiami į Sibirą. Iš Daugų miestelio buvo ištremtos Balkų, Petrožių, Smolenskų ir kitos šeimos. Tremiama Balkutė dar užbėgusi kambarin į grindis daužė lėkštes. Tą stebėjęs rusų kareivis verkė, mat ištremtų kaimiečių geresni namai buvo ardomi ir nauji statomi miesteliuose. Mūsų kaimynų Golšteinų du geri namai „iškeliavo“ į miestą, o iš naujo tvarto Dauguose buvo suręstas gyvenamasis namas.

Tik 1945 m. spalį buvo sugalvotas pavadinimas „Liaudies gynėjai“. Bet daugumai Lietuvos gyventojų jie ir liko stribais, o algą jiems pradėjo mokėti net 1947 m.

Šiuo metu tų miestelių gyventojų dalis – buvusių stribų palikuonys.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, vykdydamas „Atminimo ženklų, simbolių ir paminklų genocido aukoms ir asmenims, represuotiems už pasipriešinimą okupaciniams režimams, testinę 2003–2008 m. programą“, yra numatęs paminklais įamžinti visas buvusias devynias partizanų apygardas. 8-ioms apygardoms paminklai jau pastatyti. Liko neįamžinta tik buvusi pati kovingiausia Lietuvoje Dainavos apygarda. Buvo numatyta paminklą statyti Simne, kur netoliese – Kalniškės miške – įvyko pats didžiausias partizanų mūšis su okupacine kariuomene. Tačiau Simno miestelio bendruomenė nesutiko. Jie pastatė gražų, prasmingą paminklą „Laukianti motina“. Jame pavaizduota moteris, laukianti sugrįžtančio sūnaus, pridėjusi delną prie kaktos ir žiūrinti į kelią. Tai stribų motinos pavakariais laukdavo, ar grįš iš kaimo sūnus, ar prisiplėšęs ką nors parneš.

Partizanų motinos, norėdamos pamatyti savo brangų sūnų, nežiūrėdavo į kelią, o eidavo pas gimines ir ten, neužmigdamos naktį, laukdavo, kol išgirs beldimą į langą. Iš vergijos grįžtančių sūnų motinos taip pat nelaukdavo, žiūrėdamos į kelią, nes dažniausia jos pačios būdavo ištremtos bei nežinojo, po kiek metų savo vaikus pamatys.

Alytaus miesto sode, prie menų mokyklos, buvo pastatyta skulptūra, vaizduojanti motiną tremtinę, ant rankų laikančią mažą karstelį su nuo bado ir šalčio mirusiu kūdikiu. Nežinomi vandalai ją sudaužė! Po Simno buvo nutarta statyti paminklą Dainavo apygardai Dauguose, Turgaus (Komjaunimo) aikštėje, kurioje šalia išvietės buvo niekinami žuvusių partizanų kūnai. Sovietmečiu viduryje aikštės puikavosi akmuo su užrašu: „Čia bus pastatytas paminklas žuvusiems už tarybų valdžią Lietuvoje“ (koks cinizmas!).

Dabar daugiškiai „kratosi“ paminklo Dainavos apygardai. Aikštę, kurioje buvo niekinami žuvusieji partizanai, ketinama pavadinti 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataro Vlado Mirono vardu.

Prieš 70 m. aikštė tarp šaulių namų ir bažnyčios, kurioje V. Mironas laikydavo Mišias, buvo vadinama Mirono vardu. Viduryje stovėjo aukštas stiebas, ant kurio valstybinių švenčių metu plevėsuodavo Trispalvė, o šalia vykdavo šventviečių minėjimai. Dabar ta aikštė apsodinta liepomis. Alytaus rajono savivaldybės tarnautojai rašo: „Manome, kad yra netikslinga statyti du paminklus netoli vienas kito, be to, tam reikėtų ir papildomų lėšų.“ Jie dar kartą nesuprato, kas įamžinta Daugų kapinėse ir ką riekia įamžinti paminkle Dainavos apygardai. Kapinėse įamžinti vardai žuvusiųjų Daugų seniūnijos partizanų (Dainavos apygarda apėmė kelias dešimtis seniūnijų). Dainavos apygardos paminkle galėtų būti paminėti nebent apygardos vadai. O lėšas valstybė skirtų per Genocido centrą.

Istorija , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra