Pagrindinis puslapis Sena Voruta Strateginis partneris, gal tiesiog kaimynas

Strateginis partneris, gal tiesiog kaimynas

Perskaičiau 2009 m. sausio 24 d. Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ Nr. 2 (668) publikacijas „Apie lenkų švietimo Lietuvoje problemas“ (Lenkijos Respublikos Seimo komisijų biuro biuletenio Nr. 1553/VI kad. santrauka ISSN 1230-7289) ir Lietuvos Respublikos Seimo nario G. Songailos pareikštą poziciją „Ar Lenkija tikrai yra strateginė Lietuvos partnerė?“. Panorau išsakyti savo nuomonę.
Kad strateginis partneris Lietuvai – Lenkija, įkalta mūsų sąmonėn, nes kaskart tai girdime valdžios vyrų pasisakymuose, jei tik kalbama apie mums svarbius strateginius ekonominius klausimus: elektros tiltą į Vakarus, VIA Baltica magistralę, Europinio geležinkelio tiesimą, Mažeikių naftos perdirbimo įmonės tolesnę veiklą. Nieko nebūtų nuostabaus: esame Europos Sąjungos, NATO nariai, mus sieja sena istorija, juntame rytinio kaimyno ekonominę politiką, tad bendrai ieškome kelių tapti mažiau nuo tos politikos priklausomais. Tai mums labai svarbu.
Tačiau nereikia būti jokiu politiku, kad nepamatytum mūsų visų iki šiol buvusių valdžioje partijų ir valstybės vadovų pataikavimo, nepilnavertiškumo, nesugebėjimo bent išsiaiškinti tikslus, kokių laikosi taip vadinamas strateginis partneris. Juk jau virš 15 metų deramasi, guodžiamasi, net didžiuojamasi, kad va jau bus elektros tiltas, nors dabar tai jau siejama su planuojamos AE (gal po dešimt metų) tiektinais Lenkijai energijos pajėgumais. Juokingai graudu, kad ligi šiol nesprendžiamas aplinkkelio apie Augustavą tiesimas, dėl ko mes, jau seniai nutiesę savoje teritorijoje VIA Baltica trasą, kaimyninėje valstybėje, dėl prastų saugiam eismui sąlygų, laužome automobilius, žalojame ir savų piliečių sveikatą. Jau 19 metų mums reikia europinių vėžių geležinkelio, dėl ko, matyt, didesnė dalis – mūsų pačių problema, tačiau niekas dorai nepaaiškina, kas dėl to kaltas, kada jis bus nutiestas. Vien girdime besikartojančius pažadus, o jau kalbame ne tik apie likusią Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos akcijų dalies pardavimą, bet ir kitus su naftos tiekimu gamyklai susijusius objektus.
Tad kokiu geru pasižymėjo tas strateginis partneris? Pasirodo, labai „svarbiu“. Po eilinių rinkimų išrinkti vadovai pirmam vizitui pasirenka Lietuvą. Tačiau neteko girdėti, kad atvykus būtų išsakoma priešinga nuomonė ar bent nepritarimas plačioms diskusijoms Lenkijos visuomenėje apie lenkų žemes Lietuvoje, reiškiamas nuomones dėl Vilniaus, dėl įstatymu įteisintos taip vadinamos Lenko kortos, dėl kišimosi į Lietuvos švietimo, vadinamas tautinių mažumų problemas, dėl vis dar neretai pasitaikančių smerktinų sporto sirgalių, turistų, gidų elgesio Lietuvoje ir kt.
Suprantu, kad demokratinėje visuomenėje, kokia yra kaimyninėje valstybėje, gali būti visokių nuomonių, elgesio formų, bet kada panašias pozicijas išsako oficialūs asmenys ar institucijos, nesuprantu mūsų Prezidentų, Seimo vadovų, Premjerų, Ministrų pozicijos. Jie tiesiog tyli, o tai kitaip kaip nuolaidžiavimu ar net pritarimu nepavadinsi. Pokalbiais, jei tokie iš vis būna, apsiriboti maža, nes Lietuvos visuomenė, bent jau didžioji jos dalis, laukia teisingo vertinimo. Ko tada verta Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo data, Vilniaus kaip Lietuvos sostinės garbinga praeitis, jei strateginio kaimyno visuomenė visiškai ignoruoja istoriją.
Mes siekiame, kad Lietuvoje gyvenantys lenkai, nuvažiavę į bet kokį Lietuvos kampelį, jaustųsi laisvai, be diskomforto, kalbos barjero, o jaunimas kaip lygus konkuruotų su kitų Lietuvos vietovių jaunuoliais pasirinkdami aukštojo mokslo studijas. Ar tai blogai? Tai europinė pozicija, visų pirma, gerai mokėti valstybinę kalbą. Tada kyla klausimai, kodėl nesuvienodiname reikalavimų valstybinės kalbos egzaminui, kodėl nedėstoma valstybine kalba mokyklose specialūs dalykai? Ar padės motyvuoti moksleivius mokytis valstybinės kalbos, jei įkurtas Balstogės universiteto filialas? Ar pagaliau, tuo nemenkiname senojo Vilniaus universiteto autoriteto?
Galiausiai pastaba ir lenkų vadovams: ar delsdami spręsti keliamus ekonominius klausimus, neignoruojate Lietuvoje ir savo, taip ginamų, tautiečių interesų.
Mūsų valstybės veikėjai, vykdami Varšuvon, vildamiesi taip vadinamo strateginio partnerio ekonominių klausimų palankių sprendimų (tiksliau eilinių pažadų), veža  dovanėles – reikalaujamas iš esmės vien lenkų tautinei mažumai – nuolaidas, apie kurias Lietuvos visuomenė išgirsta gerokai vėliau.
Man regis, nepateisinama, kai dėl vidinių partinių rietenų, išsilaikymo valdžioje, ambicijų (pvz. Vilniaus miesto, Trakų rajono savivaldybėse) į daugelį panašių dalykų numojama ranka.
Labai norisi paklausti oponuojančių – parodykite kokioje valstybėje yra sudarytos geresnės sąlygos tautinėms mažumoms? Jei Lietuvoje sudarėme puikias sąlygas lenkų švietimui, kaip ir visoms tautinėms mažumoms, tikėjomės analogo ir iš jų pusės. Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, kur vadovauja Lietuvos lenkų rinkiminės akcijos (toks partijos pavadinimas, trumpiau LLRA) atstovai, lietuviai – tautinė mažuma. Susitikite, kam įdomu (valstybės vadovai vengia tai daryti) su mokyklų bendruomenėmis, kuriose mokoma valstybine kalba, ir išklausykite pastabas dėl tų savivaldybių vadovų, kitų pareigūnų dėmesio jiems. Esu įsitikinęs – abejonių neliks. Apie tai daug rašyta, kalbėta, skųstasi visoms valstybės institucijoms. Kad nebūtų be reikalo diskutuojama, manau, reikia vadovautis tautinėms mažumoms taikomiems europinio lygio reikalavimams, kokių laikosi kaimynė Latvija.
Aplankius prieš savivaldos rinkimus šimtus rajone gyvenančių šeimų, įsitikinau, kokia yra Vilniaus rajono gyventojų nuomonė apie valdančiosios LLRA partijos politiką savivaldybėje. Daugelis, ypač jauni, supranta, kad valstybinę kalbą jų atžalos, pačių jų labui, privalo gerai mokėti. Rūpinimąsi vietos gyventojais gerai parodo lėtas Vilniaus rajono bendrojo plano rengimas. Nesant jo, stabdoma savivaldybės plėtra, o vietos gyventojai, neužsiimantys žemės ūkiu, negali keisti turimų žemės sklypų į gyvenamąją ar kitą paskirtį ir juos pelningai parduoti ar kitaip juos savo nuožiūra panaudoti.
Rinkimų rezultatai, tiesa, to nepasitenkinimo neatspindi, tačiau baigus rinkimų „žaidimus“ su išankstiniu balsavimu, pašte, savivaldybėse, namuose, „pavežėjimais“ į balsavimų apylinkes, sutvarkius gyvenamosios vietos deklaravimo reikalus, rezultatai kaip mat pasikeistų.
Lietuva kaip ir Lenkija – ES, NATO šalys, gyvena ir turi gyventi kaip geri kaimynai. Dėl strateginės partnerystės Lietuva neturi klūpoti. Mes turime tą patį balsą europinėse, transatlantinėse struktūrose, tačiau ekonominius klausimus turime spręsti ne nuolaidomis, o pasverdami jų naudingumą sau ir partneriams. Jau seniai reikėjo ne tik kalbėti, o pradėti darbus elektros energijos jungtims su Švedija, stiprinti jungtį su Suomija. Bus ekonomiškai naudingas elektros tiltas per Lenkiją, puiku. Tačiau tai tolima perspektyva, nes elektros energijos pačiai Lenkijai trūksta, tad, vargu bau, be AE, net minimą tiltą nutiesus ar juo tekės elektra Lietuvon.
Šie metai mums ypatingi. Rinksime Prezidentą, Europos parlamento narius. Labai tikiuosi, kad neliksime abejingi Rytų Lietuvos problemoms ir tinkamai įvertinsime rinkimų metu kandidatus dėl jų požiūrio ir išdėstytą tematiką. Be to, švęsime Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, didžiuojamės, kad Vilnius – Europos kultūros sostinė. Būkime dėmesingi visiems gyvenantiems, atvykstantiems. Tolerancija kitų tautų atstovams nuo seno gyva lietuvių tautoje. Kartu būkime ir orūs savo senos, garsios valstybės piliečiai.

Naujienos iš interneto