Stot??? Teismas eina

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Teismai eina ir nueina, o nukentėjusieji nuo sovietinio genocido stovi ir laukia teisingumo. Laikas tuo tarpu eina toliau. Teismai sugrįžta aukštesniuose lygmenyse ir vėl nueina. Nukentėjusieji laukia teisingumo. Nusikaltėliai – senaties termino. Teismai – vienų ar kitų mirties. Todėl jie suranda daugybę pretekstų vaikščioti lėčiau, negu bėga laikas, kuris viską išsprendžia savaip: nuskriaustuosius palieka nuskriaustus, nusikaltėlius – nenubaustus, o teismus – be visuomenės pasitikėjimo.

Aptarti susiklosčiusią padėtį LR Seimo Žmogaus teisių komitetas š. m. lapkričio 9 d. LR Seimo III rūmų konferencijų salėje organizavo konferenciją – visuomenės klausimų tema: „Pasipriešinimo ir genocido bylos Lietuvoje“. Konferencijos pirmininkai: Žmogaus teisių komiteto pirmininkės pavaduotojas Arimantas Dumčius, Seimo nariai  Povilas Jakučionis ir Antanas Stasiškis. Pranešėjai: Advokatas Vytautas Zabiela, „Nusikaltimas ir bausmė genocido bylose“. Bernardas Gailius, „Sovietų represijos: genocidas ar ne?“ Martina Aštrauskaitė-Bikuličienė, „Partizanų Jono ir Antano Aštrauskų nužudymo byla – teisės ir teisingumo problemiškumas“. Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė, „Ar trylika Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago kankinimų ir nužudymo bylos tyrimo metu prokuratūroje yra Lietuvos valstybės politika pasipriešinimo istorijos vertinime?“ Kovo 11-osios akto signataras Algirdas Endriukaitis, „1918 m. savanorio Aleksandro Kaliesinsko ir partizano Alberto Kavaliausko byla“. Generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiasis prokuroras Rimvydas Valentukevičius, „Šiandieninė nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų baudžiamųjų bylų ikiteisminio tyrimo padėtis, jo rezultatai ir problematika“. Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Viktoras Aidukas, „Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams teisių atkūrimo įstatymo taikymas Aukščiausiojo teismo praktikoje“.

Diskusijoje kalbėjo: LR Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkė Z. Žvikienė, A. Stasiškis, P. Jakučionis, R. Kupčinskas, mons. A. Svarinskas, V. Petkus, A. Saijeva, A. Anušauskas, E. Ignatavičius, P. Mataitis, J. Bieliauskienė, J. Burdulis, A. Bikuličius, A. Žilėnas, B. Gajauskas, I. Tumavičiūtė.
V. Zabiela pirmos Lietuvoje genocidinio nusikaltimo bylos pavyzdžiu paaiškino koks tai nusikaltimas, kaip už jį baudžiama. Ir pasiūlė patiems laisvalaikiu pasamprotauti šia tema. 1945 m. gegužės 17 d. Zarasų raj. Antazavės valsč. stribų būrys, vadovaujamas Kurakino, apsupo Gaidžių sodybą ieškodami pasislėpusio partizano. Neradę partizano, sodybą padegė. Šokančias pro langus moteris: partizano motiną, nėščią žmoną su 6 mėn. giminaičių mergaite ant rankų, stribai nušovė ir nuėjo girtaut. Grįžę lavonus sumetė į ugnį, liko darželyje tik 6 mėnesių mergaitės išplėšta koja. Šeimininkas taip pat žuvo gaisre. Byla dėl šio nusikaltimo pradėta 1993 m., baigta 1997 m. Nusikaltimas įrodytas dokumentais ir gyvų liudininkų parodymais. Sunkinančios aplinkybės: nusikaltimas žiaurus, atliktas prieš mažamečius, įvykdė grupė, rimtos pasekmės, atliktas visuotinai pavojingu būdu, yra nusikaltimo organizatorius. Lengvinančios aplinkybės: nusikaltimas padarytas seniai, nusikaltėliai senyvo amžiaus, ligoti. Bet jeigu nusikaltimui netaikoma  senatis, tai logiška būtų neatsižvelgti į vėliau atsiradusias lengvinančias aplinkybes. Bausmė turi būti reali už realų nusikaltimą. Jeigu yra įstatymas švelninatis bausmę, pvz., dėl ligos, jį reikia taikyti po bausmės paskyrimo. Teismas šioje byloje atsižvelgė į vėliau atsiradusias švelninačias aplinkybes ir nuteisė Kurakiną 7 metus kalėti, pritaikius amnestiją – 5 metus; bendrininkus – 3 metus, pritaikius amnestiją, atleido nuo bausmės. (1993 m. birželio 15 d. amnestija, sumažinanti bausmę 1/3 buvo taikoma ir genocido vykdytojams. 1995 m. gruodžio 21 d. ši klaida ištaisyta, bet iki to laiko įvykdyti genocidiniai nusikaltimai bus amnestuojami visada). Penkių metų realios bausmės galima išvengti pagal kitus švelninančius įstatymus. Šiame procese nusikaltėliai gavo realias bausmes tik pagal nukentėjusiųjų skundus įsikišus Apeliaciniam teismui.

Kita byla. Vienas pilietis, Birželio sukilimo dalyvis būk tai 1941 m. nušovė neginkluotą sovietų būrio vadovą. Sovietinis karinis tribunolas, remdamasis vien 14 metų amžiaus liudininko parodymais, nuteisė jį mirties bausme. Reabilitacijos pažymėjimas jam nebuvo išduotas. Aukščiausiojo teismo atlikto tyrimo metu buvo surastas tribunolo minimas liudytojas, kuris, pasirodo, net nebuvo pakviestas į karinį tribunolą ir nebuvo apklaustas. Byla grubiai sufabrikuota. Todėl remtis represinių okupacinių organų sukurptomis bylomis negalima.

B. Gailius teigė, kad genocidas suvokiamas dvejopai: kaip tam tikra politika arba įstatymų numatyta nusikalstama tvarka. Genocido termino kūrėjas lenkas Rafaelis Lemkinas genocidą suprato, kaip žmonių grupės (etninės ar kt.) sunaikinimą. Kai grupė sunaikinama kaip organizacija, tuomet II genocido etapas pasireiškia pakrikusios grupės narių žudymu, teisių apribojimu, genocido vykdytojų gyvenimo taisyklių primetimu. Sovietinis genocidas buvo nukreiptas prieš politizuotas grupes, kurių nariai norėjo gyventi Nepriklausomoje Lietuvoje. Todėl po 1940 m. okupacijos tokie aktyvūs žmonės buvo represuoti – nužudyti, įkalinti, ištremti, taip pat ir jų šeimos. Likusiems buvo primesta sovietinė sistema su nuosavybės, žodžio laisvės apribojimais, alkoholizmo skatinimu. Lietuvoje atlikti tyrimai (VU, LGGRTC, S. Kraniauskienė) leidžia daryti išvadą, kad sovietinės represijos Lietuvoje turi būti vertinamos kaip genocidas. Lietuvos BK genocidą traktuoja tik kaip fizinį naikinimą. Svarbu suvokti, kad tai buvo sistema, kurios pasekmes mes patiriame ir šiandien, nesugebėdami sukurti pilietinės visuomenės.

M. Aštrauskaitė-Bikuličienė pasakojo kaip KGB-istas buvęs Jurbarko KGB viršininkas Vasiliauskas, nužudęs jos tėvą ir dėdę, teismo salėje didžiavosi „25 geriausius savo gyvenimo metus atidavęs KGB“ ir naikinęs „banditus“. Tuo jis žemino Lietuvos partizanus, jų artimuosius ir Lietuvos valstybę. Nepasakė, kur pakasė nužudytųjų kūnus, nors yra dokumentų, kad gavo 500 Rb. Prokuroras R. Žukauskas nepalaikė nukentėjusiųjų ir negynė Lietuvos valstybės garbės, kaip ir kiti teismo nariai. Po teismo posėdžio V. Vasiliauskas spaudžia ranką prokurorui. Byla tęsiasi jau 4 metai.

A. Ramanauskaiė-Skokauskienė mano, kad tokios konferencijos vargu ar pakeis prokurorų abejingumą. Bet ji, kaip partizano dukra, tiki, kad Nepriklausoma Lietuva teisingai įvertins partizanus ir išdavikus. KGB agentas Žinomas – Antanas Urbonas 1956 m. išdavė Adolfą Ramanauską ir jo žmoną. A. Ramanauskas žiauriai kankintas, nuteistas ir sušaudytas, jo žmona – įkalinta. Byla prieš išdaviką užvesta 1992 m. rugsėjo 16 d., buvo daugybę kartų stabdoma ir vėl atnaujinama. Keitėsi pareigūnai, buvo ieškoma „įrodymų“ akivaizdiems faktams (ar agentas Žinomas ir pilietis Urbonas – tas pats asmuo). Laikas ėjo. 2004 m. mirė A. Urbonas. Laisvos Lietuvos teisėsauga duoda pamokas jaunimui: žiūrėkit tik sau naudos net valstybės išdavystės kaina, juk už tai nebaudžiama.

A. Endriukaitis teigė, kad sovietmečiu dirbę teisėjai visi buvo komunistų partijos nariai, šiandien jie privalėtų nusišalinti nuo genocido bylų. Teisėjai nėra susipažinę su Lietuvos pasipriešinimo istorija, yra subjektyvūs ir remiasi okupacine teise. Buvęs savanoris A. Kaliesinskas 1941 m. atvirai kovojo prieš sovietus. 1944 m. buvo suimtas, 1945 m. nuteistas 15 metų katorgos. Po nuosprendžio 16-tą dieną mirė. Atgavus Nepriklausomybę, buvo reabilituotas. 2004 m. reabilitacija buvo anuliuota, kadangi buvo kaimo seniūnu – tarnavo nacių okupacinei valdžiai. (O kaip tuomet reikia pasielgti su kolchozų pirmininkais ir kita sovietine nomenklatūra, tarnavusia dabar pripažintiems sovietiniams okupantams?) 2001 m. spalio 22 d. Panevėžio apygardos teismas (baudžiamųjų bylų teisėjų kolegija: Vanagas, Šimkus, Jerašius) išteisino buvusį milicininką Šilinį, kuris 1947 m. išdavė partizaną A. Kavaliauską. Pastarasis buvo sušaudytas. Teismo išvada: „Šilinis negalėjo numatyti savo įskundimo genocidinių pasekmių“. „O tempore, o more“ – užbaigė savo pranešimą A. Endriukaitis.

R. Valentukevičius. Šioms byloms valstybė skyrė ypatingą dėmesį, kaip ir ES. 2003 m. įkurtas ES kontrolės tinklas, kurį sudaro šalių atstovai. (Lietuvą atstovauja pranešėjas). Nuo 1990 m. iškeltos 298 tokios bylos. Pripažinti kaltais 6 asmenys, išteisinti 4, mirė nesulaukę teismo – 4 asmenys. Neišnagrinėtos 2 bylos (stribo ir smogiko) dėl jų ligų. Žmogiškąja prasme situacija absurdiška, bet juk gyvename teisinėje valstybėje… Šiuo metu nagrinėjama 50 bylų, 60 bylų – nepradėtos nagrinėti. Nuo 1990 m. nutrauktos 39 bylos. Šios bylos ypatingos, jos diskutuotos Seimo komitetuose,

Antikomunistiniame Kongrese. Ikiteisminis tyrimas susiduria su šiom problemom: bylų senumas, duomenų trūkumas, paieškos archyvuose, paieškos liudytojų, kaltinamųjų, nukentėjusiųjų. Kai kurios valstybės (Rytų pusėje) ir Izraelis piktybiškai atsisako ne tik išduoti nusikaltėlius, bet ir teikti informaciją. Šiuo atveju bylos  sprendimo sėkmė priklauso ne nuo prokuroro, o nuo politikų. Prokurorai negali pažeisti nei Konstitucijos, nei įstatymų, nei žmogaus teisių ir nusikaltėlių atveju. Būtina surinkti pakankamai duomenų, net jei nusikaltimas ir aiškus. Mes gyvename teisinėje valstybėje ir turime siekti teisingumo pagal įstatymus. Tuo tarpu kiekviena diena mažina galimybes gauti pakankamai duomenų ir perduoti bylas teismui.

V. Aidukas (Aukščiausiajame teisme kuruoja reabilitacinių pažymų išdavimą nuo 2005 m.). Pažymų nuo 1989 m. išduota – 26.887, anuliuota – 177. Tokias bylas nagrinėja 3 teisėjai ir prokuroras. Seimas ruošia įstatymų pakeitimus. Juose turėtų būti numatyta, kad teismai negalėtų vadovautis sovietinių represinių struktūrų išgautais duomenimis. Gal tada ir vokečių okupacijos metų kaimo seniūnas nebus laikomas nusikaltėliu.

Zita Žvikienė (Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkė) patikino, kad komitetas, negalėdamas kištis į ikiteisminių tyrimų bylas, skatins Generalinę prokuratūrą spartinti šių bylų tyrimą.

Antanas Stasiškis. Padėtis tragiška. Bylų skaičiai – juokingi. Jų turėtų būti dešimtys tūkstančių.

Aukščiausiasis teismas dažnai pakartoja okupacinio teismo nuosprendį be jokių komentarų. Lietuvos partizanai vadinami banditais, kolaborantai – liaudies gynėjais. Sovietų Lietuva suprantama kaip kitoniška Lietuvos valstybė, o ne nusikalstama struktūra. Teisėsaugos darbuotojai  nerodo iniciatyvos taisyti įstatymų skyles. Šios bylos – ne keršto, o mūsų tautos išlikimo problema. Jei visuomenė nesupras, kad okupantas yra nusikaltėlis, mes – be ateities. Visuomenė turi subręsti, žiniasklaida, ypač visuomeninė TV nedirba tautos ateičiai – neruošia objektyvių istorinių laidų, iš kurių žmonės patys pasidarytų teisingas išvadas. LTV vadovai rūpinasi tik savo reitingais.

Povilas Jakučionis. Žmonės nesupranta teismų logikos, todėl jais nepasitiki. KGB-istai paleidžiami dėl įrodymų stokos, senyvo amžiaus. O partizanai kaltinami sovietmečiu išgautais tardymų duomenimis. Tuo tarpu oficialiai deklaruojama, kad Lietuvos laisvės kovų sąjūdis (LLKS) buvo teisėta okupuotos Lietuvos valdžia. Teismas, reabilitavęs K. Prunskienę, slaptame posėdyje rėmėsi tik trijų KGB-istų parodymais, ignoruodamas kitus faktus. Teismo sprendimas – įslaptintas. Tokių posėdžių vis daugėja. O 1949 m. vasario 16 d. LLKS Deklaracijoje, kuri LR Seimo 1999 m. sausio 12 d. paskelbta LR teisės aktu, sakoma: „Asmenys, <…> išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, <…> yra atsakingi prieš Lietuvos Teismą“. Deja, teisėjai į Lietuvos Teismą atėjo iš „Tarybų Lietuvos – su „uodegomis“. Reikia siekti: teismų atvirumo, visuomenės juose dalyvavimo, suinteresuotų teisėjų nušalinimo, sudėtingų bylų išskirstymo dalimis.

Rytas Kupčinskas. Visos II Pasaulinio karo metų Vokietijos okupuotos šalys teisė savus kolaborantus, tik mes – ne. Atstatėm valstybės ir nuosavybės tęstinumą, tą patį turime padaryti ir su teisėtumu. Reikia suaktyvinti prokuratūros darbą, o ne laukti, kol kolaborantai išmirs. V. Putinas dabar aiškina, kad Lietuvos okupacijos nebuvo. Jei mes tylėsim, greit pasakys, kad patys save įkalinom ir trėmėm. Šiuo klausimu reikia konsoliduotis su Latvija ir Estija, aktyviau veikti Europos Taryboje.

Mons. Alfonsas Svarinskas. Prokuroras kvietė nesiekti keršto. Lietuvoje nenukentėjo nei vienas kolaborantas, ar teisėjas. Jeigu turėtume teisinę valstybę, šitų kalbų apskritai nebūtų. Neturime valstybinio saugumo: jam vadovauja KGB rezervistas. Mane tampė per 23 teismo posėdžius, kad vieną pilietį pavadinau „bolševikėliu“. Priteisė 500 Lt teismo išlaidų. Ateis laikas, kai nuteis šituos teisėjus ir prokurorus. Dabar kalboms laikas per brangus. Turime tik vieną autoritetą – Prezidentą. Kiti – bolševikai. Atsirado dar 800 milijonierių. Reikia sudaryti teismą iš laisvės kovotojų ir jaunų teisininkų ir teisti. Paimt A. Ramanausko-Vanago bylą ir kreiptis į Prezidentą, kad ji būtų išspręsta, jei Jis nori, kad mes jį laikytume Prezidentu. Po to pajudės ir kitos bylos. Mūsų prokurorai važinėja į Maskvą ieškot Uspaskich`o diplomo, pastoviniuoja koridoriuose ir grįžta. O reikalas aiškus: nepristatė diplomo – reiškia jo nėra
Viktoras Petkus. Ištremta šimtai tūkstančių, o nuteista – vienetai. Kur yra tie, kurie pasirašė trėmimo bylas? Mūsų teismai naudojasi KGB tardytojų protokolais. Komisijai, kuri sprendžia politinių kalinių bylas, vadovauja žmogus, kurio charakteristikoje parašyta: „Dirbo komjaunuolišką darbą su ugnele“. Mūsų mokykla yra atsilikusi nuo gyvenimo. Programose: Cvirka, Cvirka, Cvirka… sovietų užverbuotas 1934 ar 1936 metais.

Kazimieras Saja. Kodėl Jūs teismuose ginate Prunskienę?

V. P. Aš esu žmogaus gynėjas. Kas pakvies, tą ir ginsiu.

Arvydas Anušauskas. Šia tema kalbama nuo 1998 metų. Buvo teikiamos rezoliucijos įstatymams tobulinti. Visos rezoliucijos buvo valstybės institucijų atmetamos. Peticija su 1500 piliečių parašų dėl archyvų įslaptinimo buvo išmesta į šiukšlyną. Todėl svarbu per tokius susitikimus ne tik priimti rezoliucijas, bet rasti būdų, kad jos būtų vykdomos. Į KGB bylas reikia žiūrėti su įtarimu, bet atmesti jų negalime, nes jose yra daug reikalingos informacijos. Kiek ji tikra, reikia nustatyti.

Eugenijus Ignatavičius. Lietuva neturi įstatymų, vertinančių kolaborantų, kompartijos narių veiklą. VDR tokie buvo teisiami, pas mus laukiama kol šią problemą išspręs laikas. Iškyla moralės klausimas. Kadaise dėl šių bylų Piliečių chartija kreipėsi į Prezidentą A. Brazauską. Jis atsakė,  kad reikia pateikti faktus ir nusikaltusieji bus nuteisti. Kas nuteis, jeigu Aukščiausiame teisme terminija, žodynas, atmosfera – dabar tokia pati, kaip 1953 metais. Susidaro toks įspūdis, kad iš kažkur (gal iš kitos valstybės) yra gautas nurodymas, kad šiose bylose niekas nebūtų nuteistas, o įstatymai patobulinti.
Dabar stribai leidžia knygas, kuriose šmeižia Lietuvos patriotus. Kadaise Fransuaza Tomm įspėjo, kad persikrikštiję bolševikai perims valdžią. Iš kur visi tie milijonieriai? Reikia parašyti išsamias visų mūsų vadų biografijas. Iš visų šitų mūsų pokalbių Zuroff`as tik pasijuoktų.

Jonas Burdulis. TV laidoje „Arti-toli“ teisingumo minstras R. Bužinskas teigė, kad Lietuvos Respublika yra Tarybų Lietuvos tęsinys. Gal būt tokios sąsajos yra ir tarp valstybinių institucijų.  „Kolektyvinės atsakomybės“ sąvokos naujajame Liustracijos įstatyme neturi būti

Balys Gajauskas. Jeigu teisėjams ir prokurorams kliūva įstatymai, Seimas privalo juos pataisyti. Galbūt tikslinga tam sudaryti specialią grupę. Seimas, uždrausdamas naudotis archyvais, padarė žalą valstybei. Skaudžiausia, kad tam nepasipriešino nei vienas Seimo narys. Konservatoriai susilaikė.Toks Seimas istoriškai yra išdavikiškas. Seimo nariai – politiniai kaliniai privalo imtis iniciatyvos, kad šis įstatymas būtų panaikintas.

A. Endriukaitis pateikė tris pasiūlymus: sudaryti atskirą teisėjų kolegiją šioms byloms spręsti; panaikinti archyvų įslaptinimo įstatymą; surengti panašią konferenciją 2006 m. rudenį.

Irena Tumavičiūtė. Ryšium su naujų duomenų pasirodymu užsienio spaudoje, būtina ištirti ir pagarsinti Kaniukų kaimo sudeginimą, kaip sovietinio genocido faktą, lygiavertį nacių sudeginto Pirčiupių kaimo tragedijai.

A. Dumčius. Genocido sąvoka Jungtinių tautų organizacijoje šiandien nėra įteisinta. Lietuvoje buvo naikinamos politizuotos grupės. Generalinė prokuratūra pirmiausiai bus užklausta dėl čia paminėtų bylų. Sudėtingų bylų sprendimo trukmei sumažinti, būtina jas skirstyti į atskiras bylas. Įstatymai yra netobuli, bet teisėsaugos organai nenurodo, kas jiems konkrečiai trukdo sėkmingai dirbti. Genocido byloms tirti bus sudaryta darbo grupė. Lietuva yra vienintelė ES narė, kurios teismuose nėra visuomenės atstovų. Prezidentas dėl teismų darbo sudarė komisiją, kurią sudaro vien teisininkai. Seime ką nors konkretaus nuveikti žmogaus ar valstybės labui yra labai sunku. Iš 39 didžiausios Seimo frakcijos narių 26 yra verslininkai. Apie Seimo darbą galima spręsti pagal tai, kuo jis yra užsiėmęs ir kaip dirba šiuo metu.

Konferencija baigėsi, visuomenė išklausyta. „Stot! Teismas išeina“. Atsisėskim ir, kaip siūlo advokatas V. Zabiela,  pagalvokim kodėl po teismo posėdžio prokurorui ranką spaudžia nusikaltėliai, o ne nukentėjusieji; nuosprendį skundžia nukentėjusieji, o ne nusikaltėliai; teisėjai ir prokurorai, Seimo nariai, Teisingumo ministras ir pats Prezidentas rodo pirštais vieni į kitus ir per petį žvalgosi į praeitį. Vieni – buvę komunistai, kiti – kagėbistai, treti – rezervistai, ketvirti – žurnalistai.  Vieni – „liustruoti“, kiti – dar ne, treti (kaip rusiška kunigaikštienė )– slaptuose teismo  posėdžiuose reabilituoti. Vieni – mūsų pačių išrinkti, kiti – „išrinktųjų“ paskirti. Visi – „daugumiečiai“, paklusnūs Politinei tarybai. Tai gal mes vėl Tarybų Lietuvoje gyvename? Ir kokio tada teisingumo gali sulaukti tos, niekaip negalinčios numirti, sovietinio genocido aukos? Gal stalininės „troikos“? Teisus buvo Dainavos apygardos partizanų vadas L. Baliukevičius: „Kas iš tos Lietuvos, jei ji nustos geriausios savo dalies (turiu galvoje ne tik partizanus)?
Kas bus iš jos, jeigu atėjus lemiamam momentui nebus kam jos prikelti, išgydyti? Gal vėl atsiras smulkūs žmogeliai su savo politiniais  „kromeliais“, su savo politinėmis rietenomis…“ Atsirado, ne tik su „kromeliais“, bet ir su supermarketais, nekvepiančiais milijonais ir akis badančiais asmeniniais interesais. Prieš 500 metų N. Makiavelis mokė valdovus (demokratinėje visuomenėje valdovas – tai valstybės piliečiai): „Jei matai, jog ministrui labiau rūpi savi reikalai nei valdovo ir jis visur ieško tik savo naudos, vadinasi, iš jo nebus gero ministro ir tu niekada negalėsi juo pasikliauti“. Kol netapsime pilietine visuomene („valdovu“), neturėsime sąžiningų valdininkų ir realios teisinės valstybės, taigi ir teisingumo.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra