Štetlai Lietuvoje. Pamiršti diasporos tradicijų liudytojai

Autorius: Data: 2017-08-25, 10:07 Spausdinti

Štetlai Lietuvoje. Pamiršti diasporos tradicijų liudytojai

Jurbarko sinagoga

Sandra PETRUKONYTĖ, paveldosaugininkė, Litvakų kapinių katalogo MACEVA projektų koordinatorė, Šeduvos žydų memorialinio fondo darbuotoja, www.voruta.lt

Malát, Kúpeshok, Zósle, Ólkenik, Svintsyan, Shádov, Gruzd – tai yra tik maža dalis ir šiandieną egzistuojančių Lietuvos miestelių, kuriuose iki Holokausto gyveno skaitlingos žydų bendruomenės, kartais  sudariusios ir daugiau negu pusę visų miestelio gyventojų. Ir nors tarpukariu didžioji žydų dalis gyveno laikinojoje sostinėje Kaune bei keliuose kituose didžiuosiuose miestuose, bent keli šimtai įvairaus dydžio litvakų bendruomenių kūrė įdomų, visavertį ir unikalų gyvenimą miesteliuose,  kuriuos vadiname štetlais.

Štetlas jidiš kalboje yra žodžio štot, reiškiančio miestą, mažybinė forma, kuria apibūdinama santykinai nedidelė bendruomenė, veikianti santykinai mažame miestelyje. Štetlai pradėjo formuotis dar Abiejų Tautų Respublikos laikais. To meto bajorija, siekdama pagyvinti ekonominį gyvenimą, skatino žydus persikelti į jiems priklausiusias privačias valdas. Čia pakviestiems žydams buvo leidžiama organizuoti turgus ir muges, išlaikyti nakvynės namus ir karčiamas, kurti ir vystyti amatus. Taigi, štetlai kurį laiką turėjo gana geras pradines sąlygas plėtotis. Po Lietuvos–Lenkijos valstybės padalijimo didžioji LDK žydų bendruomenės dalis gyvena jau Rusijos imperijos sudėtyje. Nuo 1791 m. iki 1917 m. žydai, išskyrus pavienes išimtis, galėjo gyventi tik nustatytoje „sėslumo zonoje“, neturėdami galimybės migruoti į vidines Rusijos žemes. Šis apribojimas, bendruomenių skaičiui didėjant, iš natūralaus plėtros proceso vis labiau virsta persistumdymu ribotoje erdvėje. Žydai nuolat susidurdavo ir su įvairiais kitais jų teisių suvaržymais (pvz., buvo apmokestinti dvigubai didesniais mokesčiais). Šiuo laikotarpiu štetlų padėtis palaipsniui blogėja, nors žydams ir pavyksta išlaikyti dominavimą amatuose ir prekyboje. Tarpukario Lietuvoje žydams buvo suteiktos pilietinės teisės, tačiau smulkiuosiuose versluose ir amatuose su jais jau pastebimai varžosi iš pačių žydų verslumo abėcėlės pramokę lietuviai. Didėjanti emigracija, pramonės vystymasis, diasporos  sekuliarėjimas ir kitos priežastys ženkliai keičia štetlą.

Retrospektyviai žvelgiant nėra aiškaus kriterijaus štetlo dydžiui apibrėžti. Bendruomenės narių skaičius konkrečiose vietovėse varijavo nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių, miestelių dydis taip pat ženkliai skyrėsi. Pavyzdžiui, Šilalės rajone išlikusią nedidelę medinę sinagogą turintys Kaltinėnai ir pirmą Lietuvoje restauruotą medinę sinagogą įveiklinantis Pakruojis kiekybiškai akivaizdžiai skyrėsi ir tebesiskiria. Todėl terminas štetlas  apibūdina ir tam tikrą litvakų gyvensenos, tarpusavio santykių miestelyje savitumą. Kaip atsiskleidžia tas savitumas?

Pirmiausia reikėtų paminėti specifinę aplinką, kurioje tarpo jidiš kalba kuriama žydų kultūra. Štetluose įsikūrę žydai gyveno kompaktiškai ir jų buvo pakankamai daug, kad būtų įmanoma įsteigti pagrindines papročių ir tradicijų išlaikymui būtinas bendruomenės institucijas. Vos apsigyvenę naujoje vietoje žydai pasirūpindavo 2 sklypais: bent vienai sinagogai (žydų maldos namai, studijų vieta ir susirinkimo namai) ir kapinėms, tendencingai steigtoms miestelio pakraštyje ar nuošaliau gyvenamosios zonos. Šiandieną senosios žydų kapinės yra gausiausia sporadiškai išlikusio žydų kultūros paveldo dalis. Kiekvienas štetlas palaipsniui turėjo pasirūpinti taip pat ir mikvos (ritualiniam apsiplovimui skirto baseinėlio), chederio (pradinės religinės mokyklos), namelio, skirto šoichet (ritualiniam skerdikui) reikmėms, keleto khevres (draugijų), atsakingų už religinio ir visuomeninio gyvenimo organizavimą, įkūrimu bei išlaikymu. Savo įtaka išskirtiniausia organizacija buvo Chevra kadiša, kurią sudarė garbingiausi bendruomenės nariai, išmanę religinius įstatymus ir rūpinęsi miestelėnų laidotuvėmis.

Kasdienis štetlo gyvenimas sukosi aplink turgaus aikštę – centrinę miesto dalį, kurioje vieną ar du kartus per savaitę vykdavo turgūs, formavę gyvybingą ekonominį ryšį tarp miestelėnų, bet ypač tarp miesto ir kaimo gyventojų. Turgaus dieną, iš pat ankstyvo ryto, valstiečiai atvykdavo į miestelio aikštę parduoti savo produktų, o už gautus pinigus iš šalia esančių krautuvėlių ar prekyviečių įsigyti jiems reikalingų gėrybių. Štetlo turguose akys raibo nuo prekių įvairovės, nosį kuteno gardėsiai, o ausį neretai pasiekdavo klezmerių melodijos! Kadangi tradiciškai žydai vertėsi smulkia prekyba ir amatais, krautuvėlėse paprastai prekiaudavo patys amatininkai (ar jų šeimos nariai). Dėl šio tradicinio pragyvenimo šaltinio žydų gyvenamieji namai, daugeliu atvejų mediniai, pritaikyti prekybai ir kitų paslaugų teikimui, pvz., stomatologijai, farmacijai, telkėsi šalia turgaus aikštės. Ryškus išlikęs pavyzdys – Molėtų centre išsiskiriantis ilgas raudonų plytų prekybininkų pastatas, iki šiol naudojamas pagal pirminę paskirtį. Turtingesni gyveno arčiau, vargingesni – toliau nuo centrinės aikštės, tačiau paprastai keliose aplinkinėse gatvėse. Sinagoga stovėjo kažkur netoliese. Tad ir šiandieną norintys surasti smarkiai ar iš dalies sunykusius ar užmaskuotus žydų buvimo miestelyje ženklus, pirmiausia turėtų pasivaikščioti po centrinės aikštės zoną.

                      Dalis objektų, skirtų bendruomenės poreikių tenkinimui, buvo vizualiai atpažįstami kaip žydiški. Sinagoga buvo pastebimiausia. Dėl halachos (judaizmo religinių įstatymų) reikalavimo būti aukščiausiu statiniu mieste, medinės ir mūrinės sinagogos štetle savo didybe bei išplanavimu išsiskyrė iš kitų žydų namų. Centrinėje štetlo dalyje dėmesį neabejotinai traukė reprezentaciniai, paprastai kelių aukštų mūriniai žydų liaudies bankai su stambiomis raidėmis užrašytais pavadinimais lietuvių ir jidiš kalbomis. Gausybė smulkių krautuvėlių, išsirikiavusių vienoje gatvėje – kitas išskirtinis objektas. Jų iškabose dominavo žydiškos pavardės. Čionykščiai gyventojai, neišmanę žydų laidojimo tradicijų ir papročių, atkreipdavo dėmesį ir į šalimai esančias, jiems nepatrauklias žydų kapines. Štai 1937 m. krekenaviečiai, įvertinę kapines juosiančios tvoros ir antkapinių paminklų paprastumą, „tvarkos saugotojų ir savo šalies grožio mėgėjų“ vardu konstatavo, kad reikia kapines aptverti gražesne, miestiškesne tvora; apsodinti medžiais ir žalitvorėmis; apvalyti nuo žolių; padaryti jose takus ir statyti meniškesnius paminklus[1].

                      Turgaus diena ir šabas (kassavaitinė šventė, kada žydai nedirbo) buvo pagrindiniai savaitės įvykiai štetle. Abu pastebimi. Pirmu atveju miesteliai buvo be galo spalvingi, pilni gyvybės, šurmulio ir  erzelio, pašnekesių skirtingomis kalbomis. Antru atveju, nuo penktadienio vakaro iki šeštadienio vakaro, štetlas visiškai nurimdavo, gatvės ištuštėdavo.

                      Štetlo kompaktiškumas ir gyventojų koncentracija sukūrė palankias sąlygas bendruomenę telkiančioms institucijoms palaikyti, tačiau tokiomis sąlygomis buvo neįmanoma užtikrinti bent minimalaus bendruomenės narių ir šeimų gyvenimo privatumo. (Tiesa, jei būtų buvę kitaip, kiek puikių literatūros kūrinių ir humoro perliukų būtume netekę…). Gyventojai žinojo vieni kitų vardus, bet turėjo ir pravardes, kurios cirkuliavo ne tik kaip glaudaus bendrabūvio pasekmė, bet, kaip istorikas Samuel Kassow pabrėžia,  ir kaip ganėtinai tiesmukas būdas kiekvieno vietos ir reikšmės bendruomenės gyvenime nustatymui[2]. Štai, pvz., Šeduvos turgaus dieną, ketvirtadienį, atvykęs prašalaitis iš gretimo štetlo neliko nepastebėtas vietinio prekiautojo, maniusio, kad vietinis turgus skirtas tik šeduviams ir atklydėliams iš toliau jame nevalia apsipirkinėti be leidimo. Glaudžioje bendruomenėje egzistavo griežta hierarchija su aiškiai apibrėžtu ir visuotinai žinomu individo socialiniu statusu. Sėdėjimo vietos sinagogoje, kvietimas skaityti Torą, laidojimo vieta kapinėse ar pragyvenimo veikla primindavo apie bendruomenės narių priklausymą tam tikrai socialinei grupei. Šeimą užgriuvusios nelaimės ar skaudžios asmeninio gyvenimo patirtys (liga, vestuvės, skolos, nesantaika šeimos rate ir pan.) negalėjo būti lengvai nuslepiamos nuo bendruomenės narių, kurie ne tik platindavo miestelių kultūrai universaliai būdingą reiškinį – apkalbas, bet  neretai ir pagelbėdavo nelaimės ar bėdos ištiktiesiems.

                      Iki šiol vis dar gajus klaidingas įsivaizdavimas, kad žydų bendruomenės štetluose buvo visiškai uždaros, o štetlai įkūnijo išimtinai žydišką pasaulį. Tačiau dauguma žydų gyveno šalia lietuvių ar kitų etninių grupių, neišvengiamai veikusių viena kitą. Kultūra štetle nebuvo vienalytė. Skirtingų religinių grupių sugyvenimą labai taikliai iliustruoja istorikas Michał Galas, atkreipdamas dėmesį į miestelių panoramines nuotraukas, kuriose dažnai dominuoja bažnyčių stogai[3]. Tokį vaizdą pamatytume daugelyje istorinių miestelių nuotraukų, pvz., Joniškio ar Merkinės. Vaizdas, užfiksuotas praktiškai iš sinagogų kiemo, žvilgsnį kreipia į bažnyčios siluetą. Anot istoriko, tai mums akivaizdžiai sako, kad žydų ir nežydų erdvės miestelyje buvo visai šalia ar net turėjo savo erdvę pačioje susispaudusio štetlo teritorijoje. Dėl gyvenamosios erdvės artumo natūraliai užsimegzdavo kasdieniai kontaktai, neapsiribodavę vien tik prekybiniais mainais turgaus dieną. Įvairiataučiai ir įvairiakalbiai miestelėnai buvo kaimynais, ekonominiais partneriais, klasės draugais, retais atvejais net sutuoktiniais, kolegomis tam tikrose organizacijose, kaip, pvz., gaisrininkų draugijoje, futbolo varžybų metu dalydavosi tuo pačiu stadionu ir t. t.

I m. e. a., sugriovus Jeruzalės šventyklą, žydai plačiai pasklido po pasaulį. Litvakų diaspora, labai atpažįstamai savita, dalį savo štetluose suformuotos patirties ir kultūros XIX pab.–XX a. pirmaisiais dešimtmečiais išgelbėjo emigruodama į pačias įvairiausias pasaulio šalis. Taip štetlas, kaip Rytų ir dalies Vidurio Europos bendrabūvio fenomenas, tapo garsus ir žinomas visame pasaulyje. Todėl kalbėdami apie štetlą, ieškodami jo užuominose, ženkluose, miestelių gatvelėse, pasistenkime žiūrėti plačiai. Pasistenkime ne tik identifikuoti žydiškus kultūros paveldo objektus, be kurių neįsivaizduojama mūsų miestelių praeitis, bet ir atgaivinti štetlo gyventojų, didelių ir mažų, žydų ir nežydų, tarpusavio sąveikos istorijas. Jų tikrai daug ir Europos žydų kultūros dienos laukia kiekvieno iš Jūsų – ir kaip įžvalgaus tyrinėtojo, atidaus klausytojo ir, tuo pačiu, istorijų tęsėjo.


[1] Praeivius stebina // Panevėžio garsas, 1937 liepos 24 d.

[2] Samuel Kassow, The shtetl in Interwar Poland. The shtetl: new evaluations, New York university press, 2007, p. 121-139.

[3] Michał Galas, Inter-Religious Contacts in the Shtetl: Proposal for Future Research. The shtetl: myth and reality, POLIN, Volum 17, p. 41-50.

 

Žydai , , ,



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra