Stelmužės dvarininko palikuonių pėdsakai istorijoje

Autorius: Data: 2021-10-31 , 08:00 Spausdinti

Stelmužės dvarininko palikuonių pėdsakai istorijoje

Hamilkaro barono Folkerzamo portretas

Simona Burokaitė, Zarasai, www.voruta.lt

Pirmąjį straipsnį  apie Stelmužės dvarininkus galima skaityti ČIA.

Stelmužės dvaro palikuonė – viena pirmųjų Rusijos imperijos pramonininkių

Kaip jau buvo minėta ankstesniame publikuotame straipsnyje ne vieną dešimtmetį Stelmužės dvarą valdė garsi Baltijos vokiečių kilmės bajorų fon Folkerzamų šeima. Stelmužės dvare gimęs Georgas Fridrichas fon Folkerzamas su žmona Benigna Gottliebe Voigt fon der Brincken iš Kevelės susilaukė šešių vaikų. Šįkart pasakojimas bus apie jų pirmagimę dukrą Amalią Eleonorą Karoliną Konstanciją (1799-1864)  ir sūnų „pagranduką“ Hamilkarą (1811-1856), kurie paliko ženklų pėdsaką Rusijos imperijos istorijoje.

 Amalia Eleonora Karolina Konstancija fon Folkerzam gimė 1799 m. Kuršo gubernijoje (dabar Latvijos teritorija). Pagal tikėjimą buvo liuteronė. 1818 m. ištekėjo už barono generolo Michailo fon Mengdeno (1781-1855). Iš Kuršo gubernijos pora persikėlė į Kostromos gubernijos Nikolsko miestą, (dabar – Ivanovo srities Vičiugo rajono Sošnikų kaimas), kur Michailui fon Mengdenui priklausė dvaras su 1800 metais įkurtu tekstilės fabriku. Amalia ir Michailas fon Mengdenai susilaukė trijų sūnų: Aleksandro (1819-1903), Nikolajaus (1821-1888), Vladimiro (1825-1910) ir dukters Marijos (1828-1902). Taip jau susiklostė, kad baronienė Amalia fon Mengden nuo 1830 iki 1864 metų vadovavo savo vyro generolo Michailo staltiesių fabrikui ir tokiu būdu tapo viena pirmųjų tekstilės pramonininkių Rusijos imperijoje.

Amalia fon Mengden (buvusi Folkerzam)

Amalios vyras Michailas fon Mengdenas

Pagal to meto kriterijus fon Mengdenų šeimos fabrikas buvo labai modernus. Čia buvo audžiamos aukščiausios kokybės, dailiai raštuoto su šilko blizgesiu audimo lininės staltiesės, rankšluosčiai, servetėlės. Minėta produkcija buvo ne kartą apdovanota įvairiose parodose, o realizuojama tik Maskvoje ir Sankt Peterburge bei eksportuojama į Europą. Fabrikas išsiskyrė iš kitų to meto panašių įmonių tuo, kad ten niekada nedirbo jokie samdyti meistrai. Iki 1861 metų fabrike daugiausia dirbo dvaro baudžiauninkai, ne tik išmokę austi mašinomis, bet ir tapę aukštos klasės audimo meistrais, sugebėjusiais sukurti nuostabiausius, dažniausiai augalinės kilmės arba sudėtingus geometrinius raštus. Baronienė Amalia akylai kontroliavo gamybos procesą. Visi audiniai pereidavo per jos rankas. Produkcijos kokybė buvusi tokia aukšta, kad pirkliai ją nupirkdavę be įprastinės tarpinės patikros. Jos iniciatyva 1834 m. Rygoje buvo pastatytas prekių eksportui į Vakarų Europą perkrovimo sandėlis. Per 30 metų ši moteris sumaniai vadovavo pavyzdiniam savo vyro generolo, barono  Michailo Aleksandrovičiaus fon Mengdeno fabrikui. Po jos mirties fabrikas buvo uždarytas.

2020 metais išleistoje knygoje „Kilmingos fon Mengdenų šeimos moterys“ rašoma, kad „įmonės produkcija Maskvos ir Sankt Peterburgo parodose daug kartų buvo apdovanota sidabro ir aukso medaliais. 1851 m. Londone vykusioje pramonės darbų parodoje baronienės Amalios fon Mengden lino tekstilės gaminai pelnė britų karališkosios komisijos pagyrimą“. Taip pat šioje knygoje minima, kad „Berlyno karališkųjų rūmų portretistas Richardas L. Lauchertas nutapė elegantiškos verslininkės portretą“.  Tas faktas paminėtas ir publikacijoje „Iš anūkės Sofijos fon Mengden prisiminimų“: „mano bobutė buvo labai graži moteris. Jos portretą nutapė Lauchertas. Visa Folkerzamų šeima garsėjo savo grožiu“.

Richardas L. Lauchertas „Vienos damos paveikslas“

Tolesnis minimo portreto likimas nežinomas, tačiau knygoje „Kilmingos fon Mengdenų šeimos moterys“ užsiminta, kad  „Bavarijos valstybinėje paveikslų kolekcijoje yra portretas, pavadintas „Moters portretas“, pagal išvaizdą gana panašus į baronienės Amalios fon Mengden atvaizdą“.

Publikacijoje „Iš anūkės Sofijos fon Mengden prisiminimų“ rašoma, kad Amalia „ištisus metus gyveno kaime, gydė valstiečius, padėjo jiems, tačiau panaikinus baudžiavą, baronienės dvare kilo didelis valstiečių maištas, kurio numalšinimui teko kviesti kareivius“.

Amalia Eleonora fon Mengden

Amalia fon Mengden mirė 1864 m. Nikolske. Jauniausias baronienės sūnus Vladimiras fon Mengdenas pervežė motinos palaikus į fon Folkerzamų šeimos kapus gimtajame Stelmužės dvare, Kuršo gubernijoje (dabar Zarasų rajonas).

„Iš anūkės Sofijos fon Mengden prisiminimų“ sužinome, kad jos tėtis Vladimiras fon Mengden yra rusų klasiko Levo Tolstojaus romano „Ana Karenina“ herojaus prototipas. Šis faktas patvirtinamas ir knygoje „Kilmingos fon Mengdenų šeimos moterys“, kurioje rašoma, kad „jis buvo literatūrinis herojus, Karenino prototipas Levo Tolstojaus romane „Ana Karenina“.

Vladimiras Michailovičius fon Mengdenas

Baronas Vladimiras Michailovičius fon Mengdenas (1825-1910) – jauniausias baronienės Amalios fon Mengden sūnus. Jis buvo valstybės tarybos narys ir senatorius, įgyvendino caro  Aleksandro II žemės reformą Tulos srityje.  1854 m. vedė Jelizavetą Ivanovną Bibikovą (1822-1901). Bendroje santuokoje pora susilaukė dukterų Olgos ir Sofijos bei sūnų Georgijaus ir Vladimiro, taip pat augino žmonos sūnų iš pirmosios santuokos Dmitrijų Dmitrijevičių.

Barono Vladimiro fon Mengdeno žmona Jelizaveta pasižymėjo savo išskirtiniu grožiu ir turėjo itin daug gerbėjų. Tarp jų buvo ir pasaulinio garso rusų klasikas rašytojas Levas Tolstojus (1844-1919). Knygoje „Kilmingos fon Mengdenų šeimos moterys“ minima, kad jis „net svarstė, ar neturėtų jai pasipiršti“.  L. Tolstojus buvo susituokęs su Sofia Behrs, bet apie santykius su Elizaveta fon Mengden jis savo dienoraštyje rašė: „Kažin kas būtų nutikę, jeigu vieną kartą ji būtų neištikima savo vyrui“. Iš L. Tolstojaus asmeninių jausmų ir sudėtingų santykių su fon Mengdenų šeima kristalizavosi garsus priežodis: „Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip“. Būtent šiuo sakiniu jis pradeda savo romaną „Ana Karenina“, kurio herojės prototipas – barono Vladimiro von Mengdeno žmona Jelizaveta.

Elizaveta fon Mengden

„Anna Karenina“. Jelizaveta baronienė fon Mengden (Elisaweta Baronin von Mengden)
Filmo „Anna Karenina“ plakatas (1967) Poster zum Film „Anna Karenina“ (1967)

Žmogus, įgyvendinęs žęmės reformą

Amalios Eleonoros Karolinos Konstancijos brolis Hamilkaras fon Folkerzamas buvo valstiečių gyvenimo Kuršo gubernijoje reformatorius, XIX a. viduryje Livonijoje įvykdęs garsiąją „Folkerzamo žemės reformą“.

Hamilkaras von Folkerzamas gimė Mintaujos (dabartinės Jelgavos) dvare 1811 m. sausio 6 dieną. Jis buvo septintas ir jauniausias vaikas patariamosios bei valdančiosios tarybos nario Georgo Friedricho fon Folkerzamo (1764-1848) ir jo žmonos Benigna Gottliebe fon Voigt, fon den Brincken našlės sūnus.  Praėjus keliems mėnesiams po jo gimimo Hamilkaro tėvai dėl artėjančios prancūzų armijos pasitraukė į Peterburgą (dabar Sankt Peterburgas).  1812 m. šeima grįžo į Rygą, o 1829 m. Georgas Friedrichas fon Folkerzamas tapo civiliniu gubernatoriumi ir tose pareigose dirbo iki 1847 m., kol sulaukė didelio savo tautiečių dėmesio.

Hamilkaras fon Folkerzamas vaikystę praleido Rygoje. Mokėsi gimnazijoje, bet mokslų nebaigė, nes nusižengęs direktoriaus tvarkai  buvo iš jos pašalintas. 1829 m. jis išvyko į Berlyną, kur įstojo į teisės mokslus. Tuo metu rektoriumi buvo G. W. F. Hegelis, vienas iš filosofijos mąstytojų, liberalizmo idėjų skleidėjų (Vokietijoje tuo metu buvo pasklidę socialinio liberalizmo idėjos). Hamilkaras fon Folkerzamas pradėjo intensyviai domėtis Hegelio filosofija, kuri atitiko jo abstraktųjį mąstymą. Šios sistemos idealizmas jam nuolat buvo  atskaitos tašku jo dedukcijose. Jos nuvedė jaunąjį Folkerzamą link liberaliosios pasaulėžiūros ir optimizmo, kuris praktiniame jo gyvenime pasireiškė tikėjimu visų žmonių gerumu.

Iš Berlyno Hamilkaras kuriam laikui buvo persikėlęs į Miuncheną, bet ten pabuvojo gana neilgai, nes 1830 m. turėjo grįžti į Livoniją pas tėvus. Savo studijas jis tęsė Tartu universitete. Gyvenimo šiame mieste metai Hamilkarui buvo reikšmingi visą likusį jo gyvenimą, nes čia jis susipažino su gubernatoriaus barono fon Kriudener šeima, kurio dukra Elizabeta po kurio laiko tapo jo žmona. Abipusė trauka skatino jaunuolius kuo skubiau susituokti. Dėl šios priežasties Hamilkaras skubėjo kuo greičiau įsidarbinti, kad turėtų savo namus, todėl vėl nebaigė studijų, o įsidarbino pas savo tėvą – civilinio gubernatoriaus kanceliarijoje – bausmių vykdytoju ir tapo ekonomikos komisaro padėjėju. 1832 m. buvo pervestas į kitą vietą, kur dirbo matavimų ir reguliavimo komisijoje, kuri iki 1843 m. dirbo prie kadastrinių domeno dvarų matavimų. Dirbdamas šioje pozicijoje 1832 m. gruodžio 16 d., būdamas nepilnai 22 metų, jis vedė savo mylimąją.

1835 m. Hamilkaras atsisakė užimamų pareigų ir su šeima paliko tėvynę, kurioje nematė savo tolesnio gyvenimo kelio perspektyvos. Jis norėjo materialiai gerai apsirūpinti, tad išvyko į Kuršą, kur išsinuomavo Ekendorfo domeną šalia Tukumo (Latvijos miestas, įsikūręs vakarinėje jos dalyje šalia Rygos–Venspilio plento). Šiame dvare jis praleido trejus metus, vėliau nusipirko Rūjienos dvarą. Tačiau jis norėjo turėti ir apmokamą darbą, todėl 1838 m. užėmė Renceni pašto stoties direktoriaus, o 1839 m. – parapijos teisėjo substituto (tai yra papildomo įstatymų komentatoriaus) pareigas. Kurše Hamilkaras fon Folkerzamas buvo pastebėtas, mat landtage jis subūrė 5 asmenų grupę ir nuo tada jo populiarumas augo. 1841 m. jis įkūrė žemės ūkio sąjungą, kurios pagrindiniai klausimai buvo susiję su žeme. Joje buvo pradėta diskusija, kad 1819 m. priimtas valstiečių potvarkis norimo rezultato neduoda ir tai nėra paskutinis teiginys šioje srityje. Hamilkaro įkurta sąjunga teigė, kad „skurdas šalyje auga, nes valstiečiai blogai prižiūri nuomojamus plotus, nes neturi saugumo jausmo. Geriausia būtų, kad nuomojami ūkininkų plotai taptų jų nuosavybe“.

Hamilkaras Baronas Folkerzamas

Iki 1847 m. Hamilkaras fon Folkerzamas negalėjo užimti reikšmingos pozicijos landtage, nes tie, kurių tėvai, uošviai, sūnus ar posūnis užima svarbų postą, kaip generalinis ar civilinis gubernatorius, negalėjo būti renkami apygardos administratoriumi arba žemės maršalka.

Landtago nariai teigė, kad Folkerzamas yra žymiausias narys, o kalbant apie jo retoriką ir parlamentinę taktiką, tikras genijus, kuriam neprilygsta nė vienas, bet, nepaisant viso to, jam nepavyko landtage gauti balsų daugumos. 1843 m. vasarą jis su šeima mąstė apie išvykimą į užsienį, kad galėtų pagilinti savo turimas žinias. Hamilkaras išvyko į Berlyną, ten metus skyrė intensyvioms studijoms. Studijų metu jo šeima gyveno Drezdene, pats pas juos nuvyko tik baigęs mokslus. Daug keliavo po Vokietiją ir Europą.

 Baigiantis 1845-ųjų vasarai jis grįžo į Livoniją, kur landtage iškėlė aršias derybas dėl valstiečių teisių 77-o paragrafo. Dalis bajorų norėjo suteikti valstiečiams daugiau teisių, o kita dalis buvo nusiteikusi griežtai priešiškai, bet galiausiai Hamilkaro Folkerzamo bendraminčių grupei pavyko įtikinti landtago narius,  kad būtina pakeisti 1819 m. patvirtintą valstiečių teisių 77-ąjį paragrafą. Nepasitenkinimas šia reforma didėjo, todėl dėl šios priežasties iš Peterburgo atvyko komisija, turėjusi įvertinti susidariusią situaciją.

1846 m. caras pakvietė į Peterburgą keturių asmenų Livonijos delegaciją aptarti valstiečių klausimus. Į deleguotų asmenų grupę Georgo Friedricho fon Folkerzamo prašymu buvo įtrauktas ir jo sūnus Hamilkaras fon Folkerzamas.

Caras Nikolajus I sukvietė specialią komisiją, kuri susitiko su deleguotais asmenimis iš Livonijos. H. fon Folkerzamas siekė, kad valstiečiai įstatymiškai turėtų teisę į žemės nuosavybę. Jo atkaklumo dėka buvo nuspręsta, kad dalis dvaro nuosavybės turėtų būti atiduota valstiečiams naudotis. Dvaro ponas nebegalėtų apjungti savų žemių su valstiečio žemėmis ir tarp jų turėtų būti aiškios atskirtos ribos.

Po ilgų derybų caras pritarė delegacijos siūlymams ir įpareigojo Folkerzamą jo siūlomus pakeitimus įgyvendinti savo šalyje. 1849 m. valstiečių teisių klausimas buvo pristatytas landtage, kurio metu buvo nuspręsta, kad valstiečiai gali įsigyti naudojamą dvaro žemę pirkdami ir nuomodamiesi.

1849 m. imperatorius patvirtino naujus valstiečių teisių ir žemės įstatymus Livonijoje. H. fon Folkerzamo dėka buvo įkurtas Valstiečių paskolų bankas, kurio idėja jam kilo kelionių po Europą metu. Valstiečių paskolų bankas palengvino valstiečiams galimybę įsigyti žemę. 1850 m. Hamilkaras fon Folkerzamas tapo banko valdytoju. Taigi jo dėka buvo įvesta daug pokyčių valstiečių teisėse ir gyvenime.

Senato įsakymu 1854 m. gruodžio 7 d. Hamilkarui fon Folkerzamui buvo suteiktas barono titulas. Nelengvai įgyvendinęs žemės reformą ir palikęs ženklų pėdsaką Rusijos istorijoje jauniausias Stelmužės dvare gimusio Georgo Fridricho fon Folkerzamo sūnus Hamilkaras mirė 1856 m. balandžio 19 d. Ant jo antkapio užrašyti žodžiai: „Ne teisės, kurių kažkas laikosi, bet pareigos, kurias jis sau užsideda, suteikia jam vertę“ (Nicht die Rechte, die jeman ausübt, sondern die Pflichten, die er sich auferlegt, geben ihm den Wert“).

Hamilkarą fon Folkerzamą galima laikyti ryškiausiu XIX a. Pabaltijo politiku, nes tai žmogus, pakeitęs Livonijos ir Kuršo  istoriją, kuriam niekas kitas neprilygo idealizmu, geležine valia bei idėjų gausa.

Literatūra ir šaltiniai:

Walther Friesen Frauen aus dem Adelsgeschlecht derer von Mengden,  Herausgeber Ausbildungs-und Forschungszentrum ETHNOS e. V.,  2020.

Отрывки семейной хроники» (из воспоминаний баронессы Софии Менгден), в журнале „Русская старина“, 1908, апрель, стр. 97-116

Камчатное белье исследования 1843 года  (Исследования о состоянии льняной промышленности в России  СПб, 1847)

www.geni.com

https://dic.academic.ru/dic.nsf/ruwiki/1561256

https://www.archivportal-d.de/item/

http://www.rgfond.ru/person/60576

Baron Hamilkar von Fölkersahm, Staël von Holstein, R., (Reinhold), Baron, 1846-1907, Riga

Kalender der Deutschen Vereine in Liv-Est-u. Kurland. 1910.  Verlag von Jonck & Poliewsky, Riga

Die Entwicklung der Agrarverfassung Livlands und Kurlands und die Umwälzung der Agrarverhältnisse in der Republik Lettland von Hamilcar Baron Foelkersahm, Greifswalder Staatswissenschaftliche Abhandlungen herausgegeben von Profesor Dr. W. Ed. Biermann und Profesor Dr. W. Kähler, Verlag Ratsbuchhandlung L. Bamberg, Greifswald, 1923

Aus dem baltischen landwirtschaftlichen Schrifttum früherer Zeiten von Dr. Harald von Rathelf, Landwirtschaftliches Wochenblatt: Amtliches Organ für Ernärung und Landwirtschaft des Reichskommisars für das Ostland, Nr. 5 (29.08.1943)

Pastor Lipp‘s „Estnischer Kirchen-und Culturgeschichte“ III. Theil. Düna Zeitung Nr. 30 (07.02.1900)

 

Dvarai Istorija Naujienos Rusijos istorija , , , , , , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra