Stefan Kawyn. Adomas Mickevičius – poetų žudikas

Autorius: Data: 2013-04-14, 12:41 Spausdinti

Stefan Kawyn. Adomas Mickevičius – poetų žudikas

Šis eskizas parašytas remiantis Franciszeko Kowalskio atsiminimais apie A. Mickevičių (Franciszek Kowalski. Wspomnienia o Mickiewiczu. Biblioteka Warszawska, 1857, IV), taip pat Ludwiko Źytyńskio publikacija „Wraźenie wywołane przez pierwsze poezje Mickiewicza“. Žr.: Księga pamiątkowa na uczczenie setnej rocznicy urodzin Adama Mickiewicza (1798–1898). – T. 2. – Warszawa, [1898]. – P. 191.

Didele lenkų literatūrinio gyvenimo sensacija tapo du pirmieji Adomo Mickevičiaus poezijos tomai. Labai nustebo diduomenės salonai, įpratę skaityti prancūziškąją literatūrą, kad „įmanoma ką nors tokio gražaus parašyti lenkiškai“. O kambarinės, kamerdineriai ir liokajai įnikę skaitė prieškambariuose Mickevičiaus tomelius, kuriuose aptiko ne įmantriąją klasicizmo poeziją, o sau artimą pasaulį, tikrovišką, paprastą ir nuoširdų stilių bei kalbą. Garbieji klasikai su Koźmianu priešakyje tyčiojosi iš tokio nepaprasto lietuviškų girių dainiaus populiarumo prastuomenės sluoksniuose, bet neįstengė pasiekti Mickevičiui lygios kūrybinės sėkmės. Jaunieji poetai, kone dievinantys jį, puolė kurti baladžių pagal Mickevičiaus pavyzdį. Per visą literatūrinę Lenkiją nusirito baladomanijos banga. Po jos plūstelėjo antroji, tokia pat reikšminga – gustavomanijos vilnis; ir poezijoje, ir gyvenime pasklido spiečiai blyškiaveidžių jaunuolių nelaimingos meilės sudaužytomis širdimis.

Vėliau, kai 1827 m. Lvove, be autoriaus žinios, buvo išleisti „Sonetai“, per visą kraštą prasiautė sonetomanijos epidemija. Puikus Lvovo teatro direktorius, bet prastas literatas Janas Nepomucenas Kamińskis, įžūlus grafomanas, susilažino, kad per keturiasdešimt aštuonias valandas parašys šimtą sonetų, netgi geresnių už Mickevičiaus. Lažybas laimėjo, šimtinę sueiliavo, bet iki Mickevičiaus sonetų jam buvo toli.

Tai keli pavyzdžiai, iš kurių matyti, kaip A. Mickevičiaus kūryba iškart užvaldė įvairių visuomenės sluoksnių vaizduotę, subūrė savo skaitytojų ratą, bet visų pirma paskatino daugelį kurti ir kartu pagausino lenkų literatūrą.

Mickevičiaus pavyzdys liudija, kad įtakingo autoriaus kūryba gali praturtinti savąją ir kitų tautų literatūrą, nes padrąsina, suteikia požiūrio ir raiškos būdų pavyzdžių, paskatina kitus poetus – nesvarbu, tikrus ar grafomanus – veikti, bent jau sekti juo, dažnai sukelia esminį jų stiliaus lūžį. Toks poetas-mistras literatūros istorijoje paprastai vadinamas pradininku, nes nuo jo prasideda tam tikras literatūros gyvenimo laikotarpis, epocha, srovė, kūrybos kryptis, stilius; iš jo trykšta gyvybinė energija, kurios užtenka net kelioms literatūros kartoms. Toks pradininko titulas buvo suteiktas Mikołajui Rejui, Kochanowskiui, Krasickiui, Mickevičiui. Šitaip palikuonys pagerbia net ir mažesnio talento rašytojus, davusius pradžią naujam literatūros reiškiniui: štai garbusis kunigas Bohomolecas laikomas „lenkų komedijos pradininku“.

Tai, kaip matyti, dažni atvejai. Tačiau literatūrinio gyvenimo istorijoje retai girdėta, kad kuris nors poetas taptų kitų poetų žudiku, jų mirties kaltininku, t. y. priverstų juos nutilti. Betgi ir taip nutinka. Pats Mickevičius turbūt iki gyvenimo pabaigos nežinojo, kad tapo žudiku. Apie vieną jo auką užsimenama literatūros kronikoje. O gal jų būta ir daugiau?

XIX a. pradžioje Voluinėje ir Podolėje buvo gerai žinomas Stanisławas Doliwa Starzyńskis, pasirašinėjęs pseudonimu Stach z Zamiechowa (Stachas iš Zamechovo) arba Stach Doliwa, autorius anuomet populiarių dainelių ir eilėraščių, kurie daugybe perrašų plito po artimesnes ir tolimesnes apylinkes. Tai buvo sentimentalūs, netgi savotiškai žavūs klasicizmo stiliaus kūrinėliai.

Dalis jų – tiesa, nedidelė – išvydo dienos šviesą rinkinyje neįmantriu pavadinimu „Podoliečio eilės ir giesmelės“, o daugybė kitų iki šiolei dūli „Ossollineum“ [Osolinskių nacionalinis institutas – vert. past.] rankraštyne.

Tačiau jis nebuvo grynakraujis klasikas. Didysis Korbutas [daugiatomis lenkų literatūros bibliografijos leidinys – vert. past.] nepriskiria jo prie tikrųjų klasicizmo atstovų. Stach Doliwa priklausė prie tų, kuriuos traukė ir romantizmo stiliaus ekstravagancija. Minėtasis Doliwa dirsčiojo „baisiojo romantizmo“ pusėn bei miklino savo klasicistinę plunksną rašydamas balades. Tai neišėjo poetui į gera. Atsitiko taip, kad 1823 m. rudenį, būdamas Berdyčiovo mugėje, nusipirko keliaujančiame knygynėlyje pirmąjį Mickevičiaus poezijos rinkinį. Perskaitė ir – neteko žado, o paskui baisiausiai įtūžo. Tuo metu drauge buvęs Franciszekas Kowalskis, pirmasis išvertęs į lenkų kalbą visą Moljerą, taip aprašo šią komišką sceną savo dienoraštyje: „Perskaitęs „Svitezį“, paskui „Svitezietę“, Doliwa manęs paklausė: „Ar girdėjai, ar skaitei ką panašaus? Kad jį kur… tai akiplėša, žudikas… Sakau tau, jis stumia į neviltį, į desperaciją visus poetus, visus tokius kaip mes, eiliakalius! Ištraukė man plunksną iš rankų! Ne, daugiau niekados gyvenime nerašysiu baladžių!.. Kvailys būčiau! Kad jį kur nelabasis!..“ Tai sakydamas, pašoko nuo krėslo, puolė į vidurį kambario ir tėškė knygą į grindis… „Gal jį pats velnias iš kažikur, iš Lietuvos girių, išvilko ir čionai atgrūdo?! Visus poetus užmušė, nužudė, apiplėšė… Jo pykčiui nerašysiu daugiau baladžių!“ Paskui pasilenkęs pakėlė knygą, pabučiavo, atsiprašydamas už savo įniršį spaudė prie krūtinės ir skaitė toliau:

                                   Jeigu ateitum nakčia, kada juodas

                                   Ežero veidrodis guli, –

                                   Žvaigždės danguj ir po vandeniu, rodos,

                                   Ten ir čionai – po mėnulį.

                                                                      (Vertė Vladas Šimkus)

 „Kokia poezija!.. koks vaizdas! Rodos, visi matom žvaigždes, mėnulį, bet niekam neatėjo į galvą sukurti tokio puikaus vaizdo! Tikras plėšikas tasai litvinas, ištraukė man plunksną iš rankų. Betgi palauk, iškrėsiu ir aš tau šunybę!..“ – „Kokią?“ – paklausiau. – Turbūt sukursi dar geresnę baladę?“ – „Kur ten, apie tai nė minties! Bet grįžęs namo iškart mesiu į ugnį ir sudeginsiu visas savo balades, o pelenus, jo pykčiui, nusiųsiu anajam į Vilnių, tegul pasidžiaugia savo piktadarybe!“

Ar įvykdė tuos grasinimus, dienoraštis nutyli. Bet visiškai tikras literatūros istorijos faktas, kad Stanisławas Doliwa Starzyńskis daugiau nerašė baladžių: pabūgo ryškaus Mickevičiaus talento, pripažino savo negabumą, nustojo kūręs. Toji savanoriška rezignacija slepia savy kone vaikišką poeto įsižeidimą, o kartu nuostabą ir žavėjimąsi didele Mickevičiaus meistryste, jo paties ir jo kūrybos garbinimą, netgi dievinimą.

Tą pagarbą rodo ir netikėtas Mickevičiaus apibūdinimas – „poetų žudikas“.

Pasirodo, įvairiai galima pašlovinti didžiuosius poezijos meistrus: galima juos vadinti pradininkais, praturtinusiais literatūrą; o tais atvejais, kai savo kūrybos didumu pribloškia paprastus kūrėjus, atima žadą, tuomet jau iš tikrųjų vienintelis, reiškiantis pagarbą, tokio poezijos demono apibūdinimas tegali būti „poetų žudikas“.

Stefan Kawyn

Iš lenkų k. vertė Nijolė Sisaitė

Versta iš:

Stefan Kawyn. Mickiewicz – zabójca poetów // Z badań nad legendą Mickiewiczowską: studia i szkice fenograficzne. – Lublin: Towarzystwo Naukowe KUL, 1948. – P. 166–170

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 12

bernardinai.lt

Wikipedia Commons nuotr.

Nuotraukoje: A. Mickevičius

Kultūra , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra