Stasys Žli­bi­nas: Apie Elekt­rė­nus pa­ra­šiau, o apie gim­tą­jį Rie­ta­vą ma­no dai­nos nė­ra

Autorius: Data: 2014-01-09, 15:37 Spausdinti

Dainų tekstų kūrėjas poetas Stasys Žlibinas. © Sauliaus Venckaus nuotr.

Dei­man­tė ZAILS­KAI­TĖ

Stai­ga ir už­tik­rin­tai „Elekt­rė­nų ži­bu­riais“ iš­gar­sė­ju­sio poe­to Sta­sio Žli­bi­no (77 m.) pa­ra­šy­tos dai­nos iki sie­los gel­mių pa­žįs­ta­mos Lie­tu­vos klau­sy­to­jams ir kar­tais pri­sta­to­mos kaip lie­tu­vių liau­dies dai­nos. Dėl to kū­ry­bi­nio ke­lio 50-me­tį su­tin­kan­tis dai­nų žo­džių au­to­rius ne­pyks­ta, prie­šin­gai – šir­dy­je pa­si­da­ro ne­pap­ras­tai ge­ra. Jis džiau­gia­si ant­ruo­ju kū­ry­bos kvė­pa­vi­mu, kai stab­te­lė­ti ne­tu­ri lai­ko, nes dai­nų kū­ry­ba tę­sia­si…

Di­džiau­si dai­nų tei­sė­jai

Dai­nų žo­džių au­to­rius S. Žli­bi­nas daž­niau bū­na sa­vo so­dy­bo­je, kiek to­liau nei 20 ki­lo­met­rų už Vil­niaus, negu sa­vo bu­te S. Ko­nars­kio gat­vė­je. Ką jam reiš­kia kū­ry­bos 50-me­tis? „Jis man – la­bai bran­gus, nes ap­žvel­gi lyg ant kal­ne­lio, lyg ant Med­vė­ga­lio pa­si­ly­pė­jęs, kas ta­vo yra pa­da­ry­ta, – sa­ko dai­nų teks­tų au­to­rius. – La­bai mie­la, kad yra kū­ri­nių, ku­rie jau iš­lai­kė me­tų pa­tik­ri­ni­mą. Kas yra di­džiau­si dai­nų tei­sė­jai? Tai lai­kas ir klau­sy­to­jas. Jų nie­kaip ne­pa­pirk­si, neap­gau­si, kaip vai­ko neap­gau­si blo­gu vai­kiš­ku ei­lė­raš­čiu – iš kar­to su­klus ir rei­kės ei­lė­raš­tį tai­sy­ti. Yra ke­lio­li­ka dai­nų, kaip su Tei­su­čiu Ma­ka­či­nu pa­ra­šy­tos „Kur tas ke­le­lis“, „Ber­niu­kai“, su Vy­tau­tu Juo­za­pai­čiu – „Gro­ma­tė­lę pa­ra­šiau“, „Ri­dig do“… Aš jau ne­be­pyks­tu, kai apie ma­no dai­ną pa­sa­ko: „O da­bar an­samb­lis at­liks lie­tu­vių liau­dies dai­ną „Kur tas ke­le­lis“… Sė­džiu ir taip ge­ra šir­dy. Ži­no­ma, jei­gu pen­kias­de­šimt kū­ry­bos me­tų šiaip pra­švil­pau­čiau… nors tin­gi­nys esu ne­ma­žas – ra­šau tik ta­da, kai rei­kia jau at­si­sės­ti ir už­ra­šy­ti. Kū­ri­nį rei­kia iš­ne­šio­ti ly­giai taip pat, kaip ir mo­te­riai kū­di­kį, nes dai­na yra gy­vas or­ga­niz­mas.“

Pas­ta­ruo­ju me­tu dai­nų teks­tų kū­rė­jas ak­ty­viai dir­ba su Al­gi­man­tu Rau­do­ni­kiu ir Vy­tau­tu Šiš­kaus­ku – su pa­sta­ruo­ju ne­tru­kus iš­leis at­ski­rą kom­pak­ti­nę plokš­te­lę. Per tiek me­tų poe­to kū­ry­bi­niai įpro­čiai nė kiek ne­pa­si­kei­tę: jis ku­ria ge­ro­kai po pie­tų, daž­niau­siai va­ka­re, kai na­miš­kiai jau su­mi­gę, kar­tais už­trun­ka iki pa­ry­čių. Teks­to jis nie­ka­da ne­ra­šys į lan­guo­tą są­siu­vi­nį…

„Lan­guo­tas są­siu­vi­nis man yra kry­žius. Ne­se­niai pa­skam­bi­no iš Pa­ne­vė­žio rim­tos au­di­to or­ga­ni­za­ci­jos ir no­rė­jo už­sa­ky­ti dai­ną. Apie ho­no­ra­rą, sa­ko, ne­kal­bė­ki­te – su­mo­kė­si­me tiek, kiek rei­kės. „Mie­lo­sios ma­no, sa­kau, tik­rai ne­ga­liu ra­šy­ti apie bu­hal­te­ri­nius da­ly­kus, kur mai­šo­si skai­čiai ir, ne­duok Die­ve, dar lan­guo­tas są­siu­vi­nis. To­dėl kad mo­kyk­lo­je man la­bai ne­si­se­kė ma­te­ma­ti­ka, taip aš jos ne­mė­gau – pra­leis­da­vau daug pa­mo­kų ir pa­skui ne­be­pa­si­vy­da­vau. Džiau­giuo­si, kad ma­te­ma­ti­kai nė­ra pa­val­dūs sap­nai, sva­jo­nės ir kū­ry­ba. Ta­čiau jai vis tiek pa­val­dūs se­kun­dė, cen­tas, žings­nis ir kiek­vie­nas šir­dies tvinks­nis“, – su­ri­muo­ja kū­rė­jas.

Dar il­gai Die­vas mus baus

„Pir­mą kar­tą į dai­nos lau­ką išė­jau su „Elekt­rė­nų ži­bu­riais“. Aš ma­nau, kad bū­tent nuo šios da­tos pra­si­dė­jo ma­no tik­ra dai­nos kū­ry­ba“, – sa­ko S. Žli­bi­nas, pri­si­min­da­mas kū­ry­bi­nio ke­lio pra­džią.

O bu­vo taip, kad drau­go pa­pra­šy­tas jis su­kū­rė ei­lė­raš­tį „Elekt­rė­nų ži­bu­riai“. Jis bu­vo iš­spaus­din­tas sta­ty­bi­nin­kų laik­raš­ty­je. Kom­po­zi­to­rius Eduar­das Bal­sys, per­skai­tęs ne­ži­no­mo poe­to ei­lė­raš­tį, pa­siū­lė pa­ra­šy­ti mu­zi­ką. Prem­je­ra įvy­ko Elekt­rė­nuo­se, su­si­rin­kus dau­gy­bei žmo­nių: gro­jo Ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos or­kest­ras, dai­na­vo Jo­nas Ma­ša­naus­kas. „Kul­tū­ros na­mų di­rek­to­rė ma­ne pri­sta­to: sa­ko, da­bar bus dai­nos prem­je­ra: Eduar­do Bal­sio mu­zi­ka, ei­lės – jau­no Elekt­rė­nų sta­ty­to­jo Sta­sio Žli­bi­no. Aš sė­džiu, ne­ži­nau, ką da­ry­ti, – pri­si­me­na įspū­džius. – Pas­kui pra­šiau žo­džio – bi­jau šne­kė­ti, ko­jos dre­ba, ran­kos dar la­biau: at­si­pra­šau, aš čia nie­ko ne­sta­čiau, bet jei­gu no­ri­te, te­gul dai­na bus vie­na ply­ta jū­sų sta­ty­bai. Pas­kui sa­lė­je at­si­sto­jo vie­nas ge­rai įkau­šęs klau­sy­to­jas: „Aš no­riu pa­klaus­ti, ar jūs ži­no­te, kad elekt­rą rei­kia tau­py­ti? Tai va, jūs ra­šo­te: švie­čia nak­tį, švie­čia die­ną… Ne­ga­li­ma ši­taip – rei­kia die­ną iš­jung­ti“. (Šyp­so­si.)

Ar S. Žli­bi­nui ne­ten­ka pa­tek­ti į ku­rio­zi­nes si­tua­ci­jas, kai pa­klau­sia­ma, gal jis kar­tais gy­ve­nan­tis Elekt­rė­nuo­se, jei­gu šiam mies­tui pa­ra­šęs dai­ną, ar bent tu­rin­tis ten gi­mi­nių? „Nie­kas ši­to ne­klau­sė – tur­būt sa­vai­me gal­vo­ja, gal aš ir ki­lęs iš Elekt­rė­nų. (Šyp­so­si.) Kar­tais pa­gal­vo­ju apie vie­ną įdo­mų da­ly­ką: apie Elekt­rė­nus pa­ra­šiau, o apie gim­tą­jį Rie­ta­vą, pa­ra­šius dau­giau nei tūks­tan­tį dai­nų, ma­no dai­nos nė­ra. Sa­kau, kad esu tin­gi­nys…“ – šyp­so­si ir pri­du­ria, kad Elekt­rė­nuo­se lan­kė­si prieš de­šimt­me­tį.

Ko rei­kia, kad dai­na pa­siek­tų po­pu­lia­ru­mo vir­šū­nę, S. Žli­bi­nas at­sa­ky­mo ne­ži­no. „Yra kaž­ko­kios pa­pras­tos tie­sos, pa­pras­ti dės­niai, koks tu­ri bū­ti dai­nos teks­tas, – api­bend­ri­nan­tis, pa­pras­tas, bet ne pra­stas, kad tu­rė­tų ko­kią nors iš­plė­to­tą te­mą. Ma­ne py­ki­na, kai da­bar žmo­gus pa­ts ir mu­zi­ką ra­šo, ir teks­tą, ir pa­ts dai­nuo­ja, ir pa­ts plokš­te­lę par­duo­da. Pras­mės ne­be­lie­ka – nu­pi­gi­na­mas, nu­ver­ti­na­mas lie­tu­viš­kas žo­dis. Pa­si­žiū­rė­ki­me į ki­tų tau­tų at­sto­vus, į pran­cū­zus ar ru­sus, ten nė­ra to­kios „chal­tū­ros“ kaip pas mus. Už­tat mus Die­vas bau­džia – ne­si­se­ka mums nei „Eu­ro­vi­zi­jo­je“, nie­kur. Man skau­džiau­sia, ka­da ne­krei­pia­ma dė­me­sio į lie­tu­viš­ką žo­dį. Ki­tą­kart gal­vo­ju: at­ro­do, ir bal­sas mū­sų at­li­kė­jo ge­ras, ir vi­sa ki­ta, bet dai­nų kraš­tui kon­kur­suo­se užim­ti prieš­pas­ku­ti­nes vie­tas – neiš­pa­sa­ky­tai blo­gai“, – sa­vo po­žiū­rį dės­to poetas.

Ar bus at­si­mi­ni­mų kny­ga?

So­li­dų kū­ry­bos ju­bi­lie­jų su­tin­kan­tis S. Žli­bi­nas neat­me­ta ga­li­my­bės vi­sus at­si­mi­ni­mus iš­gul­dy­ti kny­go­je: per tuos kū­ry­bos me­tus yra ką pri­si­min­ti, yra ką pa­pa­sa­ko­ti, kad ir pa­si­da­ly­ti nu­ti­ki­mais su kom­po­zi­to­riais. Į kny­gą gal su­gul­tų at­si­mi­ni­mai apie iš­ki­lią Vin­co My­ko­lai­čio-Pu­ti­no as­me­ny­bę, su ku­riuo bu­vo pa­žįs­ta­mas, ne­tgi tu­rė­jo lei­di­mą nau­do­tis pro­fe­so­riaus bib­lio­te­ka. „Bū­tų bu­vę ge­rai, kad aš bū­čiau ar­ti­miau bend­ra­vęs su V. My­ko­lai­čiu-Pu­ti­nu: aš bi­jo­jau… Sa­vo ei­lė­raš­čių jam ne­su ro­dęs – ma­ne, at­va­žia­vu­sį iš Že­mai­ti­jos mies­te­liu­ko, to­kia as­me­ny­bė pri­tren­kė. Štai pro ta­ve praei­na pa­ts V. My­ko­lai­tis-Pu­ti­nas“, – pri­si­me­na jis.

Dai­nų teks­tų kū­rė­jo gy­ve­ni­mas ver­tas ra­šy­to­jo plunks­nos: vos ke­tu­rio­li­kos vie­no po ki­to ne­te­ko tė­vų, ma­ža to, tu­rė­jo pa­si­rū­pin­ti jau­nes­ne se­se­ri­mi ir aš­tuo­nias­de­šimt­me­tį per­ko­pu­sia se­ne­le. Bet skau­dūs li­ki­mo smū­giai jam ne­sut­ruk­dė ras­ti gy­ve­ni­mo pa­šau­ki­mą: „Aš nie­kuo ki­tu ne­be­ga­lė­jau tap­ti – tu­rė­jau tris po­mė­gius: ra­šiau ei­les, grie­žiau smui­ku ir ta­piau. – Di­džią­ją sva­jo­nę ta­py­ti atė­mė pra­stas re­gė­ji­mas, to­dėl pa­si­rin­ko li­tua­nis­ti­kos stu­di­jas. – Tė­vų ne­bu­vo, ne­bu­vo jo­kios pa­ra­mos – tik mo­ky­to­jai kiek man su­dė­da­vo. Ir Rie­ta­ve bu­vo to­kia dau­gia­vai­kė šei­ma, tu­rė­ju­si de­šimt vai­kų, – ma­ne va­din­da­vo vie­nuo­lik­tu vai­ku. Jie man la­bai pa­dė­da­vo. Ir šian­dien jie man bran­ges­ni už bet ko­kią gi­mi­nę. Aiš­ku, bū­da­vo grau­du… Stu­di­juo­da­mas kar­tais nu­gvelb­da­vau iš drau­gų vie­ną ki­tą laiš­ką pa­skai­ty­ti, kaip ma­ma ar tė­vas ra­šo sū­nui, ko­kiu žo­džiu krei­pia­si, – iš to spė­da­vau, kaip ge­ra bū­tų gau­ti ma­mos laiš­ką…“

Už­tat dai­nų žo­džių au­to­rius su žmo­na Va­le­ri­ja ga­li pa­si­džiaug­ti gra­žia sa­vo šei­ma: sū­nus Žil­vi­nas dir­ba tak­sis­tu, smui­ki­nin­kė duk­ra Eg­lė yra Na­cio­na­li­nės M. K. Čiur­lio­nio me­nų mo­kyk­los mu­zi­kos sky­riaus va­do­vė (di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja), vie­nas iš anū­kų, Ta­das Čo­bo­tas, gro­ja vio­lon­če­le Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio ope­ros ir ba­le­to teat­ro or­kest­re. „Man prieš mir­tį tė­vas bu­vo do­va­no­jęs smui­ką. Pats iš­mo­kau gro­ti tuo smui­ke­liu, pas­kui tuo smui­ku gro­da­ma duk­ra bai­gė aka­de­mi­ją, o pa­skui ir anū­kas – jis ta­po vio­lon­če­li­nin­ku. Anū­kė­liai yra pen­ki, aš juk ve­džiau jau­nas – man bu­vo tik 20 me­tų“, – šyp­so­si dai­noms žo­džius ra­šan­tis S. Žli­bi­nas.

Pa­reng­ta pa­gal dien­raš­čio „Res­pub­li­ka“ prie­dą „Julius/Brigita“, ve.lt

Kultūra , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra