Stasys Šilingas – „Aušrinės“ sumanytojas ir redaktorius

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Pranešimas, skaitytas mokslinėje konferencijoje, skirtoje pirmojo lietuviško žurnalo jaunimui „Aušrinė“ 100-osioms metinėms, kuri įvyko 2010 m. vasario 25 d. LMA Vrublevskių bibliotekoje.
 
1909 m. vasarą Stasys Šilingas pirmą kartą spaudoje prabilo apie sumanymą leisti moksleiviams skirtą periodinį leidinį. Tų metų birželio 17 (30) d. laikraštyje Lietuvos žinios pasirodė jo straipsnis „Iš moksleivijos gyvenimo“, kurio pradžioje autorius rašo, jog jau kurį laiką rengiama Maskvos moksleivių konferencija, tačiau dėl mažo moksleivių aktyvumo niekaip nepavyksta ją sušaukti. Birželio 7 d. įvyko tik susirinkimas, kuriame dalyvavo 25 Maskvos, Petrapilio (Peterburgo) ir Dorpato (Tartu) moksleivių atstovai, apsvarstęs tik vieną klausimą – „įkūrimą laikraščio paversto mokslus einančios jaunuomenės reikalams“ (1, p. 2). Atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos moksleivija turi ne tik lavintis, bet ir aktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje, kad lietuviški laikraščiai retai ir neišsamiai svarsto moksleiviams rūpimus klausimus, susirinkimas „pripažino reikalingu įkūrimą specialinio moksleivijos organo, kurs būtų nuolatiniu žadintoju, Lietuvos moksleivijos auklėtoju ir jos minčių išreiškėju“. Leidinys turėtų būti „be jokios pakraipos“, jame galėtų būti reiškiamos įvairiausios nuomonės, jis privalo turėti tokius skyrius: „1) moksleivijos lavinimo būdai, 2) moksleivijos šelpimas, 3) moksleivijos dalyvavimas įvairiose visuomeniško darbo šakose, 4) moksleivių organizacijų istorija ir 5) korespondencijos“. Kadangi moksleiviai tokio leidinio vieni kol kas nesugebėtų leisti, buvo siūloma jį spausdinti kaip savaitraščio Lietuvos ūkininkas priedą, tačiau redaguojant patiems moksleiviams. S. Šilingo žodžiais, moksleivių apsisprendimas turėti tokį savo leidinį „parodys, ar Lietuvos moksleivija nori žengti pirmyn, ar ji nori susiorganizuoti ir tapti mūsų visuomenės vienatimi, ar ji nori ištesėti tą viltį, kurią deda ant jos lietuvių tauta ir stoti į darbą“ (1, p. 2).
 
Tais pačiais 1909 m. laikraštyje Lietuvos žinios pasirodė atsiliepimai į S. Šilingo straipsnį – rugpjūtį rašinys „Žadintojas ar vadovas“ (2, p. 2), o spalį – „Moksleivių laikraščio sumanymas“ (3, p. 2). Juose pritariama specialaus moksleivių leidinio įsteigimo idėjai, siūloma jį vadinti Moksleiviu ir leisti kaip laikraščio Lietuvos žinios priedą.
 
Kaip žinoma, 1906 m. įstojęs į Maskvos lietuvių studentų draugiją ir 1908 m. išrinktas jos Valdybos pirmininku S. Šilingas visas savo jėgas ir gebėjimus skyrė visuomeninei veiklai, atgaivindamas senąsias šios lietuvių studentų organizacijos tradicijas, į Draugijos veiklą įtraukdamas vis naujus studentus, realizuodamas savo ir kitų Draugijos narių gražius sumanymus. Tačiau po kelerių metų ši visuomeninė veikla jo jau ėmė netenkinti, ir 1909 m., atsisakęs Maskvos lietuvių studentų draugijos valdybos pirmininko pareigų, jis nutarė atsidėti staiga atsiradusiam naujam veiklos barui moksleivių periodinio leidinio organizavimui. S. Šilingas norėjo pasinaudoti tuo metu susidariusia palankia politine ir visuomenine situacija. „Apie 1909 m. jau buvo jaučiama, kad ateina nauja karta, kažkuo neįtelpanti į lietuvių gyvenimo formas per ketvirtį šimtmečio nuo Aušros, taip tą laikmetį įvertino žinomas kultūrologas Vytautas Kavolis. Tą kartą buvo emociškai išjudinusi 1905 m. revoliucija ir dabar, carinei priespaudai atsigaunant, ji jautėsi turinti jėgų, kurių neangažavo sulėtėjęs tuometinio gyvenimo pulsas. Studentai, kurie ėmėsi iniciatyvos šią kartą iš jos „atšalimo“ ir „abejonės“ žadinti, nuo ankstyvesnės tautinio atgimimo inteligentijos skyrėsi stipresniu asmeninio nepriklausomumo pabrėžimu ir noru siekti gilesnės analizės ten, kur anksčiau užtekdavo savo pažiūras tik paskelbti“ (4, p. 37).
 
Jau 1909 m. rudenį S. Šilingas Maskvos lietuvių šelpimosi draugijos patalpose Miliutino gatvėje surengė studentų pasitarimą. Dešimt studentų, tarp kurių buvo R. Bytautas, R. Skipitis, Adomas Lastas-Lastauskas, pats S. Šilingas, diskutavo dėl studentiško laikraščio išleidimo galimybės. Pasitarime svarstytas leidinio pavadinimas, programa ir kryptis, aptarta galimybė sudaryti specialią studentų organizaciją, kuri galėtų remti būsimą leidinį (5, p. 10). Kaip prisimena R. Skipitis, pasitarimas vyko pagal S. Šilingo ir R. Bytauto sudarytą planą, nes tik jie vieni iš visų dalyvių turėjo aiškų supratimą apie būsimos veiklos gaires ir nuomonę vienu ar kitu klausimu (6, p. 225-226). Pasitarimo dalyviams vienbalsiai nusprendus, kad toks leidinys reikalingas, svarstytas jo pavadinimas.
 
R. Skipitis pažymi, kad tuo metu S. Šilingas dėl leidinio moksleiviams steigimo bei jo pavadinimo nuolat tarėsi su R. Bytautu, R. Skipičiu, A. Lastu ir kitais studentais. Kaip jau minėjome, rašydamas laikraštyje Lietuvos žinios apie leidinio moksleiviams reikalingumą, S. Šilingas buvo siūlęs leidinį vadinti Moksleiviu. Tačiau šiame studentų pasitarime „jis ir pats to pavadinimo nebepalaikė ir siūlė pasitarimo dalyviams surasti tinkamesnį pavadinimą. Bytautas pasiūlė pavadinti Aušrine“,primindamas J. Basanavičiaus Aušrą, „kuri buvo skirta visai lietuvių tautai, o mūsų laikraštis bus skirtas tik tautos daleliai moksleiviams, tai jam kaip tik ir tiks kuklus ir drauge simboliškas aušros žvaigždės Aušrinės vardas. R. Bytauto pasiūlymas buvo priimtas ir laikraščiui buvo duotas vardas Aušrinė (6, p. 226). Pats S. Šilingas Aušrinės pavadinimo atsiradimą sieja su jauno poeto Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės, kuris pirmasis atsiuntė naujam leidiniui savo kūrybos, vieno eilėraščio įvaizdžiu. Jis cituoja poeto eilutes: „Liūdnumo prispaustas dūmoja lietuvis: / Dar toli Aušrinė meiluojas saldžiai, / Dar takas erškėčių rymoja piktai…“ ir samprotauja, jog „galbūt kaip tik šios eilutės taip giliai įsmigo, kad paskum nejučiomis, nesąmoningai, dr. R. B. lūpomis, pakeitė Moksleivį Aušrine“ (7, p. 3).
 
Leidinio Aušrinė programą ir kryptį irgi daugiausia nulėmė S. Šilingo ir R. Bytauto samprotavimai. Aušrinę nutarta leisti kaip nepartinį, liberalios demokratinės krypties laikraštį. Jai redaguoti ir moksleiviams organizuoti sudaromas štabas. Pirmąjį Aušrinės štabą sudarė S. Šilingas, A. Lastas ir R. Skipitis. R. Bytautas buvo pasižadėjęs artimai bendradarbiauti. „Pirmuosius kelis Aušrinės numerius suredagavo beveik vienas pats Šilingas, man tik šiek tiek prisidedant“, – prisimena R. Skipitis (6, p. 227). 1910 m. rudenį į Maskvą atvykęs teisės mokslų studijuoti Petras Klimas netrukus buvo įtrauktas į Aušrinės redakcijos darbą. 1911 m. jis tapo faktiškuoju redaktoriumi ir pakeitė S. Šilingą, kuris pasitraukė iš redakcijos, norėdamas užbaigti teisės studijas.
 
1912 m. baigęs Maskvos universitetą S. Šilingas Aušrinės redakcijoje daugiau nebedirbo. „Bet Šilingo, kaip Aušrinės sumanytojo ir jos ideologijos formuotojo, reikšmė buvo labai didelė, – pabrėžia R. Skipitis. – Šilingo redagavimo metu prie Aušrinės susitelkė gražus būrys kūrybingo lietuviško jaunimo. Čia buvo susidaręs ir aušriniečių sąjūdžio centras, kuris telkė moksleivius visuomeniniam lietuviškam darbui. O Šilingo jaunuoliškas entuziazmas ir auksaburniškas sugebėjimas paskatinti moksleivius lietuviškam visuomeniniam darbui žymiai prisidėjo prie aušriniečių sąjūdžio gražaus iškilimo“ (6, p. 232). R. Skipitis pastebėjo, kaip Šilingas mokėdavo nepaprastai entuziastingai džiaugtis kiekvienu nauju Aušrinės bendradarbiu (tiesa, kartais ir apsirikdavo, vertindamas naujo bendradarbio talentą). „Puikiai prisimenu, rašo jis, kaip į Aušrinės redakciją atvyko jau nebejaunuolis, o visai subrendęs farmacininkas Antanas Žukauskas, nešinas gerą savo rašinių pluoštą. Nors jis tebuvo tik penkeriais ar šešeriais metais už mus tevyresnis, bet Šilingui ir man atrodė, jog jis būtų lyg ir persenas pradėti kurti. A. Žukauskas paliko mums savo novelės „Grįžo“ rankraštį. Tą pačią dieną nei Šilingas, nei aš neturėjome laiko jo perskaityti. (…) O kitą dieną, man pas jį (Šilingą) nuvykus, nušvitusiu veidu jis mane pasitinka, duoda man tą Žukausko novelę ir sako: „Čia tai tikrai puikus kūrinys. Vakar vakare daviau ir Bytautui pasiskaityti. Abu padarėme išvadą, kad Žukauskas yra tikras talentas. Būtinai pasakysiu Žukauskui mūsų aukštą jo rašinio vertinimą, paraginsiu, kad daugiau rašytų ir nepasiduotų pesimizmui“. Mat jau buvome girdėję, kad A. Žukauskas mėginąs rašyti, bet jo prislėgta nuotaika vis sulaikanti jį išeiti į viešumą, kaip rašytojui. Vėliau Šilingas tikrai teigiamai veikė A. Žukauską ir šis, kaip žinome, tapo mūsų žymiu rašytoju A. Žukausku-Vienuoliu“ (6, p. 227-228). S. Šilingas R. Skipičiui pasakojęs, kaip Gelvonų valsčiaus Šeiniūnų kaime surado nepaprastai gabų rašytoją Igną Jurkūną, kuris vėliau buvo žinomas kaip rašytojas I. Šeinius, Aušrinės bendradarbis. „Šilingas ir šį jauną (tuomet jis buvo tik 21 metų amžiaus) rašytoją sugebėjo tinkamai paraginti, kad jo talentas dar gražiau nušvistų ir duotų lietuvių tautai vertingų kūrinių“ (6, p. 228). Aušrinėje ryškiu talentu nušvito jaunutis Zigmas Gaidamavičius-Zigmas Gėlė, kuris pirmasis atsiuntė leidiniui savo kūrybos kartu su 1909 m. lapkričio 28 d. S. Šilingui adresuotu laišku. Kaip pažymi literatūrologas Leonas Gudaitis, „leidinio redaktoriai, girdami Z. Gėlės (atsiųstų) eilių tematiką, iš pradžių priekaištavo, kad jose „niekur neišlaikyta taip pamatinė mintis, taip ir eiliavimas“, o po dvejų metų jau ieškojo jame genialumo žymių, artimų M. K. Čiurlioniui. Talentingo 1318 metų poeto kūrybos rezultatai sudarė realias prielaidas tapti jam vienu žymiausių lietuvių rašytojų ateityje (Z. Gėlė mirė 1912 m., sulaukęs vos 18 metų)“ (8, p. 137). Savo kūrybinį kelią Aušrinėje pradėjo Adomas Lastas, Balys Sruoga, Kazys Binkis ir daug kitų lietuvių rašytojų bei poetų, kuriems nemažai įtakos turėjo ir S. Šilingas.
 
Pirmasis Aušrinės numeris išėjo 1910 m. sausio 30 (vasario 12) d. kaip laikraščio Lietuvos žinios priedas. Leidinio epigrafu buvo žinomas Maironio ketureilis: „Į darbą, broliai, vyrs į vyrą! / Šarvuoti mokslu įstabiu! / Paimsme arklą, knygą, lyrą! / Ir eisme Lietuvos keliu!“ Įvadiniame straipsnyje „Aušrinės uždaviniai ir keliai“ S. Šilingas išdėstė tai, kas tapo ne tik Aušrinės, bet ir jo asmeniniu tikslu iki pat 1918 m. (5, p. 11). Straipsnio pradžioje teigiama, kad kiekviena tauta, taip pat ir lietuvių tauta, turi savo Idėjiją (paties S. Šilingo sukurtas terminas, „reiškiąs tą patį, ką rusų ideologija“), kurią reikia aiškiai ir plačiai išreikšti. „Jei norime toliau plėtoti (…) pradėtą darbą socialinį lietuvių tautos formavimą, jei norime veikliai ir sąmoningai dalyvauti bendrame pasaulio judėjime, tapti tarptautiniu vienetu, privalom mūsų tautos Idėjiją aikštėn kelti, privalom ją nuolat plėtoti, nuolat taikinti prie žaibais besimainančio gyvenimo visose jo srityse“ (9, p. 1).Tokį darbą atlikti galėtų tik gausi, labai išsilavinusi ir tautiškai susipratusi inteligentija, „nes ji yra tautos gyvybės jėgų žadintoja, ji yra tautos Idėjijos išreiškėja, tautos vedėja. Kaip paukštis be sparnų negal liuosai skrajoti, negal maitintis ir badu dvesi, taip tauta be inteligentijos negauna dvasiško peno ir jos likimas – nacijinė mirtis. Lietuvai toksai pavojus grasina. Stingam šviesuomenės. Pavojui pašalinti yra vienintelis kelias savo jėgas įtempti sutvėrimui skaitlingo, sąmoningo ir veiklio inteligentijos sluoksnio“ (9, p. 1). Tai esąs svarbiausias Aušrinės uždavinys, todėl ji skiriama besimokančiam jaunimui būsimai inteligentijai. Kad išspręstų šį uždavinį, reikalaujantį ne vienų metų darbo, leidinys numatė savo artimiausius tikslus: žadinti moksleivius iš sustingimo ir pasyvumo, būti jų minčių reiškėja, vadovauti jiems.
 
Aušrinės įvadiniame straipsnyje kalbama ir apie leidinio idėjines pozicijas. Vykdydamas savo uždavinius, leidinys būsiantis giliai demokratiškas, nepartinis, nes „partijinė diferenciacija galima tik ten, kur yra jau apskriti išsilavinimo pamatai, kur mintis jau sužadinta ir savitai plėtojasi“, Aušrinė būsianti tautiška, nes „pažangos esybę tveria ne užstelbimas individinio gyvenimo, tik jo plėtojimas ir taikinimas prie kolektyvinio gyvenimo“ (9, p. 2). Ryšium su tuo profesorius L. Gudaitis pažymi, kad, „nors iš pradžių manyta leisti žurnalą „be pakraipos“, faktiškai Aušrinė mėgino sukurti vientisą ideologiją. Tačiau jos principai dėl įvairių aplinkybių kito. Leidiny pasirodė pasiūlymų labiau domėtis socialinėmis, ekonominėmis problemomis“ (8, p. 132). M. Biržiškos nuomone, Aušrinė nebuvo visiškai nepartinė: ji neišvengė simpatijų socializmui (10, p. 168).
 
S. Šilingas suprato, kokie platūs naujojo leidinio tikslai ir kad juos galima pasiekti tik bendromis jėgomis, todėl kvietė burtis aplink Aušrinę įvairias kuopas ir kuopeles: „Tik kuo plačiausias bendradarbiavimas, tik dvasiškas su Aušrine susiliejimas visos moksleivijos ir kiekvienos kuopelės, kiekvieno moksleivio atskirai užtikrins Aušrinės ateitį“ (9, p. 2).
 
Aušrinės pirmajame numeryje tuoj po redakcinio straipsnio išspausdintame straipsnyje „Moksleivija ir visuomenės darbas“ S. Šilingas rašo apie jaunuomenės vaidmenį visuomenės gyvenime, apie moksleivių vienijimąsi. Prisimenama moksleivijos tradicijos, pirmasis jaunimo žurnalas Draugas. Glaustai apžvelgęs kovas dėl Lietuvos laisvės, dėl lietuvių tautinio atgimimo, kurios pareikalavo daug drąsių kovotojų, ypač jaunimo, aukų, autorius prieina prie minties, jog „istorija lietuvystės atgijimo yra istorija jaunuomenės veikimo“. Jaunuolių „galvose atgijimo idėja gimė, jų lūpomis buvo išreikšta, jų milžinišku darbu plačiai pasklido po Lietuvą ir tapo brangiausiu lietuvių tautos obalsiu. Taip buvo nuo pat pradžios mūsų judėjimo iki balandžio 24-tos dienos 1904-tų metų pergalės (lietuviškos spaudos atgavimo)“(11, p. 2). Tautinio atgimimo sąjūdžio metais „moksleivija paliko mokyklų suolus ir ėjo į sujudusių eiles, neretai vadovavo joms… Buvo tai pirmas mūsų spėkų bandymas minių judėjime. Organizacijos ir sąmonės stoką užstojo energija ir jausmas, ir bandymas pavyko. Sužadino jis tautišką sąmonę, pripratino prie politinio gyvenimo, surišo Vilniaus Seime dvasiškai tautą ir užbrėžė ateities plėtojimosi kelius. Paskui gaivinančią audrą nutildė. Pamatiniai tikslai liko nepasiekti. Nusivylimas iššaukė apatiją“ (11, p. 3). S. Šilingas, atsižvelgdamas į pasikeitusią situaciją, moksleivijai siūlo pradėti naują tautinio atgimimo etapą, ieškoti dabartinių kovos būdų, pirmiausia pasitelkiant smulkų kultūrinį darbą, įkuriant moksleivių laikraštį. Tokios moksleivijos judėjimo formos šiuo metu esančios tinkamiausios, nes „vieton revoliucinės organizacijos gyvenimas išstumia kultūriškai ekonominę“. Be to, visuomeninis kultūrinis darbas turi senas tradicijas: „Mūsų jaunuomenės širdyse visad rausė visuomeniškas jausmas ir tik jo apsireiškimo jėga buvo įvairi (tai kilo, tai silpo, tai vėl kilo)“. Todėl S. Šilingas ir didžiuojasi tokia Lietuvos moksleivija: „Garbė būti jos eilėse“ (11, p. 4).
 
Leidinio Aušrinė pirmajame numeryje išspausdintos dar kelios S. Šilingo publikacijos. Skyrelyje „Korespondencijos“ jis pateikia žinių apie Maskvos lietuvių studentų draugijos narių skaičių, organizuotas sueigas, kitus darbus, taip pat Aušrinės reikalus. Skyrelyje „Gyvenimas jaunuomenės kitur“ S. Šilingas rašo apie Lenkijos jaunimo gyvenimą ir visuomeninę veiklą. Šios šalies jaunimas turi dvi organizacijas Susivienijusios užsienio lenkų jaunuomenės draugiją ir Pažangios lenkų jaunuomenės sąjungą. Ypač aktyviai savo veiklą plėtoja pastaroji organizacija, jungianti „įvairių įvairiausių pažiūrų jaunuomenę“; autoriaus nuomone, iš jos įvairių srovių, įvairių nuomonių tolerancijos galėtų pasimokyti ir Lietuvos jaunimas. Skyrelyje „Mūsų raštijos naujienos“ išspausdinta S. Šilingo parašyta Lazdynų Pelėdos apysakos „Klaida“ recenzija. Joje atsispindi autoriaus nusivylimas naujuoju rašytojos kūriniu, nurodomi trūkumai, išreiškiama asmeninė nuomonė dėl apysakos turinio ir rašytojos pozicijos. Taigi S. Šilingas pirmąjį Aušrinės numerį ne tik beveik vienas parengė, suredagavo, bet ir pats parašė vos ne pusę jo rašinių.
 
Jau pirmasis Aušrinės numeris sukėlė didelį visuomenės susidomėjimą. Su džiaugsmu ją sutiko lietuvių jaunimas, palankiai apie ją atsiliepė daugelis to meto laikraščių bei žurnalų, visuomenės ir politikos veikėjų.
 
Graži ir daug vilčių teikianti buvo jau pati periodinio leidinio pradžia. Jo redaktorius S. Šilingas dirbo pasiaukojamai, M. Biržiškos žodžiais, „šilingiškai gyvai, daugybe gražių minčių, žodžių ir pažadų įkvėpdamas Aušrinės pradžią“. Pirmasis moksleiviams skirtas „žurnalas buvo gyvas, reikšmingas ir nenuobodus jaunimui, nelinkusiam laikytis nustojusių būti naujiena dalykų ir ieškančiam vis ko naujo. (…) Ieškančioji Aušrinė stengėsi suspiesti aplink save visą lietuvių moksleiviją, kiekvienam jaunuoliui suteikdama gyvą ir savarankišką kultūrinį darbą čia pat, artimiausioje savo aplinkoje“ (10, p. 168). M. Biržiška taip pat pabrėžia, kad Aušrinė ragino šviesuomenę sugrįžti į Lietuvą baigus mokslus, „aiškiai rodydama tautinę šviesuolio pareigą dirbti savo krašte ir savo žmonėms (…). Mokyklai tebesant rusiškai ir joje tebemokant to, kas reikalinga Maskolijai, o ne Lietuvai, Aušrinė ne tik organizavo moksleiviją kuopomis ir kuopelėmis, bet ir statė joms visų pirma lietuviškos savimokos uždavinį pažinti savo kraštą ir jo žmones, pažinti savo krašto ir tautos istoriją, literatūrą, tautosaką, taigi tą, kas svarbu kiekvienam išmokslintam lietuviui ir ko jis mokykloje negavo. Kraštas ir jo savybės gaunama pažinti taip iš organizuotų išvykų, taip ir iš aprašymų atskirų vietovių, jų savybių ir t. t., kurie buvo siunčiami Aušrinės redakcijai. Daugiausia betgi dėmesio buvo kreipiama į dainų, pasakų, patarlių ir kitokios tautosakos rinkimą ir surašymą. Gimnazistai ir studentai jos surašydavo taip daug, jog jos tik dalį tegalėjo Aušrinė spausdinti savo „Vasaros darbuose“, o kas liko neišspausdinta, tas buvo atiduodama Lietuvių mokslo draugijai į dr. Basanavičiaus rankas. (…) Lietuvių moksleivija laimingai ir aktingai išgyveno porevoliucinį maskoliškos reakcijos viešpatavimo metą nenusivildama, nepakrikdama, tik visuotinai rengdamasi tautiniam darbui ir iš dalies jau į jį savaimingai ir organizuotai įsitraukdama. Aušrinės darbo gajumą rodo, jog ji, kad ir vien jaunimo leidžiama, ne tik išsilaikė ligi Pirmojo pasaulinio karo, bet pergyveno ir karą“ (10, p. 169).
 
Pirmieji atsiliepimai apie Aušrinę spaudoje buvo trumpi ir geranoriški. „Lietuvių moksleiviai pradeda krutėti, gaivaliotis iš tos apatijos, kurion per paskutinius dvejus-trejus metus buvo inpuolę, rašė laikraštis Viltis 1910 m. 15 numeryje. Sumanytasai jų darbas, leisti vieną kartą į mėnesį savo spausdintą žodį, jau įvyko: pirmasai Aušrinės numeris, Lietuvos žinių priedo pavidale, jau išėjo… Geidžiame geros kloties ir patvaros moksleivių organui“. Laikraštis Rygos garsas 1910 m. 11 numeryje Aušrinę lygino su XIX a. Aušra: „Tečiaus paskutinė tėvynės meilės kibirkštėlė, matoma, jaunose širdyse dar nebuvo užgesusi, kad šiandien vėl matome tą meilę liepsnojant didžia liepsna ką tik pasirodžiusiame moksleivių laikraštyje Aušrinė… Kaip pirmąją patrijotizmo sėklą anuo laiku diegė lietuviškosios jaunuomenės širdysna Aušra, taip dabar, matoma, lemta atnaujinti prigesęs patrijotizmas naujai įsteigtam maskviečių studentų organui, Aušrinei Aušrinę privalome laiminti ir remti, kaip tik įmanome“. „Aušrinės pasirodymas visgi yra svarbus ir simpatiškas mūsų kultūrinio gyvenimo faktas, pareiškė žurnalas Draugija 1910 m. 38 numeryje. Jaunuomenė joje aiškiai pasisakė, norinti mokinties pozityviško darbavimosi. Mes tuo galime vien tepasidžiaugti ir išreikšti nuoširdžiausį geismą, kad Dievas padėtų tam jaunuomenės organui kuo ilgiausiai gyvuoti ir savo tikslą pasiekti“. Lietuvos žinios tų pačių metų 26 numeryje taip pat pasveikino išėjusią Aušrinę: „Kad ne visa mūsų jaunuomenė serga apsileidimo liga, matome iš Aušrinės…Mes, senieji, karšta širdimi sveikiname visų tų jaunųjų dvasių stengimos ir turbūt neužsivilsime, matydami jame bustančio mūsų jaunuomenės atsipeikėjimo ženklus“. Laikraštis Viltis 1910 m. 66 numeryje Aušrinę pastatė į rimtų žurnalų gretas: „Kaip sau norite, taip, o mes vis dėlto stojame į kultūringųjų tautų būrį. Štai, kad ir laikraščių žvilgsnyje, turime jau daugel ko po truputį, ne vien populiariškųjų liaudžiai skiriamų, bet ir rimtų, leidžiamų apšviestūnijai: Lietuvių tauta, Aušrinė, Vadovas, Draugija juk tai gan rimtas protui penas“ (12, p. 21-22).
 
Kai kuriuose periodiniuose leidiniuose buvo ir kritinių pastabų bei pasiūlymų. Socialdemokratų žurnale Visuomenė išspausdintame straipsnyje „Apie Aušrinę“ autorius kritikuoja šio pirmojo moksleivių leidinio deklaruojamą nepartiškumą ir demokratizmą. Jo nuomone, „aušrininkai“ savo visuomeninėmis, politinėmis ir kultūrinėmis aspiracijomis esą „buvusiųjų „demokratų“, dabartinių „pirmeivių“ jaunesnioji karta atsarga“, o „gilusis demokratizmas“ labiau žaidžia joje atrofuojančio (nykstančio) „politikos gadynės“ atsiminimų jausmo rolę, negu priartina prie verdančios visuomenėje kovos“. Laikraštyje Viltis, priešingai, buvo teigiama, kad moksleivių leidinyje nereikėtų pirmiausia kalbėti apie demokratizmą. „Mūsų nuomone, yra Aušrinės programoje viena didelė spraga, kurią reiktų papildyti: neatkreipia atidžios į ypatingą moksleivių gyvenimą, jų doros ir valios stiprinimą, buvo rašoma skyrelyje „Iš mūsų laikraščių“. Ir kasžin, ar ne labiau tik praverstų Aušrinei pirmon eilėn statyti moksleivio asmens auklėjimą, o ne visuomenės dalykus (kad ir prakilniausius)“. Šiuo klausimu laikraščiui Viltis pritarė ir žurnalas Draugija, iš esmės Aušrinės pasirodymą vertindamas palankiai (13, p. 222223).
 
S. Šilingui ir jo bendraminčiams pavyko suburti nepaprastą Aušrinės bendradarbių kolektyvą. Savo atsiminimuose P. Klimas, gyvenęs viename bendrabutyje su S. Šilingu ir greitai įsitraukęs į Aušrinės leidimą, apie tai rašo: „Ir kai Aušrinės numeriuose pasipylė korespondencijos iš Maskvos, Mintaujos, Liepojos, Šiauliu, Panevėžio, Suvalkų, Petrapilio ir net Belgijos, Šveicarijos, Paryžiaus iš visur, kur tik buvo Lietuvos moksleivių, susikūrė jaudinantis savo didingumu visuotinės jaunimo mobilizacijos vaizdas“ (14, p. 31). Savo rašinius Aušrinei siuntė ir Krokuvos, Tomsko, Odesos, Rygos, Kijevo, Varšuvos aukštųjų mokyklų moksleiviai. Į aušriniečių sąjūdį įsitraukė įvairių įsitikinimų ir skirtingų pažiūrų jaunimas. Jie siekė pažinti krašto ir tautos istoriją, vasaros atostogų metu rinkdami tautosaką, liaudies dainas, steigdami kaimuose knygynėlius, ragindami kaimo žmones skaityti. Įvairi moksleivių surinkta medžiaga buvo spausdinama Aušrinės priede „Vasaros darbai“.
 
„Pusmečiui aktyvaus darbo praėjus, rašė S. Šilingas 1910 m. ketvirtajame Aušrinės numeryje išspausdintoje ataskaitoje apie redakcijoje įvykusį pokalbį, Aušrinei pavyko sutraukti nemažą žmonių būrį, kurie randa joje reikalingo dvasios peno, kurie gali išreikšti joje savo mintis, kuriems gyvai rūpi Aušrinės ateitis“. Redakcija vis daugiau medžiagos ėmė gauti iš savo bendradarbių ir nuolatinių korespondentų Kaune, Panevėžyje, Biržuose, Seinuose, Rygoje, Mintaujoje, Liepojoje, Maskvoje, Kijeve, Odesoje, Tomske, Berne. Ypač daug buvo gaunama eilėraščių, mažiau rimtų publicistinių straipsnių, kuriuos buvo priversti rašyti daugiausia patys redakcijos darbuotojai. Per praėjusį pusmetį Aušrinėje „rado sau vietą tokie skyriai: 1) vedančiųjų straipsnių, 2) dailiosios raštijos, 3) kuopelių gyvenimo istorijos, 4) korespondencijų, 5) jaunuomenės gyvenimo svetur, 6) mūsų laikraštijos apžvalgos, 7) mūsų dailiosios raštijos naujienų, 8) bibliografijos, 9) atsakų, 10) priežodžių ir minčių“ (15, p. 2627). Tokia leidinio struktūra išsilaikė ilgai, beveik ketverius metus; atsirado tik vienas kitas naujas skyrius arba kitoks skyriaus pavadinimas.
 
Kaip jau buvo minėta, pirmasis Aušrinės numeris išėjo kaip laikraščio Lietuvos žinios priedas. Nuo antrojo numerio jis tapo atskiru nemokamu šio laikraščio literatūros ir meno priedu, vėliau lietuvių moksleivijos žurnalu. S. Šilingas Aušrinę redagavo iki 1910 m. pabaigos. Paskui jį pakeitė P. Klimas, žurnalą redagavęs iki 1914 m. 19101914 m. išėjo 31 Aušrinės numeris. Dažniausiai jis buvo leidžiamas kas mėnesį ar pusantro, o kartais, ypač vasaros atostogų metu, kartą per tris mėnesius. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, daug Lietuvos moksleivių pasitraukė į Rusijos gilumą, nemažai aušrininkų atsidūrė Maskvoje, Voroneže. Maskvoje 1917 m. buvo išleistas 32-asis Aušrinės numeris. Tais metais pasirodė dar 5 žurnalo numeriai, juos suredagavo B. Sruoga, M. Markauskas. Nuo 1919 m. Aušrinė buvo leidžiama Marijampolėje su paantrašte „Socialistinės moksleivijos laikraštis“ (redaktoriai A. Renkė, K. Boruta). 1926 m. leidinys buvo uždarytas. Jo leidimas buvo atnaujintas 1931 m. Kaune. Iki galutinio uždarymo 1933 m. Aušrinė buvo leidžiama kaip „Laisvos socialistinės minties žurnalas“ (redaktorius J. Klimavičius), kuris savo turiniu ir propaguojamomis vertybėmis iš pagrindų skyrėsi nuo 19101914 m. leisto ir S. Šilingo bei P. Klimo redaguoto periodinio leidinio moksleiviams. S. Šilingo laikų Aušrinė vėl buvo atgaivinta XX a. pabaigoje, prasidėjus Lietuvos sąjūdžiui. 1988 m. rugsėjo mėnesį Vilniuje pasirodė mašinėle spausdinto laikraštėlio Aušrinė pirmasis numeris; iki metų pabaigos išėjo dar du šio leidinio numeriai (redaktorius Alvydas Repečka), kuriuos išleido neseniai atkurta „Aušrinės“ draugija. Pirmajame numeryje buvo išspausdinta Lietuvos sąjūdžio veikėjų filosofo Arvydo Juozaičio kreipimasis į jaunimą „Lietuvos ateitie!“ bei poeto Sigito Gedos „Laiškas Lietuvos jaunimui“. 1989 m. Vilniuje pradėta leisti Aušrinė kaip leidinio Atgimimas priedas jaunimui; nuo ketvirtojo numerio ji tapo savarankišku jaunimo visuomeniniu kultūriniu žurnalu. Ir laikraštėlio, ir žurnalo epigrafu buvo tas pats Maironio ketureilis, kurį Aušrinė turėjo pirmajame leidimo etape.
 
Žurnalui rengti buvo sudaryta redakcinė kolegija (Romualdas Kalonaitis, Šarūnas Nakas, Romualdas Ozolas, Gediminas Rudis, Laima Tapinienė), žurnalą redagavo Zita Čepaitė.
 
Leidinys ėjo iki 1990 m. pabaigos, buvo išleista 18 jo numerių.
 
Nuorodos:
 
1. St. Š. Iš moksleivijos gyvenimo. Moksleivių pasikalbėjimas. Lietuvos žinios, 1909, birželio 17 (30), nr. 4, p. 2.
2. Žadintojas ar vadovas. Lietuvos žinios, 1909, rugpjūčio 1, nr. 17, p. 2.
3. Moksleivių laikraščio sumanymas. Lietuvos žinios, 1909, spalio 17, nr. 39, p. 2.
4. Kavolis, V. Ramūnas Bytautas ir „Aušrinės“ sąjūdis. Aušrinė, 1989, nr. 1, 42.p. 37
5. Dranseikaitė, R. Stasio Šilingo politinė ir visuomeninė veikla. Bakalauro darbas. Vilnius, 2000. 58 p.
6. Skipitis, R. Nepriklausoma Lietuva. Atsiminimai. Chicago, 1967. 477 p.
7. Šilingas, S. Zigmas Gėlė. Aušrinė4., 1913, nr. 22, p. 2
8. Gudaitis, L. Platėjantys akiračiai: Lietuvių literatūrinė spauda, 1917. Vilnius, 1977. 443 p.1904
9. „Aušrinės“ uždaviniai ir keliai. Aušrinė, 1910, nr. 1, p 2.1
10. Biržiška, M. Lietuvių tautos kelias: Į naują gyvenimą. Atbundanti tauta  darbai, žygiai ir veikėjai. T. 2. Los Angeles, 1953. 245 p.
11. St. Š. Moksleivija ir visuomenės darbas. Aušrinė, 1910, nr. 1, p. 4.2
12. Spauda apie „Aušrinę“. Aušrinė 22., 1910, nr. 4, p. 19
13. Lapinskienė, A. Žurnalas „Aušrinė“. Literatūra ir kalba, t. XIV. 1977, p. 245.219
14. Klimas, P. Iš mano atsiminimų. Vilnius, 1990. 416 p.
15. Liūnas. Pasikalbėjimas dėl „Aušrinės“ leidimo. Aušrinė, 1910, nr. 4, p. 28.26
 
Nuotraukoje:
 
1. „Aušrinės“ iniciatorius ir pirmasis redaktorius S. Šilingas
2. Žurnalo numerio skiautelė
 

Voruta. – 2010, kov. 27, nr. 6 (696), p. 6.
Voruta. – 2010, bal. 10, nr. 7 (697), p. 4, 6.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra