Stasys Lozoraitis – Vilties Prezidentas

Autorius: Data: 2013-10-17, 12:29 Spausdinti

Jonas GINEIKA, Klaipėdos Baltijos vidurinė mokykla, istorijos mokytojas metodininkas

Kunigas Pranciškus Račiūnas knygos „Mūsų švyturiai“ pratarmėje rašo: „Mūsų tautos himnas Lietuvą vadina didvyrių žeme ir ragina iš praeities semtis stiprybės.“

Iš tiesų! Senovės ir ypač pastarųjų laikų Lietuva yra išugdžiusi daug dvasios milžinų, kurių gyvenimas turėjo didelės įtakos mūsų religinei, dorovinei ir tautinei kultūrai.

Žodžiai paskatina, pavyzdžiai patraukia. Tuo metu, kai pasaulis išgyvena dvasinę, pasaulėžiūrinę ir dorovinio  gyvenimo krizę, labai naudinga prisiminti tautos dvasios galiūnus, kurių pavyzdys skatintų nepalūžti išbandymuose, tautos ir asmeninio gyvenimo kančią panaudoti savo asmenybės ugdymui: „Skausmingos jėgos suaugs, atgimimo sulauks“ (Maironis).

Vienas tokių dvasios milžinų yra ir Stasys Lozoraitis. Lietuvių tauta su juo siejo savo lūkesčius ir viltį. Lietuvių tauta su juo siejo savo lūkesčius ir viltį. Jis mūsų siekių, mūsų dvasios troškimų simbolis. Jo pasakyti žodžiai „aš žinojau, ką darysiu gyvenime – dirbsiu Lietuvai“ aktualūs ir šiandien. Jo gyvenimas – pavyzdys, kaip mylėti Lietuvą Tėvynę!

Iš jo visi mes galime pasimokyti ir tikėjimo, kad Lietuva tikrai atgims: „…Raudonas, mūsų sielą pjautuvu įrėžiantis, kūju spaudžiantis, sovietinis pasas kažkaip nejučiom lyg pernykštis sniegas nunyko, o Ambasadorius pragyveno visą gyvenimą tik su ištikimu lietuvišku žirgeliu ant paso. Kas gi tada stipresnis: imperija, baimė, iki dantų šarvuota kariuomenė ar tikėjimas?“ (S. Šaltenis. Vilties ambasadorius. – Lietuvos aidas, 1994 06 15, Nr. 116).

Visą Stasio Lozoraičio veiklą galima vadinti vilties diplomatija.

Stasys Lozoraitis gimė 1924 08 02 Berlyne, diplomato šeimoje. Jo tėvas Stasys Lozoraitis (1898-1983) XVI, XVII, XVIII (1934 06 12 – 1938 03 24) Ministrų kabinetų užsienio reikalų ministras. Nuo 1939 m. vasario mėn. nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Italijoje. 1940 m. birželio 2 d. jam pavestos visų užsienyje pasilikusių Lietuvoje diplomatinių atstovybių šefo pareigos. Turėjo pasaulinį diplomato autoritetą.

Stasio Lozoraičio vienas senelis (iš tėvo pusės) – Motiejus Lozoraitis – varpininkas, V. Kudirkos bendražygis, pirmasis lietuvis advokatas.

Kitas senelis (iš motions pusės) Vincas Matulaitis – Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolierius, visa plejada Suvalkijos dėdžių Matulaičių – žymūs visuomenininkai ir kultūros veikėjai. Tarp jų – patsai arkivyskupas palaimintasis Jurgis Matulaitis.

Štai tokioje aplinkoje būsimasis Lietuvos diplomatas augo.

1934-1939 m. Stasys Lozoraitis mokėsi Kaune Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje. 1943 m. jis Romoje baigė vokiečių gimnaziją ir tais pačiais metais pradėjo dirbti Lietuvos pasiuntinybėje prie Šv. Sosto (nuo 1947 m. – atašė; nuo 1952 m. – pirmuoju sekretoriumi). 1944-1948 m. lankė Romos universiteto Teisės fakultetą. Dalyvavo Italijos lietuvių veikloje, nuo 1944 m. buvo „Lithuania“ draugijos valdybos narys, nuo 1946 m. – centrinio lietuvių komiteto narys, nuo 1950 m. – pirmininkas, 1950-1952 m. – Italijos lietuvių b-jos laikinojo org. komiteto pirmininkas. Dalyvavo įvairiose tarptautinėse konferencijose.

Nuo 1950 m. – Tarptautinės tremtinių intelektualų sąjungos valdybos narys. Rašė straipsnius „Santarvėje“, „Europos lietuvyje“, italų spaudoje. 1946-1948 m. dirbo „Lietuvių balso“ redakcijoje, yra knygų apie Lietuvą bendraautoris.

Nuo 1970 06 15 ėjo Lietuvos atstovo pareigas prie Šv. Sosto. 1964-1970 m. buvo I sekretorius. 1983 m. lapkričio mėn. paskirtas Lietuvos pasiuntinybės patarėju Vašingtone, bet paliekamas ir toliau eiti Lietuvos atstovo prie Šv. Sosto pareigas.

1988 m. sutiko talkinti Lietuvos atstovui Vašingtone, o šiam pasitraukus, tapo pirmuoju atkurtos Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Vašingtone.

Lietuvos Respublikos ambasadoriumi JAV Stasys Lozoraitis tapo 1991 m. rugsėjo 6 d., o Lietuvos Respublikos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi šioje šalyje – 1991 m. spalio 2 d.

1993 02 14 S. Lozoraitis dalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose. Čia jį rėmė visos politinės jėgos – nuo pačių dešiniausių iki socialdemokratų, išskyrus tuo metu buvusią valdančiąją partiją LDDP, tačiau jis nebuvo iškeltas kurios nors politinės jėgos, – jis išsikėlė savo kandidatūrą pats („Tiesa“, 1994 06 15, Nr. 16).

Rinkimus į Lietuvos Respublikos Prezidento postą S. Lozoraitis pralaimėjo. Jis tesurinko 38,1 proc. rinkėjų balsų. Pažymėtina, kad Stasys Lozoraitis rinkimus laimėjo Kaune – 54,7 proc., Kauno rajone – 51,5 proc. ir užsienyje – 53,1 proc.

Pasibaigus Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimams, S. Lozoraitis užsiminė, kad nesulaukė didelės pagalbos iš jį rėmusių partijų ir judėjimų, o komitetas jo kandidatūrai remti vadovo A. Abišalos per visą rinkimų kampaniją net nematė. Stasys Lozoraitis sakė pasirengęs ir toliau dirbti ambasadoriumi JAV, tačiau nemesiąs ir politinės veiklos, nes „beveik 40 proc. šviesios tautos dalies ir intelektualų parama įpareigoja“ („Lietuvos rytas“, 1993 02 17, Nr. 30).

Tačiau, dar kurį laiką padirbęs Lietuvos ambasadoriaus JAV darbą, buvo Lietuvos Vyriausybės atšauktas iš šių pareigų.

1993 m. gruodžio mėn. Stasys Lozoraitis pradėjo eiti Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus pareigas Italijoje.

1994 06 13 12 val. 55 min. Vašingtono laiku Dž. Vašingtono universitetinėje ligoninėje Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Italijoje Stasys Lozoraitis mirė. Palaidotas Nekaltosios Šv. Mergelės Marijos seserų kongregacijos kapinėse, esančiose nedideliame Putnamo miestelyje, Konektikuto valstijoje, JAV.

Stasys Lozoraitis – įdomi, sudėtinga asmenybė. Jis mėgo drausmę, discipliną, nuo pat mažumės buvo auklėjamas spartietiškai. Puikiai mokėjo vokiečių, italų, anglų, prancūzų kalbas. O tai diplomatui buvo būtina.

S. Lozoraitis visa širdimi ir protu mylėjo Lietuvą, nors didesnę savo gyvenimo dalį praleido svetur. Tėvas ir sūnus S. ir S. Lozoraičiai, būdami žymūs visuomenės veikėjai ir politikai, niekad nepriklausė jokiai politinei partijai. Anot rašytojo K. Sajos, „Lozoraičių partija buvo visa Lietuva“ (K. Saja. Ką rinksime Lietuvos Prezidentu? – „Apžvalga“, 1993 01 22-28, Nr. 3).

Paklaustas, kur jo namai, S. Lozoraitis atsakė: „Neturiu jokių namų, jokios žemės, bet visą gyvenimą mano oficialus adresas buvo Kaunas, Donelaičio 32. Dabar ten mokykla. Man skaudu ir net paradoksalu, kad kažkam kyla abejonių, ar esu Lietuvos pilietis. Nuo pat gimimo gyvenu su lietuvišku pasu, nebuvau registruotas jokioje svetimoje valstybėje, niekad neprisiekiau ir nedirbau jokiai kitai šaliai, netarnavau svetimoje kariuomenėje, neprašiau kitų pasų. O anuomet gyventi su lietuvišku pasu buvo kryžiaus keliai, kiekviena kelionė tapdavo tikra kančia, turėjau kovoti, kad gaučiau vizą. Nesu Amerikos lietuvis, nesu ir išeivis. Į užsienį išvažiavau su tėvu, kuris išvyko tarnybos reikalais. Jis irgi visą gyvenimą liko Lietuvos pilietis“ (V. Sudikienė. „Laimingiausias dalykas – bendrauti su žmonėmis“ – Lietuvos aidas, 1993 01 29, Nr. 18).

Atkurtasis Vytauto Didžiojo universitetas Kaune 1992 m. vasario mėn., pažymėdamas neįkainojamus Stasio Lozoraičio nuopelnus ginant Lietuvos laisvės bylą Vakarų valstybėse, suteikė jam universiteto garbės daktaro vardą.

Stasys Lozoraitis iki širdies gelmių buvo krikščionis. Jis rašė: „Krikščioniškas elementas, manau, manyje yra stiprus, nes turėjau krikščionišką auklėjimą, proto discipliną labai gerbiu, kurią jėzuitai yra įvedę“ (S. Urbonavičiūtė. „S. Lozoraitis: nėr žmogausm turėjusio tiek progų pasidaryt turtingu ir tiek padaryt“ – „Lietuvos rytas“, 1993 02 11, Nr. 27).

Ambasadorius Stasys Lozoraitis buvo realus politikas, paklaustas, kokios, jo nuomone, svarbiausios Prezidento pareigos, jis išvardijo šias priedermes: saugoti nepriklausomybę, žiūrėti, kad būtų gerbiama ir lygiai visiems taikoma Konstitucija, rūpintis žmonių teisėmis.

Lietuva Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Italijoje Stasio Lozoraičio nuopelnų savo tėvynei neužmiršo ir pirmieji tai padarė kauniečiai, kurie S. Lozoraitį buvo pasirinkę S. Lozoraitį buvo pasirinkę Lietuvos Respublikos Prezidentu – 1994 m. spalio 29 d., vidurdienį – Kauno VI forte, esančiame Kryžių kalnelyje buvo atidengtas kryžius-koplytstulpis  (autorius L. Peleckis, architektė I. Poniškaitienė).

Kauno miesto taryba, įamžindama garbaus diplomato atminimą, nusprendė S. Lozoraičiui suteikti Kauno miesto garbės piliečio vardą, pavadinti jo vardu vieną miesto gatvių. Kauno miesto tarybos pirmininkas V. Grinis įteikė našlei Danielai Lozoraitienei jos velioniui vyrui skirtas regalijas.

1995 02 16 Kaune, prie Donelaičio gatvės 58-ojo namo, atidengta architekto J. Lukšės ir skulptoriaus V. Žuklio sukurta atminimo lenta tėvui ir sūnui S. ir S. Lozoraičiams, kurie gyveno šiame name 1935-1939 m. Lentą pašventino Švento Kryžiaus bažnyčios klebonas A. Keina („Lietuvos aidas“, 1995 02 17, Nr. 33).

Kryžiaus kalne Daniela Lozoraitienė pastatė apie metro aukščio tamsiai rudo medžio kryžių, kurį atvežė iš Italijos. Jame parašyta S. Lozoraičio pavardė ir metai – 1924–1994. Kryžių pašventino  Jo Ekscelencija apaštalinis nuncijus Baltijos kraštams arkivyskupas Justo Mulor Garcia („Lietuvos aidas“, 1995 10 16, Nr. 243).

1995 metų pradžioje Daniela Lozoraitienė paskelbė rašinio „Mintys apie Lietuvos politinę ir ekonominę tikrovę europiniame kontekste trečiojo tūkstantmečio akivaizdoje“ konkursą Lietuvos aukštųjų mokyklų studentams ir įsteigė Stasio Lozoraičio premiją laimėtojui („Diena“, 1995 02 10, Nr. 29). Šį pirmąjį konkursą laimėjo studentė Rita Šimelytė, kuri mėnesį gyveno Romoje ir mokėsi italų kalbos Dantės Aligjeri institute

S. Lozoraičio biografiją rašo amerikietis Paulas A. Greiblas – buvęs JAV departamento darbuotojas, Karnegio tarptautinio bendrabiavimo ir taikos centro narys. Jis ketina supažindinti pasaulio (taip pat ir Lietuvos) visuomenę su dar nežinomais S. Lozoraičio darbais.

S. Lozoraitis nuo 1947 metų beveik kasdien rašė dienoraštį, kuriame užfiksuoti jo darbai, įvairūs įvykiai, požiūris į juos.

Knygos apie S. Lozoraitį autorius tikisi, kad S. Lozoraičio biografija nebus tik istorijos užrašai ar kasdienio gyvenimo aprašymas, bet atspindės ir jo idėjas, nors su gyvenimu būtina supažindinti, kad būtų galima tas idėjas suprasti (Juknevičiūtė Ž. S. Lozoraičio biografiją rašys amerikietis. „Lietuvos aidas“, 1994 10 12, Nr. 200).

Šios knygos labai laukiame, juk Lietuvos žmonėms būtina sužinoti apie S. Lozoraitį kuo daugiau, ypač jaunimui. Juo labiau kad vėl Lietuvoje prasideda naujas rinkimų maratonas į prezidentus. Ir kandidatų, matyt, šįkart skaičiuosime dešimtimis. Jie žadės Lietuvos žmonėms aukso kalnus. Tik ar mes gebėsime atsirinkti ir išsirinkti tai, ko reikia.

Jau treji metai, kai netekome S. Lozoraičio. Jo išsakytos mintys rinkimų metu aktualios ir šiandien. Pravartu jas prisiminti ir rinkėjams, ir pretendentams į Lietuvos Prezidento postą. Pirmieji tegul pamąsto, ką turime išsirinkti, antrieji tegul pasimoko iš S. Lozoraičio.

Keletą ir pateikiu:

„Brangieji bičiuliai, atėjo laisvės laikas. Laisvėje mąstyti ir kurti. Laisvėje dirbti. Laisvėje dirbti. Laisvėje gyventi saugiai, ramiai ir turtingai.“

„Smulkūs partiniai kivirčai, nuolatinis kaltųjų, priešų ieškojimas, ekonominės nesėkmės, buitinės negandos išvargino žmones. Tačiau Lietuva turi pakilti. Ją atkurs visi mūsų valstybės piliečiai, nepaisant skirtingų įsitikinimų, tautybės, gimtosios kalbos ar religijos.“

„Aš siūlau nacionalinę santarvę. Kviečiu visas partijas 2 metams sustabdyti visas savo partines kovas ir dirbti kartu bendram tikslui. Mūsų tikslas vienas – sekti, kad Lietuva būtų išties nepriklausoma, demokratiška ir turinga Europos valstybė, garbinga Europos bendrijos narė.“

„Mes esame stiprūs, gabūs, tik turime sukaupti savo valią, atsikratyti nusiminimo, stagnacijos, turime pasitikėti savimi, savo jėgomis, įžiebti savyje džiaugsmo, tikėjimo,vilties ir meilės kibirkštėlę. Žinoti, ko norime, ir eiti pirmyn, į ateitį. Minutė, kai mes nieko nedarome – nepaprastai pavojinga minutė. Pasaulis keičiasi sparčiai, Turime ir mes keistis, kad keistųsi Lietuva.“

„Lietuva turi laimėti. Ta Lietuva, į kurią mes visi turime ateiti. Negali laimėti cinikai. Aš tiesiu Jums visiems savo ranką. Tikiu, kad ir Jūs man ištiesite savąją. Mūsų visų, mūsų vaikų ateities vardan.“

„Myliu Europą – pavažiavęs tik kokį šimtą kilometrų, jau sutinki kitokią kultūrą, kalbi kita kalba. Jaunystėje visas gyvenimas apvirto – okupacija, dėl kurios labai išgyvenom, per keturiasdešimt metų nebuvo, kad nebūtume Lietuvos prisiminę ar apie ką kalbėję.“

„Aš žinojau, ką darysiu gyvenime – galėsiu tuojau pat grįžti į Lietuvą, norėjau jai dirbti.“

Aš niekada nesigailiu dėl to, ką aš padariau, bet labai gailiuosi to, ko aš nepadariau.“

„Nepaprastai vertinu drąsą ir moralinį tiesumą. Nors tai yra ir didelė rizika.“

„Krikščioniškas elementas, manau, manyje yra stiprus, nes turėjau krikščionišką auklėjimą, proto discipliną labai gerbiu, kurią jėzuitai yra įvedę“ („Lietuvos rytas“, 1993 02 11, Nr. 27).

„Aš norėčiau, kad Lietuvoje galėtų pasireikšti kiekvienas žmogus.“

„Parlamente turi būti daugiau šviesos, bendravimo šilumos, o sargybinių mažiau.“

„Bet tik tada, kai nebijai eiti prieš vėją, gali pasiekti savąjį tikslą.“

„Tikslas – kad mūsų šalis atlaikytų visus skersvėjus, kad mūsų gyvenimas įgautų naują pagreitį. Dabar pasaulis yra toks, kad pakanka tik truputį sustoti ir atsiliksi nuo kitų šimtus kilometrų. Mes turime eiti.“

„Nesuprantu, kodėl man daug kas dėkoja, kad dirbau Lietuvai. Tai mano pareiga.“

„O kada ir kur pradėjau kalbėti prancūziškai ir angliškai – nė neatsimenu, tiesa, motina labai rūpinosi, kad mokėčiau šias kalbas. Kiekvieno išmokta kalba – tai naujas horizontas.“

„Frankas Krukas – netikęs pavyzdys. Tikras amerikietis yra švelnumo įsikūnijimas.“

„Teisingumas iš tikrųjų yra teisinės civilizuotos valstybės pagrindas. To pagrindo Lietuvai labai stinga.“

„Jeigu mane žmonės išrinks, Lietuva turės prezidentą, kuris vaikščios po gatves, parduotuves, pageidautina, be apsaugos, klausys, ką kalba jo tauta. Man čia pavyzdys – Danija, kurios karalius pasiima dviratį ir važiuoja sau, kalbindamas batsiuvį, pardavėją.“

„Visada buvau įsitikinęs, kad reikalinga kairiųjų pažiūrų partija. Bet dabar matau, kad ši partija neina į ateitį, o dažnai žiūri į praeitį. Tai gali išeiti į bloga ir kraštui, ir pačiai partijai.“

„Jei valdžia visą laiką kišis į žemės ūkio politiką, eksportą-importą ir t. t., tai mes laisvos ekonomikos nepasieksime, o tai reiškia, kad nepasieksime ir geresnio gyvenimo.“

„Prezidentas neturi būti priešas, jis yra arbitras, taikintojas, žmogus, kuris saugo Konstituciją ir žiūri, kad Konstitucija būtų gerbiama, kad krašto gyvenimas eitų geryn ir be didelių konfliktų.“

„Jaučiuosi dalimi mūsų tautos, dalimi tautos istorijos.“

„Eiti, eiti, nesustoti.“

„Prezidentas tik tada Prezidentas, kai remia žmonės ir per jį reiškia savo valią.“

„Voruta“ 1997 m. liepos 1–31 d. Nr. 25-28 (307-310), p. 22-23

 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra