Stalininis tautų naikinimo planas ir rezultatai

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Sovietmečiu daug ir pakiliai trimituota apie neišardomą „plačiosios Tėvynės“ tautų draugystę, pačią Sovietų Sąjungą vaizduojant, kaip didelės daugianacionalinės šalies, tikru tautų draugystės etalonu, ypatingai darnius, draugiškus čia gyvenančių tautų santykius.
 
Dar ir šiandien visi prisimenam, kad daugelis mažesnių ar didesnių tautų turėjo mažyčius valstybingumo požymius: sovietinėje imperijoje buvo ir vadinamos sąjunginės respublikos, ir autonominės respublikos, ir autonominės sritys, ir nacionalinės apygardos, kiti administraciniai dariniai.
 
Tačiau šiandien norėtųsi pakalbėti apie tai, kad už šių iškabų, gražių, iškilmingai deklaruojamų žodžių slypėjo nuolatinė žiauri klasta, buvo sukurtas Stalininis tautų naikinimo planas.
 
Kalbėsiu ne apie tai, kad iš Lietuvos ir tuometinių kitų respublikų okupantai trėmė niekuo nenusikaltusius, bet apkaltintus nebūtais dalykais gyventojus, jų šeimas. Nekalbėsiu ir apie tai, kad 1941-1944 m. drakoniškai panaikinta daugybė nacionalinių darinių (Pavolgio vokiečių ATSR, Čečėnijos-Ingušijos ATSR, Krymo ATSR ir kt). Šių vietovių gyventojai prievarta iškeldinti, jų vieton atvežant vadinamus rusakalbius, nors faktiškai juos reiktų vadinti kolonistais.
 
Kalbėsiu apie tai, kas buvo, kas vyko dar prieš Baltijos šalių okupaciją. Kol kas apie tai Lietuvoje, deja, mažai žinoma, nenoriai kalbama ir dar mažiau rašoma. O pradžių pradžia buvo tokia, kai buvo kruopščiai, politiškai ir fiziškai pasiruošta Baltijos šalių ir kitų tautų žmonių masiniam trėmimui, kai kurių mažesnių tautų visiškam išvarymui, prievartiniam iškeldinimui iš gimtųjų vietų, iš savų namų (na večnoje poselenije).
 
Šiame rašinyje pateiksiu kai kuriuos konkrečius skaičius. Mane itin domina, nejaugi Lietuvos ir kitų Baltijos šalių komunistai (tiksliau – Kremliaus agentai) nežinojo, kas dėjosi Sovietų Sąjungoje iki 1940 metų. Juk šioje neaprėpiamoje komunistinėje šalyje masiškai buvo žudomi ne tik eiliniai komunistai, bet ir daug nusipelnę partijai, valstybei žymūs veikėjai. Be to, buvo sudarytas kraugeriškas tautų masinio naikinimo planas.
 
Nepradėsiu pasakojimų nuo 1917 metų ir nuo Lenino, tapusio sovietinio terorizmo pradininku, laikų. Atskaitos tašku laikykime 1935 m. Beje, reikėtų paneigti mitą, kad už visas piktadarybes, žiaurumus, žudymus, kankinimus, trėmimus atsakingas tik Lavrentijus Berija. Skaitytojams priminsiu, kad L. Berija tik 1938 m. rugpjūčio 22 d. tapo Vidaus reikalų ministro pavaduotoju, o nuo 1938 m. lapkričio 25 d. Vidaus reikalų ministru. Didžiausia dalis kraujo jau buvo nuleista, o pačiais didžiausiais kraugeriais tapo VKP(b) politinio biuro nariai. Kaip sakė M. Gorbačiovas, tai jų rankos kraujuotos iki alkūnių.
 
Čia pateikiamos dvi lentelės sudarytos pagal P. Pospelovo komisijos medžiagą. (Pospelov Piotr Nikolajevič (1898-1979) N. Chruščiovo valdymo metu jis buvo TSKP CK sekretoriumi. Stalino valdymo metu yra parašęs daug straipsnių, šlovinančių Staliną, aktyviai prisidėjo prie TSKP istorijos ir TSRS pilietinio karo istorijos falsifikavimo. Tačiau po to visokeriopai palaikė N. Chruščiovą). P. Pospelovas vadovavo komisijai, kuri aiškinosi masinių represijų priežastis. Ši medžiaga buvo panaudota rengiant N. Chruščiovo pranešimą „Dėl asmens kulto“ partijos XX suvažiavimui. P. Pospelovo komisija 1956 m. vasario 9 d. TSKP CK Prezidiumui pateikė ataskaitą apie atliktą darbą. Originalo kalba ta ataskaita pavadinta taip: «Доклад комиссии ЦК КПСС Президиуму ЦК КПСС по установлению массовых репресий против членов и канлидатов в члены ЦК ВКП(б), избранных на ХVII съезде партии».
 
Iš šio pranešimo pirmoje lentelėje pateikiu skaičius apie represijų mastą Sovietų Sąjungoje 1935-1940 metais.
 
Metai
1935
1936
1937
1938
1939
1940
Areštuota
114456
88873
918671
629695
41627
127313
Iš jų sušaudyta
1229
1118
353074
328618
2601
1863
 
Vien tik per du metus (1937-1938m.) Sovietų Sąjungoje areštuota 1 548 366 žmonės, o 681 692 iš jų sušaudyti.
 
1937 m. prasidėjo kruvino teroro kompanijos prieš tautas pagal tautinę priklausomybę. Hitleris tikrai daug ko galėjo pasimokyti iš Sovietų Sąjungos patyrimo, kaip naikinti žmones pagal tautinę priklausomybę.
 
Pateikiu tų žiaurių įvykių, naikinant įvairių tautų atstovus, seką:
 
1937 m. liepos 25 d. parašomas NKVD įsakymas Nr 00439, kuriuo reikalaujama per 5 dienas areštuoti visus Vokietijos piliečius. Pagal šį įsakymą nuteista 30 608 žmonės, iš jų sušaudyti 24 858 arba 81,0 proc. ( NKVD – Narodny komisariat vnutrenich diel, lietuviškas atitikmuo – VRLK Vidaus Reikalų Liaudies Komisariatas).
 
Tų pačių metų liepos 30 d. NKVD įsakymas Nr.00447 areštuojamus piliečius suskirstė į dvi kategorijas: pirmai kategorijai priklauso visi tie, kuriuos reikia sušaudyti, antrai kategorijai – visi tie, kuriuos būtina uždaryti į lagerius, nuteisiant nuo 8 iki 10 metų laisvės atėmimu. Šiame įsakyme nustatomi areštavimo limitai pagal tuo metu buvusius administracinius vienetus. Pavyzdžiui, Maskvos sritis turėjo areštuoti 35 000 žmonių, Ukraina – 28 300 ir t. t. Taip pat buvo numatyta tvarka, kaip galima tuos limitus padidinti. Tarp NKVD skyrių prasidėjo socialistinis lenktyniavimas, kas greičiau tuos limitus įvykdys ir viršys. Ar kada nors teko girdėti mūsų žmonėms, jog socialistinis lenktyniavimas vyko ir tarp etatinių žudikų: kas greičiau ir daugiau sušaudys ar pakars žmonių, kas daugiau suluošins jų, išradingiau kankins ir pan. Tai buvo įmanoma tik vadovaujant kompartijai. NKVD institucija limitus paskaičiuodavo pagal kategorijas, o bolševikų vadas juos lengva ranka patvirtindavo. Jau 1937 rugpjūčio 1d., t. y. per 15 dienų po minėto įsakymo pasirašymo buvo suimta 100 990 žmonės, iš jų 14 305 jau nuteisti.
 
2. 1937 m. rugpjūčio 11 d. NKVD įsakymu Nr. 00485 nu rugpjūčio mėn. 20 d. pradėta teroro kampanija prieš Lenkijos komunistų partiją ir lenkų tautybės gyventojus. Šis įsakymas buvo laikomas kertiniu naikinant žmones pagal tautybę. Jame smulkiai surašyta, kaip reikia suiminėti, kaip tardyti, kaip teisti ir pan. Vykdant šį įsakymą nuteisti 103 489 žmonės sušaudyta 84 471 arba 81,6 proc. Kitais duomenimis suimta 139 835, o sušaudyta 111 091.
 
3. 1937 m. rugpjūčio 17 d. NKVD įsakymu surengiama „rumunų operacija“. Jos rezultatas – nuteisti 8292 žmonės, sušaudyta 5439 arba 65,6 proc.
 
4. 1937 m. lapkričio 30d. NKVD šifruota telegrama pasiunčia direktyvą Nr. 49990, kurioje reikalaujama nuo gruodžio 3 d. pradėti latvių, latvių klubų ir organizacijų aktyvistų areštus. Iš viso per šią operaciją nuteista 21 300 žmonių, iš jų sušaudyta 16 575 arba 77,8 proc. Kiekvienoje tokioje akcijoje buvo nuteisiama ir kitų tautybių žmonės. Šioje akcijoje buvo areštuota 17 581 latvis ir sušaudyta 13 994. Iš viso per 1937-1938 m. buvo „išaiškintas“ 18 861 tariamas latvių šnipas. Nuo 1938 m. gegužės 1 d. iki 1938 m. liepos 20 d. iš viso buvo surengta 15 latvių sušaudymo akcijų.
 
5. 1937 m. gruodžio 11 d. NKVD pasirašo direktyvą Nr. 50125 dėl graikų tautybės žmonių areštų. Iš viso jų nuteista 12 557, 10 545 (84,0 proc.) nuosprendis – sušaudyti.
 
6. 1937 m. gruodžio 14 d. pasirašyta NKVD direktyva dėl represijų vykdymo pagal „latvių liniją“, prieš estus, lietuvius, suomius ir bulgarus. Pagal „estų liniją“ suimta 9 125 žmonės, sušaudyta 7 998 arba 87,6 proc. Pagal „suomių liniją“ nuteista 11 066 žmonės, sušaudyta 9 078 arba 82 proc.
 
Labai keista, bet šioje kraupių areštų ir žudynių statistikoje nepateikiami duomenys kiek nuteista ir sušaudyta lietuvių. Tokius duomenis galėtų pateikti istorikai, tyrinėjantys NKVD žudynių istoriją.
 
1938 m. sausio 29 d. pasirašyta NKVD direktyva dėl represijų prieš „iraniečius“. Pagal ją nuteista 13 297, sušaudyta 2 046 arba 15,4 proc.
 
1938 m. vasario 1 d. pasirašyta direktyva dėl represijų prieš bulgarus ir makedoniečius.
 
1938 m. vasario 16 d. pasirašyta direktyva dėl represijų prieš afganus. Nuteista 1 557 žmonės, iš jų sušaudyta 366 arba 23,5 proc.
 
1938 m. kovo 23 d. priimtas VKP(b) CK politinio biuro nutarimas, įpareigojantis gynybos pramonės įmones išvalyti nuo darbuotojų tų tautybių, kuriems taikomos represijos.
 
1938 m. birželio 24 d. Gynybos ministerija priėmė direktyvą iš Raudonosios armijos atleisti visų tautybių piliečius, kurių tautos nepriklauso Sovietų Sąjungai.
 
Šiais ir kitais dokumentais nustatyta, kad represijos turėjo paliesti vokiečius, rumunus, bulgarus, lenkus, suomius, norvegus, estus, lietuvius, latvius, makedonus, graikus, persus, mingrelus, laktius, kurdus, japonus, korėjiečius, kinus, karelus ir kt. pasaulio tautų atstovus.
 
Kaip vėliau pripažino patys NKVD darbuotojai „buvo suiminėjama ir šaudoma ištisomis šeimomis, kuriose buvo ir neraštingos moterys, ir nepilnamečiai, net ir nėščios moterys. Ir visus, kaip šnipus sušaudydavome tik todėl, kad jie priklauso kitoms tautoms“. Tai Maskvos srities NKVD III skyriaus III būrio viršininko Postelio parodymai per tardymą.
 
Iš viso per „nacionalines operacijas“ nuo 1937 m. rugpjūčio 25 d. iki 1938 m. lapkričio 15 d. buvo „išnagrinėtos“ 346 713 žmonių bylos, pagal kurias nuteista 335 513, o sušaudyta 247 157 (73,66 proc. nuo visų nuteistųjų). Per šias 447 dienas kiekvieną dieną buvo sušaudoma ar kitaip nužudoma po 553 „nacionalus“, neįtikusių komunistų partijai.
 
Antroje lentelėje pateikiu duomenis (iš P. Pospelovo pranešimo). Kiek buvo suimta, sušaudyta ir nuteista gyventojų pagal tautybes, vykdant gyventojų naikinimą 1937 m. išleistais įsakymais. Tai 1938 m. rugsėjo 10 d. duomenys:
 
 
Eil.Nr.
Tautybė
Iš jų
 
 
 
 
Viso išnagrinėta
Nuteista sušaudyti
Nuteista kitomis bausmėmis
Perduota į teismą
Grąžinta tyrimui
1.
2.
3.
4.
5.
6.
7.
8.
9.
10.
11.
Lenkų
Vokiečių
„Charbiniečių“
Latvių
Graikų
Rumunų
Suomių
Estų
Iraniečių
Afganų
Kitų
106 666
31 753
30 938
17 581
11 261
6 292
5 880
5 680
2 180
691
9 064
84 471
24 858
19 312
13 944
9 450
4 021
5 224
4 672
908
99
5 781
19 018
5 750
10 669
2 741
1 553
2 077
423
625
1154
400
2 494
943
676
251
512
70
42
140
69
17
12
488
2 234
569
706
384
180
152
93
224
101
180
301
 
Iš viso:
227 986
172 830
46 912
3 120
5 124
 
1937 m. Sovietų Sąjungoje vyko visuotinis gyventojų surašymas, kurio duomenys vėliau buvo įslaptinti, o surašymo organizatoriai nuteisti. Surašymo duomenimis tuo metu Sovietų Sąjungoje gyveno 161 753 177 žmogus.
 
Kadangi antroje lentelėje pateikiu suimtų ir nužudytų Sovietų Sąjungos gyventojų pagal tautybes statistiką, pabandysiu pateikti duomenis, koks procentas kokių gyventojų nukentėjo. Duomenis pateikiu nuo bendro gyventojų skaičiaus, Sovietų Sąjungos tautų skaičiaus, ne SSSR tautų skaičiaus ir pagal atskiras ne SSSR tautas. Iš karto paaiškinu kai kuriuos skirtumus. Ne SSSR tautos, tai tos tautos, kurios 1937 m. turėjo savo valstybes už Sovietų Sąjungos sienų (Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija, Suomija ir kt.). Tautos, neturėjusios savo valstybių už SSSR sienų, buvo laikomos SSSR tautomis.
 
Žemiau pateikiu apie tai lentelę:
 
Tautybių pavadinimas                      
 
Gyventojų skaičius 1937 metais
Nuteista per 1937 iki 1938-09-10
Sušaudyta per 1937 iki 1938-09-10
Skaičius
       %
 Skaičius
      %
Viso gyventojų
T. sk. SSSR tautų
   ne SSSR tautų
iš jų:
lenkų
vokiečių
latvių
graikų
suomių
estų
161 753 177
156 474 000
5 279 658
 
636 220
1 151 602
66 843
268 889
144 717
91 007
1 548 366
1 320 380
227 986
 
106 666
31 753
17 581
11 261
5 880
5 680
     0,9
     0,8
     4,3
 
   16,7
    2,8
  26,3
    4,2
    4,1
    6,2
 
   681 692
   508 862
   172 830
 
     84 471
     24 858
     13 944
       9 450
       5 224
       4 672
      0,4
      0,32
       3,3
 
     13,2
       2,1
      20,9
        3,5
        3,6
        5,1
 
Iš pateiktos lentelės matome, kad per Stalino mėsmalę praėjo, kas ketvirtas latvis, o kas penktas latvis buvo sušaudytas; į tą baisią mėsmalę pateko kas šeštas lenkas, o sušaudytas kas septintas su puse. Iš viso ne SSSR tautų gyventojų suimta 5,4 karto daugiau, o sušaudyta 10,3 karto daugiau negu SSSR tautų gyventojų. Be to, juk šitie suimtųjų ir sušaudytųjų skaičiai pateikti iš visų gyventojų skaičiaus, įskaitant ir kūdikius, vaikus, moteris ir senelius. Tad kas galėtų paskaičiuoti, koks procentas sušaudytų darbingo amžiaus latvių ir lenkų vyrų. Gal geriau skaičiuoti, kiek jų liko gyvų, tada bus mažesni skaičiai. Kas paskaičiuos, kiek sušaudyta vaikų ir kiek jų liko be tėvų, po to surusėjo ir tapo internacionalistais (prisiminkime internacionalistus A. Pelšę ir V. Alksnį) ? (Pabandžiau paskaičiuoti, koks procentas pilnamečių latvių galėjo būti sušaudytas. Pagal 1937 metų gyventojų surašymo duomenis asmenys iki 18 metų Sovietų Sąjungoje sudarė 43,6 proc. Darome prielaidą, kad ir latvių iki 18 metų skaičius būtų panašus, tai nepilnamečių asmenų latvių tautybės galėjo būti 29144 o 37 699 buvo pilnamečiai. Tada sušaudytų latvių skaičius sudaro37 procentus, juk patikėsime VKP(b) narių tikinimais, kad jie nepilnamečių nešaudė. Tad prisiminkite šiuos skaičius iš dešimties latvių keturi sušaudyti. Gali kilti klausimas, kaip spėjo teismai darbuotis sušaudant tiek žmonių. O „darbuotasi“ buvo labai paprastai.
 
Nuo 1937 m. vasario 27 d. J. Stalinas ir jo VKP(b) CK politinio biuro nariai ėmė vizuoti ir pasirašinėti sąrašus žmonių, kurių bylos buvo perduodamos Aukščiausiojo teismo Karinei Kolegijai. Kiekvienas toks pasmerktųjų sąrašas buvo suskirstytas pagal kategorijas: pirmoji kategorija – sušaudymas, antroji – 10 metų laisvės atėmimo, trečioji (labai retai) – 8 metai.Iš viso J. Stalinas su savo bendražygiais nuo 1937 m. vasario iki 1938 m. spalio patvirtino 383 tokius sąrašus, kuriuose buvo 44,5 tūkst. žmonių, iš jų 39 tūkst. buvo sušaudyti (maršalas G. Žukovas TSKP CK 1957 metų birželio plenume yra pateikęs dar tikslesnį nužudytųjų skaičių – 38 679). Prie kai kurių pavardžių yra net nuorodos, nurodančios kuriuos suimtuosius reikia mušti. Daugiausia tokių sąrašų pasirašė V. Molotovas – 373, J. Stalinas – 362, K. Vorošilovas – 195, L. Kaganovičius – 191, A. Ždanovas – 177, N. Ježovas – 8, A. Mikojanas – 8, S. Kosioras – 5. Įdomu ir tai, kad pastoviai buvo sušaudomi ir NKVD darbuotojai. Jų sušaudymo sąrašai net nepatekdavo į Aukščiausiojo Teismo Karinę Kolegiją, J. Stalinas juos pasirašydavo, o kiti enkavedistai buvusius savo kolegas sušaudydavo. Tad kaip reikėtų kvalifikuoti šiuos J. Stalino ir jo bendražygių veiksmus? Trumpai ir aiškiai: jie visi buvo žudikai. Beje , maršalas G. Žukovas tame pačiame CK plenume išskyrė ir rekordinę dieną, kai J. Stalinas ir V. Molotovas 1938 m. lapkričio 12 d. sankcionavo 3 187 žmonių sušaudymą.
 
Lietuvos jaunimas tikriausiai nieko nežino ar mažai žino, kaip buvo atliekami pasmerktųjų – „liaudies priešų“, „imperializmo agentų‘, „šnipų“ tardymai. Daugiausiai visur kalbama tik apie vokiečių nacistų, gestapininkų žiaurumus. Sovietinių enkavedistų ir jų parankinių žmonių kankinimus noriu pailiustruoti pavyzdžiais iš Vikipedijos enciklopedijos straipsnio „Didysis teroras“. Štai per tardymą Sovietų Sąjungos maršalui V. Bliucheriui buvo išdurta akis. Partiniams veikėjams R. Eichei ir Z. Angariečiui sulaužyti stuburai. Kominterno darbuotojui V. Knorinui su litavimo lempa deginama nugara. Būsimam kosminių laivų konstruktoriui S. Koroliovui sulaužytas žandikaulis ir sutrenktos smegenys. Karvedys J. Anveltas (estų tautybės) kalėjime žuvo nuo žiaurių kankinimų, nuolatinio mušimo. Šį darbą atlikdavo pats ministras N. Ježovas ir dar keli kiti aukšti NKVD karininkai. O svarbiausia tai, kad visi tie neapsakomi kankinimai ramia sažine buvo sankcionuoti VKP(b) CK politinio biuro ir asmeniškai „tautų vado“ Josifo Visarianovičiaus Stalino.
 
Kiekvienam blaiviai mąstančiam žmogui kyla klausimas: ar 1940 m. Baltijos šalių komunistų partijos žinojo apie masinį jų tautiečių naikinimą, daugelių atvejų tuometinių atsakingų darbuotojų, pasišventusių komunistų, talentingų karininkų žudymą. Jeigu tie likę gyvieji kompartijos vadai ir vadukai save laikė tikrais komunistais, tai, manyčiau, privalėjo žinoti ir daryti viską, kad jų valstybės nepakliūtų į Stalino vergiją. O abejojantys turėtų suprasti, kaip veikė komunistų partijos sukurtas tautų naikinimo planas.
 
Todėl šiandien labai keistai skamba Rusijos priekaištai Baltijos šalims. Sakykite, kaip turėtų elgtis latviai, kai jų šalis (tarpukario) vadinama fašistine ar pusiau fašistine. Gi latviai pagal tautinę priklausomybę nebuvo sušaudę nė vieno ruso. Pačių latvių Sovietų Sąjungoje sušaudyta kas penktas gyventojas. Tada kaip galima smerkti latvius už latvišką SS diviziją, kai Sovietų Sąjungos sukurta NKVD sunaikino dešimtis, šimtus tūkstančių niekuo nekaltų, taikių gyventojų. Kas būtų buvę, jei latviai savo tėvynėje būtų atsakę tuo pačiu?
 
Keistai atrodo ir Rusijos advokatų ginamas „raudonasis partizanas“ Vasilijus Kononovas Latvijoje nuteistas laisvės atėmimu. Lietuvos skaitytojai nedaug yra girdėję apie šį „liaudies keršytoją“. 1944 m. gegužės mėn. 27 d. viename Latgalijos kaime jo būrys nužudė devynis gyventojus, tarp jų tris moteris, iš kurių viena buvo nėščia. Penkis kaimo gyventojus sušaudė, o keturis sudegino gyvus, tarp jų ir vieną moterį. Po to sodybos buvo apiplėštos ir sudegintos. Pats V. Kononovas asmeniškai dalyvavo vykdant šią egzekuciją. Ar tai neprimena NKVD siautėjimo ir žmonių naikinimo Lietuvoje (Klepočiai ir kitos vietovės)? Latviai, kurių šalyje gyvena daug rusakalbių žmonių, sugebėjo iki galo užbaigti teismo procesą, įrodyti V. Kononovo kaltę ir atitinkamai pagal savo valstybės įstatymus jį nubausti. Tiesa, vėliau teismas dar tęsėsi Strasbūre, tačiau čia Latvija teismą laimėjo, o tarptautinis teismas užsitraukė didelę Rusijos nemalonę. Lietuva turi ko pasimokyti iš artimiausių kaimynų.
 
Tuo pačiu noriu atskleisti, kaip Lietuvos TSR valdžia nesugebėjo ar tiesiog nenorėjo išnaudoti atsiradusios vienos galimybės 1953 m., mirus Stalinui. Buvo priimtas TSKP CK Prezidiumo nutarimas „Dėl padėties Lietuvos TSR“, kuris leido ir net įpareigojo Lietuvos TSR valdžią remtis tik savo nacionaliniais kadrais. Šis nutarimas buvo visiškai slaptas ir tik dabar galima su juo susipažinti. Tai dar vienas antausis tiems, kurie žavisi komunistine praeitimi: TSKP CK Prezzidiumas įpareigojo, o Tarybų Lietuva nutarimo neįvykdė, nepasinaudojo nauja situacija. Šį TSKP CK Prezidiumo nutarimą įdedu lietuvių ir originalo (rusų) kalba, nes vertimas kai kam gali atrodyti netikslus. O mokantieji rusų ir lietuvių kalbas galės pasitikslinti.
 
Šiame straipsnyje naudojau literatūrą iš Vilkipedijos enciklopedijos, taip pat S. Kropačiovo straipsnio „Dešimt metų, kurie pakeitė šalį“, N. Petrovo ir A. Raginskio straipsnio „NKVD lenkų operacija 1937-1938 metais“, TSKP CK 1953 m liepos, 1957 birželio.1957 spalio plenumų stenogramomis bei „Memorialo“ draugijos tinklalapyje www.memo.ru skelbta medžiaga.
 
 
TSKP CK PREZIDIUMO NUTARIMAS
APIE PADĖTĮ LIETUVOS TSR
 
1953 gegužės 26
Visiškai slaptai
 
P 9/10 LIETUVOS TSR KLAUSIMAI
 
(drg.drg. Sniečkus, Berija, Kaganovičius, Mikojanas, Gedvilas, Chruščiovas, Malenkovas)
 
TSKP CK pažymi, kad stipinant tarybų valdžią Lietuvoje, Lietuvos KP CK ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos darbe yra didelių trūkumų.
 
Viena iš pagrindinių nepatenkinamos politinės padėties Lietuvos TSR priežasčių yra ta, kad Lietuvos partinė ir tarybinė vadovybė grubiai iškraipo lenininę-stalininę nacionalinę politiką. Nors nuo tarybų valdžios įvedimo Lietuvoje praėjo nemaža laiko, vietinių lietuvių tautybės kadrų stinga partiniuose, tarybiniuose ir ūkiniuose organuose tiek centre, tiek ir vietos organuose. Štai iš keturių Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojų tik vienas yra lietuvis, Lietuvos KP CK aparate iš 15 skyrių vedėjų lietuvių tik 7, Vilniaus srities komitete iš 16 skyrių ir sektorių vedėjų tik 3 lietuviai, o Kauno miesto komitete iš 8 skyrių vedėjų lietuvis tik vienas. Iš 22 Lietuvos KP CK ir partijos sričių komitetų lektorių tik 6 lietuviai. Buvusios Valstybės saugumo ministerijos aparate iš 17 skyrių viršininkų tik 1 lietuvis, iš 87 VSM rajoninių skyrių viršininkų lietuvių priskaičiuota 9, o iš 85 rajoninių milicijos skyrių viršininkų – iš viso 10 lietuvių.
 
Netgi vadovaujančių ūkinių darbuotojų sudėtyje lietuviai sudaro mažumą. Taip iš 92 tarybinių ūkių direktorių yra tik 27, iš 132 MTS direktorių tik 53 lietuviai.
 
Vadovaujančius partinių ir tarybinių organų postus užimantiems žmonėms, nemokantiems lietuvių kalbos, nepažįstantiems lietuvių gyventojų papročių, kultūros ir buities, trukdo valdžios suartėjimui su masėmis, neįvertinamos vietos sąlygos, vykdant bendras Partijos ir Vyriausybės priemones. Be to, priešiškiems elementams suteikia medžiagos varyti antirusišką propagandą. O nesant lietuviškos raštvedybos valdžia dar labiau atitolinama nuo liaudies masių, lietuvių inteligentija jos šalinasi.
 
Tokia padėtis susiklostė dėl to, kad Lietuvos TSR partiniai ir tarybiniai vadovai daugybę metų iš akiračio išleido vieną pagrindinių nacionalinėse respublikose tarybų valdžios uždavinių – auklėti ir ugdyti savus nacionalinius kadrus, o to nedarydami pažeidinėjo vieną esminių tarybų valdžios stiprinimo sąlygų. Prisidengiant budrumu dėl buržuazinių nacionalistinių elementų, formavosi nepasitikėjimas savais nacionaliniais kadrais, dar labiau trukdė ugdyti ir skirti lietuvius į vadovaujančius darbuotojus tiek centre, tiek į sričių ir rajonų partiniuose ir tarybiniuose organuose.
 
Viena Lietuvos gyventojų nepasitenkinimo priežasčių yra Respublikos partinių ir tarybinių organų žavėjimasis aklu administravimu. Tai dar labiau atbaido mases ir trukdo partiniams ir tarybiniams organams tarp gyventojų, ir ypač tarp valstiečių susikurti stiprią atramos bazę.
 
Didelių trūkumų Lietuvos TSR yra ideologiniame darbe. Lietuvos partinė organizacija nepakankamai įvertino tarp lietuvių gyventojų jaučiamą itin didelę katalikų dvasininkijos, nusiteikusios prieš tarybų valdžią įtaką. Vietoje to, kad būtų plečiama antireliginė propaganda, masėms aiškinama katalikų bažnyčios žala, daroma reakcingojo Vatikano, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas katalikų dvasininkų represijoms. Visa tai dar smarkiau kurstė gyventojų nepasitenkinimą tarybų valdžia.
 
Šitaip atveriama plati dirva priešiškiems elementams veikti, ypatingai buržuaziniam-nacionalistiniam pogrindžiui, susipynusiam glaudžiai su užsienio lietuvių emigrantų centrais, kurie susiję su imperialistinių valstybių žvalgybomis.
 
Tiktai rimtomis klaidomis ir Lietuvos KP CK ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos vadovybės silpnumu, galima paaiškinti tą faktą, kad iki šiol buržuazinis nacionalistinis pogrindis dar nelikviduotas, jis dargi sugebėjo išleisti gilias šaknis ir susikurti sau atramą tarp gyventojų. Pagrindine klaida šioje srityje reikia laikyti tai, kad Lietuvos partinė ir tarybinė vadovybė tokį svarbų darbą, kaip buržuazinio-nacionalistinio pogrindžio likvidavimas, faktiškai perdavė valstybiniams saugumo organams, o pastarieji visą šią veiklą grindžia masinėmis represijomis ir čekistų karinėmis operacijomis, palietusiomis plačius gyventojų sluoksnius.
 
Pokario metais (1944-1952 metus) įvairios represijos palietė daugiau kaip 270 tūkst. gyventojų, t. y. apie 10% visų gyventojų. TSKP CK laiko gėdingu faktu , kad Lietuvos KP CK ir Lietuvos TSR Ministrų Taryba iki šiol nesugebėjo antitarybinį pogrindį palikti be vadeivų, o tai atnešė daug žalos lietuvių tautai . Ne tik nepagauti pogrindinių centrų vadeivos, bet ir neužkirsta jų aktyvi veikla prieš tarybų valdžią. Ir toliau tebeveikia pogrindinės spaustuvės, dideliais tiražais spausdinami antitarybiniai laikraščiai, lapeliai ir brošiūros, nukreiptos prieš lietuvių tautos interesus. Net prieita iki to, kad aprūpinant pogrindžio dalyvius, pogrindžio vadovai iš žymaus kaimo gyventojų skaičiaus ir net iš kolūkių, surenka įvairaus dydžio mokesčius.
 
TSKP CK pabrėžia, kad jeigu nebus neatidėliotinai priimtos efektyvios priemonės šalinant aukščiau paminėtus trūkumus bei sužlugdyto Lietuvos TSR partinių ir tarybinių organizacijų darbo, gali iškilti grėsmės tarybų valdžios egzistavimui respublikoje.
 
TSKP CK Prezidiumas nutaria:
 
Pripažinti nepatenkinamu Lietuvos KP CK ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos darbą, įtvirtinant tarybų valdžią respublikoje.
 
Įpareigoti Lietuvos KP CK ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybą besąlygiškai išgyvendinti tarybinės nacionalinės politikos iškraipymais, kurie tarp gyventojų suformuoja klaidingą sampratą apie tarybų valdžios ekonominę, politinę ir kultūrinę politiką Tarybų Sąjungos nacionalinėse respublikose.
 
Laikyti pagrindiniu artimiausio laikotarpio Lietuvos partinės organizacijos uždaviniu: išugdyti ir plačiai iškelti lietuvių tautybės kadrus visose partinio, tarybinio ir ūkinio vadovavimo grandyse. Nutraukti praktiką skirti Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojais ir iškelti antraisiais miestų ir rajonų sekretoriais, taip pat liaudies deputatų tarybų vykdomųjų pirmininkų pavaduotojais asmenis ne iš lietuvių nacionalinių kadrų. Tarybinių ūkių, MTS ir kitų įstaigų direktoriais kaip taisyklė skirti tik lietuvius. Ryšium su tuo atsilaisvinę nomenklatūriniai darbuotojai, nemokantys lietuvių kalbos, atšaukiami TSKP CK žinion.
 
Atšaukti raštvedybą ne lietuvių kalba visose partinėse, tarybinėse ir visuomeninėse organizacijose, siekiant, kad rajonuose su lenkų gyventojais vietinė raštvedyba būtų lenkų kalba. Ministrų Tarybos posėdžiai, LKP CK plenumų ir biurų posėdžiai, taip pat partijos miestų ir rajonų komitetų, deputatų tarybos vykdomųjų komitetų posėdžiai turi vykti lietuvių kalba.
 
Įpareigoti Lietuvos KP CK gerinti politinio darbo lygį respublikai iškeltiems uždaviniams spręsti. Atšaukti žalingą administravimo praktiką, plėsti aiškinamąjį darbą tarp gyventojų, įgyvendinant pagrindines tarybų valdžios priemones, gerinant vietinių tarybinių organų darbą stiprinant kolūkius.
 
Įpareigoti Lietuvos KP CK ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybą artimiausiu laiku likviduoti buržuazinį- nacionalistinį pogrindį Lietuvoje ir imtis būtinų priemonių politiniam klimatui respublikoje pagerinti.
 
Šį nutarimą ir drg. L.P. Berijos paaiškinamąjį raštą apie padėtį Lietuvos TSR apsvarstyti Ck plenume ir per vieną mėnesį paruošti ir pristatyti į TSKP CK patvirtintą konkrečių priemonių planą iš esmės gerinant Lietuvos partinių ir tarybinių organų darbą.
 
TSKP CK PREZIDIUMAS
 
ПОСТАНОВЛЕНИЕ ПРЕЗИДИУМА ЦК КПСС
О ПОЛОЖЕНИИ В ЛИТОВСКОЙ ССР
26 мая 1953г.
Строго секретно
П 9/10. ВОПРОСЫ ЛИТОВСКОЙ ССР
(тт. Снечкус, Берия, Каганович, Микоян, Гедвилас, Хрущев, Маленков)
ЦК КПСС отмечает, что в работе ЦК КП Литвы и Совета Министров Литовс-
кой ССР по укреплению советской власти в Литве имеются серьезные недо-
статки.
Одной из главных причин неудовлетворительного политического состояния
Литовской ССР является грубое извращение партийным и советским руковод-
ством Литвы ленинско-сталинской национальной политики. Несмотря на то, что
с момента установления советской власти в Литве прошло немало времени,
партийные, советские и хозяйственные органы как в центре, так и на местах не
обеспечены руководящими кадрами из коренного литовского населения респуб-
лики. Например, из четырех заместителей Председателя Совета Министров
Литовской ССР только один является литовцем, в аппарате ЦК КП Литвы из 15
заведующих отделами литовцев только 7, в Вильнюсском обкоме из 16 заведу-
ющих отделами и секторами всего 3 литовца, в аппарате Каунасского горкома
из 8 заведующих отделами литовец только один, из 22 лекторов ЦК и обкомов КП
Литвы всего 6 литовцев, В аппарате быв. Министерства государственной безо-
пасности Литовской ССР в составе 17 начальников отделов был лишь один ли-
товец, из 87 начальников райотделов МГБ литовцев насчитывалось всего 9 че-
ловек, а из 85 начальников райотделов милиции — всего 10 литовцев.
Даже в составе руководящих хозяйственных работников литовцы состав-
ляют меньшинство. Так, из 92 директоров совхозов литовцев только 27, из 132
директоров МТС только 53 литовца.
Наличие на руководящих постах в партийных и советских органах людей,
не знающих литовского языка, не знакомых с обычаями, культурой и бытом
литовского населения, затрудняет сближение власти с массами и учет мест-
ных условий при осуществлении тех или иных общих мероприятий Партии и
Правительства, а также дает пищу вражеским элементам для антирусской
пропаганды. Кроме того, отсутствие делопроизводства на литовском языке
еще более отдаляет власть от народных масс и способствует отчуждению от
нее литовской интеллигенции.
Такое положение явилось результатом того, что партийные и советские ру-
ководители Литовской ССР в течение ряда лет упускали из виду одну из глав-
ных задач советской власти в национальных республиках — воспитание и вы-
ращивание национальных кадров руководителей, нарушая тем самым одно
из коренных условий укрепления советской власти. Под видом бдительного
отношения к буржуазно-националистическим элементам культивировалось
огульное недоверие к национальным кадрам, что еще более препятствовало
росту и выдвижению литовцев на руководящую работу как в центральные, так
и в областные и районные партийные и советские органы.
Одной из причин недовольства населения Литвы является увлечение партий-
ных и советских органов республики голым администрированием, что еще боль-
ше отпугивает массы и мешает партийным и советским органам создать себе
прочную опору в недрах самого населения, особенно среди крестьянства.
Серьезными недостатками страдает идеологическая работа в Литовской ССР.
Партийная организация Литвы недостаточно учла опасность широкого влияния
католического духовенства, враждебно настроенного к советской власти, сре-
ди литовского населения. Вместо надлежащего развертывания антирелигиоз-
ной пропаганды и широкого разъяснения массам вреда католической церкви,
направляемой реакционным Ватиканом, главное внимание было обращено на
применение репрессий в отношении католического духовенства, что еще боль-
ше подогревало недовольство населения мероприятиями советской власти.
Все это используется в качестве питательной почвы вражескими элемен-
тами, в особенности буржуазно-националистическим подпольем, тесно свя-
занным с литовскими эмигрантскими центрами за границей и направляемым
разведками империалистических государств.
Только серьезными ошибками и слабостью руководства ЦК КП Литвы и Сов-
мина Литовской ССР можно объяснить то, что буржуазно-националистическое
подполье не только не ликвидировано до сих пор, но и сумело пустить глубокие
корни и даже создать себе некоторую опору в недрах самого населения. Основ-
ной ошибкой в этой области следует признать то, что партийное и советское ру-
ководство Литвы фактически перепоручило важное дело ликвидации буржуаз-
но-националистического подполья органам государственной безопасности, а
те, в свою очередь, в основном свели это дело к массовым репрессиям и чеки-
стско-войсковым операциям, задевающим широкие слои населения.
За послевоенный период (1944-1952 гг.) подвергнуто разным видам реп-
рессии более 270 тыс. человек, т.е. около 10% всего населения. ЦК КПСС счи-
тает позорным фактом, что ЦК КП Литвы и Совет Министров Литовской ССР
до сих пор не сумели обезглавить антисоветское подполье, приносящее ог-
ромный вред литовскому народу. Не только не пойманы главари подпольных
центров, но и не пресечены их активные мероприятия против советской влас-
ти. До сих пор продолжают действовать подпольные типографии, печатаю-
щие в больших тиражах антисоветские газеты, листовки и брошюры, направ-
ленные против интересов литовского народа. Дело доходит до того, что для
обеспечения участников подполья руководителям этого подполья удается
собирать различного рода поборы с определенной части сельского населе-
ния и даже с отдельных колхозов.
ЦК КПСС подчеркивает, что, если не будут безотлагательно приняты эффек-
тивные меры по ликвидации отмеченных выше серьезных недостатков и про-
валов в работе партийных и советских организаций Литовской ССР, может быть
поставлено под угрозу дело советской власти в республике.
ЦК КПСС ПОСТАНОВЛЯЕТ:
1. Признать неудовлетворительной работу ЦК КП Литвы и Совета Министров
Литовской ССР по укреплению советской власти в республике.
2. Обязать ЦК КП Литвы и Совет Министров Литовской ССР покончить с из-
вращениями советской национальной политики, создающими у населения не-
правильное представление о политике советской власти в отношении эконо-
мического, политического и культурного развития национальных республик
Советского Союза.
3. Считать главной задачей Литовской партийной организации на ближай-
ший период подготовку, выращивание и широкое выдвижение литовских кад-
ров во все звенья партийного, советского и хозяйственного руководства. От-
Раздел I. После смерти диктатора 51
52 Лаврентий Берия. 1953
менить практику назначения заместителями Председателя Совета Министров
Литовской ССР и выдвижения вторыми секретарями районных и городских
комитетов партии, а также заместителями председателей исполкомов депу-
татов трудящихся работников не из литовских национальных кадров. Дирек-
торами совхозов, МТС и других предприятий, как правило, назначать литовс-
ких работников. Освобождающихся в связи с этим номенклатурных работни-
ков, не знающих литовского языка, отозвать в распоряжение ЦК КПСС.
4. Отменить ведение делопроизводства во всех партийных, государствен-
ных и общественных организациях Литовской ССР на нелитовском языке,
обеспечив при этом для районов с польским населением ведение местного
делопроизводства на польском языке. Заседания Совмина, бюро и пленумов
ЦК КП Литвы, а также городских и районных комитетов партии и исполкомов
Советов депутатов трудящихся проводить на литовском языке.
5. Обязать ЦК КП Литвы поднять политическую работу до уровня задач, сто-
ящих перед республикой. Отменить порочную практику администрирования
и развернуть широкую массово-разъяснительную работу, обеспечивающую
активное участие широких масс населения в проведении основных меропри-
ятий советской власти по коренному улучшению работы местных советских
органов и по укреплению колхозов.
6. Обязать ЦК КП Литвы и Совет Министров Литовской ССР в ближайшее
время обеспечить ликвидацию в Литве буржуазно-националистического под-
полья и провести необходимые мероприятия по политическому оздоровле-
нию республики.
7. Поручить ЦК КП Литвы провести обсуждение данного постановления и
докладной записки тов. Л. П. БЕРИЯ о положении в Литовской ССР на Плену-
ме ЦК и разработать и в месячный срок представить на утверждение ЦК КПСС
конкретные мероприятия по коренному улучшению работы партийных и со-
ветских органов Литвы.
ПРЕЗИДИУМ ЦК КПСС

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra