SSRS agresija prieš Lietuvos Respubliką 1991 metų sausį: tarptautiniai teisiniai aspektai (III d.)

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Artėjant Sausio 13-osios metinėms skelbiame, mūsų požiūriu, nepraradusį aktualumo straipsnį, gvildenantį tuometinius įvykius tarptautinės teisės požiūriu. Manome, kad verta priminti ne tik Sausio 13-osios įvykius, bet ir platesnį jų tarptautinį teisinį kontekstą – Lietuvos Respublikos okupaciją, jos tęstinumą, Kovo 11-osios aktus, atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos Respublikos kelią į jos vyriausybės tarptautinį pripažinimą. Sausio 13-oji buvo didvyriška tom kelio dalis.
 
Prisiminti tai verta jau vien dėl to, kad dažnai mūsuose Sausio 13-oji neteisingai įvardijama kaip mėginimas įvykdyti valstybinį perversmą, o ne agresijos aktas. Verta priminti ir tai, kad už Sausio 13-osios įvykius atsakingi Sovietų Sąjungos kolaborantai buvo nuteisti ne už agresiją ir karo nusikaltimą (civilių asmenų žudynes ir civilių objektų puolimą), kuriam nėra jokio senaties termino, o už įprastą kriminalinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybės (grupės žmonių, vykdančių valstybines ir visuomenines pareigas). Tokios įstatymų leidybos ir teisėsaugos klaidos lemia tai, kad greitai sueis senaties terminas Sausio 13-osios byloje ir bet koks kitų atsakingų asmenų baudžiamasis persekiojimas taps beprasmis, o vienas pagrindinių įtariamųjų Sausio 13-osios byloje – Baltarusijoje besislapstantis generolas Uschopčikas bus visiškai saugus.
 
Šis straipsnis paaiškina, kodėl Sausio 13-osios įvykiai pirmiausia kvalifikuotini kaip agresijos aktas ir kokia Sausio 13-osios tarptautinė teisinė reikšmė.
 
Straipsnis buvo skelbtas 2006 metais Vilniaus pedagoginio universiteto mokslinių straipsnių rinkinių serijos MSR serija Mokslinių straipsnių rinkinyje „1991 metų Sausio 13-oji Lietuvoje naujausiųjų mokslinių tyrimų kontekste“. Platesnis jo variantas anglų kalba skelbtas taip pat 2006 metais tarptautiniame mokslo leidinyje „Baltic Yearbook of International Law“, vol. 6, 2006, p. 293-343. Jis skelbtas dar iki Europos Žmogaus Teisių Teismas 2008 m. vasario 19 d. priėmė sprendimą Kuolelio, Bartoševičaus ir Burokevičiaus prieš Lietuvą byloje, kuriame visiškai atmetė pareiškėjų pretenzijas prieš tariamai neteisėtą jų nuteisimą ir tuo pačiu patvirtino Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo bei prieš jos nepriklausomybę veikusių asmenų baudžiamojo persekiojimo teisėtumą.
 
Šio straipsnio autorius – doc. dr. Dainius Žalimas, Vilniaus universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto vadovas. Jis taip pat labai daug prisidėjo prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pozicijos rengimo minėtoje Europos Žmogaus Teisių Teismo nagrinėtoje Kuolelio, Bartoševičaus ir Burokevičiaus prieš Lietuvą byloje ir prie Lietuvos Respublikos pergalės šioje Lietuvos valstybingumui ypač svarbioje byloje.
 
3. Žlugusios SSRS agresijos įtaka tolesnei įvykių raidai
 
SSRS agresijos atrėmimas 1991 metų sausį turėjo didžiulę įtaką Lietuvos Respublikos santykiams su kitomis valstybėmis, sustiprino jos tarptautines pozicijas. Tai matyti nagrinėjant Lietuvos Respublikos santykių su SSRS raidą, užsimezgusio bendradarbiavimo su Rusija, tuomet didžiausia Sovietų Sąjungos respublika, plėtrą, taip pat tarptautinį Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo pripažinimą.
 
3. 1. Mėginimai atnaujinti Lietuvos ir Sovietų Sąjungos konsultacijas
 
1991 metų sausio sovietinės agresijos akto nesėkmė ir 1991 m. vasario 9 d. plebiscitas, tvirtai palaikęs Lietuvos valstybės nepriklausomybę bei demokratinę santvarką, neabejotinai sustiprino Lietuvos Respublikos poziciją preliminariose konsultacijose dėl tarpvalstybinių derybų su Sovietų Sąjunga, kurios buvo atnaujintos 1991 metų vasarį. SSRS turėjo bent iš dalies pakeisti ankstesnę savo nuostatą traktuoti Lietuvą kaip eilinę sovietinę respubliką. Į Lietuvą pradėta žiūrėti kaip į galimą lygiateisę derybų partnerę, tokiu būdu grįžtant prie 1989 m. gruodžio 24 d. SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimo „Dėl Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939 metų nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo“ principų.
 
Didžiausias žingsnis šia linkme buvo 1991 m. balandžio 4 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos delegacijų oficialaus susitikimo protokolas (1), pasirašytas įgaliotų SSRS ir Lietuvos Respublikos atstovų. Protokolas numatė tokius būsimų dvišalių derybų principus, kaip išankstinių sąlygų deryboms atsisakymas, tikras šalių lygiateisiškumas, pagarba žmogaus teisėms ir šalių suverenitetui, neteisėtų spaudimo formų neleistinumas, pagarba visuotinai pripažintiems teisės principams. Todėl galima daryti išvadą, kad iš Protokolo išplaukė SSRS įsipareigojimai: 1) atsisakyti visų ankstesnių išankstinių sąlygų deryboms su Lietuvos Respublika, įskaitant reikalavimą atšaukti arba suspenduoti 1990 m. kovo 11 d. Aktą; 2) gerbti Lietuvos Respublikos suverenitetą, įskaitant 1990 m. kovo 11 d. Akto principus; 3) susilaikyti nuo bet kokio neteisėto spaudimo Lietuvos Respublikai, įskaitant panašius į 1990 metų ekonominę blokadą ir 1991 metų sausio agresiją aktus.
 
Tačiau SSRS ir SSKP vadovybėje vis dar dominavo reakcinės jėgos, todėl Sovietų Sąjungai taip ir nepakako politinės valios pradėti derybas su Lietuva vadovaujantis 1991 m. balandžio 4 d. Protokole nustatytais principais. SSRS nesilaikė šių principų neišvesdama savo ginkluotųjų pajėgų iš neteisėtai užimtų Lietuvos Respublikos pastatų ir vėl imdamasi jėgos 1991 m. liepos – rugpjūčio mėn. Savo įsipareigojimus, išvesdama pajėgas iš užimtų pastatų, Sovietų Sąjunga pradėjo vykdyti tik po ją susilpninusio rugpjūčio pučo Maskvoje. Tačiau derybų jau nebereikėjo, ir SSRS jau buvo nepajėgi sutrukdyti tarptautinio Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo pripažinimo, todėl 1991 m. rugsėjo 6 d. be jokių diskusijų pati buvo priversta pripažinti atkurtą Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Priimdama tos dienos nutarimą dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės pripažinimo (2), SSRS Valstybės taryba atsižvelgė į „konkrečią istorinę ir politinę situaciją, buvusią prieš Lietuvos Respublikai įeinant į SSRS“. Akivaizdu, kad tokia užuomina buvo padaryta turint omenyje 1989 m. gruodžio 24 d. SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimo „Dėl Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939 metų nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo“ nuostatas.
 
3. 2. Lietuvos ir Rusijos tarpusavio pripažinimas
 
1991 metų sausio sovietinė agresija paskatino Lietuvos Respubliką ir kitas Baltijos valstybes ieškoti sąjungininkų pačioje Sovietų Sąjungoje. Didžiausią atsvarą SSRS reakcinėms jėgoms sudarė demokratinė Rusijos vadovybė, kurios lyderis (vėliau tapęs Rusijos prezidentu) B. Jelcinas kovojo su SSRS vadovybe ir SSKP diktatu. 1991 m. sausio 13 d. iš esmės ir galima laikyti Baltijos valstybių bei demokratinės Rusijos politinės koalicijos pradžia. Tą dieną keturių valstybių vadovai padarė bendrą pareiškimą (3), smerkiantį SSRS vadovybę dėl jėgos naudojimo Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse, taip pat skelbiantį ištikimybę demokratijos ir jėgos nenaudojimo principams bei šalių pasirengimą padėti viena kitai, jei kiltų grėsmė kurios nors iš jų suverenitetui. Tačiau svarbiausia, kad Lietuva, Latvija, Estija ir Rusija pripažino viena kitos suverenitetą.
 
1991 m. sausio 13 d. pareiškimo pagrindu Lietuva ir Rusija pradėjo derybas dėl tarpusavio pripažinimo, lygiateisių ir abipusiškai naudingų santykių plėtros. 1991 m. liepos 29 d. šalys pasirašė Sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų (4), kurioje pripažino viena kitos suverenitetą ir nepriklausomybę (Sutarties 1 straipsnis, kurio galiojimas, kitaip nei likusių Sutarties nuostatų, pagal Sutarties 20 straipsnį yra neribotas). Pagal Sutarties 1 straipsnį Rusija pripažino Lietuvos Respubliką tarptautinės teisės subjektu ir suverenia valstybe pagal jos valstybinį statusą, apibrėžtą pamatiniuose 1990 m. kovo 11 d. aktuose. Tai reiškia, jog Rusija pripažino ne tik svarbiausio Akto dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo, bet visų 1990 m. kovo 11 d. teisės aktų, atkūrusių Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, nuostatas. Vadinasi, pripažindama tokį Lietuvos Respublikos tarptautinį teisinį statusą, Rusija pripažino ir 1990 m. kovo 11 d. aktuose konstatuotą sovietinės agresijos prieš Lietuvą faktą, ir Lietuvos teritorijos okupacijos bei aneksijos neteisėtumą, ir šiuose aktuose įtvirtintą nepriklausomos Lietuvos valstybės tęstinumą, ir šiais aktais įgyvendintą Lietuvos Tautos mandatą Aukščiausiajai Tarybai – Atkuriamajam Seimui atkurti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Kitaip tariant, Rusija pripažino, kad Lietuvos Respublika, kaip valstybė ir tarptautinės teisės subjektas atsirado 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto pagrindu, o 1990 m. kovo 11 d. tik išsivadavo iš 1940 metais prasidėjusios sovietinės okupacijos.
 
1991 m. liepos 29 d. Sutarties dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų preambulėje Rusija taip pat išreiškė įsitikinimą, kad SSRS turi pašalinti 1940 metų Lietuvos aneksijos pasekmes. Iš tokio įsitikinimo logiškai išplaukė ir tai, kad Sovietų Sąjunga turėjo prisidėti prie teisėtos situacijos atkūrimo skatindama Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą, pripažindama atkurtąją Lietuvos nepriklausomybę, išvesdama okupacinę kariuomenę ir atlygindama okupacijos padarytą žalą. Tokia tuometinės Rusijos, kuri buvo didžiausia ir labiausiai įtakinga Sovietų Sąjungos respublika, pozicija neabejotinai turėjo didelę įtaką SSRS pripažįstant atkurtąją Lietuvos Respublikos nepriklausomybę po 1991 metų rugpjūčio pučo. Šia prasme tai, kad Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą pripažino Rusija, kuri pati tada buvo atsisakančios tai pripažinti valstybės dalis, „suvaidino unikalų vaidmenį valstybių pripažinimo istorijoje“ (5). Kita vertus, Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių suteiktas Rusijos suvereniteto pripažinimas taip pat prisidėjo prie didėjančio Rusijos vaidmens ir padėjo Rusijai pakeisti Sovietų Sąjungą tarptautiniuose santykiuose. Tokiu būdu abipusė politinė Baltijos valstybių ir Rusijos parama išklibino sovietų imperijos pamatus.
 
3. 3. Lietuvos vyriausybės tarptautinio pripažinimo priartinimas
 
Sovietinės agresijos atrėmimas ir 1991 m. vasario 9 d. konsultacinis plebiscitas bene aiškiausiai parodė tvirtą Tautos paramą atkurtai Lietuvos Respublikos nepriklausomybei, taip pat nepriklausomybės atkūrimo neatšaukiamumą ir negrįžtamumą. Tai paskatino kitas valstybes politiškai labiau remti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, o ne tik rūpintis SSRS prezidento M. Gorbačiovo ateitimi. Toks užsienio valstybių pozicijos lūžis lėmė apsisprendimą pradėti tarptautinį Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo pripažinimą nepaisant SSRS reakcijos.
 
1991 m. sausio 8 d. ir sausio 11 d. Lietuvos Respublikos raginimai (6) užmegzti diplomatinius santykius su teisėtai išrinkta Lietuvos Respublikos valdžia arba bent jau pripažinti teisėtą Lietuvos vyriausybę (valdžią) ją de jure dar nebuvo išgirsti. Tačiau 1991 metų sausio agresija prieš Lietuvą vertė demokratines pasaulio valstybes atsisakyti pasyvios Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo politikos ir beprasmiškų raginimų derėtis su agresoriumi. Esminį vaidmenį šiuo požiūriu suvaidino Šiaurės valstybės: 1991 m. sausio 10 d. Šiaurės Tarybos prezidiumas pareiškė susirūpinimą dėl sovietų karinių veiksmų ir akcentavo, kad būtinos teisingos derybos įgyvendinant Baltijos tautų nepriklausomybės siekimą (7); tuo tarpu tuojau po 1991 m. sausio 13 d. Islandijos Altingas paragino sovietus nutraukti smurtą, atnaujinti dialogą ir net visiškai bei besąlygiškai pripažinti Baltijos valstybių nepriklausomybę, tuo pačiu kreipėsi į kitas Vakarų valstybes prašydamas remti Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimą (8). Todėl nenuostabu, kad pirmosios atkurtąją Lietuvos Respublikos nepriklausomybę pripažino Islandija ir Danija: 1991 m. vasario 9 d. Islandijos Altingas priėmė specialią rezoliuciją šiuo klausimu (9), o 1991 m. vasario 28 d. Danijos ir Lietuvos užsienio reikalų ministrai pasirašė Bendrą protokolą dėl Danijos Karalystės ir Lietuvos Respublikos bendradarbiavimo (10), kuris buvo pirmoji po Antrojo pasaulinio šalių sutartis, apibrėžianti atkuriamo dvišalio bendradarbiavimo ir jo plėtros principus.
 
Šie pirmieji pripažinimo aktai įkūnijo svarbiausius principus, kurių laikėsi ir kitos demokratinės valstybės pripažindamos atkurtąją Lietuvos Respublikos nepriklausomybę jau po 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje. Pirmiausia buvo pripažintas 1990 m. kovo 11 d. Akte įtvirtintas teisinis Lietuvos Respublikos tęstinumas pabrėžiant ištikimybę 1940 metų Lietuvos aneksijos nepripažinimo politikai ir konstatuojant visišką 1921-1922 metais suteikto Lietuvos Respublikos pripažinimo galiojimą. Todėl 1991 metais buvo pripažinta nauja teisėta Lietuvos Respublikos vyriausybė (valdžios institucijos), o ne Lietuvos valstybė. Lietuvos Respublikos, kaip valstybės, pripažinti nereikėjo, nes šią valstybę tarptautinė bendrija pripažino dar 1920-1922 metais ir toks pripažinimas galiojo visą 1940-1990 metų Lietuvos okupacijos laikotarpį (11). Tačiau okupacija nutraukė aukščiausių Lietuvos valstybės institucijų veiklą, todėl reikėjo pripažinti 1990 metais po laisvų rinkimų ir nepriklausomybės atkūrimo suformuotą naują Lietuvos Respublikos vyriausybę (valdžią), kaip vienintelę teisėtą Lietuvos valstybės atstovę tarptautiniuose santykiuose, su kuria turėjo būti atkurti diplomatiniai santykiai.
 
4. Tarptautinė teisinė atsakomybė už 1991 metų sausio SSRS agresiją
 
Vienas iš tarptautinės teisės principų skelbia, kad bet kuris valstybės tarptautinės teisės pažeidimas sukelia jos atsakomybę (Valstybių atsakomybės straipsnių projekto 1 straipsnis). Pažeidusi tarptautinę teisę valstybė privalo ne tik nutraukti pažeidimą, bet ir suteikti reparaciją restitucijos, kompensacijos ar satisfakcijos forma atlygindama materialinę ir nematerialinę žalą nukentėjusiai valstybei. Valstybės atsakomybė kyla nepriklausomai nuo to, ar buvo patraukti atsakomybėn tarptautinės teisės pažeidimą padarę asmenys.
 
Akivaizdu, kad SSRS buvo atsakinga už 1991 metų sausio agresiją prieš Lietuvą, kaip ir už visus sovietinės agresijos veiksmus nuo 1940 m. birželio 15 d. Todėl pagal visiškos reparacijos principą Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ (12) 1 straipsnis 1991 metų sausio įvykių metu padarytą žalą priskiria atlygintinos sovietinės okupacijos žalos kategorijai. Suprantama, kad ne Lietuvos Respublika atsakinga už jos piliečiams ir turtui tuo metu padarytą žalą, todėl Lietuvos Respublikai turi būti kompensuotos visos išlaidos, susijusios su žalos nukentėjusiesiems atlyginimu.
 
Paradoksalu, bet žlugus SSRS, tarptautinė teisinė atsakomybė už 1991 metų sausio sovietinės agresijos aktą šiandien tenka Rusijai, kuri tada rėmė Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes. Taip yra todėl, kad kaip pažymima Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ preambulėje, „Rusijos Federacija pagal tarptautinę teisę yra SSRS teisių ir įsipareigojimų tęsėja“. Kitaip tariant, Rusija tęsia tarptautinį teisinį Sovietų Sąjungos subjektiškumą (yra tas pats tarptautinės teisės subjektas), todėl pareiga atlyginti Lietuvai sovietų agresijos padarytą žalą automatiškai atiteko Rusijai, kai iširo SSRS. Be to, būtent Rusija perėmė savo jurisdikcijon sovietų ginkluotąsias pajėgas, neteisėtai dislokuotas Lietuvoje ir įvykdžiusias 1991 metų sausio agresijos aktą.
 
Iš tikrųjų galima pateikti gausybę įrodymų, kad Rusija yra ne tokia pat nauja valstybė ir Sovietų Sąjungos teisių perėmėja, kaip kitos 11 buvusių sovietinių respublikų, o yra valstybė – SSRS tęsėja (13). Toks Rusijos tarptautinis teisinis statusas buvo jos pačios deklaruotas ir pripažintas tarptautinės bendrijos (14). Jis neginčijamas ir tarptautinės teisės doktrinoje, todėl šiame straipsnyje atliekamo tyrimo tikslais Rusijos valstybės tęstinumo tema plačiau nenagrinėtina.
 
Pakanka prisiminti kai kuriuos Rusijos įstatymus ir pareiškimus. Pagal 1995 m. liepos 15 d. Federalinio įstatymo „Dėl Rusijos Federacijos tarptautinių sutarčių“ (15) 1 straipsnio 3 dalį šis įstatymas taikomas ir toms tarptautinėms sutartims, „kurių šalimi Rusijos Federacija yra kaip valstybė – SSRS tęsėja“ („государство – продолжатель СССР“). 1999 m. gegužės 24 d. Federalinio įstatymo dėl valstybės politikos tėvynainių užsienyje atžvilgiu (16) preambulėje išdėstoma aiški Rusijos valstybingumo grandinė: skelbiama, kad Rusijos Federacija yra Rusijos Valstybės, Rusijos Respublikos, Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos ir SSRS teisių perėmėja bei tęsėja („правопреемник и правопродолжатель“). Taip dar kartą patvirtinta, kad Rusijos valstybė, kaip tas pats tarptautinės teisės subjektas, egzistavo turėdama įvairius minėtus pavadinimus (17). Pagaliau tą patį Rusija pripažino ir 2005 m. gegužės 5 d. pareiškusi, jog Rusijai, kaip SSRS tęsėjai, 1989 m. gruodžio 24 d. SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimas „Dėl Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939 metų nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo“ yra privalomas (18). Tai tik sustiprina išvadą, jog Rusija turėtų prisiimti atsakomybę už tai, kad Sovietų Sąjunga veikė nesuderinamu su šiuo nutarimu būdu, imdamasi agresijos prieš Lietuvą 1991 metų sausį.
 
Išvados
 
Atlikus 1991 metų sausio įvykių ir su jais susijusių faktinių bei teisinių aplinkybių kompleksinį tyrimą, galima padaryti pagrindinę išvadą, jog tarptautinės teisės požiūriu šie įvykiai nebuvo mėginimas įvykdyti valstybinį perversmą Lietuvos Respublikoje, kaip dažnai teigiama. Jie vertintini kaip Sovietų Sąjungos agresijos prieš Lietuvos Respubliką aktas. Tokį tarptautinį teisinį vertinimą lemia tai, kad Lietuvos Respublika niekada nebuvo teisėta SSRS dalis, o 1940-1990 metais egzistavo kaip valstybė ir tarptautinės teisės subjektas nepaisant visos jos teritorijos okupacijos ir valstybės institucijų sunaikinimo dėl 1940 m. birželio 15 d. įvykdyto sovietinės agresijos fakto. Atsižvelgdama į 1989 m. gruodžio 24 d. SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimą „Dėl Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939 metų nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo“, net pati Sovietų Sąjunga turėjo suvokti, kad jos ginkluotosios pajėgos Lietuvoje buvo dislokuotos neteisėtai ir dėl šios priežasties visos šių pajėgų operacijos turėjo būti vertinamos kaip 1940 metų agresijos tąsa.
 
Kadangi sovietinė Lietuvos okupacija baigėsi 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, skiriamasis 1991 metų sausio sovietinės agresijos akto bruožas buvo specifinis jo tikslas reokupuoti Lietuvą pašalinant teisėtas Lietuvos valstybės institucijas ir atkuriant marionetinį darinį – Lietuvos SSR. Šiam tikslui pasiekti pridengiant SSRS ginkluotųjų pajėgų veiksmus buvo panaudotas vietinis SSKP padalinys – vadinamoji LKP ant SSKP platformos. Taip 1991 metų sausio įvykiai dar kartą parodė nusikalstamą SSKP pobūdį. Be abejo, LKP(SSKP) veiksmai prieš Lietuvą tarptautinės teisės požiūriu buvo priskiriami SSRS, nes SSKP buvo neatskiriama vadovaujanti Sovietų Sąjungos valstybinio mechanizmo dalis.
 
Tačiau 1991 metų sovietinės agresijos aktas prieš Lietuvą lėmė priešingus SSRS vadovybės lūkesčiams rezultatus. Agresijos žlugimas parodė, kad karinėmis priemonėmis Sovietų Sąjunga nepajėgs išsigelbėti nuo būsimo žlugimo. Lietuvos Respublika sugebėjo ne tik atremti agresiją, bet ir sukurti politinę koaliciją su Rusija, kuri tuo metu buvo svarbiausia demokratinė jėga Sovietų Sąjungoje. Sėkminga Lietuvos valstybės nepriklausomybės ir demokratijos gynyba paskatino pirmąsias užsienio šalis nutraukti diplomatinę Lietuvos izoliaciją pripažįstant teisėtas Lietuvos Respublikos institucijas ir tokiu būdu išklibinant sovietinės imperijos pagrindus. Todėl beprecedentis ir sėkmingas pilietinis Baltijos valstybių gyventojų pasipriešinimas sovietinei agresijai pagal savo reikšmę galėtų prilygti tokiems istoriniams įvykiams, kaip „Solidarumo“ sėkmė Lenkijoje ir Vokietijos susivienijimas.
 
Paradoksalu, bet šiandien būtent Rusijos Federacija, kaip valstybė – SSRS tęsėja, pratęsusi Sovietų Sąjungos teises ir įsipareigojimus, tarptautinės teisės požiūriu atsako už 1991 metų sausio sovietinės agresijos aktą prieš Lietuvos Respubliką. Ši atsakomybė yra tarptautinės teisinės atsakomybės už sovietinę Lietuvos okupaciją dalis. Tačiau Rusija ne tik neigia savo atsakomybę, bet ir atsisako bendradarbiauti su Lietuva tęsiant Sausio 13-osios bylos tyrimą, taip pat globoja daug asmenų, kurių ieško Lietuvos teisėsauga dėl aktyvaus dalyvavimo 1990-1991 metų sovietinėje ardomojoje veikloje prieš Lietuvos Respubliką (įskaitant 1991 metų sausio agresijos aktą), iš jų vienas net jau nuteistas Sausio 13-osios byloje. Tokiu būdu Rusija šiandien remia tuos reakcinėms SSRS jėgoms priklausiusius žmones, kurie tada veikė ne tik prieš Lietuvą bei kitas Baltijos valstybes, bet ir prieš pačios Rusijos suverenitetą bei demokratiją. Todėl Rusijos atsakomybė už 1991 metų sausio agresiją prieš Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes yra ne tik teisinis ar finansinis klausimas. Pirmiausia tai yra moralinės ir politinės atsakomybės, imperijos palikimo sąžiningo pasmerkimo bei atsisakymo klausimas, kurio teisingas sprendimas žymiai pakeltų demokratinių valstybių pasitikėjimo Rusija lygį. Prie tokio sprendimo ypač prisidėtų tokia principinė ir bekompromisė tarptautinės bendrijos pozicija dėl 1991 metų sausio įvykių Baltijos valstybėse įvertinimo, kokią Ždanoka prieš Latviją byloje išdėstė Europos žmogaus teisių teismas.
 
Šaltiniai:
 
1. Žr.: The Road to Negotiations with the U.S.S.R., Vilnius, State Publishing Centre, 1991, p. 289-291.
2. Nutarimo tekstą žr.: D. Žalimas, Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas: pagrindiniai klausimai pagal tarptautinę teisę, Vilnius, Rosma, 1997, p. 202-203.
3. Žr.: V. Landsbergis, Laisvės byla, Kaunas, Spindulys, 1992, p. 197-198.
4. Žr.: Lietuvos aidas, 1991 m. liepos 30 d.
5. R. Müllerson, International Law, Rights and Politics: Developments in Eastern Europe and the CIS, London, Routledge, 1994, p. 121.
6. Žr. 1991 m. sausio 8 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininko V. Landsbergio laišką demokratinių valstybių vadovams ir vyriausybėms, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys, Vilnius, LR AT leidykla, 1991, t. 2, p. 504; taip pat žr. 1991 m. sausio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kreipimąsi į pasaulio valstybes, The Road to Negotiations with the U.S.S.R., Vilnius, State Publishing Centre, 1991, p. 209.
7. Žr. 1991 m. sausio 10 d. Šiaurės šalių Tarybos Prezidiumo pareiškimą dėl situacijos Baltijos valstybėse, Lietuva, 1991.01.13: dokumentai, liudijimai, atgarsiai, Vilnius, Valstybinis leidybos centras, 1991, p. 338.
8. Lietuva, 1991.01.13: dokumentai, liudijimai, atgarsiai, Vilnius, Valstybinis leidybos centras, 1991, p. 342.
9. Rezoliucijos tekstą žr.: D. Žalimas, Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas: pagrindiniai klausimai pagal tarptautinę teisę, Vilnius, Rosma, 1997, p. 196.
10. Žr.: The Road to Negotiations with the U.S.S.R., Vilnius, State Publishing Centre, 1991, p. 262-263.
11. Pavyzdžiui, 1990 m. kovo 12 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Roland Dumas pareiškė, kad „Prancūzija niekada nepripažino 1940 metų Lietuvos aneksijos ir … 1922 metais Lietuvai suteiktas pripažinimas tebegalioja; nepaisant suvereniteto praradimo, Baltijos valstybės, kaip tarptautinės teisės subjektai, išgyveno aneksiją, todėl jokio papildomo pripažinimo akto joms nereikia“. Cituojama pagal: R. Satkauskas, The Practice of France with Respect to the Baltic States // Baltic Yearbook of International Law, vol. 1, 2001, p. 116.
12. Žin., 2000, Nr. 52-1486.
13. L. Malksoo, Illegal Annexation and State Continuity: the Case of the Incorporation of the Baltic States by the USSR, Leiden, Martinus Nijhoff Publishers, 2003, p. 254-258; D. Žalimas, Commentary to the Law of the Republic of Lithuania on Compensation of Damage Resulting from the Occupation by the USSR //Baltic Yearbook of International Law, vol. 3, 2003, p. 126-133; D. Žalimas, Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. tarptautiniai teisiniai pagrindai ir pasekmės, Vilnius, Demokratinės politikos institutas, 2005, p. 311-313; R. Müllerson, International Law, Rights and Politics: Developments in Eastern Europe and the CIS, London, Routledge, 1994, p. 139-145; I. Ziemele, State Continuity and Nationality: the Baltic States and Russia (Past, Present and Future as Defined by International Law), Leiden, Martinus Nijhoff Publishers, 2005, p. 66-67, 69-70, 71-72, 75-76, 82-84, 87-88, 90-91, 92-93; I. Ziemele, Is the Distinction between State Continuity and State Succession Reality or Fiction? The Russian Federation, the Federal Republic of Yugoslavia and Germany // Baltic Yearbook of International Law, vol. 1, 2001, p. 202.
14. Pavyzdžiui, Rusija automatiškai pratęsė teisių ir įsipareigojimų pagal buvusios SSRS tarptautines sutartis vykdymą, Sovietų Sąjungos diplomatinius santykius su kitomis valstybėmis, narystę Jungtinėse Tautose ir kitose tarptautinėse organizacijose, t.t. 1991 m. gruodžio 23 d. Europos Bendrijos Taryba pasveikino tai, kad „Rusija tęs ir įgyvendins buvusios SSRS tarptautines teises bei įsipareigojimus, įskaitant teises ir įsipareigojimus pagal JT Chartiją“, taip pat pareiškė, jog bus tęsiami draugiški santykiai su Rusija „atsižvelgiant į jos konstitucinio statuso pasikeitimus“. Tokiu būdu pademonstruota, jog Rusija laikoma tapačiu Sovietų Sąjungai tarptautinės teisės subjektu, nes paminėti tik Rusijos konstituciniai pokyčiai. Žr.: 1991 m. gruodžio 23 d. Europos Bendrijos Tarybos pareiškimas dėl būsimo Rusijos ir kitų buvusių Sovietų Sąjungos respublikų statuso // Действующее международное право, Москва, изд-во Московского независимого института международного права, 1996, т. 1, p. 159-161.
15. Действующее международное право, Москва, изд-во Московского независимого института международного права, 1996, т. 1, p. 409-428.
16. 1999 m. gegužės 24 d. Rusijos Federacijos federalinis įstatymas dėl valstybės politikos tėvynainių užsienyje atžvilgiu. // Rusijos Federacijos Valstybės dūmos interneto svetainė: , prieiga 2006 m. gegužės 1 d.
17. L. Malksoo, Illegal Annexation and State Continuity: the Case of the Incorporation of the Baltic States by the USSR, Leiden, Martinus Nijhoff Publishers, 2003, p. 256; Черниченко С. В., Континуитет, идентичность и правопреемство государств // Российский ежегодник международного права, 1996-1997, Санкт-Петербург, Россия-Нева, 1998, p. 15; Черниченко С. В., Теория международного права, т . II, Москва, НИМП, 1999, p. 66-67; I. Ziemele, State Continuity and Nationality: the Baltic States and Russia (Past, Present and Future as Defined by International Law), Leiden, Martinus Nijhoff Publishers, 2005, p. 58.
18. 2005 m. gegužės 5 d. Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos Informacijos ir spaudos departamento komentaras Nr. 942-05-05-2005 dėl JAV prezidento patarėjo nacionalinio saugumo klausimais S. Chedli pasisakymų rekomenduojant Rusijai denonsuoti Molotovo – Ribentropo paktą. // Kopija iš Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos interneto svetainės , prieiga 2005 m. gegužės 7 d.
 
Baltijos fotografijos linija
 
Redo Vilimo/BFL nuotr.
 
www.bernardinai.lt
 
Nuotraukoje: Doc. dr. D. Žalimas

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra