Spaudos ir radijo televizijos rėmimo fondo pertvarka sėja nerimą dėl politikų įtakos žiniasklaidai

Autorius: Data: 2014-08-05, 10:35 Spausdinti

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) paramos kultūriniams leidiniams dalybose matoma aiški skirtis tarp Lietuvos rašytojų sąjungos spaudos ir kitos, pradėtos leisti ar atkurtos demokratijos laikotarpiu. Per dešimt metų, nuo 2005-ųjų iki 2014-ųjų, Rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ leidėjai gavo 2,1 mln. Lt SRTRF paramos, tuo tarpu mėnraščio „Naujojo Židinio-Aidų“ gyvavimui per tą patį laikotarpį buvo atseikėta 1,3 mln. Lt.

Dar didesnis skirtumas nacionalinių kultūros savaitraščių kategorijoje. SRTRF sprendimais dešimtmečio lyderystė tenka vėlgi Rašytojų sąjungos įsteigtam „Literatūrai ir menui“ (2,1 mln. Lt), o savaitraščių „Šiaurės Atėnai“ ir „7 meno dienos“ leidėjams 2005–2014 m. teskirta atitinkamai 0,9 ir 0,8 mln. Lt.

Be šios, priklausomybę organizacijai žyminčios skirties, per dešimtmetį aiškiai matomi ir kitokie SRTRF finansavimo vingiai, kartas nuo karto sukeliantys dalies kultūros visuomenės nepasitenkinimą. Šių metų pradžioje, vasario mėnesį, buvo parašytas viešas kreipimasis, dar kitaip vadinamas „73 parašų“ kreipimusi, dėl SRTRF veiklos. Jį pasirašė kultūros veikėjai, visuomenininkai, rašytojai, poetai, Nacionalinės premijos laureatai. Kreipimesi buvo minimi ir „Šiaurės Atėnai“, kaip mažėjančio finansavimo pavyzdys. Be jokios abejonės, kreipimasis sulaukė įvairios reakcijos, po jo susvyravo ir taip pastaraisiais metais mažėjantis pasitikėjimas SRTRF.

Reakcijos ir interpretacijos dėl viešo kreipimosi

Paklausus buvusios fondo ekspertės, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresniosios mokslų darbuotojos Lijanos Natalevičienės nuomonės apie tai, kas galėjo lemti „73 parašų“ kreipimosi atsiradimą, jos atsakymas buvo paprastas: „Kultūros leidinių (kaip ir bet kurių kitų) finansavimas yra susijęs su valstybės skiriama parama – kuo ji mažesnė, tuo mažesnis ir per fondą skirstomų leidinių finansavimas, todėl tyrinėti reiktų ne tiek fondo veiklą, bet valstybės kultūros politiką kultūros leidinių atžvilgiu. Nuoširdžiai esu įsitikinusi, kad jokių povandeninių srovių fondo veikloje nėra, leidiniai finansuojami pagal jų reikšmę Lietuvos kultūros erdvėje“.

Kiek kitokios nuomonės laikosi vienas iš kreipimąsi pasirašiusių žmonių – rašytojas ir vertėjas, SRTR fondui reformuoti Seimo darbo grupės narys Laurynas Katkus, kuris teigia, kad kreipimasis atsirado dėl to, kad fondo bėdos yra jau daugelį metų žinomos ir kultūrinių leidinių problematika yra itin aštri ir taip pat daugeliui žinoma, tačiau niekas nesikeičia. Anot jo, kreipimąsi paskatino ir konkrečiai paskutinių metų skirstyme mažinama parama, jo supratimu, profesionaliausiems ir geriausiems kultūros leidiniams.

SRTR fondo tarybos pirmininkė Vaiva Žukienė kreipimąsi vertina kiek kitaip: „Gyvename demokratinėje šalyje ir kiekvienas turi teisę reikšti savo nuomonę, kritikuoti ar teikti pasiūlymus“. V. Žukienę stebina tai, kad per visą fondo gyvavimo laikotarpį nebuvo noro šiuos klausimus spręsti viešose diskusijose, susitikimuose ar pan., bet „kaip sakiau – kiekvienas pasirenka būdą, kaip reikšti savo nuomonę, viešas kreipimasis – vienas iš jų“.

Tuo tarpu paklausus L. Katkaus, ar po kreipimosi sulaukė fondo reakcijos, jo atsakymas buvo paprastas: „Oficialios reakcijos jokios nebuvo, tačiau girdėjau, kad jie (SRTR fondo darbuotojai – J.K.) sureagavo jautriai. Buvau pakviestas į laidą diskutuoti kartu su fondo tarybos pirmininke Vaiva Žukiene, mes šiek tiek palietėm tuos klausimus, tačiau oficialios pozicijos nebuvo jokios“. Taigi kyla klausimas – jeigu fondas yra pasiruošęs viešoms diskusijoms, kodėl esant galimybei, svarbiausi klausimai lieka neišplėtoti?

Paramos svyravimas – siekis parodyti pokyčių būtinybę?

Tuo tarpu„Šiaurės Atėnų“ direktorė Lina Černiauskaitė kalbėjo, kad leidinio redakcija susiduria su sunkumais. „Konkrečiai „Šiaurės Atėnų“ atveju, pastaraisiais metais, analogiškiems projektams finansavimas po truputį mažėjo – jis nesumažėjo tiek, kad užsidarytumėm, bet mažėja po truputį ir tampa vis sunkiau sudurti galą su galu“, – kalbėjo ji.

Pasiteiravus kiek „Šiaurės Atėnų“ projektų gauna finansavimą, L. Černiauskaitė pastebėjo, kad priklauso nuo konkurso, tačiau bent pusė paraiškų paprastai yra paremiama, o kartais ir daugiau. „Šiaurės Atėnai“ visuomet teikia savo esminį projektą, kuris yra pagrindinis leidinio finansų šaltinis, rudenį vykstančio konkurso metu. Būtent šiam projektui („Šiaurės Atėnai“ – atviros kultūros formos – J.K.). finansavimas ir sumažėjo, nors savaitraščio direktorės nuomone, projektai dabar yra rengiami kokybiškiau negu ankstesniais metais. „Visuomet parama buvo apie 120 000Lt, 2011 m. skyrė 108 000Lt, 2012 m. ir 2013 m. po 100 000Lt, 2014m. – 90 000Lt. Žinoma, galima įvairiai interpretuoti, ar leidinys gerėja ar blogėja, tačiau iš fondo turėtų vykti komunikacija ir argumentavimas. Jei skiriama 10 000Lt mažiau, tai ar tokia suma suprastėjo leidinio turinys?“ – klausia L. Černiauskaitė.

SRTR fondo tarybos pirmininkė V. Žukienė detalizuoja: „Praėjusių metų parama nėra atskaitos taškas einamųjų metų skiriamai paramai. Vertinant svarbiausia yra tai, ką projekto autoriai rašo savo paraiškose – jeigu jos ne itin skiriasi keletą metų iš eilės, ekspertai daro išvadą, kad leidinys stagnuoja, neieško naujų temų ar kūrybiškai neplėtoja esamų“.

Žinoma, dėl kūrybiškumo visuomet galima ginčytis, todėl abiejų pusių argumentai gali būti įtikinantys, tačiau komunikacijos stoka tarp kultūrinių leidinių ir SRTR fondo išlieka opia problema. „Šiaurės Atėnų“ direktorė teigia suprantanti, kad pareiškėjų yra daug ir fondas turi išskirstyti sumas tarp leidinių, tačiau pabrėžia, kad šis fondas yra pagrindinis kultūrinės spaudos finansavimo šaltinis, todėl nuo jo kultūros leidiniai yra priklausomi finansiškai ir tam, kad galėtų planuoti savo veiklą, turėtų egzistuoti tam tikras finansavimo nuoseklumas.

Mažiausias „blogis“ iš galimų variantų

Nuoseklumo stoką pastebi ir žurnalo „Naujasis Židinys Aidai“ vyr. redaktorius N. Šepetys, kuris apskritai laikosi griežtokos nuomonės, teigdamas, kad „paversti visą kultūrinės leidybos paramos sistemą projektų rėmimu buvo ydingas sumanymas nuo pat pradžių“. Lėšų skirstymo nuoseklumo, anot redaktoriaus, galima būtų pasimokyti iš Lietuvos Mokslo Tarybos. „Tu atsirenki leidinius, kuriuos remi, ir rėmimas vyksta tęstinai. Pagal tai, kaip pareiškėjai vykdo savo įsipareigojimus, skiriamas procentas gali būti didesnis ar mažesnis, bet turi būti nustatytas įkainis, pvz. 1000 Lt už lanką, ar 2000 Lt – nesvarbu, bet turi būti nustatytas įkainis už lanko parengimą“ – neabejoja jis.

Kalbant apie paramos mastus, leidinio „Naujasis Židinys Aidai“ finansavimas per dešimtmetį didesnių pokyčių nepatyrė, jam skiriama parama svyravo nuo 100 000Lt iki 150 000 Lt. N. Šepečio nuomone, fondo veikloje ilgus metus, iki paskutinių kelių metų, kai jį pradėjo tikrinti Valstybės kontrolė, projektų niekas neekspertuodavo: „Susirinkdavo matyt ir „iš lubų“ paskirstydavo kam kiek reikia, o likučius padalindavo. Čia pinigai gali būti skirti ir visiškai „chaltūrai“ ir labai rimtam leidiniui ir gali būti neskirti išvis – atsitiktinumo veiksnys yra didelis“.

Kalbai pakrypus apie žurnalo „Naujasis Židinys Aidai“ projektus, N. Šepetys tvirtino, jog žurnalo redakcija yra priversta rimtai traktuoti projektiškumą ir džiaugėsi tuo, kad redakcijos projektai yra realistiniai, nes juose surašyta būtent tai, ką redakcija veikia. Prieš kelis metus SRTR fondo projektų nuostatuose atsirado naujas reikalavimas projektams – teminis planas. Žurnalo redaktorius teigia, kad teminis planas yra biurokratinis principas, kuris yra pritaikomas formalistiškai, dėl to ir į projektus yra žiūrima formalistiškai. Nepaisant to, šioje redakcijoje projektai yra rengiami atsakingai ir kokybiškai, o kas dėl finansavimo tendencijų, N. Šepetys laikosi aiškios pozicijos: „Nemanau, kad labai prasminga skųstis dėl paramos stokos, nes jei tavo veiklos niekam nereikia, išskyrus tave, tai tu jos nedaryk. Kol mes randam atgalinį ryšį, tol mes ir vykdome savo veiklą“.

Ar tikslinga viešinti projektų vertinimus?

Stebint fondo veiklą viešumoje, tenka pastebėti, kad nemažas šurmulys kyla dėl to, kad kai kurie kultūrinių leidinių atstovai norėtų matyti viešus projektų vertinimus, tarp jų ir žurnalo „Naujasis Židinys Aidai“ redaktorius, kuris sako, jog projektų vertinimai turi būti vieši, nes dabar nėra aišku, kas ir už ką gauna lėšas. „Šiaurės Atėnų“ direktorei L. Černiauskaitei teko kalbėtis su fondo ekspertais – jie nebūtų prieš, kad jų vertinimai būtų skelbiami viešai, tačiau kol kas juos galima gauti nebent asmeniškai.

Taigi, kol nėra viešinami vertinimai, dominuoja spekuliacinės, ne visada tiesą atspindinčios, kalbos. „Čia nėra primygtinis raginimas, čia gali būti susitarimo reikalas. Didesnė problema yra fondo teikiama informacija apie projektų lėšas. Nėra modernios komunikacijos su visuomene, su kultūrininkais ir tai apsunkina bendrą darbą, nes žmonės tuomet prisigalvoja visokių gandų, žinoma, ne visi būna teisingi, tačiau, kai nėra aiškaus pasakymo, prasideda pykčiai ir sąmokslo teorijos“ – sako L. Katkus.

Tuo tarpu apie projektų viešinimą griežtos pozicijos neturinti fondo tarybos pirmininkė V. Žukienė siūlo į projektų paraiškas įtraukti klausimą, ar projekto autoriai sutiktų viešinti savo įvertinimus ir jei atsirastų norinčių, tokią galimybę galima būtų apsvarstyti. „Bet čia tikrai gana diskretiškas klausimas, kuris neturėtų būti sprendžiamas direktyviniu būdu“, – teigia ji.

Kultūrinės žiniasklaidos problematika valstybės mastu

Šiais metais keli Seimo nariai teikė pasiūlymą Visuomenės informavimo įstatymo pataisai, reorganizuosiančiai fondo veiklą. Pasiūlymas sulaukė įvairių vertinimų, tačiau buvo suformuotas bendras principas – fondo pokyčiai yra būtini ir neatidėliotini. „Šiaurės Atėnų“ direktorė L. Černiauskaitė nepritaria įstatymo pataisai. Jos nuomone tas pasiūlymas yra susijęs su partiniais interesais ir noru didinti įtaką regionuose per regioninę žiniasklaidą. „Jų rūpestis kultūrine spauda tame projekte tikrai neatsispindi“, – teigia ji.

Žurnalo „Naujasis Židinis Aidai“ redaktorius N. Šepetys kalba: „Ruošiamasi jį padaryti iš valstybinio fondo viešąja įstaiga ir tai užtikrins nevalstybiškesnį statusą. Kita vertus jis orientuojamas į pačią spaudą, žiniasklaidos rėmimą, tačiau vienas dalykas remti kultūrinę žiniasklaidą, visai kas kita – kultūrą žiniasklaidoje“.

Laurynas Katkus teigia, kad esminė problema yra tendencija nevertinti kultūrinės spaudos indėlio arba ją traktuoti kaip lengvą žanrą. Jo nuomone, Lietuvoje vyrauja muziejinis ir pseudodemokratinis kultūrinės spaudos suvokimai, kurie yra ydingi.

Svarbu paminėti, kad 2014 m. SRTR fondo II konkurso etapo metu kultūriniams leidiniams buvo skirta 19,5 proc. paramos, vietoj įstatymiškai reglamentuotų 23 proc. „Komentarų oficialių negavau ir po šiai dienai nežinau kodėl taip atsitiko. Tai yra skandalingas faktas“, – neabejoja SRTR fondui reformuoti Seimo darbo grupės narys L. Katkus.

Tiek abiejų leidinių atstovai, tiek L. Katkus vardija panašias fondo struktūrines ir egzistencines problemas, taip pat ir kultūrinių leidinių padėtį valstybėje. Ar vyksta Seime šiuo metu konkretūs veiksmai, siekiant gerinti kultūrinių leidinių egzistavimą? „Per paskutinį mūsų susitikimą, Audronė Pitrėnienė, kuri yra Seimo Švietimo, Mokslo ir Kultūros komiteto pirmininkė, Darbo partijos narė, išreiškė norą priskirti kultūrinius leidinius Kultūros tarybai, kad leidiniai galėtų gauti daugiau finansavimo, o fondas tuomet liktų kitkam. Tada kyla klausimas kam? Nes pagal įstatymą, remiama yra kultūrinė ir šviečiamoji žiniasklaida, ir jei mes ją iškeliam kitur, tuomet lieka neatsparieji politikų įtakai. Kyla ginčų dėl valdymo struktūros, kas turėtų būti, kam turėtų priklausyti, ar tai turėtų būti biudžetinė ar viešoji įstaiga? Jei viešoji, tai kas jos dalininkai? Bendra nuomonė neišsikristalizavo“, – sako L. Katkus.

Julija KURILAITĖ,

Straipsnis iš www.universitetozurnalistas.kf.vu.lt

Spauda , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra