Spaudos atgavimui – 100 metų

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Itin svarbu ir pravartu šia iškilminga proga pirmiausia kreiptis į politikus, kuriems tai yra ir turi būti akstinas apmąstyti  istorines politinės kultūros tradicijas.
Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-metis – tai džiaugsminga, tačiau kartu ir baisoka sukaktis… Jis atskleidžia unikalų, kitur pasaulyje nesutinkamą lietuviškas žodį „knygnešys“. Bet gal būtų buvę geriau, jeigu jo iš viso nebūtų? Juk knygnešystės ištakos – beveik 40 metų trukęs iš esmės visos lietuviškos spaudos gimtąją kalba draudimas, vykęs XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje, – jau taip vadinamais moderniaisiais laikais… Tai yra tada, kai daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių intensyviai formavosi šiuolaikinės tautos, klostėsi jų nacionalinės savimonės. Būtent tuomet spausdintas žodis nacionalinėje kultūroje pradėjo įgyti išskirtinės reikšmės. Tautinio tapatumo brandos prasme tai pakankamai ilgas laikotarpis, tiesiogiai palietęs mažiausiai tris lietuvių tautos kartas ir chronologiškai bei dalykiškai skaudžiai panašus į kitą, lygiai tiek pat nevakarietišką šalies istorijos atkarpą.
Šiandien minime istorinį įvykį. O kas gi yra istorija? Argi ne nepaliaujamoje, nuolat besikeičiančioje praeities, dabarties ir ateities sankirtoje sukuriamos praeities versijos? Viename lietuviškos spaudos draudimo tyrėjo straipsnyje klausiama: „Ar viskas pasakyta apie knygnešius?“ Niekada visko nepasakysime apie praeitį, taip pat ir apie lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimą, kaip nesuplanuosime visos ateities priimamais įstatymais, deklaracijomis, programomis, be kita ko – ir apie lietuviško žodžio ateitį. Lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečio reikšmė skleidžiasi praeityje, dabartyje ir ateityje, ji nėra kažkoks amžiams duotas bei nesikeičiantis užkeikimas. Jai suprasti kaip niekad svarbu žodelis „jeigu“, kitaip alternatyviosios istorijos konceptas, kurį dažnas laiko istorikui nebūdingu: neva „ne istoriko darbas klausti kas būtų jeigu būtų…“
Skaudu konstatuoti, tačiau netiesiogines prielaidas lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimui atsirasti sudarė mūsų pačių protėviai, XVIII a. pabaigoje galutinai palaidoję kadais didžią valstybę. Kita vertus, Rusijos okupacija automatiškai nereiškė šitokio draudimo įvedimo, jis atsirado tik po nesėkmingo 1863 m. sukilimo, kaip dabar atrodo, iš anksto pasmerkto pralaimėti. Sukilėlių viltys susilaukti Vakarų valstybių paramos ar visuotinio valstiečių maišto, buvo nepamatuotos. Svarbiausia, jog egzistuoja didelė tikimybė, kad jeigu ne pralaimėjęs sukilimas, tai lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo apskritai nebūtų buvę. Įdomu pažymėti, kad nors abeji sukilimai: 1830-1833 m. ir 1863 – 1864 m. vyko Lenkijoje ir Lietuvoje, o juose dalyvavo tiek lenkai, tiek lietuviai, katastrofiškiausiai baigėsi Lietuvai ir lietuviams: po pirmojo uždarytas Vilniaus universitetas, o po antrojo uždrausta lietuvių spauda lotyniškais rašmenimis. Man regis, draudimas buvo savotiškai išprovokuotas, jis atsirado dėl ne visiškai pasvertų 1863 m. sukilimo organizatorių veiksmų ir dar kartą iškelia racionalių ir iracionalių veiksmų – labai aktualią Lietuvos ir apskritai  istorijoje, problemą. Išvada, be abejo, kontraversiška, tačiau, matyt,  turinti teisę gyvuoti.
Daugiausia žinių apie lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo bei atgavimo „bylą“ jau yra surinkę akademikas Vytautas Merkys, profesorius Domas Kaunas ir kiti iškilūs mokslininkai. Jie nustatė, kad 1904 m. gegužės 7 d. Rusijos caras Nikolajus II patvirtino Ministrų komiteto nutarimą, kuriuo buvo panaikinti anksčiau priimti vyriausybės nutarimai ir potvarkiai dėl lietuvių ir žemaičių rašto bei leista leidiniuose, be rusiškojo, vartoti ir lotyniškąjį arba kitokį raidyną. Lietuvoje atitinkami raštai buvo gauti pačioje gegužės mėn. pabaigoje. Taip imperijoje buvo panaikintas 1864 m. pradėtas neformalus lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas. Kaip ir kitais atvejais, įvykis, data – tai tik simbolis, nes pokyčiai – konjunktūrų ir struktūrų vyksta nepalyginamai lėčiau. Lietuviškų leidinių, ypač kontrafakcinių, persekiojimas dar truko per visus 1904 metus.
Kokių svarstyklių reikia, kad tiksliai pasvertume tai, ko neteko lietuvių tauta, ko neteko Europa? Neabejotina tai, kad tikrasis jų svarstis yra dar ir dabar juntami draudimo padariniai. Pertrūkių istorijoje nebūna, viskas joje susiję tolydžiame priežastingume. Pirmiausia knyga, laikraštis, kalendorius ar bet koks kitas spaudinys – tai tautos kultūros, jai būdingų išmoktų mąstymo ir elgesio modelių sudėtinė dalis, išskirtinai svarbi bendravimo ir intelektualinio bei kitokio ugdymo ir ugdymosi priemonė! Po to – filosofijos, politikos, menų profesionalumo rodiklis. Galima aptikti ir netgi teigiamų spaudos draudimo rezultatų.  Draudimai paskatino lietuviškąją inteligentiją susitelkti.
Daugelis spaudos draudimo ir atgavimo dalykų dar bus tiriama šios ir kitų kartų mokslininkų. Tačiau jau dabar matyti, kad yra svarbu „neperlenkti lazdos“, nesusieti visko, kas bloga ar gera vėlesnėje lietuvių tautos istorijoje įvyko su lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimu. Spaudinys XIX a. antros pusės lietuvių visuomenėje, ypač liaudies kultūroje dar nevaidino tokio vaidmens kaip šiuolaikinėje Lietuvoje, o besiformuojanti lietuvių inteligentija naudojosi lenkų, rusų bei kitomis kalbomis. Svarbu suprasti ir tai, kad šiandien minime ne „lietuvių spaudos“, o „lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis“ draudimo panaikinimą. Taigi Rusijos valdžia formaliai norėjo lotyniškus rašmenis pakeisti kiriliniais, kaip vėliau, jau XX a. buvo padaryta kai kuriose kitose šalyse. Taigi jeigu draudimas ir būtų pasiekęs savo tikslą, tai dar neturėjo reikšti lietuvių tautos išnykimo. Tačiau niekas negali garantuoti, kad taip nebūtų nutikę lietuvių tautos atveju. Senosios Lietuvos istorija liudija, kad praradusi gimtąją kalbą, lietuvių aukštuomenė neteko ir tautinės savimonės, kurią iškeitė į pilietiškumą. Svaresnio bajoriško įnašo labai pritrūko ir kovoje už lietuvių spaudos atgavimą bei apskritai nacionaliniame judėjime. Taigi išsamesnis spaudos draudimo ir rusifikacijos santykio nušvietimas – vis dar aktualus istorikų tyrimų uždavinys, nes mūsų geopolitinėje erdvėje yra ir bus nuolat svarbu tirti ne tik Lietuvos-Rusijos santykių praeitį, bet ir prognozuoti ateitį.
Galiausiai lietuvių spaudos draudimo iniciatoriai pralaimėjo. Kas tai lėmė? Veiksniai daugmaž žinomi – knygnešiai, Katalikų Bažnyčia,  lietuvių inteligentija, lietuvių valstietis. Tačiau šis šventas lietuvių tautos laimėjimas, kurio 100 metų jubiliejų šiandien minime, tikrai nebuvo užprogramuotas. Sunku pasakyti, kokia galėjo būti baigtis, jeigu Rusijos imperija nebūtų turėjusi sienos su Prūsija, su Mažąja Lietuva, jeigu joje nebūtų gyvenę lietuvninkai. Juk būtent ten buvo išspausdinta didžioji dalis draudžiamos spaudos ir iš jos atgabenta į Lietuvą. Amžiaus pabaigoje svariai prisidėjo ir Amerikos lietuviai. Ačiū Dievui, nepakankamai efektyviai veikė rusiškoji muitinė ir pasienio apsauga.
Jeigu draudimas būtų užsitęsęs iki pat Pirmojo pasaulinio karo, ar būtume sulaukę Vasario 16 d. akto? Labai abejoju, – jeigu lietuviškos spaudos draudimas lotyniškais rašmenimis būtų pavykęs ir lietuviai būtų pradėję naudoti kirilicą, šiandien mes būtume tokie kokie esame, galintys pasigirti ne tik literatūra, menais, politinės kultūros kūrimu, kad šiandien mes būtume europiečiai, kad šiandien mes būtume Europos Sąjungos piliečiai. Taigi ir 2004 m. gegužės 7 d. didžioji lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo reikšmė, man regis, gali būti trumpai apibūdinta taip – mūsų protėviai apgynė teisę lietuvių tautai išlikti vakarietiškoje civilizacijoje – lotyniška abėcėlė vienas iš jos pamatinių akmenų, sudarė mums vieną iš būtinų sąlygų ir šimtui metų praslinkus įsitvirtinti joje. Netekusi didžiosios dalies socialinio elito ir politinėje priespaudoje buvusi lietuvių tauta vis tik laimėjo kovą, kurios prasmės kadais buvusioje nepriklausomoje valstybėje – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dar neįžvelgė valstybininkai, nepritarę įžymiojo XVI a. vidurio Vilniaus vaito, humanisto Augustino Rotundo propaguotai lotynų kalbai ir laisvanoriškai pasidavę rusėnų ir lenkų kalbų stichijai.
Tad nulenkime galvą prieš kovotojus už lietuvišką spaudą, už jų darbų tesėjus, už jų darbų tyrėjus. Padarykime viską, – pirmiausia istorinio paveldo įmažinimo erdvėje, kad lietuviško žodžio altoriui, lietuvių tautai sudėtos knygnešių aukos nebūtų beprasmės.
Jau savaitė kaip Lietuva priklauso Europos Sąjungai. Tai tvirtas garantas, kad niekuomet nepasikartos tai, kas vyko Lietuvoje prieš šimtą – šimtą penkiasdešimt metų. Tik nepamirškime, kad mes atsakingi už lietuvišką žodį ir Lietuvoje, ir svetur – Punske, Pelesoje ir kitur. Informacinių technologijų amžiuje išlikime verti knygnešių aukų, vartokime ne tik lotyniškus rašmenis, bet ir „aukštos prabos“ lietuvišką spaudinį.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra