Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai paminėti konferencija Seime

Autorius: Data: 2012-05-09, 15:25 Spausdinti

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

2012 m. gegužės 7 dieną Seime buvo surengta Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai paminėti skirta konferencija.

Kasmet gegužės 7-ąją Lietuvoje švenčiama Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. 1904 metais beveik po keturiasdešimt metų spaudos draudimo metų Rusijos caras grąžino lietuviams teisę savo leidinius spausdinti lotyniškomis raidėmis. Tik dėl neįtikėtinų protėvių pastangų ir atkaklumo, lietuvių tauta atgavo teisę ir laisvę nesislapstant kalbėti, rašyti ir skaityti lietuviškai.

Šia proga Lietuvos spaustuvininkų asociacija, Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija, vienydamiesi vertybiniu pagrindu, inicijavo šios dienos minėjimą Seime. Tai prasminga diena pagerbti protėvių atkaklumą ir narsą suvokiant, kad lietuvių kalba, knyga ir spauda yra tai, kas mus jungia bei vienija.

Konferencija prasidėjo Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės sveikinimu. Pasak jos, dabartinėje Lietuvoje minime daug ir įvairių švenčių, bet šiandieninė yra viena iš pamatinių. „Ne atsitiktinai ir mūsų Konstitucijos preambulėje pabrėžiama, kad šis pamatinis dokumentas priimtas visos lietuvių tautos, ne tik prieš amžius sukūrusios savo valstybę, bet ir per šimtmečius išsaugojusios savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius. Tad mūsų kalba, mūsų raštas ir spausdintas žodis yra vienas iš kertinių valstybės ir tautos gyvavimo pamatų. O istorija ir jos audros, kurias sėkmingai įveikėme, lėmė, kad spaudos laisvė ir tautos laisvė nuo pat dvidešimtojo amžiaus pradžios sutampa ir kuria viena kitą“, – sakė I. Degutienė.

Seimo Pirmininkė priminė, su kokiu jauduliu prieš du dešimtmečius laukdavome kiekvieno naujo „Sąjūdžio žinių“ numerio ir su ašaromis Sausio agresijos akivaizdoje vartėme redakcijas, spaustuvininkus ir visus Lietuvos žmones suvienijusį „Laisvos Lietuvos“ laikraštį. Pasak jos, šie ir kiti leidiniai turėjo brėžti kokybiškai kitokios žiniasklaidos laisvoje Lietuvoje gyvenimą.

„Prisimename ir su savotiška nostalgija, bet ir su džiaugsmu, kaip kažką, kas liko brangu ir artima. Tačiau linkėčiau visa tai prisiminti ne nostalgiškai. Juk anuomet kiekvienas naujas leidinys, kiekviena spaustuvė buvo kažkas naujo, kažkas nežinomo, kažkas – ką reikia kurti ir atrasti. Todėl linkėčiau prisiminti tą jausmą, kai atgimstanti lietuviška spauda buvo tarsi atsiveriantys vartai į naujoves, į galimybę kurti naujoviškai ir kokybiškai“, – sakė I. Degutienė.

Tačiau, Seimo Pirmininkės nuomone, šiandien vis dar yra ko siekti ir kur tobulėti. „Dabartinės elektroninės žiniasklaidos ir technologinių, internetinių naujovių akivaizdoje tai tampa vis aktualiau ir aktualiau. Nes mums visiems kyla naujas iššūkis – kūrybiškai padėti sugyventi informacinių technologijų naujovėms ir amžių išbandymus atlaikiusiam spausdintam žodžiui. Tikiu, kad Jums tai pavyks. Tikiu, kad ir Lietuvos žmonės nepraras to jausmo, kuris apima į rankas paėmus dar vis spaustuvės dažais kvepiančius: knygą, žurnalą, laikraštį. Kūrybiškus ir kokybiškus spausdinto žodžio nešėjus“, – sakė I. Degutienė.

Seimo Pirmininkė pabrėžė, kad šiandien dirbantys spaudos sektoriuje yra tokios kūrybos tęsėjai. „Jūsų rūpesčiu lietuviškas žodis šiandien saugo lietuvišką tapatybę. Geriau nei bet kas kitas žinote, kad spaudos laisvė – tai kartu ir moralinis įsipareigojimas tiesai, žmogiškumui, bendroms mūsų tautos ir visų tautų vertybėms. Šios gražios šventės proga noriu Jums visiems padėkoti: kurie kantriu kasdieniu darbu ištikimai tarnauja gimtajam žodžiui, kurių rūpesčiu esame ir – neabejoju – būsime gilių tradicijų, stiprių dvasinių šaknų tauta ir valstybė“, – sakė I. Degutienė.

Tebūna lietuviškas žodis laisvas, atsakingas ir gyvas.

Profesorius Domas Kaunas Seimo Pirmininkei dovanojo knygą „Auszros“ archyvas : Martyno Jankaus rinkinys“ tikėdamasis, kad ši suras laiko paskaityti, nes joje publikuojamai atskiri dokumentai, laiškai, taigi ir skaityti galima kaip atskirus fragmentus. Beje, tai nebuvo jai vienintelė dovanėlė. Dar buvo įteiktas modernios knygrišystės pavyzdys, kurį padovanojo pati autorė.

Renginio vedėjas Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius pastebėjo, kad dauguma konferencijos pranešėjų nenutoldavo nuo temos ir nepamiršdavo pasveikinti su švente. Pastebėčiau, kad dauguma nenutoldavo ir nuo piniginių reikalų, akcentavo šiandienines spaudos leidybos problemas.

Savo pranešime „Apie valstybę ir spaudą“ šventinėje konferencijoje Seime, skirtoje Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas sakė, kad patikrinti teiginio, jog spauda yra tautos valstybinė atmintis, pagrįstumą leidžia ilgaamžė Lietuvos valstybingumo istorija.

„Koks buvo valstybingumas, tokie buvo ir kalba, raštas, spauda. Tik tada, kai valstybės nelikdavo, savo valstybės siekius reprezentuoti imdavosi tauta, tokiais momentais įvykdydama ir didžiausius spausdinto žodžio vartosenos pertvarkymus. <…> Šiandien, kai nuo tų spaudos reiškinių mus skiria ne vienas dešimtmetis, o nuo 2004 metų pati Lietuva gyvena ne valstybinio, o privataus kapitalo integracinių procesų politika valdomame subregione, būtent, Europos Sąjungoje, Lietuvos spauda ir visa informacinė erdvė yra pasikeitusi sunkiai beatpažįstamai, nors kai kuriuos nacionalinius ypatumus išsaugojo“, – kalbėjo filosofas.

Spauda yra tautos valstybinė atmintis, tačiau šiandien spauda valstybei neatstovauja, konstatavo R. Ozolas.

Apibūdindamas šiandieninį valstybės ir spaudos santykį pranešėjas vienareikšmiai teigė, kad spauda valstybei neatstovauja, išskyrus galbūt knygas.

„Tai šen, tai ten bandoma atstovauti tautai, tačiau beveik be išimties visur valstybė tapatinama su valdžia, su partijomis. Kadangi valdžia beveik visuomet ir visiems yra bloga, o už partijas nieko blogesnio, atrodo, ir nebėra, tai ir Lietuvos valstybė beveik visiems yra bloga, net niekinga. „Šita valstybė“, „valstybėlė“, „provincija“ – tokių žodžių rieškučiomis semk – neišsemsi“, – pastebi R. Ozolas.

Vis dėlto, jo teigimu, valstybė Lietuvos spaudoje „bando kaišioti galvą“. „Norėtųsi, kad valstybės Lietuvos spaudoje būtų žymiai daugiau, nepalyginamai daugiau. Valstybę, kaip kriterijų, mūsų mąstyme pakeitė žmogus, kaip to reikalauja Žmogaus teisių deklaracija, ES konstituciniai dokumentai ir kiti tarptautiniai raštai. Štai čia, ties ta riba, man atrodo, mes ir pasimetėme. Ir valstybė, ir spauda. Nes kai aukščiausioji valdžia man sako, kad iki šiol nebuvusio masto emigracija žmogui yra gėrio galimybė ir galbūt net grynasis gėris, aš sakau, atsiprašau, ar tai jums nieko neprimena? Deja, kai reikia prabilti apie Lietuvos išsivaikščiojimą, Lietuvos spauda valgo karštą bulvę…“, – kalbėjo pranešėjas. Signataras išreiškė viltį, kad mūsų valstybėje liks nors vienas milijonas lietuvių ir sugebės pradėti viską iš naujo. „Bet ar už valstybės nugyvenimą atsakomybės galės neprisiimti spauda?“ – ne retorinį klausimą iškėlė R. Ozolas. Periodinėje spaudoje pasigendantis esmingos analitikos, jis pastebi, kad Lietuvoje laikraščiai yra „geriausiu atveju valstybės gyvenimo politiškai paspalvinta kronika, juodesni ar baltesni metraščiai“.

„Man atrodo, kad Lietuvoj gyventi yra labai įdomu ir darosi vis įdomiau. Mes įžengiame į baigiamąjį savo tautos išsivadavimo etapą, kai savo sąžinėje ir savo prote pradedame suvedinėti sąskaitas su laisve, jau imame suvokti jos ribas ir bandome apčiuopti, ką iš tiesų reiškia nepriklausomybė“, – įžvelgė signataras R. Ozolas.

Apie Lietuvą 2030“ papasakojo Ministro Pirmininko tarnybos Strateginio valdymo departamento direktorė Jurgita Šiugždinienė, o „Apie spausdintą žodį“ – Lietuvos spaustuvininkų asociacijos prezidentė dr. Erika Furman. „Apie laikraščius ir verslą“ kalbėjo dienraščio „Verslo žinios“ vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas. „Apie vietinę spaudą ir žmones“ supažindino nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos pirmininkė Vilija Butkuvienė. „Apie knygų leidybą“ kalbėjo Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentas Remigijus Jokubauskas. Jo nuomone, pastaraisiais metais išleistų knygų pavadinimų skaičius Lietuvoje smarkiai sumažėjo, jau nekalbant apie jų tiražus. „Apie lietuvių kalbą“ mąstė valstybinės kalbos komisijos pirmininkė doc. dr. Irena Smetonienė. Paskutinį pranešimą „Apie kitokią žurnalistiką“ pristatė žurnalistė, Vinco Kudirkos premijos laureatė Gražina Sviderskytė.

Tačiau tuo renginys dar nesibaigė. Dar laukė dviejų parodų atidarymas. „Apžvalginės spaudos draudimo laikotarpio leidinių“ parodos pristatymas – tai tarsi knygos praeities ir ateities susitikimas. Bibliofilo Vidmanto Staniulio parodoje eksponuojami unikalūs išsaugoti spaudos leidiniai, išleisti spaudos draudimo laikotarpiu, tyliai liudija apie lietuvių vienybę ir drąsa pasipriešinti draudimui spausdinti bei įvežti lietuviškas knygas lotynišku raidynu. Spaudos draudimo laikotarpio (1864–1904) leidinių paroda suskirstyta į keturias atskiras temas. Tai knygos spausdintos kirilica, kontrafakciniai leidiniai, Mažosios Lietuvos knygos, Užsienyje išleisti ir spausdinti leidiniai. Ypatingą ir gausiausią vietą parodoje užėmė kontrafakciniai leidiniai. Kontrafakciniai (suklastoti) vadinami tokie leidiniai, kuriuose sąmoningai nurodant ne tikruosius knygos išleidimo duomenis buvo stengiamasi apsaugoti nuo persekiojimų jos platintojus ir skaitytojus. Dažniausiai rašyti metai iki spaudos uždraudimo, nes anksčiau išleistas knygas platinti nebuvo uždrausta. Iki 1864 m. Juozapo Zavadzkio spaustuvėje buvo spausdinama daug lietuviškų leidinių. Iki spaudos uždraudimo išspausdintus, bet neišplatintus leidinius valdžia leido parduoti. Tuo sumaniai pasinaudota: buvo spausdinamos naujos knygos, tačiau jų metrikose sąmoningai buvo nurodomos ankstesnės datos. 1879 m. J. Zavadzkis gavo rusų valdžios leidimą išspausdinti porą lietuviškų maldaknygių lotyniškomis raidėmis. Mažosios Lietuvos spaustuvininkai, prisidengę šiais leidimais, sugebėjo išspausdinti daugiau kaip 800 pavadinimų knygų ir brošiūrų. Kontrafakcinių knygų išvaizda būdavo kukli. Leidėjai ir spaustuvininkai tenkinosi atsitiktinai pakliuvusiu ornamentu ar kita iliustracine medžiaga. Knygose su kukliais tituliniais lapais sutinkami įvairūs šriftų ir raidžių deriniai, naudojamos paryškintos atsklandos, gražesnės pirmosios tekstų raidės. Maldaknygės paprastai būdavo aptraukiamos ruda oda su kukliais ornamentais.

„Neabejoju, kad ši paroda aktuali ir reikalinga visai Lietuvai, – sakė V. Staniulis. – Retenybėmis tapę eksponatai liudija, kad nei keturis dešimtmečius trukę caro valdžios persekiojimai, nei griežtos bausmės neužgniaužė tautos siekio puoselėti savo tautiškumą kalbą ir raštą.“

Parodą atidarė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys. Bibliofilo veikla yra labai įvairiapusė. Tą liudija ir šio renginio metu jo dalintos padėkos pirmiesiems paminklo Pranui Vaičaičiui statybos rėmėjams – kolekcininkams Algimantui Muzikevičiui ir Algiui Krištopui, advokatams Rolandui Valiūnui ir Jauniui Gumbiui, Vilniaus kolekcininkų klubo vadovams, UAB „Autotoja“ generaliniam direktoriui Vytautui Naujaliui. Su gėlėmis į renginį atvyko ir Šakių rajono meras Juozas Bertašius, kuris globoja „Paminklo poetui Pranui Vaičaičiui fondą“. V. Staniulis ėmėsi naujo projekto ir norėtų įamžinti savo kraštiečio poeto Prano Vaičaičio atminimą paminklu Sintautuose.

Tai ne vienintelė paroda tą dieną Parlamento galerijoje. Dar įvyko ir Vilniaus dailės akademijos Grafinio dizaino katedros studentų knygų parodos pristatymas. Naujai į knygą pažvelgė Vilniaus dailės akademijos Grafinio dizaino katedros studentai – knygą pateikė kaip vientisą meno kūrinį. Studentai, pasirinkę jiems įdomią temą, kūrė tekstus, iliustracijas, patys rišo puslapius, kol galutinai suformavo išbaigtą knygos kūną ir turinį. Jų sukurtos knygos atitinka visus tradicinės knygos požymius – slepia savyje žinias, išsaugo, perduoda autoriaus pasaulėvaizdį, koduoja skaitančiojo-žiūrinčiojo atmintį, fiksuoja gyveno atkarpas. Autorinės, jaunų, studijuojančių žmonių sukurtos knygos išlaiko paslaptingą, rankomis sukurtos šilumos aurą, tampa unikaliu kolekcinės vertybės eksponatu. Tai savotiškai gražu ir pagirtina, tačiau mums, bibliofilams, maloniau laikyti rankose XIX a. maldaknygę ar kitą to meto leidinį. To jausmo neįmanoma apsakyti ir juo labiau aprašyti.

Nuotraukose:

1. LR Seimo rūmuose Vilniuje

2. Bibliofilas V. Staniulis (dešinėje)

Spauda , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra