Sparnuotas ne vien žodžiais bet ir darbais

Autorius: Data: 2011-09-15 , 10:12 Spausdinti

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

Vytautas Burinskas – vienas iš nedaugelio Alytaus kolekcininkų, įkūrusių privatų muziejų.

Vytautas nemėgsta, kai jį tituluoja kolekcininku. Pradėjo rinkti iš patriotizmo, pagrindinis noras – idėja perduoti patriotiškumo jausmą ateinančioms kartoms. Kaip ir daugelis pokario jaunuolių, jaunystėje svajojo tapti lakūnu, tačiau lėktuvo šturvalas taip ir liko svajonėse. Skaitydavo sovietines knygas apie aviaciją, lakūnų kovas Antrojo pasaulinio karo metais. O didžiausią įspūdį, norą ir siekimą tapti lakūnu jam sukėlė 1935 m. JAV išleista knyga P. Jurgėlos „Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas“. Pokario metais tokios knygos buvo nepageidaujamos tarybinių aktyvistų, tad ją skaitė paslapčiomis. Šią knygą iš kaimynų pasiskolino Vytauto tėvas, nes matė, kad sūnus domisi aviacija. Tais laikais Lietuvoje buvo kuriamas socializmas, o Vytauto pagarba Dariui ir Girėnui ėmė tokią santvarką jo sąmonėje griauti.

1983 m. spaudoje šmėkštelėjo žinutė, kad kuriamas kino filmas „Skrydis per Atlantą“ S. Dariaus ir S. Girėno žygdarbio 50-mečio proga. Jau pirmą demonstravimo dieną Vytautas nulėkė žiūrėti į kino teatrą „Jaunystė“. Nors jau 1983 m. lakūnų tėviškėse įvyko dideli minėjimai, tačiau spauda juos nutylėjo ir V. Burinskas to nežinojo, antraip į ten ir pėsčias būtų nuėjęs.

1984 m. su šeima važinėjo po Žemaitiją ir netoli Šilalės pamatė gražią medinę rodyklę su užrašu „Į Stasio Girėno tėviškę“. Iš karto sustabdė mašiną ir išlipo įsitikinti ar nesivaidena. Pasukęs ta kryptimi, maždaug už 15 kilometrų privažiavo Vytogalos gyvenvietę, o jos centre, prie kolūkio kontoros, stovėjo didelis paminklinis akmuo su užrašu „Stasio Girėno tėviškė“ bei gimimo ir žūties datos. Netoliese klėtelėje veikė muziejus, 1983 m. įkurtas Lietuvos aviatorių, o prižiūrimas tolimos Girskių (Girėno) giminaitės. Tas muziejėlis V. Burinską nepaprastai nustebino, pasirodė toks mielas ir gražiai sutvarkytas. Toks Dariaus ir Girėno žygdarbio, atlikto 1933 m. liepos 17 d., priminimas leido Vytautui suprasti, kad jis gyvena ne LTSR, bet Lietuvoje. Sunkiai sukeverzojo keletą sakinių atsiliepimų knygoje, tik neturėjo su savimi gėlių, kad padėtų prie paminklinio akmens, kur tuomet jų buvo daug, matėsi ir vainikų. Tvarkytoja, pastebėjusi V. Burinsko jaudulį, padovanojo keletą vokų su Dariaus ir Girėno atvaizdais bei atvirlaiškių, išleistų skrydžio 50-mečio proga. Tai ir buvo pirmieji kolekcininko būsimos ekspozicijos kertiniai akmenys. Ta moteris nurodė kelią ir į Stepono Dariaus tėviškę netoliese, bet tąkart į ją nevažiavo, o aplankė rudenį. Važiuojant namo, Vytauto mintys sukosi tik apie matytą muziejų, apie didvyrių gyvenimą, tikslą ir ryžtą. Jis mano, kad tokių žmonių Lietuvai ir dabar trūksta: drąsių, sąžiningų, stiprių dvasia, nesavanaudžių.

Po šio 1984 m. apsilankymo Vytautas neteko pusiausvyros, o savyje atsivėrusią tuštumą nusprendė užpildyti tik šių didžiavyrių pagerbimu, primindamas Dzūkijos krašto žmonėms apie žygdarbį. Jei šį skrydį būtų rėmusi valstybė ar turtingi asmenys, kaip kitus lakūnus, šturmavusius Atlantą, o jiems būtų likę tik sėsti ir skristi, kažin ar mes juos šiandien taip gerbtume. Bet jie atidavė ne tik savo turtą, santaupas, bet ir gyvybę vien tam, kad atliktų šį skrydį bei išgarsintų Lietuvą, apie kurią 1933 m. pasaulyje mažai kas ir žinojo.

1984 m. spalio 12 d. galutinai apsisprendė įkurti nedidelę ekspoziciją kolektyviniame sode „Berželis“, vasarnamio antrame aukšte. Nuo tos dienos prasidėjo eksponatų rinkimo vajus. Daugelis kolekcijos įsigijimo aplinkybių aprašyti užrašuose, kuriuos Vytautas veda iki šiol. Tokių įrašų ir trumpų tekstų yra parašęs apie 500. Eksponatams pašventė visus savaitgalius ir atostogas. Tuo metu dirbo Alytaus šaldytuvų gamyklos įrenginių komplektavimo skyriuje, tekdavo daug važinėti, o tai palengvino eksponatų rinkimą. Pabuvojo daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių, užeidavo į kraštotyros muziejus bei laikraščių redakcijas, teiraudavosi ir vietinių gyventojų, ar nežino liaudies menininkų, kuriančių ta tema. Redakcijose gaudavo publikacijų apie lakūnus, domėjosi, kur yra gatvių, pavadintų jų vardais. Pasirodė, kad tarpukario Lietuvoje tokių gatvių buvo apie 300, o bolševikai paliko tik 33. Viena iš tokių gatvių liko ir Alytuje. 1985 m. sudarė tokių vietų Lietuvoje žemėlapį. Tarp kitko, kolektyvinio sodo „Berželis“ taryba suteikė S. Dariaus ir S. Girėno vardą gatvelei, kurioje anksčiau veikė ekspozicija.

Daugiausiai eksponatų surinko Kaune, kuris tuo metu buvo pats patriotiškiausias miestas. Kolekcininkai rinkdavosi profsąjungų rūmuose, tačiau jų draugijoje nepritapo. Paprastai kolekcininkai turi daug įdomių dalykų, tačiau viską vertina pinigais. Tik viena patiko klube V. Burinskui – kad ten derėtis dėl daikto kainos nemadinga – mokėk, kiek prašo – kariška drausmė. Tuose rūmuose surasdavo siūlų galus, vedančius prie vertingų eksponatų. Kartais į paieškas išsiruošdavo vien sužinojęs miesto, miestelio ar kaimo pavadinimą. Klausinėdavo viešbučių tarnautojus, paštininkus, gydytojus – visus, kurie turi progos bendrauti su žmonėmis, lankytis jų butuose (1).

Žmonės sunkiai skirdavosi su daiktais, primenančiais Darių ir Girėną, o tai rodė jų pagarbą lakūnams. Pavyzdžiui, dėl vieno reto ženkliuko, išleisto JAV 1934 m., į Plungę teko važiuoti triskart ir mokėti didelius pinigus – 250 rublių. Įsiminė ir dar vienas epizodas kaime, netoli Plungės. V. Burinskas gavo informacijos, kad kažkoks gyventojas turi Dariaus ir Girėno nuotraukų. Pernakvojęs viešbutyje, anksti ryte susirado tą gražią senovišką sodybą, kieme sutiko pagyvenusį šeimininką ir iškart – prie reikalo. Tas pasakė, kad turi, ir nusivedė į seklyčią, kur garbingoje vietoje, tarp šventųjų paveikslų, kabojo padidinta Dariaus ir Girėno vinjetė, bet tik reprodukcija. Arti prie reprodukcijos neprileido, išskėtė rankas ir stūmė kolekcininką šalin, galbūt palaikęs stribų palikuonimi. Vytautas neįsižeidė, tik apsidžiaugė, kad yra tokių žmonių, kurie gerbia ir saugo mūsų tautos relikvijas.

Kitas įdomus epizodas buvo Varėnos rajone, kaime tarp miškų. Gavo labai miglotą informaciją, kad ten yra kažkas įdomaus. Ilgai klaidžiojo Ryliškių apylinkėse, kol surado labai reto paveikslo, išleisto JAV, vienintelio Lietuvoje, savininką. Tačiau šeimininkas į jokias kalbas nesileido – teko išvykti tuščiomis. Antrąkart važiavo su dviem buteliais degtinės, tačiau išvijo. Trečiąkart vežė paveikslą, kurio jau turėjo du egzempliorius, bet ir vėl nieko nepešė. Po poros savaičių – vėl į kelionę, rado tik žmoną, o ji ir sako: „Nu tu ir užsispyręs, imk greičiau ir dink, kol vyras negrįžo iš darbo“. Eksponatams įsigyti Vytautas iš viso išleido 14 000 rublių, neskaitant išlaidų kelionėms, benzinui. O benzino tikrai reikėjo, nes eksponatų medžioklėse „Žiguliais“ nuvažiuota ne vienas tūkstantis kilometrų.

Teko susipažinti su žymiais aviacijos veteranais, muziejininkais bei kolekcininkais, irgi rinkusiais medžiagą apie Darių ir Girėną: kauniečiu Jonu Čepu, Andriumi Dručkumi, Rimu Kundrotu iš Radviliškio. Susipažino su aviacijos istoriku Jonu Balčiūnu, lakūnu Vladu Kensgaila, kuris sukūrė „Lituanicos“ kopiją filmui „Skrydis per Atlantą“, aviacijos muziejaus įkūrėju Jonu Čepuliu ir daugeliu kitų. Nuo 1969 m. buvo prigijusi graži tradicija rengti aviacijos varžybas S. Dariaus ir S. Girėno taurei laimėti, kurios organizuotos iki 1989-ųjų nutrūko dėl lėšų stygiaus ir kitų priežasčių. Varžybų nugalėtojams Vytautas paruošė albumą su nuotraukomis ir komentarais. Surinko ir garsių Lietuvos lakūnų autografus: Vytauto Lapėno, Jurgio Kairio, Rolando Pakso, Leono Jonio bei kt.

Renkant eksponatus iš Rokiškio teko skubiai bėgti. Užėjo į redakciją pasidomėti, ar jie publikavo ką nors apie Darių ir Girėną. Išklausęs redaktorius čiupo už telefono ir skambino į saugumą, o V. Burinskas – atbulas pro duris, į automobilį ir skubiai dingo. Po to panašias įstaigas lankė atsargiau, o mašiną palikdavo atokiau, kad neįsidėmėtų numerių. Pasitaikydavo, kad, užsukus į oficialias įstaigas, imdavo klausinėti, kas jis toks, ar turi įgaliojimą.

Vieną 1985 m. rudens dieną Vytautas kambaryje išdėstė savo eksponatus. Pasikvietė Šaldytuvų gamyklos dailininką Petrą Lisauską, kuris atsivedė architektą Algirdą Mainelį, kad įvertintų surinktą medžiagą. Jie buvo maloniai nustebinti, o toks pripažinimas įpylė daugiau „parako“ ir Vytautas tapo fanatiku, tikinčiu savo užmojo sėkme. 1986 m. turėjo jau apie 1 000 eksponatų. Pasiėmęs ankstyvų atostogų, su P. Lisausku nuvažiavo į Vilnių apžiūrėti, kaip įrengtos parodų salės ir kaip jose pateikiama medžiaga. Grįžęs iš Vilniaus, Vytautas kibo į darbą, ruošdamas sodo namelyje vietą ekspozicijai. Čia daug padėjo P. Lisauskas. Taip praėjo visos atostogos, nuo to laiko užmiršo, kas jos apskritai yra ir visą laisvalaikį paskyrė lakūnams pagerbti.

1986 m. liepos 17 d. ekspozicija jau laukė lankytojų. Pirmieji atėjo kaimynai, artimieji, bičiuliai (2). Lietuvos sportinės aviacijos vadovai Alytuje organizavo varžybas S. Dariaus ir S. Girėno taurei laimėti – puiki įžanga ekspozicijai atidaryti – apsilankė ir lakūnai. Tačiau prieš atidarant muziejų, Vytautas pasikvietė Šaldytuvų gamyklos partijos sekretorių Vilių Valeiką bei komunistų partijos miesto antrąjį sekretorių Petrą Aleksandravičių ir teiravosi, ar nenusižengia įstatymams. P. Aleksandravičius pasakė, kad nieko blogo čia nėra, tai esąs istorijosfaktas. Kabojo vienas plakatas „Eikime tautos didvyrių keliais“ su Vytimi, trispalve. Jame buvusį Antano Juozapavičiaus portretą liepta uždengti, bet šio nurodymo Vytautas nevykdė.

Lankytojų sulaukė labai greitai, nes pagarsino spauda ir televizija. Ekskursijos atvykdavo su autobusais „Ikarus“, kurie vos tilpdavo siauruose sodo keliukuose. Didelėms žmonių grupėms 17 kvadratinių metrų patalpos buvo per mažos, tad ekskursijas tekdavo dalinti į dvi-tris dalis. Knygoje liko daug šiltų lankytojų atsiliepimų, žmonės klausinėjo, kas Vytautui visa tai padėjo padaryti, ar turi rėmėjų, ar neprieštaravo žmona. Iš pradžių žmona Lidija į vyro užmojus žiūrėjo skeptiškai, sakydavo, kad jis tik dėsto savo paveiksliukus ir žaidžia, bet vėliau jai patiko. Laukiamas ir jaudinantis susitikimas buvo 1986 m. rugsėjo 17 d., kai apsilankė S. Dariaus dukra Nijolė Dariūtė-Maštarienė. Nors apie tai Vytautas prasitarė tik vienam kitam pažįstamui, tačiau susirinko tokia minia alytiškių, kad tą susirinkimą reikėjo daryti prie namo, nes vidun visi netilpo.

Įsiminė vienas pagyvenęs kaunietis, politinis kalinys ar tremtinys, kuris atsiklaupė prieš trispalvę ir verkė, glostydamas ją, o paskui prabilo: „Aš visą laiką tikėjausi viešai pamatyti, ir štai matau Tave“. Kai jis atsikėlė ir apkabino Vytautą, tai ir šio akys sudrėko. Tokios akimirkos tikrai atstoja didžiausius pinigus. Pajunti, kad dirbai ne veltui. Ekspozicija veikdavo tik kai būdavo šilta, nuo gegužės iki spalio mėnesio. Beje, Dzūkijoje yra ir daugiau vietovių, kuriose – gyvas didvyrių atminimas. Kriokšlių kaime, netoli Varėnos, nuo 1983 m. kas treji metai minimos Dariaus ir Girėno žuvimo metinės. Dar 1933 m., žuvus lakūnams, buvo pasodinti du ąžuolai, tarp jų vėliau pastatytas didelis medinis kryžius.

Įsimintinais tapo 1987–ieji, kai Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo organizuotas mitingas Molotovo–Ribentropo pakto pasirašymo metinių proga. Ankstų rugpjūčio 23-osios rytą Vytautas jau buvo Vilniuje. Mašiną paliko užmiestyje, nes jautė, kad saugumas nesnaus. Visi mitingo dalyviai gavo po juodą kaspiną, kurį Vytautas išsaugojo kaip brangią relikviją. O po savaitės – skambutis rusų kalba Šaldytuvų gamyklos vadovams: imkitės priemonių prieš Burinską, kuris buvo mitinge.

Aukštas pareigūnas Vytautui aiškino: „Ką tu pridarei, tu uždarei kelius savo vaikams ir anūkams“. Šis atsakė: „Burinsku gimiau, juo ir numirsiu“. Tačiau vadovybė Vytauto nenuskriaudė ir viešai nepasmerkė. Tuometėje „Tiesoje“ buvo išspausdintas Jono Pangonio pasisakymas, smerkiantis tą mitingą. Susikūrus iniciatyvinei Alytaus Sąjūdžio grupei, į ją įstojo ir Vytautas, bet kai ten pamatė J. Pangonį, tokia Sąjūdžio sudėtis jam tapo nepriimtina. Į Sąjūdį įsijungė kartu su Dariaus ir Girėno ekspozicija, organizavo žymių žmonių grupę, kurioje buvo Jonas Balčiūnas – Lietuvos aviacijos istorijos draugijos pirmininkas, Vladas Kensgaila – aviakonstruktorius, lakūnas, Nijolė Dariūtė-Maštarienė, tautodailininkas G. Majorovas ir kt. Ši grupė 1987–1989 m. ruošdavo vakarones ir parodas miestuose bei miesteliuose, į kurias susirinkdavo daug žmonių. Iš viso buvo surengta 38 vakarai ir parodos. Parodoje Karo muziejuje apsilankė 60 000 žmonių (3). Vytautas turėjo „skrajojančios“ parodos variantą – viskas tilpdavo į „Žigulius“ (4). Vakaronių metu pavyko gauti įdomių eksponatų, susipažinti su įdomiais žmonėmis. Labai šiltai Vytauto Burinsko organizuotą grupę priimdavo Kaunas, Jonava, Anykščiai. Marijampolės kraštotyros muziejuje paroda veikė visą mėnesį, buvo pasamdytas gidas. Pradėta rinkti aukas Dariaus ir Girėno paminklo statybai. Nors surinkti 300 000 rublių ir nuvertėjo, bet pasiryžimas tą paminklą pastatyti buvo didelis (5).

Po pakilimo laikotarpio laukė nuosmukis ir sunkumai. Alytaus miesto vykdomojo komiteto pirmininkės Nijolės Januškevičienės dėka Vytautas Burinskas gavo patalpas miesto centre Vilniaus g. 13. Antrame aukšte ketino įkurdinti muziejų, o rūsyje – kavinę. Kai žmonės lankydavosi sodo namelyje, reikėdavo ir kavos. Todėl nutarta, kad šalia muziejaus tiktų ir kavinė (6). V. Burinskas puikiai suvokė, kad privatus muziejus išsilaikyti negalės. Todėl reikėjo ieškoti kitų galimybių. Veiklai plečiantis, ruoštasi ir našlaičių prieglaudos steigimui – kad būsimi Dariai ir Girėnai turėtų kur mokytis. Manyta įkurti ir skulptūrų skverelį šalia „Skrydžio“ (7).

Tačiau prireikė trejų su puse metų, kol buvo suremontuotos avarinės patalpos, reikėjo daug lėšų ir darbo. Viską padėjo įveikti V. Burinsko – statybininko gabumai ir darbštumas. Architektė Veronika Mainelienė, pastetebėjusi Burinskų šeimos darbštumą, projektą padarė nemokamai. Padėjo nemažai gamyklų ir privačių asmenų, iš kurių gauta apie 10 000 rublių. Tačiau tik 1993 m. liepos 10 d. Šv. Angelų sargų parapijos klebonas, kun. P. Dumbliauskas pašventino muziejų. Tą dieną susirinko Lietuvos „daristai“, su kuriais švęstos įkurtuvės. Prie muziejaus veikė ir dailės salonas, kur būdavo rengiamos įvairios parodos. Keletą metų džiaugtasi atliktu darbu, tačiau virš galvos jau kaupėsi debesys. Tais laikais „Skrydžio“ kavinė buvo prestižinė Alytuje, čia lankydavosi ne tik miesto „tėvai“, bet ir Seimo nariai. Vis tik net ir kol truko remontai, privalėjo mokėti nuomą (tarp kitko, šis namas 1989 m. numatytas griauti, tačiau įkvėpė pastatui antrą gyvenimą. Dukart dėl neaiškių priežasčių neleista privatizuoti patalpų, nors turėjo pirmenybę kaip investavęs daugiau kaip 50 procentų jų vertės. Neleista privatizuoti net priestato, kurį Vytautas mūrijo savo rankomis (8). Šlifuoti savivaldybės koridoriai, rašyti pareiškimai ir prašymai, daug kartų tą klausimą svarstė miesto taryba. Kavinės pajamų neužteko patalpų išlaikymui ir šildymui. Vien tik per 1995 m. muziejaus ploto nuoma įvertinta 7 000 litų, todėl teko išjungti šildymą (9). Taip prasidėjo „Skrydžio“ nuosmukis. Per žiemą apledėjo ir nyko eksponatai. Vėl rašyti pareiškimai savivaldybei, vyko svarstymai ir jautėsi valdininkų abejingumas. Daugelis valdininkų iš vis nematę ekspozicijos, jų akyse Vytautas su savo problemomis buvo labai nepageidaujamas. Dalis politikų net neslėpė savo ketininimų „prichvatizuoti“ Burinsko kavinę. Norėdamas išlaikyti eksponatus prieinamus visuomenei, svarstė atidavimo galimybes Marijampolei, iš kurios pats Vytautas Burinskas kilęs (10). Tik 1996 m. padarytos nuolaidos muziejui, bet jau įbrista į skolas ir tik mero Dobilo Kurtinaičio dėka pavyko išlikti muziejui Alytuje. Eksponatai liko V. Burinsko nuosavybe, o patalpos perduotos Alytaus kraštotyros muziejui. Pastate Vilniaus gatvėje 13 nusižudžius 2 žmonėms, prisiminta, kad dar nuo pokario laikų jis buvo laikomas prakeikta vieta. Tarpukaryje antrame aukšte veikė kino teatras. Vytautas teigia, kad neteikia skaičiui „13“ ypatingos reikšmės. Tiesa, į kavinę veda 13 laiptelių, o prie baro stovėjo 13 kėdžių (jų vėliau nebeliko, sumažinus kavinės ploto dydį). Vienintelis nepatogumas, kurį Vytautas patyrė 13 numeriu pažymėtame name – dideli miesto savivaldybės užkrauti mokesčiai. Tačiau po antros savižudybės pakviestas kunigas pašventinti (11).

Skrydžio“ muziejų gausiai lankė moksleivių ekskursijos. Muziejumi domėjosi ir pavieniai lankytojai. Sužinojęs apie ekskursijos atvykimą, Vytautas Burinskas mesdavo visus darbus ir atvažiuodavo specialiai į Alytų net iš kaimo, kur šiuo metu gyvena, kad supažindintų moksleivius su ekspozicija. Kai kuriems užsienio svečiams, besilankantiems Alytuje, tik viena vieta sukeldavo daugiau jausmų – „Skrydžio“ muziejus. Vytautas tik gailėdavosi muziejuje veikusios parodų salės, kuri dabar paversta saugykla. Tačiau net ir vėliau, praradus dalį patalpų, renginių tradicija išliko, tik jie vykdavo pačioje kavinėje: meno parodos, naujų knygų pristatymai. Pastaruoju metu Vytautas Burinskas į kolekcininkų klubus jau nevažinėja, bet kolekcija renkama toliau. Aišku, dabar originalių daiktų, susijusių su Dariumi ir Girėnu, nepasitaiko, viskas Kauno Karo muziejuje. Kaip teigė kolekcininkas, dabar daugiausia medžiojamos fotografijos, net ir laikotarpio po lakūnų žūties. „Skrydžio“ muziejuje saugoti 3 originalūs daiktai, tiesiogiai susiję su lakūnais: brezentinė lėktuvo skiautė, lėktuve buvęs vokas ir kortelė – bilietas, kurį nusipirkdavo norintys „palakioti“ su Dariumi ir Girėnu, kai šie rinko pinigus savo skrydžiui. Tačiau yra nemažai daiktų, susijusių su lakūnų šeimomis. Muziejuje saugoma metalinė „S“ raidė nuo paminklo, kuris buvo pastatytas Soldino miške, lakūnų žūties vietoje. Parvežta ir žemės iš Soldino. Eksponuojamas ir retas albumas su nuotraukomis, išleistas po žūties, pabuvojęs ir Sibire. Tą albumą Vytautui dovanojo buvusio Marijampolės burmistro žmona Stasė Maurukienė, su kurios šeima jis 15 metų (1941–1956) išbuvo Sibire (12). Akivaizdu, kad žmonės brangino didvyrių atminimą, jei vežėsi albumą kartu su savim į tremtį. Vytautas renka ne tik leidinius, straipsnius apie Darių ir Girėną, bet ir publikacijas apie save bei savo muziejų. Straipsnius apie save jis klijuoja į didelio formato albumą, pažymėdamas iš kokio laikraščio ar numerio paimta. Iš viso tokių straipsnių Lietuvos ir JAV spaudoje buvo apie 80. Kiti straipsniai telpa į 14 panašių albumų.

Kaip teigė kolekcininkas, nors lakūnu jis ir netapo, bet pagerbė didvyrių drąsą, ryžtą ir pasiaukojimą mūsų tautos labui.

Alytiškiai dažnai gali pamatyti jį gatvėje, visada kažkur skubantį, nepaprastai energingą, net ir sulaukus pagarbaus amžiaus. Niekada per gyvenimą nesurūkiusio cigaretės ir neišgėrusio taurelės žmogaus net žiemą negriebia ligos, jis vaikšto tiesus bei nepraradęs savigarbos.

Pasakojimą apie Vytautą galima baigti Justino Marcinkevičiaus įrašu atsiliepimų knygoje: „Pasigėrėtina, kad atsiranda žmonių, tokių, kaip Vytautas Burinskas, kurių dvasios sparnai tokie tvirti, o darbai tokie gražūs“.

2005 m. V. Burinskui teko išsikelti is patalpų „Skrydyje“. Savo bibliotekos dalį jis išdalijo, o likusius eksponatus perkėlė į savo namą kolektyviniame sode. Jo bibliotekoje dominavo meno leidiniai, knygas ženklindavo autografu ir įrašydavo numerį.

Literatūra:

1. Petrauskienė B. Lyg tie tėviškės vyturiai // Žvaigždutė. 1988. Nr. 7. P. 5.

2. Rutkutė V. V. Burinsko „Skrydis“ – „Lituanikai“ atminti // Ramovė. 1993. Nr. 41. p. 2.

3. Krušinskaitė R. Gyvenimas skirtas „Lituanikai“ // Lietuvos žinios. 2002. Nr. 97. P. 24.

4. Gečas S. Muziejus prasidėjo nuo kelio rodyklės // Liaudies kultūra. 1990. Nr. 5 – 6. P. 40.

5. Burinskas V. „Skrydis“ // Dainava. 2000. Nr. 1. P. 63.

6. Tubienė A. Nebiznieriškas vaizdelis // Aljansas. 1994. Nr. 6. P. 39 – 41.

7. Rimkus H. „Įgulos“ „Skrydžiui“ – sėkmės // Alytaus naujienos. 1993. Nr. 37. P. 2.

8. Pinkevičienė S. Jau šešiolika metų drauge su S. Dariumi ir S. Girėnu // Alytaus naujienos. 2000. Nr. 134. P. 5.

9. Kazlauskienė D. Skrydis į nežinią // Respublika. 1997. Nr. 4. P. 3.

10. Vedlugaitė E. Privataus muziejaus likimas – valdybos rankose // Lietuvos aidas. 1999. Nr. 14. P. 8.

11. Krušinskaitė R. Dažnos savižudybės – naujas ir žiaurus reiškinys Alytuje // Dainavos žodis. 2002. Nr. 25. P. 1.

12. Salys A. V. Burinsko aistra // TV savaitė. 2000. Nr. 28. P. 3.

 

Manomenas.lt – čia galite rasti daugiau informacijos apie Lietuvos menininkus, jų darbus bei kitą naudingą informaciją iš meno sektoriaus.

Muziejai , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra