Spalio 16–oji – Mažosios Lietuvos genocido diena

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

1944 m. spalio 16 d. į Karaliaučiaus kraštą įsiveržė Baltarusijos III fronto kariuomenė. Taip prasidėjo Mažosios Lietuvos genocidas, per kurį buvo išžudyta 328 tūkstančių vietinių civilių gyventojų (iš jų beveik 130 tūkstančių lietuvių kilmės žmonių), o likę 102 tūkstančiai 19471949 m. deportuoti.
 
Pirmąjį raudonojo teroro etapą išgyvenę gyventojai buvo grūdami į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio koncentracijos stovyklas. Čia jie kentė patyčias, mirė nuo šalčio, ligų, bado. Tūkstančiai Mažosios Lietuvos pabėgėlių nuskendo Baltijos jūroje, sovietų torpedoms nuskandinus laivus.
 
Rusija, norėdama užmaskuoti nusikaltimus, ištrinti šios vietos nužudytų žmonių palikimą, neteisėtai kolonizavo Karaliaučiaus kraštą, o jo vietovardžius pakeitė į rusiškus.
 
Fuldoje (Vokietija) atsikūrusi Mažosios Lietuvos taryba 1947 m. paskelbė Protestą dėl Karaliaučiaus krašto genocido ir jo kolonizavimo. 2006 metais spalio 16oji Seimo nutarimu paskelbta Mažosios Lietuvos genocido diena.
 
Plačiau www.mazoji-lietuva.lt
 
„Kuo čia dėtas karas? Štai pas mane krepšyje vokiška knygelė, išleista Karaliaučiuje prieš dvidešimt metų, „Rusų kariuomenė Rytų Prūsijoje.“ Ten apie 1914 metų rugpjūtį. Rašė vokiečių istorikas – tarnautojas valdininkas, nacionalistas. Stengėsi suieškoti viską, ką galėjo rasti blogo apie rusus. Ir ką gi? Du išprievartavimo atvejai, nusikaltę kazokai sušaudyti. Keletas apiplėšimo, sumušimo atvejų, vienas ar du žmogžudysčių atvejai. Ir kiekvieną kartą rusų karininkai įsikišdavo, nutraukdavo, nubausdavo. Vokiečių autorius išvardina visas išpjautas vištas, visus sulaužytus vaismedžius, visus antausius. Kur tik gali, kalba apie nekultūringumą, barbariškumą, išgiria savo burmistrus, kurie, esą, gynė gyventojus… Šiandien skaityti visa tai baisu. Supranti, baisu ir gėda. Juk tai buvo carinė kariuomenė. O mes? Kiek kartų mes prastesni, bjauresni.“
(Lev Kopelev, Chranitj večno, Kniga 1, M., 2004, p. 152)
 
Skaitytojo atsiųsta versta medžiaga:
 
Įsiveržus raudonajai armijai į Rytprūsius, vargu ar nuo jos teroro išsigelbėjo bent vienas civilis asmuo. Moteris raudonarmiečiai prikaldavo prie daržinių durų, ant apverstų vežimų, išprievartaudavę traiškydavo tankais. Vaikus lygiai taip pat žvėriškai žudydavo. Keturiasdešimt prancūzų belaisvių, kurie dirbo pas vokiečius ūkininkus raudonarmiečiai sušaudė. Lygiai taip pat buvo sušaudyti vokiečių komunistai. Šių karių veiksmų negalima pavadinti pavienio žiaurumo atvejais. Tai buvo suplanuotas, metodiškai parengtas sadistinis taikių gyventojų naikinimas, neturintis analogų pasaulio istorijoje.
 
Iš folksšturmo kario Karlo Pateko raporto: „Ūkio kieme stovėjo vežimas, prie kurio buvo prikaltos kelios nuogos moterys, prie daržinių vartų taip radome nukryžiuotojo poza prikaltas nuogas moteris.“ „Kituose namuose radome iš viso 72 žiauriai nužudytas moteris ir mergaites, taip pat 74 metų vyrą.“
 
Net patiems sovietiniams ideologams ir istorikams Rytprūsių tragedija yra labai nepatogi. Sovietų karo istorikų Maskvoje išleistoje „Didžiojo Tėvynės Karo istorijoje“ rašoma: „Ne visi tarybiniai kariai suprato ir žinojo kaip elgtis Vokietijoje. Pirmomis mūšių Rytprūsiuose dienomis būta atskirų netinkamo elgesio faktų.“
 
Tačiau yra ir kita, nepagražinta istorija. Istorikas Klausas Nordbuchas savo knygoje „Sąjungininkų planai ir veiksmai naikinant vokiečių tautą“ rašo: „Karinė ir politinė raudonosios armijos vadovybė aktyviai ir intensyviai ragino raudonarmiečius prievartauti vokiečių moteris ir plėšti vokiečių miestus, vien ko vertas liūdnai pagarsėjęs raudonosios armijos ideologo Iljos Erenburgo raginimas sovietiniams kariams prievartauti, užmušinėti net nėščias moteris ir vaikus.“
 
Iš sovietų karių, paimtų į nelaisvę vokiečiams parodymų:
 
„Prieš atakuojant vokiečių miestus sovietų karininkai ir politiniai darbuotojai davė mums instrukcijas, pagal kurias užimtuose miestuose mes galėjome plėšikauti, o su civiliais gyventojais elgtis savo nuožiūra. Moteris buvo leista prievartauti.“
 
„Būrio vadas dar prieš dvi savaites iki raudonosios armijos įžengimo į vokiečių žemes leido mums plėšikauti.“
 
„Įėjus į vokiškas teritorijas kuopos vadas mums pasakė, kad leidžiama plėšti ir kėsintis į vokietes.“
Vienas žymiausių D. Britanijos karo istorikų Maksas Hastingas savo knygoje „Armagedonas. Mūšis dėl Vokietijos 19441945 metais“ teigia, kad tai, kas įvyko pirmųjų atakų Rytprūsiuose atveju buvo tik įžanga į tolesnius raudonosios armijos žvėriškumus Vokietijos teritorijoje. Apie 100 milijonų žmonių, atsidūrusių raudonosios armijos gniaužtuose, turėjo išgyventi tokius baisumus, kokių dar nežinojo pasaulio istorija.
 
Sovietų ideologų mitai apie tai, kad raudonosios armijos kariai neva keršijo už fašistų piktadarybes SSRS teritorijoje yra niekiniai. Kad fašistinės armijos kariai užimtose teritorijose būtų panašiai elgęsi, faktų nėra.
 
Yra kitų, sovietinei pusei nepalankių įrodymų.
 
Fašistinei Vokietijai 1941 birželio 22 dieną smogus prevencinį smūgį SSRS ir užėmus dalį jos teritorijos, vokiečių kariai pamatė nesuskaičiuojamus sovietinės armijos žiaurumus jos pačios teritorijoje. Vokiečių karo veteranas Volfgangas Divere yra išleidęs vokiečių karių laiškų rinkinį „Sovietų Sąjunga vokiečių kareivių akimis“. Ištrauka iš eilinio Fredo Falbingelio laiško: „Aš mačiau Lvove kalėjimus, tokius, kokius juos paliko besitraukdami bolševikai. Kalėjimuose radome žmones nupjautomis ausimis ir nosimis. Jie (bolševikai) besitraukdami prikalinėjo vaikus prie sienų, padeginėjo krūvas lavonų. Tvaikas buvo sunkiai ištveriamas. Panašius vaizdus mačiau Ternopolyje, ir Trebolve.“
 
Vokiečių armijos kareiviai, eiliniai Polis Rubeltas, Karlas Safneris, leitenantas Lorencas Valteris savo laiškuose aprašo matę žvėriškai nukankintus 12 000 Vakarų Ukrainos gyventojų, kuriuos rado Lvove, kai iš jo pabėgo bolševikai.
 
Vokiečių karių, papuolusių raudonajai armijai į nelaisvę laukdavo ne ką geresnis likimas. Tingėdami juos lydėti į karo belaisvių stovyklas raudonarmiečiai juos dažniausia nušaudavo, neva „dėl pabėgimo galimybės“.
 
Tačiau labiausia nuo raudonosios armijos žvėriškumų nukentėjo Rytprūsiai. Pamatę gražius Rytprūsių miestus ir tvarkingus kaimus, prižiūrėtus kelius, iš sovietinio purvyno atėję raudonarmiečiai darydavosi dar nuožmesni ir žiauresni: „Fašistai gyvena geriau už mus“.
 
Aleksandras Solženycinas savo „Gulago Archipelage“ rašo: „Visi mes žinojom, kad vokietes galima prievartauti ir žudyti. Tai buvo laikoma pasižymėjimu mūšyje“.
 
Raudonosios armijos 72 divizijos vertėjas Gavrilas Tiomkinas sako: „Geriausias būdas atkeršyti priešui yra išniekinti jo moteris“.
 
Jau 1941 metų lapkričio 17 dieną Stalinas išleido slaptą direktyvą № 0428, kurioje įsakė vokiečių armijos uniformomis persirengusiems diversantams perėjus į priešo teritoriją žudyti taikius gyventojus.
 
Žvėriškas raudonosios armijos elgesys su taikiais gyventojais iššaukė neregėtą vokiečių tautos pasipriešinimą. Nebuvo nuožmesnio pasipriešinimo, kokį sovietinei armijai parodė Karaliaučius. Vien mūšiuose dėl Rytprūsių raudonoji armija neteko daugiau negu 600 tūkstančių karių, tai yra tiek, kiek sąjungininkai neteko per visą karą Vakarų Fronte.
 
Tačiau kapituliavus Vokietijai vokiečių tautos genocidas dar nesibaigė. Prasidėjo vokiečių, gyvenusių už Vokietijos ribų, etninis valymas. Istorikas Ingmaras Pustas knygoje „Šauksmai iš pragaro. Tragiška Sudetų vokiečių lemtis“ rašo, kad raudonoji armija, pritariant JAV ir D. Britanijai, iš savo namų į etninę Vokietiją ištrėmė: 2,3 milijono vokiečių iš Rytų Prūsijos, 0,6 milijono iš Dancingo (Gdansko), 3,1 milijono iš Žemutinės Silezijos, 3,4 milijono iš Aukštutinės Silezijos, 0,9 milijono iš Brandenburgo, 1 milijoną iš Pomeranijos, 0,3 milijono iš Vakarų Prūsijos, 1 milijoną iš Poznanės, 1 milijoną iš Vartegau. Tai sudaro 13 milijonų iš savo namų išvarytų vokiečių. Prie šio milžiniško skaičiaus reikia dar pridėti 3 milijonus Sudetų vokiečių ir 1,5 milijono vokiečių iš Jugoslavijos, Vengrijos ir Rumunijos. Tai sudaro 18 milijonų ištremtų vokiečių, iš kurių 2,5 milijono žuvo šio baisaus etninio valymo metu. Deja, šių civilių ir nieko nekaltų žmonių šauksmų pasaulis eilinį kartą neišgirdo.
 
Piteris Hedrukas, 2007 lapkritis, gulag.ipvnews.org

www.patriotai.lt

Nuotraukoje: Spalio 16–oji minima kaip Mažosios Lietuvos genocido diena

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra