Sovietų valdžios kova su Vatikanu pirmuoju okupacijos dešimtmečiu

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Pirmaisiais pokario metais, maždaug iki 1950 m., SSRS vedė ypač plataus masto kovą su Vatikanu. Tai nebuvo vien propagandinė ar valstybės vidaus “poreikiams” skirta kova, ji tiesiogiai palietė milijonus žmonių, skaudžiausiai – rytų apeigų katalikus, kurie Vakarų Ukrainoje, Rumunijoje, Čekoslovakijoje buvo prievarta prijungti prie Stačiatikių Bažnyčios.
Pokario metais sovietinė valstybė viešai nesikišo į konfesinius dalykus. 1942–1943 m. SSKP pakeitė savo bažnytinės politikos metodus – Sovietų valdžia pasitraukė į šešėlį, bažnytinius projektus imta vykdyti ne valstybės, bet pačių dvasininkų, Bažnyčių rankomis. Patikimiausia vykdytoja tapo Maskvos patriarchija, kurios vadovybė (po beveik totalaus Rusų Stačiatikių Bažnyčios sunaikinimo tarpukariu) ieškojo būdų išgyventi sovietinėje valstybėje. Vyriausybės pasiūlytas bendradarbiavimas užsienio ir vidaus politikoje buvo jai tikras išsigelbėjimas. Pagaliau sovietinei valstybei reikėjo stiprios, įtakingos stačiatikybės, tiesa, savanaudiškam tikslui – įgyvendinti jos globalius projektus.
Pirmiausia panagrinėkime, kokios buvo konfrontacijos su Vatikanu priežastys? Juk, atrodytų, Stalinui, gebėjusiam labai radikaliai pakeisti savo politiką Rusų Stačiatikių Bažnyčios atžvilgiu ir besinaudojusiam gerų santykių su ja vaisiais, visai nevertėjo komplikuoti santykių su Katalikų Bažnyčia, tuo labiau kad į SSRS sudėtį ar įtakos zoną pateko milijonai Vidurio Rytų Europos katalikų.
Antra, kokiomis priemonėmis kovota su Vatikanu, jo įtaka Lietuvoje? Kokios buvo šios kovos pasekmės?
Konfrontacijos su Vatikanu priežastys
Naujausioje rusų istoriografijoje vyrauja nuomonė, kad besibaigiant karui Stalinas neketinęs persekioti SSRS lotynų ir graikų apeigų katalikų, laukęs patogaus momento normalizuoti santykius su Vatikanu. Tačiau pastarasis nesupratęs jam siunčiamų “signalų”, nepakeitęs antikomunistinių pozicijų, požiūrio į “bedievišką bolševikų režimą”. Todėl sovietinė vyriausybė atsisakiusi ieškoti kompromiso. Kitaip tariant, jei Vatikanas būtų buvęs draugiškesnis sovietiniam režimui, SSRS Katalikų Bažnyčios nebūtų ištikęs toks tragiškas likimas. Šie teiginiai grindžiami daug žadančiais paties Stalino ir kitų vyriausybės narių pasisakymais (susitikimuose su užsienio žurnalistais, dvasininkais jie tikino, kad SSRS pasirengusi bendradarbiauti su Vatikanu, gerbti katalikų teises), kad iš karto, 1944–1945 m., okupuoto Pabaltijo, Vakarų Ukrainos bei Vakarų Baltarusijos, Lenkijos ir kitų šalių katalikai bei unitai nebuvo persekiojami.
Taikus sovietinės Maskvos ir Vatikano sambūvis, žinoma, galėjo būti įmanomas, bent vienai šaliai užėmus nuolaidžias, kompromisines pozicijas. Tačiau tuo metu nei viena šalis nesijautė silpnesnė ar klydusi. Tai buvo dviems skirtingoms pasaulėžiūrinėms sistemoms atstovavę antipodai. Tiesa, karo metais Stalinas pradėjo bendradarbiauti su Rusų Stačiatikių Bažnyčia ir pristabdė ateistinę propagandą. Tačiau tai buvo bažnytinės, o ne religinės politikos permainos. SSKP(b) CK niekas nesirengė revizuoti marksizmo–leninizmo ir atsisakyti vieno iš kertinių jo postulatų apie religiją – “opiumą liaudžiai”.
Antra vertus, Katalikų Bažnyčia, Vatikanu Rusijoje niekuomet nepasitikėta. Bresto unijos kritika, jos likvidavimas XIX a. leido sukurti įtaigų agresyvios, prozelitizmu suinteresuotos katalikybės įvaizdį, kuris eksploatuojamas iki šiol. Reikėjo iš tiesų didelių pasaulėžiūrinių permainų ar politinių interesų, norint istorinį priešiškumą pakeisti pasitikėjimu. Politiniai interesai SSRS realizuoti be pasaulėžiūros revizijos, kuri neišvengiamai būtų paskatinusi paties režimo liberalėjimą. Net palyginti silpnos prokomunistinės partijos “liaudies demokratijos” šalyse 5–6 deš. nedarė nuolaidų Katalikų Bažnyčiai, greitai  eliminavo ją iš viešojo politinio, kultūrinio gyvenimo. Taikus sambūvis su Vatikanu, kuris to meto retorika vadintas “fašizmo sąjungininku”, “dviejų pasaulinių karų kurstytoju” ir pan., buvo galimas tik tol, kol nebuvo parengta kovos su juo strategija ir neįsibėgėjo konkrečios kampanijos.
Tad Stalinui viešai besamprotaujant apie sąžinės laisvės būtinybę, sovietinė vyriausybė dar nesibaigus Antrajam pasauliniam karui rengė visiškai slaptus dokumentus – kovos su Vatikanu pasiūlymus.
Maskvoje 1945 m. buvo sumanyti ir imti įgyvendinti du globalūs projektai; mėginta suorganizuoti stiprią opoziciją Vatikanui – visų nekatalikų Bažnyčių bloką. Jį įgyvendinti pavesta Maskvos patriarchijai. “… Rusų stačiatikių bažnyčia, praeityje nedėjusi pakankamai pastangų kovai su katalikybe, dabartiniu metu gali ir turi suvaidinti svarbų vaidmenį kovoje prieš Romos katalikų bažnyčią (ir prieš unitus), ginančią fašizmą ir siekiančią įtakos pokariniame pasaulio sutvarkyme”, – rašė Rusų stačiatikių bažnyčios reikalų tarybos (toliau – RSBRT) prie SSRS MT pirmininkas Stalinui.
Planuota Patriarchijos vardu sušaukti Maskvoje pasaulinę visų krikščionių (nekatalikų) Bažnyčių konferenciją, turėjusią tikslą “izoliuoti Vatikaną ir sumenkinti popiežiaus autoritetą”. Joje numatyta demaskuoti “profašistinę ir antidemokratinę Vatikano liniją prieš karą”, “Vatikaną kaip hitlerizmo globėją dabartinio karo metais”, “Vatikano mėginimus kištis į pokarinį pasaulio sutvarkymą” ir pan.
Prie šio projekto grįžta 1947 m. Religines permainas turėjo vykdyti Maskvos patriarchija, tapdama tarptautinio krikščionių judėjimo iniciatore. Kremliuje projektuotas jos „Kreipimasis į viso pasaulio krikščionis“ apie jų „pareigą padėti katalikams išsilaisvinti iš papizmo“. Kreipimąsi parėmus SSRS ir užsienio stačiatikių, baptistų, metodistų, senkatalikių, anglikonų, koptų ir kai kurioms katalikų bažnyčioms Maskvoje būtų kuriamas naujo judėjimo centras, sušaukta pasaulinė krikščionių Bažnyčių konferencija.
Iš karto reikia pasakyti, kad tokia konferencija neįvyko, tačiau gana toli pažengta telkiant autokefalinių Stačiatikių Bažnyčių opoziciją Vatikanui. Įvairiomis progomis Maskvoje įvyko keli Rytų Stačiatikių Bažnyčių vadovų bei atstovų susirinkimai, kurių dienotvarkėje daug vietos skirta Vatikano kritikai, pasirašytos rezoliucijos, kuriomis ne tik pasmerktos „antikrikščioniškos“ katalikybės dogmos, bet ir rašyta: „Vatikanas – tai tarptautinių intrigų prieš tautų, ypač slavų, interesus centras; tarptautinio fašizmo centras“ ir pan. Šios rezoliucijos pasiekė pasaulio šalių spaudą, buvo skaitomos stačiatikių cerkvėse, taip pat ir Lietuvoje.
Antrasis projektas – mėginimai sukurti “autokefalines”, nuo Vatikano atskilusias katalikų bažnyčias. Pirmiausia tokią bažnyčią mėginta sukurti SSRS. Religinių kultų reikalų tarybos (toliau – RKRT) prie SSRS LKT pirmininkas 1945 m. gruodį informavo Staliną, kad Taryba ištyrė galimybes sudaryti aukštų vadovaujančių dvasininkų grupę, “kuri galėtų ne tik deklaratyviai pareikšti apie savo pritarimą sovietinei valdžiai ir pasirengimą su ja bendradarbiauti, bet ir nutraukti ryšius su Vatikanu, kuriant SSRS autokefalinę katalikų bažnyčią”. Jis tuomet buvo priverstas konstatuoti, kad projektas neįmanomas, nes nei vienas katalikų vyskupų jo neįgyvendins. Tačiau projekto neatsisakyta.
Pagrindiniu kovos su Vatikano įtaka taikiniu SSRS tapo rytų apeigų (unitų) Bažnyčia Vakarų Ukrainoje. Ten Patriarchija gavo ypač didelių nuolaidų, turėjusių sustiprinti stačiatikybės prestižą bei įtaką. Analogiškos politikos regionu kuriam laikui tapo ir Lietuva, vienintelė respublika, kur katalikybė buvo absoliučiai vyraujanti.
Kovos su Vatikanu bei jo įtaka Lietuvoje priemonės
Pirmiausia, Lietuvos Katalikų Bažnyčia neteko visų legalių ryšių su Vatikanu. Jie buvo nutraukti dar 1940 m., po karo neatnaujinti. Jei “liaudies demokratijos” šalių vyskupams leista nuvykti į Romą ir sugrįžti, kurį laiką dirbo Vatikano atstovybės, tai Lietuva iš karto atsidūrė už “geležinės uždangos”. Pogrindžio mėginimai pranešti žinias apie Lietuvos Bažnyčios gyvenimą buvo sėkmingi, tačiau pasiekti labai didele kaina – “už antisovietinę veiklą ir šnipinėjimą” įkalinti kunigai Pranas Račiūnas ir Kamilis Velymanskis, vargdienių seserų kongregacijos vienuolės Uršulė Novickaitė ir Emilija Burokaitė (visi jie 1947–1948 m. susitiko su Maskvoje dirbusiu JAV piliečiu kun. Antonijumi Laberže, šiuos ryšius su “Vatikano agentu ir JAV šnipu” nesunkiai išsiaiškino KGB). Romą 1948 m. spalį pasiekė ir kunigo Juozo Stankūno parašytas memorandumas popiežiui Pijui XII apie Lietuvos Bažnyčios padėtį, tačiau autorius buvo įkalintas 25 metams pataisos darbų lageryje.
SSKP politiką Lietuvoje pokariu lėmė bendra jos linija, pasitikėjimas Maskvos patriarchija. Tad pirmosiomis 1945–1946 m. direktyvomis Lietuvoje siekta sustiprinti Rusų Stačiatikių Bažnyčios pozicijas ir jos priedangoje kovoti su “reakcine katalikybe”, Vatikano įtaka.
Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje gavo daug privilegijų: po karo atstatytos cerkvės ir vienuolynai (pvz., moterų vienuolynas su cerkve, į kuriuos 1944 m. liepą pataikė bomba, per keletą metų atstatyti iš griuvėsių), atidaryta dvasinė seminarija, į Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno cerkvę iš vieno Maskvos muziejų grąžintos stačiatikių šventųjų relikvijos; ruoštasi įkurti misijų broliją (turinčią teisę leisti bei platinti religinę literatūrą, užsiimti labdara ir pan.), pradėti laikyti stačiatikių pamaldas lietuvių kalba, perduoti stačiatikiams kelias katalikų bažnyčias ir t.t. Stačiatikių šventikai paskirti net į tas cerkves, kurias lankė 40–100 žmonių.
Visos šios “priemonės” turėjo sustiprinti Lietuvoje stačiatikybės pozicijas. Kartu 1944–1948 m. RSBRT prie SSRS MT reikalavo, kad Lietuvos stačiatikių vyskupijos vadovai pradėtų “kovą” su katalikybe, t.y. jos dogminės kritikos, diskreditavimo ir pan. propagandą.
Net ir turėdama sąjunginės valdžios užnugarį, Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje nepajėgė konfrontuoti su vyraujančia katalikybe. Negausi, rusakalbė, lietuvių visuomenei bei kultūrai svetima Bažnyčia neįstengė tokios misijos atlikti. Be to, stačiatikybės pozicijų stiprėjimas nebuvo priimtinas Lietuvos KP ir MT vadovams. 1944–1949 m. vykdant labai radikalią Katalikų Bažnyčios struktūros naikinimo politiką, Lietuvos SSR vadovybė neketino savo „laimėjimais“ dalintis su kuria nors konfesija. Ji iš esmės blokavo sąjunginės valdžios inspiruotas stačiatikybės sustiprinimo pastangas, savo religinėje politikoje vadovavosi ne pokarine, o 3–4 dešimtmečio SSKP patirtimi. Sovietinės Lietuvos valdžios tikslas buvo maksimaliai apriboti katalikybės įtaką, ją diskredituoti. Tuo tarpu stačiatikybės protegavimas jai nedavė jokių politinių dividendų, atvirkščiai, – kėlė visuomenės nepasitenkinimą ir spendė propagandinius spąstus. Iki 1948 m. rudens Lietuvos SSR valdžiai pagaliau pavyko įtikinti sąjunginę vyriausybę atsisakyti Stačiatikių Bažnyčios potencialo, kovojant su katalikybės įtaka.
RKRT įgaliotinis Alfonsas Gailevičius dar 1945 m. siūlė savo vyresnybei Maskvoje atsisakyti stačiatikybės protegavimo, ir siūlė kitą katalikybės silpninimo planą: “iškelti katalikų autokefalinės bažnyčios Lietuvos SSR organizavimo klausimą”.
Tad lygiagrečiai buvo “dirbama” ir kitomis kryptimis – tiesiogiai naikinant ir pagal sovietinius įstatymus pertvarkant Katalikų Bažnyčios struktūrą (uždarytos 3 iš 4 dvasinių seminarijų, sunaikinti visi vienuolynai, įkalinti vyskupai ir sujungtos vyskupijos, kunigai galėjo dirbti parapijose tik su RKRT įgaliotinio registracijos pažyma ir kt.), taip pat mėginant sukurti Lietuvoje “autokefalinę”, nuo Vatikano nepriklausomą Katalikų Bažnyčią.
Pastarasis planas buvo labai patrauklus, bet sunkiai įgyvendinamas. Pirmiausia reikėjo surasti “veikiančius asmenis”, savotišką “iniciatyvinę grupę” – pakankamai daug įtakingų sovietų valdžiai lojalių dvasininkų.
Tam buvo surengtos 3–4 akcijos. Išsiaiškinus, kad nei vienas Lietuvos vyskupų neketina atsiskirti nuo Vatikano, KGB mėgino tarp Lietuvos kunigų inspiruoti “judėjimą už katalikų bažnyčią be Vatikano”. Agentūrai duotas nurodymas parašyti “mokslinę” brošiūrą, kaltinančią Vatikaną veikimu prieš lietuvių tautinius interesus. Ją platinant tarp kunigų (padaugintą rotatoriumi, kaip pogrindžio leidinį) tikėtasi išsiaiškinti jų nuotaikas, politines pažiūras, brošiūroje išsakytoms mintims pritariančius įtraukti į “judėjimą”.
Nors 1946 ir 1948 m. buvo parašytos net dvi prieš Vatikaną nukreiptos brošiūros, bet neatsirado svarbiausios šio sumanymo grandies vykdytojų – kunigų ar kitų įtakingų asmenų (tokių ieškota ir tarp buvusių krikščionių demokratų veikėjų), kurie būtų galėję jas išplatinti ir imtis agitacijos.
1948 m. pradžioje pradėjęs eiti pareigas naujas RKRT įgaliotinis Bronius Pušinis labai energingai ėmėsi sovietizuoti Bažnyčią, taip pat projektuoti jos atskilimą nuo Vatikano. Jo sumanymas buvo gana paprastas: Kaune ir Vilniuje (vėliau išryškėjo ir Alytaus, Kalvarijos, Kretingos bei Lazdijų apskritys) sudaryti “tautinės bažnyčios placdarmą”, t.y. ten sutelkti “pažangius” kunigus, kurie paskelbtų savo bažnyčias tautinėmis. Liko pats sunkiausias uždavinys – sukiršinti kunigus prieš dvasinę valdžią, priversti deklaruoti lojalumą sovietinei sistemai.
Didžiausio masto kampanija šiuo tikslu vykdyta 1949 m. rugpjūtį–lapkritį. Tuo laikotarpiu kiekvienas Lietuvos kunigas buvo paragintas pasirašyti protestą “Mes ryžtingai smerkiame ir protestuojame” prieš Pijaus XII tų metų liepos 1 d. dekretą apie visų katalikų, bendradarbiaujančių su komunistais ir jiems prijaučiančių, atskyrimą nuo Katalikų Bažnyčios.
Parašus rinko miestų ir apskričių Vykdomųjų komitetų pirmininkai, talkinami partijos komitetų ir saugumo darbuotojų. Jie gavo RKRT įgaliotinio instrukcijas, iš pradžių gana nuosaikias: individualiai įkalbinėti kunigus, pasirašiusius proteguoti. Tačiau B. Pušinis nekantravo išvysti jos rezultatus (mat rudenį rengėsi sušaukti “pažangių” kunigų suvažiavimą); jis dukart paragino VK pirmininkus siųsti surinktus parašus Vilniun, vėliau jau ragindamas imtis sankcijų (siekiant kitus įbauginti, iš kelių kunigų atimti “kulto tarnautojo” pažymėjimus, išregistruoti iš gyvenamosios vietos ir uždrausti gyventi apskrityje). Tiesa, pastarąjį įgaliotinio nurodymą telefonograma po savaitės atšaukė LSSR MT pirmininko pavaduotojas K. Preikšas.
Absoliuti dauguma dvasininkų protesto nepasirašė. Motyvuodami, kad neturi vyskupijų vadovų nurodymo, kad nepritaria protesto turiniui ir pan., nepasirašė nei vienas iš Kauno, Panevėžio ir maždaug 20 apskričių dirbusius kunigus. Vis dėlto RKRT prie SSRS MT buvo informuota, kad Lietuvoje protestą pasirašė 108 kunigai (iš 933). Sunku spręsti, ar šis skaičius patikimas. Pušinis ne kartą buvo sulaukęs kritikos dėl perdėto uolumo, tad vargu ar būtų išdrįsęs smarkiai padidinti rezultatus. Turimi archyvų duomenys rodo, kad buvo surinkta ne mažiau kaip 33 parašai.
Lietuvos dvasinė valdžia keletą mėnesių trukusią parašų rinkimo kampaniją tarsi praleido negirdomis. Valstybė nebūtų toleravusi jokio viešo nepritarimo. Skirtingai nuo Vidurio Rytų Europos šalių, nelojalumą popiežiui deklaravę dvasininkai Lietuvoje nebuvo ekskomunikuoti. Toks bažnytinės valdžios pasyvumas iš esmės suvaidino teigiamą vaidmenį, nes konflikto gilinimas būtų buvęs naudingas KGB – supriešinęs dvasininkiją ir paskatinęs konformistus eiti toliau.
Tuo tarpu Pušinis buvo tikras kampanijos sėkme, nes iš anksto rengėsi tolesniems žingsniams. Jis ruošėsi sušaukti Kaune “pažangių kunigų kongresą”, kuriame dalyvautų 100 kunigų, išleisti kalendorių ir žurnalą, kuriame “pažangūs” kunigai kovotų su “reakcionieriais” ir kt. Tačiau šių ilgai puoselėtų planų Pušiniui įgyvendinti nepavyko,– jiems nepritarė ir LSSR valdžia ir RKRT, kurių nepasitenkinimą sukėlė, prievartinės įgaliotinio priemonės, intrigos su suspenduotais kunigais.
Aktyvias tautinės bažnyčios kūrimo pastangas sustabdė keletas aplinkybių. Lietuvoje nepavyko rasti autoritetingų tautinės bažnyčios lyderių tarp vyskupijų vadovų, seminarijos profesorių. Be to, išryškėjo SSKP politinė linija: valdžios remiamos tautinės bažnyčios ar “pažangių” kunigų organizacijos buvo kuriamos Vidurio Rytų Europos “liaudies demokratijos” šalyse, o SSRS įkorporuotoms teritorijoms toks Bažnyčios veikimo modelis buvo pernelyg liberalus, labai skyrėsi nuo padėties likusioje valstybės dalyje. Daug pastangų reikalaujantis eksperimentas su tautine bažnyčia būtų žingsnis atgal ateizuojant respubliką (būtų tekę leisti religinę spaudą, remti bažnytines struktūras).
Kovos su Vatikanu pasekmės
Sovietų valdžios pastangos pasiekti globalių religinių permainų Vidurio Rytų Europoje nebuvo sėkmingos. Stačiatikių Bažnyčioms nepavyko visiškai “praryti” unitų ar realiai paslinkti katalikiškos kultūros regiono ribą toliau į Vakarus.
Vis dėlto pačioms Katalikų Bažnyčioms pokario dešimtmetis buvo tragiškiausias, jų nuostoliai – represuotų dvasininkų, vienuolių, prarasto turto, įtakos visuomenei, jaunimui galimybių ir pan. – tuo laikotarpiu patys didžiausi. Represijomis pagalba beveik visur nušalinti nepageidaujami vyskupijų vadovai ir paskirti dėl įvairių priežasčių labiau priimtini asmenys.
Pokario metais Lietuvoje atsirado nauja Katalikų Bažnyčios struktūra, visiškai pasikeitė jos socialinis statusas ir teisinė padėtis. Nors Lietuvos Bažnyčia ir liko visuotinės Katalikų Bažnyčios dalis, sovietų valdžia pasiekė savo tikslo – Vatikano įtaka buvo ilgam eliminuota. Bažnyčia buvo priversta gyventi pagal sovietinius įstatymus.
Iš karto reikia pasakyti, kad tokia konferencija neįvyko, tačiau gana toli pažengta telkiant autokefalinių Stačiatikių Bažnyčių opoziciją Vatikanui. Įvairiomis progomis Maskvoje įvyko keli Rytų Stačiatikių Bažnyčių vadovų bei atstovų susirinkimai, kurių dienotvarkėje daug vietos skirta Vatikano kritikai, pasirašytos rezoliucijos, kuriomis ne tik pasmerktos „antikrikščioniškos“ katalikybės dogmos, bet ir rašyta: „Vatikanas – tai tarptautinių intrigų prieš tautų, ypač slavų, interesus centras; tarptautinio fašizmo centras“ ir pan. Šios rezoliucijos pasiekė pasaulio šalių spaudą, buvo skaitomos stačiatikių cerkvėse, taip pat ir Lietuvoje.
Antrasis projektas – mėginimai sukurti “autokefalines”, nuo Vatikano atskilusias katalikų bažnyčias. Pirmiausia tokią bažnyčią mėginta sukurti SSRS. Religinių kultų reikalų tarybos (toliau – RKRT) prie SSRS LKT pirmininkas 1945 m. gruodį informavo Staliną, kad Taryba ištyrė galimybes sudaryti aukštų vadovaujančių dvasininkų grupę, “kuri galėtų ne tik deklaratyviai pareikšti apie savo pritarimą sovietinei valdžiai ir pasirengimą su ja bendradarbiauti, bet ir nutraukti ryšius su Vatikanu, kuriant SSRS autokefalinę katalikų bažnyčią”. Jis tuomet buvo priverstas konstatuoti, kad projektas neįmanomas, nes nei vienas katalikų vyskupų jo neįgyvendins. Tačiau projekto neatsisakyta.
Pagrindiniu kovos su Vatikano įtaka taikiniu SSRS tapo rytų apeigų (unitų) Bažnyčia Vakarų Ukrainoje. Ten Patriarchija gavo ypač didelių nuolaidų, turėjusių sustiprinti stačiatikybės prestižą bei įtaką. Analogiškos politikos regionu kuriam laikui tapo ir Lietuva, vienintelė respublika, kur katalikybė buvo absoliučiai vyraujanti.
Kovos su Vatikanu bei jo įtaka Lietuvoje priemonės
Pirmiausia, Lietuvos Katalikų Bažnyčia neteko visų legalių ryšių su Vatikanu. Jie buvo nutraukti dar 1940 m., po karo neatnaujinti. Jei “liaudies demokratijos” šalių vyskupams leista nuvykti į Romą ir sugrįžti, kurį laiką dirbo Vatikano atstovybės, tai Lietuva iš karto atsidūrė už “geležinės uždangos”. Pogrindžio mėginimai pranešti žinias apie Lietuvos Bažnyčios gyvenimą buvo sėkmingi, tačiau pasiekti labai didele kaina – “už antisovietinę veiklą ir šnipinėjimą” įkalinti kunigai Pranas Račiūnas ir Kamilis Velymanskis, vargdienių seserų kongregacijos vienuolės Uršulė Novickaitė ir Emilija Burokaitė (visi jie 1947–1948 m. susitiko su Maskvoje dirbusiu JAV piliečiu kun. Antonijumi Laberže, šiuos ryšius su “Vatikano agentu ir JAV šnipu” nesunkiai išsiaiškino KGB). Romą 1948 m. spalį pasiekė ir kunigo Juozo Stankūno parašytas memorandumas popiežiui Pijui XII apie Lietuvos Bažnyčios padėtį, tačiau autorius buvo įkalintas 25 metams pataisos darbų lageryje.
SSKP politiką Lietuvoje pokariu lėmė bendra jos linija, pasitikėjimas Maskvos patriarchija. Tad pirmosiomis 1945–1946 m. direktyvomis Lietuvoje siekta sustiprinti Rusų Stačiatikių Bažnyčios pozicijas ir jos priedangoje kovoti su “reakcine katalikybe”, Vatikano įtaka.
Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje gavo daug privilegijų: po karo atstatytos cerkvės ir vienuolynai (pvz., moterų vienuolynas su cerkve, į kuriuos 1944 m. liepą pataikė bomba, per keletą metų atstatyti iš griuvėsių), atidaryta dvasinė seminarija, į Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno cerkvę iš vieno Maskvos muziejų grąžintos stačiatikių šventųjų relikvijos; ruoštasi įkurti misijų broliją (turinčią teisę leisti bei platinti religinę literatūrą, užsiimti labdara ir pan.), pradėti laikyti stačiatikių pamaldas lietuvių kalba, perduoti stačiatikiams kelias katalikų bažnyčias ir t.t. Stačiatikių šventikai paskirti net į tas cerkves, kurias lankė 40–100 žmonių.
Visos šios “priemonės” turėjo sustiprinti Lietuvoje stačiatikybės pozicijas. Kartu 1944–1948 m. RSBRT prie SSRS MT reikalavo, kad Lietuvos stačiatikių vyskupijos vadovai pradėtų “kovą” su katalikybe, t.y. jos dogminės kritikos, diskreditavimo ir pan. propagandą.
Net ir turėdama sąjunginės valdžios užnugarį, Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje nepajėgė konfrontuoti su vyraujančia katalikybe. Negausi, rusakalbė, lietuvių visuomenei bei kultūrai svetima Bažnyčia neįstengė tokios misijos atlikti. Be to, stačiatikybės pozicijų stiprėjimas nebuvo priimtinas Lietuvos KP ir MT vadovams. 1944–1949 m. vykdant labai radikalią Katalikų Bažnyčios struktūros naikinimo politiką, Lietuvos SSR vadovybė neketino savo „laimėjimais“ dalintis su kuria nors konfesija. Ji iš esmės blokavo sąjunginės valdžios inspiruotas stačiatikybės sustiprinimo pastangas, savo religinėje politikoje vadovavosi ne pokarine, o 3–4 dešimtmečio SSKP patirtimi. Sovietinės Lietuvos valdžios tikslas buvo maksimaliai apriboti katalikybės įtaką, ją diskredituoti. Tuo tarpu stačiatikybės protegavimas jai nedavė jokių politinių dividendų, atvirkščiai – kėlė visuomenės nepasitenkinimą ir spendė propagandinius spąstus. Iki 1948 m. rudens Lietuvos SSR valdžiai pagaliau pavyko įtikinti sąjunginę vyriausybę atsisakyti Stačiatikių Bažnyčios potencialo, kovojant su katalikybės įtaka.
RKRT įgaliotinis Alfonsas Gailevičius dar 1945 m. siūlė savo vyresnybei Maskvoje atsisakyti stačiatikybės protegavimo, ir siūlė kitą katalikybės silpninimo planą: “iškelti katalikų autokefalinės bažnyčios Lietuvos SSR organizavimo klausimą”.
Tad lygiagrečiai buvo “dirbama” ir kitomis kryptimis – tiesiogiai naikinant ir pagal sovietinius įstatymus pertvarkant Katalikų Bažnyčios struktūrą (uždarytos 3 iš 4 dvasinių seminarijų, sunaikinti visi vienuolynai, įkalinti vyskupai ir sujungtos vyskupijos, kunigai galėjo dirbti parapijose tik su RKRT įgaliotinio registracijos pažyma ir kt.), taip pat mėginant sukurti Lietuvoje “autokefalinę”, nuo Vatikano nepriklausomą Katalikų Bažnyčią.
Pastarasis planas buvo labai patrauklus, bet sunkiai įgyvendinamas. Pirmiausia reikėjo surasti “veikiančius asmenis”, savotišką “iniciatyvinę grupę” – pakankamai daug įtakingų sovietų valdžiai lojalių dvasininkų.
Tam buvo surengtos 3–4 akcijos. Išsiaiškinus, kad nei vienas Lietuvos vyskupų neketina atsiskirti nuo Vatikano, KGB mėgino tarp Lietuvos kunigų inspiruoti “judėjimą už katalikų bažnyčią be Vatikano”. Agentūrai duotas nurodymas parašyti “mokslinę” brošiūrą, kaltinančią Vatikaną veikimu prieš lietuvių tautinius interesus. Ją platinant tarp kunigų (padaugintą rotatoriumi, kaip pogrindžio leidinį) tikėtasi išsiaiškinti jų nuotaikas, politines pažiūras, brošiūroje išsakytoms mintims pritariančius įtraukti į “judėjimą”.
Nors 1946 ir 1948 m. buvo parašytos net dvi prieš Vatikaną nukreiptos brošiūros, bet neatsirado svarbiausios šio sumanymo grandies vykdytojų – kunigų ar kitų įtakingų asmenų (tokių ieškota ir tarp buvusių krikščionių demokratų veikėjų), kurie būtų galėję jas išplatinti ir imtis agitacijos.
1948 m. pradžioje pradėjęs eiti pareigas naujas RKRT įgaliotinis Bronius Pušinis labai energingai ėmėsi sovietizuoti Bažnyčią, taip pat projektuoti jos atskilimą nuo Vatikano. Jo sumanymas buvo gana paprastas: Kaune ir Vilniuje (vėliau išryškėjo ir Alytaus, Kalvarijos, Kretingos bei Lazdijų apskritys) sudaryti “tautinės bažnyčios placdarmą”, t.y. ten sutelkti “pažangius” kunigus, kurie paskelbtų savo bažnyčias tautinėmis. Liko pats sunkiausias uždavinys – sukiršinti kunigus prieš dvasinę valdžią, priversti deklaruoti lojalumą sovietinei sistemai.
Didžiausio masto kampanija šiuo tikslu vykdyta 1949 m. rugpjūtį–lapkritį. Tuo laikotarpiu kiekvienas Lietuvos kunigas buvo paragintas pasirašyti protestą “Mes ryžtingai smerkiame ir protestuojame” prieš Pijaus XII tų metų liepos 1 d. dekretą apie visų katalikų, bendradarbiaujančių su komunistais ir jiems prijaučiančių, atskyrimą nuo Katalikų Bažnyčios.
Parašus rinko miestų ir apskričių Vykdomųjų komitetų pirmininkai, talkinami partijos komitetų ir saugumo darbuotojų. Jie gavo RKRT įgaliotinio instrukcijas, iš pradžių gana nuosaikias: individualiai įkalbinėti kunigus, pasirašiusius proteguoti. Tačiau B. Pušinis nekantravo išvysti jos rezultatus (mat rudenį rengėsi sušaukti “pažangių” kunigų suvažiavimą); jis dukart paragino VK pirmininkus siųsti surinktus parašus Vilniun, vėliau jau ragindamas imtis sankcijų (siekiant kitus įbauginti, iš kelių kunigų atimti “kulto tarnautojo” pažymėjimus, išregistruoti iš gyvenamosios vietos ir uždrausti gyventi apskrityje). Tiesa, pastarąjį įgaliotinio nurodymą telefonograma po savaitės atšaukė LSSR MT pirmininko pavaduotojas K. Preikšas.
Absoliuti dauguma dvasininkų protesto nepasirašė. Motyvuodami, kad neturi vyskupijų vadovų nurodymo, kad nepritaria protesto turiniui ir pan., nepasirašė nei vienas iš Kauno, Panevėžio m. ir maždaug 20 apskričių dirbusių kunigų. Vis dėlto RKRT prie SSRS MT buvo informuota, kad Lietuvoje protestą pasirašė 108 kunigai (iš 933). Sunku spręsti, ar šis skaičius patikimas. Pušinis ne kartą buvo sulaukęs kritikos dėl perdėto uolumo, tad vargu ar būtų išdrįsęs smarkiai padidinti rezultatus. Turimi archyvų duomenys rodo, kad buvo surinkta ne mažiau kaip 33 parašai.
Lietuvos dvasinė valdžia keletą mėnesių trukusią parašų rinkimo kampaniją tarsi praleido negirdomis. Valstybė nebūtų toleravusi jokio viešo nepritarimo. Skirtingai nuo Vidurio Rytų Europos šalių, nelojalumą popiežiui deklaravę dvasininkai Lietuvoje nebuvo ekskomunikuoti. Toks bažnytinės valdžios pasyvumas iš esmės suvaidino teigiamą vaidmenį, nes konflikto gilinimas būtų buvęs naudingas KGB – supriešinęs dvasininkiją ir paskatinęs konformistus eiti toliau.
Tuo tarpu Pušinis buvo tikras kampanijos sėkme, nes iš anksto rengėsi tolesniems žingsniams. Jis ruošėsi sušaukti Kaune “pažangių kunigų kongresą”, kuriame dalyvautų 100 kunigų, išleisti kalendorių ir žurnalą, kuriame “pažangūs” kunigai kovotų su “reakcionieriais” ir kt. Tačiau šių ilgai puoselėtų planų Pušiniui įgyvendinti nepavyko,– jiems nepritarė ir LSSR valdžia, ir RKRT, kurių nepasitenkinimą sukėlė, prievartinės įgaliotinio priemonės, intrigos su suspenduotais kunigais.
Aktyvias tautinės bažnyčios kūrimo pastangas sustabdė keletas aplinkybių. Lietuvoje nepavyko rasti autoritetingų tautinės bažnyčios lyderių tarp vyskupijų vadovų, seminarijos profesorių. Be to, išryškėjo SSKP politinė linija: valdžios remiamos tautinės bažnyčios ar “pažangių” kunigų organizacijos buvo kuriamos Vidurio Rytų Europos “liaudies demokratijos” šalyse, o SSRS įkorporuotoms teritorijoms toks Bažnyčios veikimo modelis buvo pernelyg liberalus, labai skyrėsi nuo padėties likusioje valstybės dalyje. Daug pastangų reikalaujantis eksperimentas su tautine bažnyčia būtų žingsnis atgal ateizuojant respubliką (būtų tekę leisti religinę spaudą, remti bažnytines struktūras).
Kovos su Vatikanu pasekmės
Sovietų valdžios pastangos pasiekti globalių religinių permainų Vidurio Rytų Europoje nebuvo sėkmingos. Stačiatikių Bažnyčioms nepavyko visiškai “praryti” unitų ar realiai paslinkti katalikiškos kultūros regiono ribą toliau į Vakarus.
Vis dėlto pačioms Katalikų Bažnyčioms pokario dešimtmetis buvo tragiškiausias, jų nuostoliai – represuotų dvasininkų, vienuolių, prarasto turto, įtakos visuomenei, jaunimui galimybių ir pan. – tuo laikotarpiu patys didžiausi. Represijomis beveik visur nušalinti nepageidaujami vyskupijų vadovai ir paskirti dėl įvairių priežasčių labiau priimtini asmenys.
Pokario metais Lietuvoje atsirado nauja Katalikų Bažnyčios struktūra, visiškai pasikeitė jos socialinis statusas ir teisinė padėtis. Nors Lietuvos Bažnyčia ir liko visuotinės Katalikų Bažnyčios dalis, sovietų valdžia pasiekė savo tikslo – Vatikano įtaka buvo ilgam eliminuota. Bažnyčia buvo priversta gyventi pagal sovietinius įstatymus.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra