Autorius: Voruta Data: 2013-06-14 , 09:37 Spausdinti

Algimantas ZOLUBAS, Vilnius

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovės Teresės Birutės Burauskaitės vieši pasisakymai spaudoje, kad sovietų nusikaltimai turi genocido požymių, bet pilnai neatitinka genocido sąvokos, nes, jos nuomone, sovietų teroras yra ne genocidas, o nusikaltimas žmoniškumui ir karo nusikaltimai, esą genocidu galima vadinti tik žydų žudynes. Bandymas kvestionuoti sovietinio genocido Lietuvoje sąvoką sukėlė patyrusių genocidą visuomeninių organizacijų protestą.

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje nurodyta, kad „tas, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos“.

2000-aisiais metais Vilniuje vykęs Tarptautinis Kongresas ir Visuomeninis Tribunolas pasmerkė komunistinių totalitarinių režimų nusikaltimus ir pripažino juos esant genocidu. Vėliau Lietuvos parlamentarų iniciatyva vyko daug tarptautinių konferencijų, forumų ir diskusijų kitose Europos šalyse, kurių metu pavyko atkreipti politikų ir visuomenės dėmesį į komunistinių režimų nusikaltimų mastus, pranokstančius nacių nusikaltimus.

Sovietinio genocido formulė paprasta ir labai aiški: kas neišpažįsta komunistinės ideologijos, yra priešas, o priešą reikia sunaikinti. Tai buvo ne tik viešai deklaruojama pradedant mokyklomis, bet ir nenukrypstamai vykdoma.

Sovietinis genocidas ideologiniu pagrindu buvo specifinis, labiausiai išplėstas, nes apėmė visus imperijos žmones, tarp – jų priklausančius bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, buvo pats nuožmiausias, nes fiziškai naikino milijonus, naikino badu, šalčiu, alinančiu darbu, kankinimais, šūviais į pakaušį. Todėl sovietinio genocido prilyginimas tik nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams laikytinas nenuovokiu reiškinio vertinimu, sovietinio genocido ideologiniu pagrindu ignoravimu.

T. B. Burauskaitė taip pat ketina siūlyti Vyriausybei ir Seimui pervadinti Genocido aukų muziejų į Teroro ir pasipriešinimo muziejų, nes esą steigiant muziejų buvo padaryta „didelė klaida“. Čia dera priminti, kad muziejaus steigėjais buvo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga bei Kultūros ministerija, todėl ir pavadinimo keitimo ar nekeitimo prerogatyva turėtų priklausyti šioms organizacijoms.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, suvokdama sovietinio genocido esmę, dėl bandymų kvestionuoti sovietinio genocido Lietuvoje sąvoką savo neigiamą nuomonę jau išreiškė, panašią nuomonę išreiškė Visuomeninių organizacijų asociacija krašto apsaugai remti.

Tomo Lukšio nuotr.

Nuotraukoje: T. B. Burauskaitė

Nuomonės, diskusijos, komentarai Algimantas Zolubas, Genocidas, Genocido aukų muziejus, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS), Sovietinis genocidas, Sovietų valdžia, Teresė Birutė Burauskaitė, Teroro ir pasipriešinimo muziejus