Solidarumas – Perestrojka – Berlyno siena – Sąjūdis

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Solidarumo veikla domėjosi būsimieji sąjūdininkai
 
Gdynės Lenino laivų statyklos darbininkai 1980 m. rugpjūčio 14 d. paskelbė streiką. Vargu ar kas tikėjo, kad šis įvykis duos pradžią epochinės reikšmės lūžiams ne tik Lenkijoje, ne tik Lietuvoje, bet ir visose sovietų okupuotose ar sovietų įtakon patekusiose valstybėse.
 
Tai buvo nelauktas iššūkis komunistų partijos vienvaldiškumui.
 
Streiko komitetas parengė 21 reikalavimą įmonių vadovams. Pirmieji keturi liudijo:
 
Pripažinti nepriklausomomis nuo partijos ir darbdavių laisvas profesines sąjungas;
 
Garantuoti teisę streikuoti ir saugumą streikuojančių bei jiems padedančiųjų asmenų;
 
Laikytis Lenkijos Liaudies Respublikos Konstitucijoje garantuotų laisvių: žodžio, spaudos ir publikacijų, o tuo pačiu nerepresuoti nepriklausomų leidyklų o taip pat leisti naudotis masinės informacijos priemonėmis  visoms religijoms;
 
Sugrąžinti anksčiau turėtas teises: žmonėms, atleistiems iš darbo po streikų, įvykusių 1970 ir 1976 m., studentams dėl įsitikinimų pašalintiems iš mokymo įstaigų ir paleisti visus politinius kalinius.
 
Pora streiko vadovo asmenybės bruožų
 
Streiko vadovas Lech Walęsa buvo įžvalgus. Matydamas, kad su įsiaudrinusiais streikuotojais nebus galima dalykiškai aptarti reikalavimų projekto, pasinaudojo savotišku ceremonialu: nužingsniavęs per vidurį salės iki pakylos, patylėjo kelias sekundes ir paprašė pradėti posėdį valstybės himnu. Po to visi mėgėjai pašūkauti rimtai aptarinėjo reikalus grupėse. Streikininkus ypač vienijo bendra malda ir šv. Mišios. Tikintieji ir ateistai kartu dalyvaudavo pamaldose, kurios tartum ir patvirtindavo streikininkų reikalavimų teisumą.
 
L.Valensa nuoseklumu ir gebėjimu pamatuotai ginti dirbančiųjų teises pelnė visuomenės pagarbą bei pripažinimą.1981 m. buvo išrinktas profsąjungos „Solidarumas“ vadovu. 1983 m. jam – pripažinta Nobelio taikos premija, o 1990 m. L.Valensa išrenkamas Lenkijos Respublikos prezidentu. „Solidarumo“ patirtis buvo naudinga Lietuvos Sąjūdžiui.
 
K. Marksas nenumatė brandaus socializmo fazės
 
Chroniškas maisto produktų ir pramonės gaminių trūkumas buvo pats ryškiausias sovietų komandinės ekonomikos bruožas. Pseudomokslinė komunizmo teorija teigė, kad socializmas yra žemesnioji komunistinės visuomenės ekonominės formacijos fazė, o po jos seks aukštesnioji fazė – komunizmas, taigi gėrybių kiekvienam pagal poreikius bus apsčiai. Deja, pusę amžiaus trukusi sovietinė gyvensena akivaizdžiai parodė, kad ekonomika nesitaiso, taigi ir socializmo fazė per ilgai vietoje mindžiukuoja.
 
Centras susigriebė ir pradėjo taukšti apie brandaus socializmo fazę, po kurios lauktasis komunizmo rojus rasis čia pat. Ir vėl šnipštas. Išgirtoji planinė ekonomika visada dėsningai pralošinėjo Vakarų pasaulyje vyraujančiai rinkos ekonomikai. Nesibaigiančių nesėkmių seką mėgino nutraukti pirmasis, beje, vienintelis ir paskutinis Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas. Beje, 1990 m. jam, kaip ir L.Valensai, taip pat buvo pripažinta Nobelio taikos premija.
 
Perestrojka imperijos neišgelbėjo, bet išlaisvino pilietinį mąstymą
 
Daugelis amžininkų gerai atsimena tą metą, kai vienvaldė „partija“ paskelbė viešumą ir perestrojką. Tai turėjo išgelbėti Sovietų imperiją nuo žlugimo.
 
Gensekas ir visa lemiantis CėKa su paklusnia „partija“, nesiryžo atverti durų demokratijai, bijojo paleisti iš savo rankų valdžios vadžias bei neigė tautų apsisprendimo principą. O sovietų ekonomika braškėjo visais lygmenimis. Taigi, komunizmo statytojai, gal ir patys to nenujausdami, perestrojkos fenomenu užbaigė visus „komunizmo statybos“ reikalus – melu bei teroru sukurta Sovietų imperija subyrėjo. Rusija iš „brandaus socializmo“ per perestrojką kulverstomis atgalios į nežinia kokios rūšies kapitalizmą nusirito. Lietuva nesiblaškydama nuosekliai, ryžtingai siekdama svarbiausiojo tikslo pirmoji atkūrė agresoriaus sutryptą valstybingumą.
 
Per vieną naktį pastatyti 166 kilometrai sienos
 
Pralaimėjusios karą Vokietijos teritorija buvo padalinta į keturias okupacines zonas: amerikiečių, anglų, prancūzų ir sovietų. Jos sostinė Berlynas pagal susitarimą taip pat – į 4 okupacinius sektorius. Tačiau visas miestas buvo sovietų zonoje. Rytų Vokietijos gyventojai nepakęsdami sovietų persekiojimų ir nepriteklių, pasiekdavo sovietų valdomą Berlyno sektorių, o iš jo stengdavosi patekti į Vakarų Berlyną, iš kurio laisvai galėjo persikelti į Vakarų Vokietiją ar kitas šalis. Nuo 1949 m. iki 1961m. iš VDR perbėgo į VFR pustrečio milijono žmonių, tarp jų – geriausi specialistai. Tokios padėties Maskva negalėjo pakęsti ir satelitė VDR buvo priversta reaguoti atitinkamai: 1961 m. rugpjūčio 12–13 naktį pačioje Vokietijos sostinėje ir aplink Vakarų Berlyną buvo pastatyta 166 km ilgio ir 5 m aukščio siena. Siena atskyrė jau „sovietinio tipo socializmą“ kuriantį sektorių nuo Vakarų valstybių administruojamo „pūvančio kapitalizmo“ trijų sektorių.
 
Berlyno siena simbolizavo vokiečių tautos dirbtinį padalinimą į dvi tariamai atskiras ir neva skirtingą vystimosi kelią pasirinkusias vokiečių tautas. To meto spaudoje buvo pasirodę sovietinių propagandistų teiginių ta tema bei tvirtinimų, kad susivienijimas XX amžiuje apskritai neįmanomas. Perestrojkos išjudinti berlyniečiai 1989 m. lapkričio 9 d. ryžtingomis pastangomis išgriovė šį komunizmo statinį Europos centre.
 
Tai liudijo šaltojo karo ir Vokietijos dirbtinio padalijimo pabaigą.
 
Istorinių įvykius reikėtų nušviesti ir iš Lietuvos pozicijų
 
Lietuvos televizija šiemet, kaip niekad iki šiol, lapkričio 7 d. transliavo vokiečių, lenkų turiningus aktualius dokumentinius filmus: „Kaip griuvo Berlyno siena“, „Lenkija. Henrikos solidarumas“ bei „Perestrojkos fotografas“. Filmai įtikinamai parodė, kad sovietų sistemos sąlygomis ir ekonomika, ir gyventojų pilietinė savivoka, ir savivaldos reikalai bei kultūra nepajėgi konkuruoti su Vakarų analogais. O apie demokratijos raidą ir kalbėti neverta – totalitariniai režimai demokratiją atmeta iš principo.

Berlyno sienos nugriovimo 20–metis buvo plačiai paminėtas Berlyne lapkričio 9 d. Vokiečiai atnaujino ir paliko kaip paminklą 1,3 km išlikusios sienos.

Nuotraukose: Berlyno sienos fragmentai

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra