Sodėnų kaimo mokykla

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Nacionalinės priespaudos laikotarpiu, 1863–1904 m., pagrindinė švietimo forma buvo slaptos mokyklos. Kaimuose ir miestuose vaikai buvo mokomi namie, kilnojamose slaptose mokyklose. Tokia slapta daraktorinė mokykla buvo ir mano gimtajame Sodėnų kaime, vadinamame ulyčia. Trobos buvo išsidėsčiusios abipus kelio, netoli viena kitos. Gerai prisimenu, kaip mano senelis Petras Rakauskas pasakodavo apie XX a. pradžioje Sodėnuose veikusią slaptą daraktorinę mokyklą.
Atkūrus Lietuvos valstybę, Sodėnuose daraktoriavo Tadas Mickevičius, baigęs mokyklą Odesoje. Jis atvykdavo iš Videniškių. Vėliau (iki 1923 m.) vaikus skaityti ir rašyti mokė Jonas Rakauskas.
1920–1940 m. visoje Lietuvoje sparčiai kūrėsi pradžios mokyklos. 1923 m. Molėtų savivaldybei pasisekė organizuoti pirmąją Kazimeravos pradžios mokyklą, kurią galėjo lankyti aplinkinių kaimų – Sodėnų, Kavalniškių, Aktapolio, Šimėnų, Gundavos, Žiūrų, Miškiškių, netgi Gilužių (labiausiai nutolusio nuo Kazimieravos) vaikai. Tai – pirmasis minėtų kaimų švietimo ir kultūros židinys. Mokykla išgyveno ir Antrąjį pasaulinį karą. Tik sovietmečiu buvo pavadinta Sodėnų pradine mokykla, kurioje man teko ne tik mokytis, bet ir metus mokytojauti. Gaila, kad šios mokyklos šiandien nebėra.
Mokytojų, dirbusių Kazimieravos pradžios mokykloje, jau nebėra tarp gyvųjų. Pirmosios – Onos Kaušinaitės-Navikienės, pradėjusios dirbti 1923 m., netekome prieš 13 metų, paskutiniosios – Onos Indriulionytės-Rakauskienės, išvykusios iš Sodėnų mokyklos 1941 m., – prieš 4 metus. Anksčiausia Anapilin iškeliavo Julija Umbrasaitė-Janušauskienė. Labai mažai žinoma ir apie Zitą Augustinavičiūtę.
Kazimieravos pradžios mokykla įsikūrė stambaus ūkininko Igno Bimbos mediniame pastate prie pat Kazimieravos ežero. Mažai kuo pasikeitęs pastatas išliko ir iki mūsų dienų. Šiuo metu čia gyvena buvusio šeimininko dukraitė Stasė Bimbaitė ir sūnaičio Broniaus šeima. Mokykloje buvo ne tik klasė, rūbinė, bet ir mokytojos butas. Gal todėl savivaldybė ir pasirinko šias patalpas. Nuomos mokėjo 30 litų. Iki Molėtų – 7 km, artimiausia pradžios mokykla ir paštas – Videniškiuose, už 7 km, artimiausia geležinkelio stotis – Utenoje.
Deja, nepavyko surinkti žinių apie mokyklos atidarymą. Archyvuose pasisekė rasti duomenų tik nuo 1926 m., kai Utenos apskrities pradžios mokyklų inspektoriai atlikdavo revizijas. Buvusi mokinė Ona Šaltenienė prisimena, kad įkurtoje mokykloje pradėjo mokytis netgi 17–18 metų jaunuoliai. Matyt, tai buvę suaugusiųjų kursai, kuriuos reikalavo steigti 1921 m. įvykęs pirmasis mokytojų kongresas.
Nėra duomenų ir apie mokslo metų pradžią. 1927 m. mokykla pradėjo veikti nuo rugsėjo 15-osios, ją lankė tik 18 vaikų, o 1926–1938 m. mokyklą lankydavo net daugiau kaip 45 mokiniai. Tačiau rudenį ir pavasarį, per svarbiausius ūkio darbus, vaikų ateidavo į mokyklą daug mažiau (kartais – mažiau nei 20), žiemą jų padaugėdavo. 1930 m. iš 72 mokyklinio amžiaus vaikų pavasarį ir rudenį pamokas lankė tik 26, o žiemą 45. Tuometinio kaimo žmonių požiūris, kad svarbiausia – ūkio darbai, stabdė bet kokią pažangą. 1938 m. mokinių padaugėjo net iki 60. Nuo tų metų nebėra duomenų apie sezoninį pamokų nelankymą.
Nors 1927 m. žiemą buvo 41 vaikas, mokykloje stovėjo tik 8 suolai, buvo Rytų ir Vakarų pusrutulių bei Europos žemėlapiai, 8 paveikslai, kryžius ir Vytis.
Veikė net 2 bibliotekos: mokytojo (20 knygų) ir mokinių (51 knyga). Abi bibliotekos sparčiai plėtėsi. 1928 m. mokinių bibliotekoje jau buvo 66 knygos, 1930 – iki 104.
1930 m., mokytojaujant Navikienei, pradėta teikti socialinę paramą. Tais metais neturtingųjų vaikams buvo nupirkta 17 vadovėlių, 1931 m. – 12 knygų. Nuo 1931 m. pradėta skirti pašalpas skurdžiai gyvenančių šeimų mokiniams.
Atidarius mokyklą Žiūruose, joje galėjo mokytis Šimėnų, Gundavos, Žiūrų kaimų vaikai. 1930 m. mokykla iš Kazimieravos buvo perkelta į Sodėnus pas Vėjelį, nes čia buvo arčiau Kavalniškių ir Vilijočių vaikams. Po metų pastatas sudegė. 1931 m. rudenį mokykla buvo perkelta į Stepono Šaltenio medinį namą. Jame, kaip ir Kazimieravoje, buvo įrengtas kambarys mokytojai gyventi. Vėliau šeimininko rūpesčiu bei tarpininkaujant viršaičiui, buvo gauta banko paskola statyti priestatą. Jame įsikūrė erdvi klasė, rūbinė, tik nebuvo sporto aikštelės. Nesugriuvęs pastatas išliko iki šių dienų. Jame gyvena buvusio šeimininko marti Ona Šaltenienė.
Nuo 1931 m. pradėjo mokytojauti Zita Augustinavičiūtė, nuo 1934 m. lapkričio 1 d. – Julija Umbrasaitė-Janušauskienė, nuo 1935 m. lapkričio 1 d. – Ona Indriulionytė-Rakauskienė, dirbusi iki 1941 birželio 22 d.
Į Lietuvą įžengus sovietų armijai, 1940 m. lapkričio 10 d. Kazimieravos mokykloje įvyko spalio revoliucijos 23-iųjų metinių “minėjimas”, buvo pastatytas radijo aparatas, deklaruojami eilėraščiai.
Prasidėjo nacių okupacija. 1941 m. rugsėjį pradėjo mokytojauti Valia Paukštytė, vėliau – Marija Pažusytė-Martinėnienė, Vladislava Zigmantavičiūtė, Vitas Maciulevičius. Buvę mokiniai prisimena, kaip okupacijos metais mokytojai stengėsi skatinti vieną iš pagrindinių dalykų: mokykla turi būti tautinė, žmogus turi būti laisvas. Daug dėmesio buvo skiriama tikybai. Mokykloje buvo skaitomos paskaitos: “Lietuva rusų valdžioje”, “Lietuva Didžiųjų kunigaikščių laikais”.
1944–1945 m. prasidėjęs tarybinės mokyklos laikotarpis. Tais metais mokytojavo Adomas Pumputis. Prasidėjęs pradinių mokyklų naikinimas, neaplenkė ir Sodėnų. 1977 m. mokyklų sąrašuose jos jau nebeliko – nebeliko kultūros židinio, veikusio ir tarpukariu.
Verta plačiau papasakoti apie Kazimieravos mokykloje dirbusius mokytojus: tremtinę Oną Navikienę ir jos dukrą Albertiną (daug nukentėjusią dėl to, kad mama buvo Lietuvos mokytoja), giliai tikinčią Zitą Augustinavičiūtę, Oną Rakauskienę, atkakliai siekusią mokslo ir įvertinusią nevienodą kaimo vaikų socialinę padėtį; vieną iš pirmųjų bolševikų aukų Molėtuose – Juliją Janušauskienę, ištremtą su dviem vaikais, jos dukrą Algę, kuri 13 metų dirbo sunkiausius fizinius darbus Sibire ir kt.
Ona Kaušinaitė-Navikienė
Ji gimė 1902 m. rugpjūčio 15 d. Utenos aps. Molėtų vls. Jursiškių k., gausioje šeimoje. Tėvai iš 7 vaikų 3 leido į mokslus. Viena iš jaunesniųjų, Ona, lankė Vilniaus lietuvių švietimo “Ryto” draugijos pedagogikos kursus (seminarijėlę), jauniausias sūnus Klemensas studijavo Vytauto Didžiojo universitete, įgijo statybos inžinieriaus specialybę, jauniausioji duktė Aleksandra mokėsi Dotnuvos žemės ūkio akademijoje.
1922 m. Ona Kaušinaitė pradėjo mokytojauti Bijutiškyje. 1923 m. buvo paskirta Kazimieravos mokyklos vedėja. Teko dirbti ne tik su vaikais, bet ir su sodžiaus jaunimu. Jaunai mokytojai reikėjo juos mokyti abėcėlės. Kai kurie iš jų žiemą turėdavo klampoti iki Kazimieravospo 3–4 kilometrus, o pavasarį, ypač gegužę, ir rudenį, prasidėjus ūkio darbams, mokyklon susirinkdavo ne visi. Prasidėjus sezoniniams darbams būdavo tik 15 ar 16 mokinių. Visa tai mokytoja sunkiai išgyvendavo. Ji labai norėjo, kad buvę mokiniai toliau mokytųsi: vaikščiodavo po sodybas ir tėvus kalbindavo savo atžalas leisti į mokslus.
Mokytoja ne tik mokė vaikus rašybos, gramatikos, matematikos, bet ir dėstė rankų darbus bei – keletą metų – tikybą. Būdama giliai tikinti, praktikuojanti katalikė daug dėmesio skyrė tikybos mokymui, rengė religine tematika vaidinimus, vakarėlius.
Buvusi mokinė Ona Vėjelytė-Šaltenienė prisimena spektakliukus, kuriuose ir jai teko vaidinti piemenaitę bei elgetą.
1925 metais Kazimieravoje ji sukūrė šeimą – ištekėjo už ūkininko Antano Naviko, kurio tėvas Benediktas su Ignu Bimba prieš Pirmąjį pasaulinį karą pirko žemę iš to paties savininko. Šiandien Navikų ūkio nebeliko, tik provaikaitis Gediminas Pranskūnas stengiasi atgaivinti Kazimieravą.
1931 m. mokytoja su vyru Antanu, norėdama pagerinti gyvenimo sąlygas, nusipirko 29 ha ūkį Ažuožeriuose, Alantos vls. Tais metais pradėjo mokytojauti Šmotiškių pradžios mokykloje, priklausančioje Girstaitiškio pradžios mokyklų komplektui. Mokykloje susidarė nepalankios darbo sąlygos, nes mokėsi rusų kilmės vaikų iš Aklušės kaimo. Tarp abiejų tautybių vaikų dažnai kildavo konfliktų. 1937 m. mokytoja buvo perkelta į Laičių pradžios mokyklą, už 6 km nuo Ažuožerių. Tuomet dukrelei Albertinai teko apsigyventi pas valsčiaus sekretorių ir lankyti Alantos mokyklą. Alantos inteligentijos gyvenimas skatino mokytoją Navikienę daug dėmesio skirti savišvietai. Ji prenumeruodavo “Ūkininko patarėją”, “Vaidilutę”. Spauda iš Alantos pašto buvo pristatoma pas Kazį Medeišą. Dvejus metus išdirbusi Laičių mokykloje, vėl grįžo į Šmotiškių pradžios mokyklą. (…)
1940 m. vyko kaimo žmogui ne visai suprantami pokyčiai žemės ūkyje, vėliau ir švietimo sistemoje.
1941 m. valdžios atstovai kvietė mokytojos vyrą pasiaiškinti, kur gyvena ir mokosi duktė. Iškilo tremties grėsmė. 1948 m. birželio 22 d. auštant lietuviškai ir rusiškai kalbantys saugumiečiai apsupo Navikų ūkį bei liepė ruoštis kelionei.
Pasipriešinusiam mokytojos vyrui jie paaiškino, kad kitos išeities nesą ir liepė pasiimti maisto, šiltų drabužių. Šeimininkai išsivežė visą iš vakaro pamelžtą pieną, kurio užteko kelioms dienoms.
Siaubingame vagone mokytoja su vyru Antanu pasiekė Ingašo r. Krasnojarsko krašte, bet nieko nežinojo apie vienturtę dukrelę.
Albertina iš pradžių studijavo Vilniaus universitete Ekonomikos fakultete, vėliau tvirtai nutarė eiti mamos pėdomis. 1946 m. pradėjo studijuoti Vilniaus pedagoginiame institute geografiją. Apie tėvus ištikusią nelaimę sužinojo iš mamos giminių. Suprato, kad nebegalės toliau studijuoti. 1948 m. pavasarį buvo priversta pasitraukti iš instituto. Prasidėjo kančių metai – kas kelis mėnesius buvo priversta keisti darbo vietą. Galiausiai įsidarbino Pasvalio r. Naradavos tarybiniame ūkyje buhaltere. Jai išvykus į provinciją, saugumiečiai liovėsi persekioję.
Prailgo mokytojai tremties metai. Teko dirbti miške, 30 laipsnių šaltyje, sakinimo darbus, vėliau – virėja. Rašydavo laiškus giminėms, laukdavo atsakymo iš Lietuvos. Po 10 metų sugrįžo į Tėvynę. Ažuožeriuose  rado nugriautas trobas (išliko tik klojimas), išgrobstytą turtą. Iš gyvenamojo namo buvo pastatytas Girstaitiškio aštuonmetės mokyklos bendrabutis. Tik knygas, kai kuriuos laikraščius išsaugojo Karosų šeima. Teko apsistoti Šiaulių r. Ginkūnuose (netoli Kryžių kalno) pas dukrą Albertiną Petrulienę.
Būdama 65-erių metų, nebesvajojo apie pedagogės darbą, kantriai augino vaikaičius, dažnai lankydavosi Kazimieravoje, susitikdavo su buvusiais mokiniais.
Zita Augustinavičiūtė
Mokytojai Navikienei išvykus į Šmotiškių mokyklą, 1931 m. rudenį pradėjo mokytojauti Zita Augustinavičiūtė, baigusi Panevėžio mokytojų seminariją ir turėjusi 5 metų pedagoginio darbo stažą. Mokytoja  buvo labai religinga ir atsidavusi darbui. Ilgais žiemos vakarais mergaites mokydavo giedoti įvairias giesmes, sekmadieniais keliaudavo per Siesarties upę į Videniškių bažnyčią. Ji surengė daug vakarėlių su vaidinimais, skaitė paskaitų apie asmens higieną, daug dėmesio skyrė neturtingiesiems, išrūpindavo pašalpas, vadovėlių.
Mokytojai Augustinavičiūtei šioje mokykloje buvo lemta dirbti tik trejus metus. 1934 m. vasarą ji išvyko iš Sodėnų.
Mokytoja Julija Umbrasaitė-Janušauskienė
Ji gimė 1895 m. birželio 23 d. Utenos aps. Molėtų vls. Keršeniškių k. Augo 6 vaikų Umbrasų šeimoje. Vyriausias Steponas, išbandęs farmacijos mokslus, nutarė tapti kunigu. Baigęs Vilniaus kunigų seminariją dirbo Dieveniškių parapijos klebonu. Antrasis brolis Mykolas mokėsi Vilniaus komercijos mokykloje ir 1930 m. buvo išrinktas Molėtų valsčiaus viršaičiu. 1948 m. okupantų areštuotas ir nuteistas 10 metų lagerio. (Politkalinio Mykolo Umbraso 100-osios gimimo metinės buvo pažymėtos prieš dvejus metus Molėtuose). Sesuo Adelė baigė bažnytinių rūbų siuvimo kursus ir apsigyveno pas brolį kunigą.
Julija Umbrasaitė su seserimi Adele ir Sofija prieš Pirmąjį pasaulinį karą pasitraukė į Voronežą, ten mokėsi lietuvių mokykloje, tačiau ją neigiamai veikė susišaudymai Voronežo gatvėse, ir atsiradus galimybei Julija sugrįžo į Lietuvą, į Molėtus. Sugrįžo ir seserys.
Atkūrus Lietuvos valstybę, 1920 m. visoje šalyje buvo steigiamos pradžios mokyklos. Julija ryžosi pedagoginei veiklai. 1920 m. rugsėjo 1 d. pradėjo dirbti Molėtų pradžios mokykloje. Iš pradžių buvo nelengva. Vaikus reikėjo mokyti tik lietuviškai. Jaunai mokytojai trūko žinių. 1922 m. ji įstojo į Kauno “Saulės” mokytojų seminariją. Po dvejų metų sugrįžo į tą pačią mokyklą.
1925 m. į Molėtus atvyko mokytojas Motiejus Janušauskas. Abu pedagogai sukūrė šeimą.
1934 m. lapkričio 1 d. Julija Janušauskienė buvo paskirta Kazimieravos pradžios mokyklos mokytoja. Sodėnuose buvę mokiniai ją prisimena kaip geraširdę, besidalinančią viskuo ir su mokiniais, ir su mokyklos šeimininkais Šalteniais. 1934 m. gruodį Janušauskai nusipirko 30 ha ūkį Vilijočių kaime (greta Sodėnų). Čia abu mokytojai praleisdavo vasaras.
1935 m. rudenį mokytoja antrą kartą sugrįžo į Molėtų pradžios mokyklą. Dirbo su pedagogais Gaškiene (šiuo metu gyvena JAV), Mikulėnu, Pečiūra, Kersnauskiene.
Leonora Rabliauskaitė labai gerai prisimena, kaip mokytoja atsivesdavo neturtingus vaikus į namus pietums, nupirkdavo batelius ar drabužėlių.
1941 m. birželio 14-osios naktį, beveik auštant, rusų kareiviai apsupo mokytojų Janušauskų namą Molėtuose, Dariaus ir Girėno gatvėje. Duktė Algė Daujotienė labai gerai prisimena tos dienos ryto beldimą į langus ir duris. Jai labiausiai įsiminė įsiveržęs į namus rusiškai kalbantis kareivis. Jis buvo ginkluotas. Tuoj pat puolė ieškoti mokytojo Janušausko. Dėkui dievui, kad jis buvo išvykęs pas brolį į Girelės kaimą netoli Panevėžio. Vienuolikmetis vyresnysis sūnus Vytautas buvo išvažiavęs į Keršeniškių kaimą pas dėdę Mykolą, buvusį Molėtų valsčiaus viršaitį. Namuose, be 13 metų dukters Algės, buvo 8 metų sūnus Rimantas, mokytojos sesuo Adelė ir namų šeimininkė L.Rabliauskaitė.
Motina, duktė ir sūnus buvo susodinti į autobusiuką, kuriame jau buvo Išarų, Šėžų ir policininko Kumpino šeimos, ir atvežti į Utenos geležinkelio stotį, iš čia į Naująją Vilnią.
Mokytoja su vaikais ir Raštikio tėvas (senukas be kojos) važiavo nežinomo Barnaulo link, kur jau buvo pastatyti lentiniai barakai atvežtiesiems gyventi. Čia teko dirbti sunkų fizinį darbą lentpjūvėje. Po poros buvo pervežti į Ust-Pristanės rajoną 67 miško kvartalą. Ten buvo kertamas miškas, mediena apdorojama lentpjūvėje. Mobilizavus vyrus į frontą, lentpjūvė buvo uždaryta. Uždaryta ir valgykla. Nebuvo darbo, nebuvo maisto. Pavasarį pradėję dygti grybai ištremtųjų negalėjo išmaitinti. Teko ieškoti darbo kitur. Surado už 1,5 km, kur buvo sakinamas miškas. Tai be galo alinantis darbas. Mokytoja dėl prastos sveikatos (atsirado dusulys, vargino bendras silpnumas, tino kojos) negalėjo dirbti miške. Vietoj jos reikėjo dirbti 13 metų dukrelei Algei. Toks darbas 2 metus mergaitę nepaprastai kankino. Ji labai džiaugėsi, kai gavo leidimą kartu su broliu Rimantu mokytis už keleto kilometrų esančioje rusiškoje mokykloje.
Šiame miško kvartale kentėjo žinomo istoriko Adolfo Šapokos brolio žmona (su vaikais ir vyro tėvu), mokytoja Juodvalkienė iš Zarasų, anksčiau gyvenusi Molėtuose, policijos nuovados viršininko, vėliau pasitraukusio į JAV, žmona, Kiškienė iš Inturkės, vargonininko Kiškio žmona.
Janušauskienę nepaprastai vargino Tėvynės ilgesys. Čia nebuvo nei laikraščių, nei laikrodžių. Rašė giminėms į Lietuvą, linkėjo jiems laimingesnio gyvenimo. Pradėjusi dirbti su vietos gyventojų darželinio amžiaus vaikais dar labiau ilgėjosi Tėvynės ir vaikų. Visomis išgalėmis troško grįžti į Lietuvą. Vieną lietuvių šeimą, gyvenusią Barnaule, paprašė nupirkti bilietus į Maskvą. Susiruošė kelionėn ir slapta išvyko į Tėvynę.
1947 metų pavasarį vėl išvydo Lietuvos žemę. Apsistojo pas brolį Mykolą Vilniuje. Norėjo susitikti su vyru ir vyresniuoju sūnumi, kurių buvo nemačiusi 6 metus. Netrukus su dukra susiruošė į Panevėžį, į Girelės kaimą, kur gyveno vyras su vyresniuoju sūnumi. Geležinkelio stotyje buvo sustabdytos ir paprašytos parodyti dokumentus. Laimei, Algė turėjo moksleivio pažymėjimą. 1948 m. areštavus brolį Mykolą, mokytoja pajuto pavojų, pradėjo slapstytis. Dirbo neoficialiai, daugiausia šeimose. Kartą kieme susitiko gerą pažįstamą, susilaukė nekviestų svečių. Prisistatę vyriškiai pareikalavo dokumentų. Teko parodyti šeimininkės pasą. Nuo tada išvyko iš sostinės, gyveno Šiauliuose, Klaipėdoje. Ir čia susidūrė su saugumiečiais. Tačiau visur saugojo Dievas, nebuvo suimta.
Ilgėjosi gimtųjų Molėtų ir Vilijočių, kur paliko gražiai sutvarkytą ūkį, o labiausiai – šeimos. Vyresnysis sūnus gyveno pas tėvą netoli Panevėžio, ten ir mokėsi. Jaunesnysis sūnus apsistojo pas tetą Adėlę Molėtuose, duktė Algė gyveno Vilniuje. Nebuvo lemta mokytojai džiaugtis su artimaisiais netgi iki 1960 metų. Algė, baigusi mokyklą, neturėjo teisės pasirinkti specialybę. Padavė dokumentus į Maskvos finansų instituto Lietuvos filialą, kur nereikėjo pristatyti pažymos iš gimimo vietos. Nors ir persekiojama svetimos valstybės pareigūnų, vis dėlto sugebėjo įgyti aukštąjį išsilavinimą. Vėliau dirbo Prekybos ministerijoje, energetikos sistemoje planavimo skyriuose.
Nuo 1960 metų, prasidėjus atšilimui, Janušauskų šeima apsistojo Vilniuje mažame Algės butelyje. Gyveno kartu ir duktė su sūnumi. Tik vyriausias sūnus, baigęs geležinkelininkų mokyklą, įsitvirtino Taline. Julija Janušauskienė mirė 1980 m., Motiejus Janušauskas – 1986 m. Abu palaidoti Vilniuje, Rokantiškių kapinėse.
Ona Indriulionytė-Rakauskienė
Gimė 1907 m. lapkričio 1 d. Utenos aps. Užpalių vls. Pašlinių k. Mokėsi Užpalių pradžios mokykloje. Baigusi 4 skyrius, nors ir neturėdama turtingų tėvų, galėjusių materialiai paremti, nutarė lankyti progimnaziją tuose pačiuose Užpaliuose. Mokytis jai sekėsi. Ypač buvo gabi matematikai ir dailei. Būsimoji mokytoja suprato, kad be mokslo nėra šviesesnio gyvenimo. Baigusi 4 progimnazijos klases, išdrįso prašyti tėvo pagalbos toliau mokytis. 1924 m. įstojo į dvimečius pedagogikos kursus, veikusius prie Utenos “Saulės” progimnazijos.
1926 m. išsipildė svajonė šviesti kaimo žmogų, kovoti su neraštingumu. Tų pačių metų lapkričio 1 d. pradėjo mokytojauti Skudutiškio pradžios mokykloje. Būdama jauna jautriai išgyveno, kad dalis vaikų dėl blogų gyvenimo sąlygų negali lankyti mokyklos. Buvo skaudu matyti, kad kai kurie tėvai nesupranta būtinybės mokyti vaikus. 1928 m. paskirta Videniškių pradžios mokyklos mokytoja, kur praleido 7 pedagoginio darbo metus. Videniškių miestelis maža kuo skyrėsi nuo Skudutiškio, tačiau mokytoja dar labiau nutolo nuo tėviškės, nuo Užpalių. Čia tęsė veiklą Šaulių sąjungoje, į kurią įstojo Skudutiškyje. Nors jai labiau rūpėjo kaimo socialiniai reikalai.
Ištekėjo už stambaus ūkininko, 63 hektarų paveldėtojo Jono Rakausko. 1929 m. apsigyveno Vėželių vienkiemyje (aplinkinių gyventojų vadinamame Vėželių dvare), už dviejų kilometrų nuo Videniškių miestelio.
Nuo 1935 m. lapkričio 1 d. pradėjo dirbti Kazimieravos pradžios mokyklos, įsikūrusios Sodėnų kaime, vedėja. Ir čia susidūrė su kai kurių ūkininkų tamsumu, nenoru leisti vaikus į mokslą. Džiaugėsi, kai sužinojo, kad kaimynų sūnus Antanas, šiuo metu gyvenantis Niujorke, ir Bronius Žalėnas iš Kavalniškių tvirtai nutarė lankyti Ukmergės gimnaziją ir studijuoti Vytauto Didžiojo universitete. Vėliau Bronius Žalėnas tapo elektronikos inžinieriumi ir garsiu mokslininku.
Mokiniams darė labai gerą įspūdį. “Buvo elegantiška” – pasakoja buvusi mokinė, dabartinė mokytoja Viktorija Navikaitė-Pranckūnienė. Daug dėmesio skyrė renginiams šv.Kalėdų ir Velykų šventėms, kartu su vaikais darydavo kaukes, ruošdavo vaidinimams sceną.
Ona Rakauskienė išvyko iš Sodėnų 1941 m. birželio 22 d., kai buvo atleista iš vedėjos pareigų. Palikusi ūkį Vėželiuose, pradėjo mokytojauti Kuolakasių pradžios mokykloje, 5 km nuo Židovainių, vėliau Užuožerių, Pumpučių mokyklose. 1944–1945 m., jau būdama našlė, mokytojavo Molėtų pradinėje mokykloje, po to trumpai dirbo Molėtų komunaliniame ūkyje buhaltere. Tuomet mokytojai gauti darbą nebuvo sunku, tačiau mažas atlyginimas vertė ieškoti kito uždarbio. Vienai teko 2 sūnus leisti į mokslus (vyresnysis Kazys studijavo teisę Vilniaus universitete). Vis dėlto mokytoją viliojo pedagoginė veikla, ypač kaimo vaikai. Nuo 1947 m. apsistojo Panevėžio rajone. Dirbo Švainikų, Sėjutų, Smilgių pradinėse mokyklose. 1952–1953 m. Šeduvos rajone, 1953 m. persikėlė į Radviliškio rajoną, dirbo Skamaičių, Užuožerių mokyklose.
1962 m. rugpjūčio 14 d. už 36 metų pedagoginį darbo stažą buvo paskirta 58,94 rub. pensija. Mokytoja nusivylė.
Nuo 1970 m. apsigyveno Vilniuje. Būdama pensininkė dirbo liftininke, bendrabučio budėtoja, virtuvės darbininke.
Niekuomet neužmiršo Sodėnų, kur prabėgo 7 darbo metai, neužmiršo ir Vėželių, kur gyveno vyro sesuo. Buvusi mokinė Julija Kiršaitė prisimena, kaip mokytoja, atvykusi iš Panevėžio rajono, norėdavo pasikalbėti su buvusiais mokiniais. Džiaugdavosi jų laimėjimais. Atvykdavo ir sūnus Kazys, žinomas advokatas, padėjęs ne vienam kaimynui teisėsaugos ir teisėtvarkos klausimais. Tėviškėnai ir šiandien, susidūrę su skriaudomis, vienas kitam pataria kreiptis į Rakauskioką. Mokytoja paskutinį kartą Vėželiuose lankėsi 1980 m. Norėjo aplankyti vyro seserį, pasikalbėti su kaimo žmonėmis. Tačiau atsitiko nelaimė. Griuvo ir susilaužė šlaunikaulio kaklelį. Nuo tada tapo invalide, liko be vienos akies. Išgyveno dar 12 metų. 1993 m. sausio 13 d. iškeliavo Anapilin, atgulė Molėtų kapinėse šalia vyro Jono.
Dėkoju Onai Šaltenienei, Algei Daujotienei, Albertinai Petrulienei, Kaziui Rakauskui, padėjusiems surinkti straipsnio medžiagą ir dovanojusiems nuotraukas.
Nuotraukose:
1. Šiame pastate 1923 m. buvo įkurta Kazimieravos pradžios mokykla
2. Mokytoja Julija Janušauskienė. 1936 m.
3. Utenos “Saulės” mokytojų kursus baigusios mokytojos Ona Rakauskienė (viduryje) ir jos mokslo draugė Leokadija Švainickienė bei jos vyras Stasys Švainickas. Kaunas, 1975 m.

Buvusi Sodėnų pradinės mokyklos mokytoja

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra