Smūgis Lietuvos diplomatijai 1940 metų vasarą

Autorius: Data: 2015-11-17, 09:14 Spausdinti

Smūgis Lietuvos diplomatijai 1940 metų vasarą

      1940 metų vasarą Antrasis pasaulinis karas įgavo pagreitį. Vakaruose frontas buvo pralaužtas kai birželio 14 d. ryte nacistinė vokiečių kariuomenė įžengė į Paryžių. O tos pačios dienos vėlų vakarą, jau vidurnaktį, TSRS Liaudies komisarų tarybos pirmininkas Viačeslavas Molotovas įteikė Lietuvos užsienio ministrui J.Urbšiui, kuris buvo Maskvoje, ultimatumą. Lietuvos vyriausybė birželio 15 d. 7 val. ryte savo posėdyje (paskutinis vyriausybės posėdis), net neįvardindama agresijos ir nepareiškusi protesto, nutarė priimti visus TSRS vyriausybės reikalavimus, tikėdamasi jos gera valia ir tarptautinės teisės laikymosi. Ne gana to, Lietuvos vyriausybė, norėdama išvengti didelio tautos kraujo praliejimo, ne tik negynė nepriklausomybės, bet net ėmė teisinti agresorių. Tos pačios dienos ryte savo telegramoje J.Urbšys iš Maskvos nurodė Užsienio reikalų ministerijos valdininkams sudaryti Kaune reziduojantiems užsienio diplomatams įspūdį, jog Kremliaus reikalavimai nesą ultimatumas, o tik saugumo pageidavimas. O birželio 16 d., einantis prezidento pareigas Antanas Merkys, kalbėdamas per radiją, pabrėžė, jog nauji Raudonosios armijos daliniai į Lietuvą “atvyko kaip draugiška sąjunginė kariuomenė (…) tik dėl pačios Lietuvos ir Sovietų Sąjungos didesnio saugumo sumetimų“. Valstybės vadovai kvietė gyventojus išlaikyti tvarką bei rimtį krašte, „vengti nepagrįstų gandų“. Pats J.Urbšys iki savo gyvenimo pabaigos buvo įsitikinęs, jog Lietuva 1940 m. birželį neturėjo alternatyvos. Manoma, kad gėdingai kapituliacijai alternatyva buvo. Jei ne ginkluotas pasipriešinimas, tai bent simbolinis šūvis ar politinis pasipriešinimas: ultimatumo atmetimas ir Lietuvos vyriausybės pasitraukimas į užsienį (ką ir padarė prezidentas Antanas Smetona). Tačiau Lietuvos vadai pasirinko kapituliaciją, tikėdamiesi išvengti represijų. Deja, jų neišvengė.

Ar Lietuvos valdžia, pirmiausia diplomatai neįžvelgė gręsianti pavojų Lietuvos nepriklausomybei prasidėjus pasauliniam karui?

      Iki karo pradžios Lietuvos valdžia, įsprausta tarp trijų galiūnų, matė tik vieną priešininką – Lenkiją, kuri valdė užgrobtą Vilniaus kraštą. Vokietija, o tuo labiau bolševikinė TSRS, buvo laikomos jei ne sąjungininkės, tai bent galimos talkininkės Vilniaus susigražinimui. Tik 1939 m. rudenį rusams įsteigus Lietuvoje karines bazes, komplikavosi Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, padėtis. Pradėta galvoti apie katastrofines valstybei pasekmes. Stiprėjant bolševikinei agresijai ir nepamatuotiems Maskvos reikalavimams, tik 1940 m. birželio  1 d. J.Urbšys visiems Lietuvos pasiuntiniams išsiuntė šifruotą telegramą: „Jeigu čia mus ištiktų katastrofa, tai užsieniuose likusios mūsų diplomatijos šefu laikykite Lozoraitį, pirmuoju pavaduotoju Klimą, antruoju Šaulį“. Po minėtos telegramos pasiuntiniai daugiau negavo jokių paaiškinimų dėl „diplomatijos šefo“ teisių. Tačiau nė vienam iš jų nekilo jokių abejonių dėl šio paskyrimo tikslingumo ir šiuo klausimu nebuvo tarpusavio nesutarimų. Tokiu būdu buvo parengtos pradinės sąlygos Lietuvos diplomatinei tarnybai (LDT) užsienyje susiformuoti. Tiesa, galima pasakyti, kad dar 1938 metais Lietuvos veikėjas profesorius Kazys Pakštas kalbėjo valdžios sluoksniuose, jog reikia iš anksto ruoštis galimai valstybės katastrofai, bet į tai nebuvo sureaguota.

Kas atsitinka su Lietuvos užsienio reikalų ministerija susikūrus Justo Paleckio vadovaujamai taip vadinamai Liaudies vyriausybei?

      1940 m. birželio 17 d. sudaryta, prižiūrint TSRS pasiuntinybei Kaune, nauja vyriausybė, kurioje svarbius vadovaujančius postus gavo gerai Lietuvoje žinomi asmenys: rašytojas, prof. Vincas Krėvė-Mickevičius, buvęs premjeras Ernestas Galvanauskas, generolas Vincas Vitkauskas. Tai silpnino ne tik Lietuvos visuomenės, bet ir LDT užsienyje budrumą; tikėtasi, kad, išskyrus vadinamąjį smetoninį režimą, Lietuvoje daugiau niekas nesikeis. Tuometinio užsienio reikalų ministro V.Krėvės birželio 22 d. telegramoje visoms pasiuntinybėms rašoma, kad „naujoji vyriausybė sudaryta konstitucine tvarka, valstybės santvarkos esminiai pagrindai nepakeisti, teisėta nuosavybė neliečiama, numatomas politinės santvarkos pakeitimas bus vykdomas įstatymais“. Birželio 26 d. savo telegramoje Lietuvos pasiuntinybei Berne rašė, jog naujoji vyriausybė „bus lojali tarptautiniams pažadams, kartu saugos Lietuvos nepriklausomybę“. Reikia manyti, kad tuo metu ir pats V.Krėvė tikėjo tuo, ką rašė, kas klaidino ir užsienyje likusius Lietuvos diplomatus. Birželio 21-27 dienomis vyko naujojo užsienio reikalų ministro susitikimai su Lietuvoje reziduojančiais užsienio diplomatais. Jų prisistatymas ministrui, o vėliau ir einančiam pareigas prezidentui J.Paleckiui stiprino naujos Liaudies vyriausybės padėtį tarptautinės teisės požiūriu. Užsienio atstovai tokia savo laikysena pripažino valdžios tęstinumą ir naują vyriausybę, kaip kompetentingą partnerį sprendžiant klausimą su kitų kraštų vyriausybėmis. Tiesa, tas tęstinumas užsienyje buvo suprantamas kaip stipriai apkarpytas. Pavyzdžiui birželio 22 d. B.K.Balutis iš Londono pranešė, jog D.Britanijos vyriausybė į įvykius Lietuvoje, kaip ir visose Baltijos šalyse, žiūri besivystančios dramos Europos kontekste ir nekaltina dėl to Lietuvos. O štai pasiuntinys Vašingtone P.Žadeikis nurodė, kad JAV vyriausybė dabartinį politinį kursą Lietuvoje laiko prosovietiniu ir pavojingu Lietuvos nepriklausomybei.

      Užsienio reikalų ministerijoje vyko pirmiausia pertvarkymai iš viršaus. V.Krėvei į „talką“ buvo atsiųstas komunistas Pijus Glovackas, kuris užėmė Lietuvos URM generalinio sekretoriaus postą. Praktiškai jis tapo ministerijos valdytojas. Labai svarbaus Politikos departamento direktoriumi buvo paskirtas kairių pažiūrų žurnalistas Juozas Jurginis (vėliau garsus istorikas). Tuos įvykius stebėjusio Danijos diplomato C.G.Vorsae nešokiravo dalies Lietuvos URM valdininkų „dingimas nežinia kur“, nes, anot jo, „tautiškai nusiteikusių politikų suėmimai visiškai atitiko lietuviškas susidorojimo su politiniais priešininkais tradicijas. O tai, kad Lietuvos URM generaliniu sekretoriumi tapo ką tik į laisvę po keliolikos kalinimo metų išėjęs komunistas, reiškia tik tiek, jog jam už ilgus nelaisvės metus turi būti atlyginta gerai apmokama tarnyba ir valdžia visam ministerijos personalui, nes buvę Politikos ir Ekonomikos departamentų vadovai paliko šalį“ (iš jo pranešimų Danijos vyriausybei birželio 22 ir 28 d.d.). Danijos diplomato, kaip ir kitų, nuomone, padėtis Lietuvoje buvo ganėtinai stabili, nes, anot jų, naujos vyriausybės pareiškimai ir komunistinių demonstracijų reikalavimai buvo nuosaikūs. Tačiau tai buvo tik pradžia, pasiruošimas URM, kaip nepriklausomybės simbolio, likvidavimui.

Kaip reagavo į įvykius Lietuvoje lietuvių diplomatai užsienyje? Kada įvyko jų „praregėjimas“?

      Gana įvairiai, bet be didelio entuziazmo. Objektyvios informacijos apie tikrą padėtį Lietuvoje mūsų diplomatas trūko. Pradžioje vieni įvykius sutiko su atsargiu pritarimu – Jurgis Šaulys Berne, Vytautas Gylys Stokholme, Povilas Žadeikis Vašingtone, K.Škirpa Berlyne; kiti abejodami – Bronius K.Balutis Londone, Kazys Girdvainis Vatikane, Kazys Graužinis Buenos Airėse, Stasys Lozoraitis Romoje. Visi puikiai suprato, kad tai okupacija. Tačiau ir vieni, ir kiti maksimaliai siekė nepakenkti Lietuvai, jos gyventojams, kurie jau buvo bolševikų gniaužtuose. Tiesiog vengė nepasvertų žingsnių, kad neišprovokavus represijų ir pagreitintos sovietizacijos. Buvo vilčių, kad tai laikina iki karo pabaigos,

      „Praregėjimas“ įvyko kai Lietuvos pasiuntinys Berlyne K.Škirpa rizikuodamas pakluso užsienio reikalų ministro prašymui atvykti tarnybiniais reikalais į Lietuvą. Birželio 26-29 d.d. būdamas Kaune turėjo progos pamatyti, išgirsti ir susidaryti nuomonę apie padėtį krašte, vyriausybėje. Slapta grįžęs į Berlyną, liepos 1 d. parengė pranešimą ir išsiuntinėjo savo kolegoms kitose šalyse. Jo nuomone, „į naują vyriausybę tenka žiūrėti kaip į Sovietų politikos Lietuvoje įrankį“. Birželio pabaigoje ministro V.Krėvės viltys ką nors pozityvaus padaryti Lietuvos labui jau buvo labai sumažėjusios. Liepos 4 d. S.Lozoraitis slapta atvyko į Berlyną, kur kelias dienas tarėsi su K.Škirpa Lietuvos reikalais. Buvo prieita prie išvados, kad nutrūkus Maskvos ir Berlyno „draugystei“, K.Škirpa įteiks notą Vokietijos užsienio reikalų ministerijai dėl Lietuvos suverenumo atkūrimo. Tačiau „draugystė“ dar kurį laiką gyvavo, todėl ir planuota nota nebuvo įteikta. Pirmiau buvo uždaryta Lietuvos pasiuntinybė nei prasidėjo karas tarp Vokietijos ir TSRS. Diplomatai suprato, kad sovietizacijos procesą Lietuvoje sustabdys tik būsimas karas tarp Vokietijos ir TSRS.

      Tik tada, kai Liaudies seimo sprendimu Lietuva buvo įjungta į TSRS sudėtį, pasipylė visų Lietuvos pasiuntinių protesto raštai užsienio šalių vyriausybėms bei protesto telegramos į Lietuvą.

Ar Liaudies vyriausybė bandė ir kaip bandė kontroliuoti Lietuvos diplomatus užsienyje?

      Užsienyje dirbantys Lietuvos diplomatai jautė tam tikrą nepasitikėjimą naująja valdžia, o ir naujoji valdžia puikiai suprato, kad diplomatai anksčiau ar vėliau nusisuks nuo jos, taps negailestingais kritikais. Iš tiesu, ministerijoje buvo ieškoma būdų kaip juos sukontroliuoti, bent neutralizuoti. Pirmas bandymas – tai ministerijos telegramos pasiuntiniams, kviečiant juos tarnybiniu reikalu („pranešimą padaryti“). Pasiuntiniai, tarsi nujausdami kažką negero, lyg susitarę dėl sveikatos „sutrikimų“ atsisakė vykti į Kauną. Tai rodo, kad jau vyksta jų koordinavimas, jau dirba diplomatijos šefas ir jo komanda. Diplomatai suvokė, kad jiems nuvykus į Lietuvą ne tik jų likimui grėstų pavojus, bet ir per juos būtų bandoma uždaryti tebeveikiančias Lietuvos atstovybes.

      Diplomatų protestai prieš Lietuvos valstybės panaikinimą ir jos inkorporavimą į TSRS reiškė, kad jų ryšiai su Liaudies vyriausybę, kaip okupantų įrankiu, yra nutraukiami. Į protestus komunistinė valdžia reagavo griežtai. P.Glovackui rekomenduojant, Ministrų taryba nutarė iš protestą pareiškusių pasiuntinių atimti Lietuvos pilietybę, konfiskuoti jų turtą ir uždrausti grįžti į Lietuvą. Pirmasis liepos 23 d. nukentėjo K.Škirpa, o po jo ir visi kiti. Tačiau tai nesutrukdė jiems ir toliau eiti savo pareigas, nes Vakarų šalys nepripažino Lietuvos aneksijos.

      Bolševikai ir toliau ieškojo būdų, kaip kontroliuoti Lietuvos pasiuntinybes, nes jos buvo valstybės turtas. Nepavyko įgyvendinti P.Glovecko sumanymo perduoti Lietuvos pasiuntinybių kitiems asmenims, juos paaukštinant, iš to pačio pasiuntinybių personalo. Tokių įgaliojimų atsisakė pasiuntinybės Londone patarėjas Henrikas Rabinavičius, konsulas Čikagoje Petras Daužvardis, pasiuntinybės Berlyne patarėjas Juozas Kajeckas.

      Išmėginti ir kiti būdai. Aneksavus Lietuvą, Latviją ir Estiją, Kremliaus vadovybė nurodė tų šalių URM įsakyti savo diplomatinėms misijoms ir konsulatams užsienyje oficialiai nutraukti savo veiklą, tuoj pat perduoti atstovybių turtą ir archyvus artimiausiai TSRS atstovybei toje šalyje, o patiems (visam personalui) grįžti į tėvynę. Rugpjūčio 8 d. P.Gloveckas išsiuntė Lietuvos pasiuntinybėms ir konsulatams nurodymą, jog jų veikla nuo šios dienos sustabdoma, o atstovybės likviduojamos. Nutraukiamas jų finansavimas. Be to, visų atstovybių personalui buvo išplatintos anketos, kurias reikėjo užpildyti norint tapti naujos valstybės – TSRS piliečiais. Nė vienas Vakaruose dirbęs Lietuvos atstovas nepakluso prosovietinės valdžios reikalavimams grįžti į Lietuvą. Tikėtina, kad į Lietuvą negrįžo 131 atstovybių darbuotojas ir jų šeimos nariai. Tiesa, tik pasiuntinybėje Londone dirbęs atašė Jonas Jakobas apsisprendė grįžti. Daugeliui toks jo poelgis buvo nesuprantamas. Ėjo kalbos, kad jį įkalbėjo žmona, kuri priklausė D.Britanijos-TSRS draugystės organizacijai Londone.

Ar daug buvo Lietuvos atstovybių, kurias užėmė TSRS atstovai?

      Būtina pasakyti, kad 1939 metais Lietuva turėjo 15 pasiuntinybių, 8 generalinius konsulatus, 7 garbės generalinius konsulatus, 45 konsulatus ir garbės konsulatus ne tik Europoje ir Amerikoje, bet Azijoje bei Afrikoje. Tiesa, per karą vokiečiams okupavus Čekoslovakiją, Lenkiją, Belgiją, Daniją ir kitas šalis, Lietuvos atstovavimas ten buvo nutrauktas. Taigi ir atstovybių skaičius 1940 m. sumažėjo.

      Pirmiausia, be vargo, bolševikinių diplomatų buvo perimtos Lietuvos atstovybės su visu turtu ir archyvais Tarybų Sąjungoje, Estijoje ir Latvijoje, kurios ir taip jau buvo priklausomos nuo Maskvos. Išliko nepalietos Lietuvos atstovybės Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Didžiojoje Britanijoje, Vatikane. Tose šalyse, kurios nepripažino aneksijos nė de jure, nė de fakto. Šveicarijos vyriausybė garantavo, kad Lietuvos pasiuntinybei diplomatinis imunitetas nebus atšauktas. Pasiuntinys J.Šaulys dirbo toliau. Sovietams sunkiai sekėsi perimti pasiuntinybę Berlyne. K.Škirpa iš anksto pasirūpino – dalį archyvo sudegino, kitą dalį perkėlė į draugiškos pasiuntinybės patalpas laikinam saugojimui, kaip ir su vertingesniau pasiuntinybės turtu, kuris vėliau buvo pervežtas į Kauną. Tiesa, perkeltas archyvas žuvo vieno bombardavimo metu. Būtina pasakyti, kad ten buvo ir Lietuvos pasiuntinybės Prahoje archyvas, kurį pasiuntinys Edvardas Turauskas 1939 m. kovo 15 d. perkėlė į Lietuvos pasiuntinybę Berlyne. K.Škirpai darant spaudimą iš vokiečių valdžios pusės, jis su pasiuntinybės personalu (pats didžiausias personalas tarp visų Lietuvos pasiuntinybių) rugpjūčio 14 d. buvo priverstas apleisti pasiuntinybės ištuštintą pastatą, atiduodant raktus ne Maskvos diplomatams, bet Vokietijos URM  vadovybei. Vokiečiai pastatą perdavė rusams.

      Lietuvos pasiuntinybė Prancūzijoje savotiškai skilo pusiau. Vokiečiams užėmus Paryžių, ten jau nebuvo pasiuntinio P.Klimo, kuris, ministro J.Urbšio nurodymu, pasitraukė su dalimi personalo kartu su Prancūzijos vyriausybe į Pietus (Vichy miestas). P.Klimas, pasitraukdamas, įgaliojo Stasį Bačkį tvarkyti visus pasiuntinybės reikalus. Jis bandė išsaugoti vertingesnius pasiuntinybės daiktus ir archyvą juos perkeldamas į privačios bendrovės patalpas. Spaudžiamas prancūzų valdžios, rugpjūčio 24 d. S.Bačkis, P.Klimo nurodymu, Paryžiaus policijos prefektūrai atidavė pasiuntinybės pastato raktus. Juos priėmęs pareig8nas parei6k4, kad jis turi raktus perduoti TSRS ambasadai.

      Panašus likimas ištiko Lietuvos pasiuntinybes Italijoje ir Švedijoje. S.Lozoraitis, siekdamas išlaikyti pasiuntinybę Romoje, susitarė su pasiuntiniu prie Šv.Sosto S.Girdvainiu, kuris perėme Lietuvos atstovybės pastatą su visu inventoriumi. Net pasiuntinys S.Girdvainis persikėlė į S.Lozoraičio perduotą pasiuntinybę. Nepaisant to Vatikanas, paprašytas Italijos užsienio reikalų ministerijos, nesutiko patvirtinti tokio sandėrio, todėl pasiuntinybės pastatas per italų rankas rugpjūčio 27 d. atiteko TSRS ambasadai, tačiau be baldų ir archyvų, kurie liko Lietuvos pasiuntinybėje prie Šv.Sosto. Pokalbio metu su tuometiniu Italijos užsienio reikalų ministru S.Lozoraitis sublefavo pasakydamas, kad pasiuntinybės archyvas yra sudegintas.

      Buvo ir kuriozinių atsitikimų. Pavyzdžiui Lietuvos garbės konsulas Pietų Afrikoje, Johanesburge, likviduoti negalėjo konsulato, nes Pietų Afrikos Sąjungoje TSRS atstovybės neegzistavo ir nebuvo kam perduoti turto ir archyvų. Nors pastangos ta linkme buvo daromos. Reikia pasakyti, kad Lietuvos atstovai, jeigu tik buvo galimybė, priešinosi, reiškė oficialius protestus, nepakluso įsakymui likviduoti diplomatines misijas. Ten kur negalėjo atsispirti ir buvo priversti atstovybę likviduoti, tai jie atliko viešai deklaruodami kaip prievartinį ir neteisėtą aktą.

O koks likimas pačios Užsienio reikalų ministerijos ir jos archyvų?

      Dar prieš sovietams okupuojant Lietuvą, diplomatijos veteranas B.K.Balutis Politikos departamento direktoriui E.Turauskui rekomendavo būti pasiruošus sunaikinti slaptojo archyvo (tame tarpe ir asmenų) bylas. Jam pritarė S.Lozoraitis. Žinoma, kad birželio 14-15 dienomis kelios ministerijos darbuotojos degino dokumentus. Tuo tarpu latviai savo archyvą sugebėjo išplukdyti į Švediją ir dabar turi beveik pilną gerai sukomplektuotą ministerijos archyvą. O mes ne!

      Nuo rugpjūčio 9 d. veikė LTSR Ministrų tarybos sudaryta Likvidacinė komisija, kuriai pirmininkavo pats P.Gloveckas. Tikra likimo ironija – komisijos nariais buvo ir keli diplomatai stovėję prie ministerijos ištakų, kurie, matyt, neturėjo pasirinkimo. Komisija rūpinosi ministerijos ir jos įstaigų užsienyje turtu, tvarkė dokumentų bylas, sprendė darbuotojų reikalus (!). Pradžioje tikėjosi ministeriją likviduoti iki rugpjūčio 25 d., tačiau pratęsus užsienio atstovybių Kaune išsikėlimo terminus, buvo pratęstas ir ministerijos funkcionavimas.  Jau 1940 m. rugsėjo 15 d. ministerijos jau neliko.

Minėjote apie užsienio atstovybes Kaune. Koks jų likimas? Kuri jų paskutinė išsikėlė?

      Lygia greta Lietuvos atstovybėms užsienyje buvo likviduojamos ir užsienio valstybių atstovybės Kaune. Rugpjūčio 9 d. P.Glovackas D.Britanijos pasiuntiniui T.Prestonui pasakė, jog „savo pasiuntinybes užsieniuose nuo vakar dienos likvidavome ir todėl užsienio pasiuntinybės pas mus taip pat turės nutraukti savo veikimą. Dėl išvažiavimo datų tuo tarpu nėra nieko nutarta“. Maskva oficialiai reikalavo, kad užsienio atstovybės Lietuvoje iki rugpjūčio 25 d. nutrauktų savo veiklą. Atstovybėms šis terminas atrodė nerealus. Terminas buvo pratęstas. TSRS pasiuntinybės Kaune sekretorius F.Moločkovas rugpjūčio 23 d. paskambino P.Gloveckui ir pranešė, kad JAV, D.Britanijos, Prancūzijos pasiuntinybėms ir Japonijos konsulatui išvykimo terminas atidedamas iki rugsėjo 5 d,, o visoms kitoms – iki rugsėjo 1 d. Šie terminai netaikyti Vokietijos pasiuntinybei, Jai padarydami išimti siūlė tik sumažinti pasiuntinybės tarnautojų skaičių vokiečių repatriacijos iš Lietuvos funkcijoms atlikti.

      Taigi buvo galutinai sunaikintas dar vienas, nors ir likęs formalus, Lietuvos valstybingumo simbolis – Užsienio reikalų ministerija. Iš 43 užsienio valstybių, palaikiusių su Lietuva diplomatinius santykius, 28 viena ar kita forma 1940-1941 metais pareiškė nepripažįstančios Lietuvos inkorporavimo į TSRS sudėtį.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Juozas VERCINKEVIČIUS

Istorija Lietuva Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra