Slaptųjų protokolų idėjinės ištakos

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Pranešimas konferencijoje „Baltijos kelias – laisvės kelias“ 2009 m. gruodžio 4 d. Seimo Kovo 11–osios salėje
 
2008 metų vasarą viešojoje erdvėje šmėstelėjo ir vėl dingo labai įdomi sąvoka – pasauliui nebūtina valstybė. Nemanau, kad ji išimta iš apyvartos, kaip daroma su kokia eurui nebereikalinga nacionaline valiuta. Labiau tikėtina, kad su turinio apibrėžimu ir vartojimo atvejų aprašymu ji padėta į kokį slaptosios informacijos seifą.
 
Įtakingas JAV dienraštis „The Wall Street Journal“ lapkričio pradžioj išspausdino straipsnį „Rybentropo–Molotovo dujotiekis“, taip pavadindamas „Šiaurės srovę“ („Nord Stream“) – dujotiekį per Baltijos jūrą.
 
Lietuvoje nedaug kam kėlė abejonių, kad dujų vamzdis per Baltijos jūrą yra geopolitinis riboženklis, moderni, šių laikų dvasią atitinkanti demarkacijos linija, nubrėžta tų pačių Aukštųjų susitariančių šalių, kaip kažkada pagal tokią pat stipriojo teisę, tik apiformintą to meto terminija, buvo nubrėžta Stalino ir Hitlerio Europos padalijimo riba.
 
Žinoma, „Šiaurės srovė“ gali nereikšti, kad Lietuva ir kitos Baltijos rytinės pakrantės šalys tapo „pasauliui nebebūtinomis valstybėmis“ lygiai taip pat, kaip Molotovo ir Rybentropo pakto slaptieji protokolai nereiškė, kad po penkerių metų Lietuva tebebus Ostlandas, o po penkiasdešimties – tarybinė socialistinė respublika. Bet gali ir reikšti. Jeigu bus pakankamai sutinkančiųjų.
 
Nesutinkantieji turėtų pasiremti kuo nors, kas bent jau jiems patiems būtų itin tvirta ir akivaizdu. Esama dviejų tokių atramų – filosofijos ir istorijos. Pirmoji teikia principus, kurių galima laikytis net gyvybės kaina, antroji – faktus, leidžiančius net ir praktiniam protui konstruoti analogijas bei projekcijas. Ir filosofija, ir istorija šiandien iš intelekto disciplinų baigiamos paversti erudicijos ar net literatūros žanrais: principai skelbiami esą mąstymo akligatviais, o istorija – daugiau ar mažiau įtikinamais ir sėkmingais asmeniniais pasakojimais.
 
Kad ir kaip šios disciplinos būtų bandomos diskredituoti, vargu ar kas (bent jau tylomis) nesiremia daugelį teorijų maitinančiu požiūriu, kad šių dienų Europa prasideda su anglų ir prancūzų revoliucijomis. Mums svarbu ne tiek jų skirtybės, kiek laiko subrandintas siekimas rasti visuomenės didžiumos, arba daugumos, protingo atstovavimo būdą bei strategines idėjas. XVIII amžius tokias išgrynino, o Didžioji prancūzų revoliucija suformulavo. Laisvė, lygybė, brolybė iki pat šių dienų yra Europą idėjiškai valdančios, kad ir kaip įvairiai būtų interpretuojamos, mūsų gyvenimo būdo pamatinės nuostatos. Jos yra pradžia to Europos idėjinio vienijimosi, idėjų ir ideologijų Europos, kuria tolydžio tampa buvusi tikėjimų ir bažnyčių Europa. Civilinė Europa kuriama su tokia valia ir tikėjimu kuriamąja idėjos galia, kad jos vardan galima giljotinuoti ne tik karalių Saulę, bet ir patį giljotinuotoją, net jeigu jis – Robespjeras.
 
Didžiosios prancūzų revoliucijos pamatinės idėjos buvo dar abstrakčios idėjos. Jos praktiškam žmogui šaltos ir nesuprantamos. Netgi pats Dievas kažkada turėjo pasaulin paleisti sūnų, kad parodytų savo tikrumą, savo buvimą apskritai.
 
Trys didžiosios Prancūzų revoliucijos idėjos: laisvė – kiekvienos kūrybos ištaka, lygybė – protingas jos išskleidimas ir brolybė – doras kūrybos vaisių pasidalijimas, – yra tobula sekuliarizuota trejybė.
 
Tačiau kas yra realusis veikiantysis subjektas? Kas ir kaip šias idėjas įdaiktina ir išveda į tą protingumą, kuris būtų ne napoleoniška šėlionė, o tiesiausias istorijos vieškelis?
 
XIX amžiaus vidury Karlas Marksas atsako: tikras istorijos subjektas yra proletariatas – jis yra laisviausias, nes neturi ko prarasti; istorinės alternatyvos jam nėra, tad jis – realiai protingiausias, nes kiekvienas tikras, arba realiai galimas, veiksmas yra vertesnis už patį protingiausią šnekėjimą. Klausimas vienas: kaip proletariatas gali imtis tų realiai galimų protingų veiksmų?
 
Karlas Marksas nedvejoja: per proletarinę revoliuciją. Revoliucija yra istorinės laisvės įgijimo būdas, naujos daugumos atvedimo į valdžią būdas. Jos įtvirtinimas yra proletariato diktatūra, o gynimas – nuo parlamentinės daugumos iki karo, taip pat ir pilietinio. Proletariato diktatūra, išsigandusiems sako marksistai, nesanti niekas daugiau, kaip protingo istorijos proceso prielaida, panaši į kiekvieno mąstymo premisą. Makevializmas – valdžios paėmimo ir išsaugojimo filosofija – marksizme pagrindžiama visa europinės filosofijos patirtimi.
 
Rusijos lenininio bolševizmo istorija yra klasikinis klasinio protingumo įkūnijimas: perversmai, vadinami revoliucija, žudynės, vadinamos pilietiniu karu, imperialistiniai karai, vadinami išsivaduojamaisiais, ir visą tą prievartą aptarnaujantis bolševikinis parlamentarizmas. Visos atgyvenusios normos, santykiai ir jiems atstovaujantys subjektai – visi diktatūrai nebūtini, taigi, ir „neprotingi“ dalykai – su parlamentų pagalba gali būti sunaikinti dar efektyviau. Svarbu liaudį uždegantis tikslas ir šūkis.
 
Tuoj po Spalio perversmo – 1918 metais – Josifas Stalinas paskelbia: „Vakarai su savo imperialistiniais žmogėdromis tapo tamsos ir vergovės židiniu. Užduotis yra šį židinį visų šalių dirbančiųjų džiaugsmui ir paguodai – sudaužyti“. Ir pradeda Rusiją rengti pasauliniam karui. Pirmiausia – Europoje. Sąjunginiai proletarų susirinkimai – Aukščiausiosios Tarybos – tai vieningai palaiko. Adolfas Hitleris, sėkmingai sumanipuliavęs Reichstagu, internacionalinei socialistinei diktatūrai – bolševizmui – pabando priešpriešinti nacionalinę socialistinę diktatūrą – fašizmą, sukliudydamas bolševizmo tiesiaeigį žygį į pasaulinę komunistinę diktatūrą. Visas šis komunistinis ir antikomunistinis armagedonas konstruojamas pagal Karlo Markso logiką ir metodiką.
 
Kai šiandien kas nors kalba apie klaidas ar nukrypimus, teisindamas ar menkindamas Rusijos pilietinio karo košmarus, Ukrainos holodomoro žvėriškumus, Baltijos šalių ištisų socialinių sluoksnių tremtis ir neigdamas jų genocidišką pobūdį bei mastą, o tuo pat metu akcentuoja žydų genocido unikalumą, – tas paprasčiausiai ignoruoja (dėl kokių priežasčių – atskiras klausimas) akivaizdžiausią faktą, kad fašizmas, arba nacionalinis socializmas, visų pirma yra istorinis atsakas į internacionalinį socializmą – bolševizmą, o abiejų jų ištakos – Karlo Markso „Komunistų partijos manifestas“ su visais jį lydinčiais raštais, teoriškai įteisinantys visomis įmanomomis priemonėmis pasiektos realios daugumos protingumą kaip vienintelį tikrai galimą protingumą.
 
Slaptieji protokolai, pasirašyti prie Nepuolimo sutarties, dalijančios Europą į Rytų ir Vakarų įtakų zonas, buvo patvirtinti su tokiu lengvumu ir tokiu įsitikinimu savo teisumu (prisiminkim, kas šiandien kalba apie aną sandorį kaip vienintelį teisingą – yra tokia partija – „Vieningoji Rusija“), kurį galima suprasti tik atsimenant, kad sandorį sudaro dvi giminingos sielos ir protai. Kad pasaulis nedalintinai ir negrąžintinai priklauso tik vienam iš jų, neabejoja abu. Visi šiandien žinom tų abiejų teisuolių likimą. Mums, likusiems po jų, Antrasis pasaulinis karas, dviejų iš marksistinio komunizmo kilusių Europos idėjų apie protingo pasaulio sukūrimą susirėmimo metas, palieka tik tiek Europos ir Azijos žmogiškųjų resursų, kad Šiaurės pusrutulis ir šiandien laikosi tik imigracija bei emigracija ir konvulsiškai kuria neaiškias valstybines struktūras bei institucijas šiam tautų kraustymuisi ir maišymuisi valdyti.
 
1949 metais pasirodė dar vienas epochinis dokumentas, fundamentaliau negu K. Markso „Komunistų partijos manifestas“ sukonkretinęs Didžiosios prancūzų revoliucijos idėjas. Tas dokumentas – „Visuotinė žmogaus teisių deklaracija“, jau nebe atskirą klasę, o kiekvieną individą skelbianti istorinio protingumo kriterijumi. Pirmasis jos straipsnis sako: „Kiekvienas gimęs žmogus yra laisvas. Su juo privaloma elgtis kaip su laisvu“. Man privaloma, jam – ne. Šiuo kriterijum remiantis kuriama Europos Sąjunga, šiuo kriterijum grįsta Jungtinių Tautų trečiojo tūkstantmečio ideologija. Šiuo kriterijum paremtos Europos ir pasaulio teisinės normos ir jų priežiūros bei įgyvendinimo institutai.
 
Jau VII mūsų eros amžiuje vienas ankstyvosios krikščionybės teoretikas pasakė, jog Dievas įsikūnijo Kristumi, kad pats žmogus galėtų tapti Dievu.
 
Tapo. Šiandien ir teoriškai, ir praktiškai kiekvienas yra beveik Dievas. Arba raginamas tokiu būti. Nors totaliąją XXI amžiaus pradžios tvarką realizuoja dar tik mažumų dauguma.
 
Ir kai girdi, kad jau lapkričio pabaigoj Jungtinės Amerikos Valstijos į abi vidurio Europą replėmis gobiančias „sroves“ žiūri nebe taip įtariai, kai NATO viršūnėms Rusijos karinės pretenzijos darosi priimtinos, kai tik prieš dvi dienas Maskvoje baigėsi viso pasaulio rusų telkimo kampanija, o dėl jų ne tik žmogaus teisių, bet ir Rusijos pilietiškumo gynimo Maskva seniai grasina galinti imtis bet kokių veiksmų prieš bet kurią, netgi NATO, šalį, – tai gal geriau dar šiandien, kad ir praleidžiant progą patylėti, paklausti: kokie protokolai pasirašyti prie „Šiaurės srovės“ sutarties? Dabar ir „Pietų srovės“?
 
Žinau, kad Baltijos kelias – mūsų nesutikimo su esama padėtimi manifestacija – buvo. Visi tikrai buvę istorijos faktai kuria naują istoriją per asmens ir tautos atmintį. Tačiau kai iš mūsų 1990-aisiais atkurtų tautos namų – Lietuvos valstybės – vėl išvaryta arba pabėgo milijonas žmonių ir ieško jų įvairiausiuose pasaulio kampuose, niekam dėl to pernelyg nesukant galvos Lietuvoje, bet mielai juos panaudojant pasaulyje, aš negaliu būti tikras, kad tuose šių dienų protokoluose Lietuva neapibūdinama kaip pasauliui nebūtina valstybė.
 
Klausimas vienas: ar sutiksim?
 
Tai šiandien svarbiausias iššūkis mūsų kolektyvinei atminčiai.
 
Nuotraukoje: Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras R. Ozolas

Voruta. – 2009, gruod. 19, nr. 24 (690), p. 11.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra