Šlapelių kultūrinis palikimas – dovana Vilniui ir Vilniaus kraštui

Autorius: Data: 2011-04-26 , 10:15 Spausdinti

Šlapelių kultūrinis palikimas – dovana Vilniui ir Vilniaus kraštui

Gražutė Marija Šlapelytė-Sirutienė (1909 11 29 – 2009 01 05). Gimusi Vilniuje. Kalbininkė, išeivijos visuomenės veikėja.

1927 m. Vilniuje lenkų okupacijos metu G. Šlapelytė-Sirutienė baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją, 1937 m. Stepono Batoro universitete gavo filosofijos ir lenkų bei lietuvių filologijos diplomą. 1933–1937 m. Vytauto Didžiojo gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą ir Lietuvos geografiją. Nuo 1939 m. dirbo Lituanistikos institute Kaune ir Vilniuje.

1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. atvyko į JAV, dirbo banke, buvo aktyvi lietuvių bendruomenėje. 1950 m. su bendraminčiais JAV įsteigė Vilniaus krašto lietuvių sąjungą.

1996 m. Vilniuje įsteigė savo tėvų Marijos ir Jurgio Šlapelių vardo namą-muziejų.

LR Prezidentas Valdas Adamkus 2000 m. G. Šlapelytę-Sirutienę apdovanojo 5-ojo laipsnio Gedimino ordinu, 2000 m. ji yra gavusi Vilniaus garso premiją, dienraščio Draugas fondo garbės narės vardą.

G. Šlapelytė-Sirutienė mirė 2009 m. sausio 5 d. JAV Kalifornijoje.

Spausdiname 1996 m. rugsėjo 18 d. pokalbį su JAV lietuve Gražute Šlapelyte-Sirutiene.

– Viešite Vilniuje. Ką veikiate savo gimtajame krašte?

– Vienas iš pagrindinių mano tikslų: atlikti tai, ko siekiau, kuo mes rūpinomės: sutvarkyti mano tėvų kultūrinį plikimą, kad visa tai būtų dovana Vilniui ir Vilniaus kraštui.

– Ar viskas, ko siekėte, troškote savo kraštui, yra padaryta?

– Galiu pasididžiuoti, taip.

– Esame rašę apie namo-muziejaus atidarymo iškilmes ir spausdinę tuomet Jūsų pasakytą kalbą. Gal pakartotumėte Jūsų mamos testamente išreikštus norus, kaip turėtų atrodyti šis Lietuvos kultūros židinys Vilniuje?

– Mano tėvas mirė anksti (1941 m. – aut. past.), o mama sulaukė garbingo amžiaus. Ji parašė testamentą, kuriuo visą turtą paliko man. Kadangi sovietmečiu buvo nacionalizuotas visas nekilnojamasis turtas, tai iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo negalėjo būti nė kalbos, kad galėčiau tvarkyti kokius nors testamento reikalus Bet buvo didelė laimė, kad tuose namuose, mums išbėgus, su mūsų mama apsigyveno mano tėvelio antros eilės dukterėčia – lituanistė, pedagogė Alma Gudonytė. Ji puoselėjo mintį apie memorialinį muziejų dar mamai esant gyvai, o po jos mirties tuo namu ir rūpinosi. Jeigu ne Alma, aš, žinoma, būdama užjūryje, nebūčiau galėjusi to padaryti. Aš teikiau jai moralinę ir finansinę paramą.

– Kaip klostėsi Jūsų šeimos likimas 1944 m. liepos mėnesį, kai Raudonoji armija užėmė Vilnių?

– Tuo metu buvome Valakampiuose – mano tėvų vasarnamyje. Grįžę į Vilnių, be jokios abejonės, norėjome bėgti (mano vyras visai nenorėjo čia pasilikti). Tačiau mano mama pareiškė, kad niekur nebėgsianti, nes čia gimė ir užaugo, išgyveno ne vieną okupaciją, todėl sugebės prisitaikyti ir išlikti. Mudu su vyru turėjome gerą progą: profesorius Antanas Salys gavo vokiečių sunkvežimį, į kurį tilpo ir daugiau kultūrininkų, todėl ir išvažiavome. Nakvojome Kaišiadoryse. Vilnius degė, buvo bombarduojamas. Man buvo baisu, išliejau daug ašarų.

– Gal galėtumėte išvardyti, kokie kultūrininkai važiavo iš Vilniaus kartu su jumis?

– Man atrodo, kad kartu važiavo Konstantinas Vorobjovas, Vincas Maciūnas, viena iš Biržiškaičių. Kartu važiavome iki Kauno, paskui išsiskyrėme.

– Ką galėtumėte papasakoti apie bėgimą?

– Pabėgę iš Vilniaus pirmąją naktį nakvojome Kaišiadoryse. Mano vyras suvalkietis, tai patraukėme į Marijampolę. Paskui traukėmės į Kybartus. Čia laukėme, kada galėsime patekti į Vokietiją. Mano vyras tuo metu dirbo geležinkelio valdybos inspektoriumi, tai jam pavyko per pažintį patekti į vagoną. Važiavome kelias paras iki Vroclavo. Ten mus nuvežė į darbininkų lagerį ir jame apgyvendino. Vyrus pradėjo kalbinti dirbti.

Pavyko išvažiuoti į Vokietijos pietus, kur susiradome daugiau lietuvių. Ten mus priėmė kažkokio vokiečių profesoriaus našlė frau Cimer.

Paskui pradėjome ieškoti vietos, kur galėtume apsigyventi. Galų gale mes apsigyvenome bažnytkaimyje Unter Jeringer. Čia sulaukėme karo pabaigos. Pasibaigus karui pradėjome grupuotis. Tą dalį Vokietijos, kurioje gyvenome, užėmė prancūzai.

Po kurio laiko prasidėjo migracija. Anglai priėmė kai kuriuos žmones, darbininkų reikėjo Australijoje, Kanadoje. Mums pavyko išvažiuoti į JAV. Mudu su vyru ir mano brolis važiavome visi trys. Senųjų lietuvių ir vyskupų fondui padedant gavome teisę važiuoti į JAV. Vyresnioji vyro sesuo ten jau gyveno, todėl padėjo organizuoti šią kelionę ir mums. Plaukėme kariškais laivais: moterys – pirmagalyje, vyrai – gale, šeimos – per vidurį.

Siūbavome iki Niujorko kokias devynias dienas. Po to išvažiavome traukiniu į Čikagą, kurioje pradėjome kurtis, ieškoti darbo.

Buvo lengviau tiems, kurie mokėjo angliškai. Aš universitete buvau šiek tiek pramokusi šios kalbos. Mano vyras angliškai nemokėjo. Jis sakydavo, kad tokios kvailos kalbos, kur vienaip rašoma, kitaip tariama, dar kitaip suprantama, jis nesimokys. Todėl gavo tik sunkų fizinį darbą, o aš po truputėlį pradėjau dirbti banke. Reikėjo išlaikyti du egzaminus: matematikos ir kalbos.

Banke išdirbau apie 20 metų. Po to išėjau į pensiją ir mudu su vyru persikėlėme į Kaliforniją. Ten gyvename iki šiol.

– Kada mirė Jūsų vyras?

– Prieš pat Nepriklausomybės paskelbimą – 1990 metų vasario 8 d. Palaidotas prie Santa Monikos, Kalifornijoje. Tačiau po trejų metų, mano valia palaikai buvo kremuoti ir 1993 m. atvežti į Lietuvą bei palaidoti tėvų kapavietėje, Vilniaus Rasų kapinėse.

– Aktyviai bendradarbiavote išeivijos spaudoje. Kur daugiausia rašėte?

– Dar būdama Vokietijoje parašiau pirmąjį straipsnį. Tai buvo laiškas mamai. Aš žinojau, kad ji gyva, nežuvo ir neišvežta į Sibirą. Paskui manimi pradėjo domėtis „Draugo“ redakcija. „Draugo“ redaktoriumi tuomet buvo kunigas Juozas Prunskis. Jis sužinojo, kad mano krikšto tėvas – Jonas Basanavičius. Rašiau apie J. Basanavičių, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, apie jos direktorių Šikšnį, apie Vilniaus Stepono Batoro universiteto studentų sąjungą, apie mūsų veiklą ir kovą su lenkais.

Mane domino mūsų kalbininkai. Buvau baigusi Vilniaus universiteto polonistikos ir lituanistikos poskyrį. Rašiau apie germanistą, lituanistą prof. Kazimierą Almeną, kuris gyveno Santa Monikoje. Paskelbiau prof. Antano Salio knygos pirmo ir antro tomų recenziją, rašiau apie prof. Petrą Joniką ir kt.

– O kaip Vilniuje gyveno mama, Jums pasitraukus į Vakarus?

– Kad mamytė gyva, sužinojau per gimines Lenkijoje, kuriems rašydavau – iki 1965 m. jie persiųsdavo mano laiškus mamai į Vilnių.

Vėliau paaiškėjo, kad seniesiems išeiviams iš Lietuvos organizuojamos ekskursijos.

Čikagoje vienas žydas turėjo kelionių biurą. Kelios lietuvaitės pabandėme išvažiuoti per tą biurą į Lietuvą. Parašiau laišką, kuriuo prašiau tetų iš Lenkijos pagalbos, kad galėčiau per Lenkiją atvažiuoti į Lietuvą.

Tai buvo 1965 m. Aš su ta ekskursija atskridau į Maskvą, o paskui pasiekėme Vilnių. Tada pirmą kartą po daugiau nei 20 metų pamačiau mamą.

Suvažiavo daug giminių, ir mano vyro sesuo pasakė, kad didžiausia dovana – mano atvažiavimas, o ne siuntiniai ir dovanos. Po to atvažiavau pagal iškvietimą, atvažiavau į mamos laidotuves.

– Koks Jūsų šeimos sukauptų knygų likimas, nes po mamos mirties jas reikėjo saugoti?

– Susitarėme su Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriumi, kad po vieną iš išlikusių knygų egzempliorių perduosime universitetui. Vytautas Bogušis padėjo atrinkti knygas. Aš buvau gavusi siūlymą iš Istorijos ir etnografijos muziejaus, iš Ateizmo muziejaus direktoriaus. Tačiau man jų siūlymai buvo nepriimtini.

– Kaip Jums atrodo, ar likimas buvo palankus Jums ir Jūsų mamai?

– Taip, mes esame laimingi, kad niekas nežuvo, kad tėvų viso gyvenimo darbai liko apvainikuoti. Visa, ką jie sukaupė, lieka kaip dovana Vilniaus miestui.

Dar vienas uždavinys – nebaigtas, ir tai man labai rūpi – prof. Vlado Žuko labai kruopščiai iš archyvų rinkta medžiaga knygai. Tai statistikos leidinys apie lietuviškų knygų plitimo istoriją. Daugelį knygos ištraukų spausdinome „Vorutos“ laikraštyje. (knyga išleista 2000 m. – aut. past.).

– Lankėtės ne tik Vilniuje, bet važinėjote ir po kitus Lietuvos miestus?

– Buvau Kaune – aplankiau vyro dukterėčias. Pabuvojau Kryžių kalne.

– Kokį įspūdį Jums paliko Kryžių kalnas?

– Labai unikalus paminklas, atrodo įspūdingai.

– Kalbamės Gedimino dienos išvakarėse. Rugsėjo 22 d. pradėta švęsti Vilniaus miesto dieną. Mums kalbantis Katedros aikštėje jau baigiamas montuoti paminklas Gediminui. Koks Vilnius, kokia Lietuva ir lietuviai Jums atrodo iš šalies?

– Man atrodo, kad Jūs daug problemų jau išgyvenote, ir mes tai suprantame. Buvo padaryta didelė klaida, kuomet užsienio lietuvius buvo pradėta laikyti posūniais ir podukromis, kai jie buvo atstumti. Tai atsiliepė tolimesniam bandymui gerinti santykius. Jaučiau, kad tarp užjūrio lietuvio ir Lietuvos lietuvio yra bendravimo problemų. Manau, kad pamažu būsimos kartos pašalins šiuos bendravimo nesklandumus.

– Kaip jaučiatės Lietuvoje?

– Pirma, mes praradome Lietuvos pilietybę. Antra, mano tėvų ir artimųjų turtas buvo atimtas, gerojo „mūsų brolio“ paimtas. Aš, čia atvažiavusi, radau tik gerus bičiulius, nors atvykę į Ameriką naujieji lietuviai ne visada elgiasi gražiai. Per tą laiką, kai čia esu, nė karto nebuvau nusivylusi. Galiu tuo tik pasidžiaugti.

– Malonu, kad turite tiek daug optimizmo ir vilties. Tai mus labai džiugina. Gal pasiliksite Lietuvoje visam laikui?

– Kviečiame aplankyti mus. Lauksime išskėstomis rankomis. Labai džiaugsimės. Tačiau Lietuvoje likti negaliu, nes jau per vėlu. Jau negalėsiu pritapti, nes man bus per sunku.

Klimatas, maistas, aplinka, papročiai – viskas truputį ne taip.

– Dėkoju už pokalbį

Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius Vilnius, 1996 m. rugsėjis

Nuotraukos iš Vlado Žuko knygos „Marijos ir Jurgio Šlapelių lietuvių knygynas Vilniuje“, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000.

Nuotraukose:

1. Marija Šlapelienė su vaikais: Laimute (sėdi), Gražute ir Skaistučiu, apie 1926 m.

2. Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus, 1996 m.

3. Marijos Šlapelienės knygynas Vilniuje 1906–1915 m.

4. Gražutė Šlapelytė-Sirutienė ir Vilniaus meras Alis Vidūnas pasirašo Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus dovanojimo sutartis, 1996 09 13

Voruta. – 2011, bal. 23, nr. 8 (722), p. 14.

Išeivija , , , , , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra