Skrydžio per Atlantą 86-osios metinės. S.Dariaus ir S.Girėno pagerbimas Šančiuose

Autorius: Data: 2019-07-15 , 10:00 Spausdinti

Skrydžio per Atlantą 86-osios metinės. S.Dariaus ir S.Girėno pagerbimas Šančiuose

www.voruta.lt

Gerbiamieji,

Maloniai  kviečiame Skrydžio per Atlantą 86-ųjų metinių proga   liepos 17 d. (Trečiadienį) 12 val. pagerbti lakūnus  prie S. Dariaus ir S. Girėno kapų Šančių kapinėse, Kaune.

PLTNMRA pirmininko pavaduotoja 

Julija Iskevičienė 

Lietuvių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis 1933 m. liepos 15 d. 6 val. 24 min. vietos laiku iš Beneto oro uosto Niujorke su “Lituanicos” lėktuvu per didįjį Atlanto vandenyną nustebino pasaulį ir tėvynainius Lietuvoje. Ankstų liepos 15–osios rytą, dar ne visai išaušus, viešbučio vedėjas Martinas atvežė Steponą ir Stasį į oro uostą.

Visų susirinkusiųjų žvilgsniai krypsta į Steponą su Stasiu, smalsuoliai seka juos, einančius į angarą prie “Lituanicos”. Joje sudėta beveik viskas, kas reikalingiausia kelionei: geriamo vandens indas, termosas kavos, šeši sumuštiniai su jautiena ir vištiena, apie tris kilogramus vaisių, kondensuoto pieno plytelių. Šalia puodeliai, keletas smulkių įrankių, su kuriais S.Girėnas nenori skirtis, du kišeniniai bateriniai žibintuvėliai, keturios signalinės raketos…

Lakūnai dedasi į kabiną sulankstytus žemėlapius, meteorologinės situacijos orlapius, oktantą ir sekstantą, šiltesnius švarkus, skridimo rėmėjų knygą. Skliautais angare nuaidi įsakmus S.Dariaus balsas: „Atidarykite duris…“ Oranžinį lėktuvą išstumti padeda ir augaloti prancūzų lakūnai Kodo su Rosi, kurie jau spėjo artimiau pažinti lietuvių pilotus.

“Lituanicos” variklis didina sūkius, propeleris suaimanuoja skardžiu, kurtinančiu garsu, oro sūkuriai virpina lėktuvo liemens drobę. Stiklo langelis dar atidarytas, greta sėdintys pilotai atsigręžia į stovinčiuosius prie lėktuvo ir kilstelėdami rankas atsisveikina. Vėliau tie, kurie išlydėjo lakūnus į tėvynę, rašys ir skelbs, jog visam laikui įsiminė jų veidus, kuriuose atsispindėjo vyriška valia, padiktavusi tvirtą sprendimą – įveikti Atlanto platybes.

S.Darius lėtai ridena lėktuvą į ilgąjį taką, pasuka kilimo kryptimi. Kai “Lituanica” pradeda labai vangiai įsibėgėti, nors variklis kriokia visa jėga, visiems stebintiems aišku, kad lėktuvas perkrautas. Uodega nekyla nuo žemės, nors prariedėta beveik pusė betoninio kelio…

Pagaliau lėktuvo uodega atšoka nuo tako, bet aeroplanas, neįgijęs greičio, klaiposi, vos nenurieda į žolę. Per oro uostą aidi motoro aimana, gniaužianti kvapą žiūrovams. Lakūnai žino – čia pat betoninio tako pabaiga, toliau – akmenys ir įlankos vanduo. Ir štai “Lituanica” jau pakibo ore… Jos greitis minimalus, bet oranžiniai sparnai neša S.Darių ir S.Girėną į tėvų žemę. Kol kas prie pat bangų paviršiaus, kol neįgytas didesnis greitis. Tie, kurie matė rizikingąjį pakilimą, stebėjosi nepaprasta lakūnų savitvarda ir meistriškumu. Lakūnai padarė viską, kad pakiltų. Bet atėjo tragiškiausia akimirka. Kažkodėl lėktuvas vėl smuktelėjo ir iš tolo atrodė, kad ratai jau slysta bangų keteromis. Oranžiniai sparnai dar ilgai slinko prie pat vandens, o paskui lėktuvas ėmė kopti. Piloto ramybė sunkiausiomis sekundėmis privertė paklusti beveik nesuvaldomą dėl per didelio svorio lėktuvą. “Lituanicos” tolstantį gausmą prarijo Jamaikos įlanką gaubiantis rytmečio rūkas. Meilė Lietuvai, savo tautai paskatino juos ryžtis labai pavojingam skrydžiui. Jį skyrė būsimoms kartoms, oreivystės ateičiai.

Pasaulio spauda daug rašė apie “Lituanicos” startą, pripažindama jį rizikingiausiu ir drąsiausiu pakilimu transatlantinių lėktuvų istorijoje. Jie skrido 37 valandas 11 minučių. Telegramų agentūros plačiai po pasaulį paskleidė žinią apie pradėtą “Lituanicos” skrydį.

Jų laukė visa Lietuva

 

Tomis dienomis Kauno radijas skelbė sensacingą pranešimą: S.Darius su S.Girėnu skrenda į Lietuvą! Visas naujienas nustelbė šnekos apie nepaprastą įvykį. Lakūnų pavardės kartojamos gatvėse, įstaigose, net ministrų kabinete. Didelis sujudimas ir Lietuvos aeroklube.

Žinodami, kad lakūnų laukiama liepos 17 dieną, jau gerokai po vidurnakčio, apie 2–3 val. naktį, žmonės jau iš vakaro pradėjo traukti į Kauno Aleksoto oro uostą. Vidurnaktį pradėjo lynoti, bet žmonės kantriai laukė. Bet lėktuvo vis nėra. Septinta valanda ryto. Perlyti, pavargę nuo nemigos, kartaus nusivylimo apimti ir kantriausieji ėmė skirstytis.

Tuo laiku iš Vokietijos Reuter žinių agentūra jau buvo paskelbusi trumpą pranešimą, kad Rytprūsiuose, netoli nuo Soldino miestelio, miške, rastas dar neaišku kam priklausąs sudužęs lėktuvas. Jį aptiko apie 5 valandą ryto Kūdamo kaimelio gyventoja, išėjusi į mišką grybauti. Moteriškė išsigando, tuoj pat grįžo atgal ir apie radinį pranešė vietos valdžiai.

Liūdna žinia apie vidudienį pasiekė Kauną, o tuo pačiu ir visą Lietuvą. Kitą dieną, liepos 18–ąją, katastrofos vietoje “Lituanicos” likučius apžiūrėjo iš Kauno atvykę transatlantiniams lakūnams sutikti komiteto atstovai. Jie turėjo pasirūpinti deramu S.Dariaus ir S.Girėno palaikų pargabenimu į Lietuvą. Respublikos prezidento A.Smetonos sprendimu, paskelbtu liepos 17–ąją, jau sužinojus apie lakūnų žūtį, jie buvo apdovanoti Vyčio kryžiaus V laipsnio ordinais.

Į gimtąjį kraštą lakūnai grįžo ąžuoliniuose karstuose. Prie sienos su Vokietija juos pasitiko ir į Kauną atlydėjo devynių Lietuvos karo aviacijos lėktuvų eskortas.

Tą liepos 19-osios popietę Kauno aerodromą užtvindė kur kas gausesnės minios, negu naktį laukiant “Lituanicos”. Kai tik didysis lėktuvas, lydimas eskorto, pradėjo sukti ratą aplink miestą, sugaudė fabrikų sirenos, suskambo visų bažnyčių varpai… Žmonių širdys virpėjo skausmu, retas kuris galėjo sulaikyti ašaras… Dviejų taurių narsuolių tragedija dabar pavirto visos tautos tragedija. Jie žuvo prie pat tėvynės slenksčio, nepriskridę iki tikslo tik apie 650 kilometrų.

Gedėjo ne tik Kaunas. Iškilmingą žuvusiųjų lakūnų sutikimą ir laidotuves transliavo Lietuvos radijas. Lietuvos aeroklubo ir lakūnų sutikimo komiteto pirmininkas Z.Žemaitis prie mikrofono šnekėjo labai susijaudinęs: „Jūs įrodėt pasauliui, kad ir mažos tautos žmonės gali atlikti milžiniškus žygius, kurių pavydi galingos tautos. Parodėt mums kilnų pavyzdį, kaip reikia mylėti tėvynę. Ir kaip dabar, po 500 metų, Lietuvos vaikai stiprybę semia iš Vytauto Didžiojo darbų, taip mūsų ateities kartos, ypač jų jaunuomenė, seks jūsų kilniu pavyzdžiu ir žengs Lietuvos garbės keliais…“

Kitą dieną, liepos 20–ąją, nepaprastai iškilmingai vyko laidotuvių ceremonija, kurioje dalyvavo apie 60 tūkstančių žmonių. Ta diena buvo paskelbta gedulo diena.

Tragiškas įvykis plačiai buvo pažymimas Lietuvos apskričių miestuose ir miesteliuose, rengiamos pamaldos, minėjimo vakarai, skaitomos paskaitos. Narsių lakūnų netektį skaudžiai išgyveno į JAV bei Pietų Ameriką emigravę lietuviai. Čikagoje bei kitose lietuvių kolonijose įvyko daug gedulo vakarų, bažnyčiose buvo laikomos gedulingos šv. Mišios. Į tokias pamaldas Niujorko rajone Brukline atvyko Beneto oro uosto viršininkas, prie simbolinio katafalko garbės sargyboje stovėjo Amerikos legiono kariai veteranai su pulko, kuriame Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo S. Darius, vėliava. Užuojautą dėl skaudžios ir paslaptingos nelaimės Lietuvos Vyriausybė gavo iš daugelio pasaulio valstybių vadovų ir žymių veikėjų.

Nelaimės priežastis

 

Katastrofą ėmė tirti Lietuvos aviacijos specialistų komisija, kuriai vadovavo S.Dariaus geras bičiulis, aviacijos inžinierius konstruktorius pulkininkas (vėliau generolas) Antanas Gustaitis (1941 metais sušaudytas Maskvoje).

Jos išvados – palietusi spygliuočių viršūnes, “Lituanica” jas prilenkė, ėmė laužyti, nukirto šešias pušis, rėžėsi į žemę ir apvirto. Specialistai kruopščiai apžiūrėjo sudužusio lėktuvo dalis, motorą. Iš keturių lėktuve buvusių ir lakūnų turėtų laikrodžių trys buvo sustoję. Jie rodė 0 val. 36 min. Pastebėta viršum Štargardo “Lituanica” dar skrido pusantros valandos. Nutolęs pagal garsą šiaurės rytų kryptimi, po kurio laiko lėktuvas pasuko beveik į pietus, praskrido Berlincheną ir vėl pakeitė kursą, dabar – Berlyno kryptimi, pradėjo skristi atgal. Nelaimės vietoje lynojo, buvo labai tamsu, kai kur tvyrojo rūkas.

Komisija pažymėjo, kad rimtos priežastys privertė lakūnus skristi blogu oru ir dar naktį žemai, nors tai labai pavojinga. Lakūnai ieškojo vietos nusileisti. Kas vertė tai daryti? Sprendžiant iš skridimo laiko, benzino dar turėjo pakakti šešioms septynioms valandoms. Jei lakūnai būtų jautę, kad gali jo pritrūkti, jie būtų nusileidę anksčiau, dar prieš sutemstant.

Norėdami patikrinti, kur galima nusileisti, labai žemai pradėjo sukti ratą, kas baigėsi tragiškai. Komisija paneigė katastrofos versiją, kad lakūnai buvo pašauti. Medicinos specialistai, tyrinėję žuvusiųjų kūnus, nerado jokių šūvių žymių ir pėdsakų, kurie keltų tokį įtarimą. Svarbiausiose lėktuvo dalyse, variklyje, benzino ir alyvos bakuose irgi nebuvo jokių apšaudymo ženklų.
Tačiau ir iki šiol dar nėra atmesta versija apie tyčinį lietuvaičių pašovimą.

Neblėstantis S.Dariaus ir S.Girėno atminimas

 

Visuomenė negailėjo aukų S.Dariaus ir S.Girėno atminimui įamžinti paminklu. Tuo rūpinosi profesorius Zigmas Žemaitis. Soldine (dabar Lenkijoje) pagal architekto V. Landsbergio–Žemkalnio projektą buvo pastatytas granitinis paminklas su įrašais lietuvių, vokiečių ir anglų kalbomis: “Čia žuvo lietuviai lakūnai Atlanto nugalėtojai Stepas Darius ir Stasys Girėnas”.

Ten, kur po nuolaužomis liovėsi plakusi S.Dariaus širdis, iškilo meniškai išdrožinėtas lietuviškas pakelės kryžius – koplytstulpis. Čikagoje, Marquett parke, 1935 m. liepos 28 d. įvyko architekto B. Koncevičiaus sukurto paminklo atidengimas. Tai septynių metrų aukščio ir dvylikos metrų pločio paminklas, simbolizuojantis oreivybės tragizmą – nulaužtą sparną. Viršuje – bronzinis Žemės rutulys, jame pažymėtas “Lituanicos” skrydžio kelias. Žemiau – aukuras su bronziniais lakūnų bareljefas, jų testamento žodžiais, Vyčio kryžiumi ir Lietuvos herbu.

Legendinių lakūnų žygdarbio dešimtmečiui įamžinti paminklą Anykščių Puntuko akmenyje iškalė skulptorius Bronius Pundzius slapta 1943 metų vasarą. Dabar daugiau kaip 300 gatvių, apie 30 aikščių, 18 tiltų, aštuonios mokyklos Lietuvoje pavadintos S.Dariaus ir S.Girėno arba “Lituanicos” vardais. S.Dariaus gimtinė Rubiškės pavadintos Dariaus kaimu, o Kaltinėnų valsčiaus Vytogalos kaimas, kuriame gimė Stasys Girėnas, – Girėnais.

Kaune, prie Ąžuolyno, 1993 metais pagal prieškarinį skulptoriaus B.Pundziaus projektą iškilo didingas beveik 30 metrų aukščio monumentas.

Amerikos lietuvių indėlis rengiant pasiruošimą skrydžiui per Atlantą

 

1932 metais birželio mėnesį S.Darius su S.Girėnu, sudėję po lygiai pinigus, už 3200 dolerių iš Pal–Waukee oro uosto bendrovės nupirko gerokai panaudotą “Bellanca” serijos Nr.137 “CH–300 Pacemaker” modelio lėktuvą, su kuriuo per trejus metus buvo skraidę apie tūkstantį valandų. Šis lėktuvas tais laikais transatlantiniuose skridimuose buvo pats populiariausias.

Nupirkus lėktuvą, 1932 m. birželio 17 d. Čikagos lietuvių dienraščiuose “Draugas” ir “Naujienos”, pirmuose puslapiuose, buvo paskelbtas pranešimas apie lakūnų pasiryžimą skristi į Lietuvą per Atlanto vandenyną. Po penkių dienų abu lakūnai dalyvavo Susivienijusių Amerikos lietuvių Seime Pitsburge ir gavo pirmą 100 dolerių auką. Spaudoje liepos 11 dieną paskelbtas lakūnų kreipimasis į lietuvių visuomenę – “Mes skrisime į Lietuvą”.

Čikagoje, Lietuvos konsulate, liepos 13 dieną buvo sušauktas įvairių organizacijų, spaudos atstovų ir visuomenės veikėjų susirinkimas, kuriame išrenkamas Skridimo organizacinis komitetas, vėliau pavadintas Vyriausiuoju skridimo rėmėjų komitetu, o taip pat to skrydžio fondo globėjai. Į Skridimo komitetą išrinkti: pirmininku advokatas R.Vasiliauskas, sekretoriumi kapitonas P.Jurgėla, nariais – Lietuvos konsulas Čikagoje A.Kalvaitis, O.Kalvaitienė, “Naujienų” redakcijos atstovas A.Žymontas, M.Vaidyla, inž. B. Simokaitis, O.Kirienė, L.Gaižaitė ir studentė A.Geležinytė. Fondo globėjais išrinkti: pirmininku konsulas A.Kalvaitis, iždininku J.Krotkus, nariais – kun. H.Vaičiūnas, advokatas K.Gugis ir “Draugo” redaktorius L.Šimutis. Sekretorius P.Jurgėla skridimo reikalais daug rašė Amerikos lietuvių laikraščiuose “Draugas”, “Naujienos”, “Vienybė”, “Dirva”, kalbėjo per radiją ir aviacijos šventėse.

Apie tų laikų ekonominę būklę ir Amerikos lietuvių nuotaikas A.Vaivada savo atsiminimuose rašė: “Reikia atminti, jog tais laikais, ypač 1932 –1933 metais, Amerikoje buvo pati aukščiausia ekonomikos krizė. Be to, lakūnams teko nugalėti ir kai kurių lietuvių apatiškumą aviacijos atžvilgiu.

Dabar, žiūrint iš laiko perspektyvos, Dariaus ir Girėno skridimas įnešė į lietuvių gyvenimą pozityvią atmosferą ir davė galimybę lietuviams aukščiau pakelti galvas”. 1932 m. rugpjūčio 7 d. Čikagoje, Harlemo oro uoste, buvo surengta Aviacijos diena, sutraukusi apie dešimt tūkstančių lietuvių. Programoje su nuosavais lėktuvais dalyvavo dar kiti trys lietuviai lakūnai. S.Darius aiškino lėktuvo konstrukcijas, skraidino norinčiuosius, o S.Girėnas demonstravo ore lėktuvo akrobatiką (taip rašė spauda). Tuo tarpu J.Bolis pirmą kartą atliko šuolį su parašiutu.

Suorganizuoti jų skrydžio rėmėjų komitetai rinko aukas ir rengė lietuvių aviacijos dienas. S.Darius lėktuvu paskraidino daugiau nei 1500 rėmėjų. Skraidymais uždirbta ir aukų surinkta 8456 doleriai. Stambesni skridimo rėmėjai buvo F.Milvydas, B.Balutis, J. Mackevičius, J.Garolis ir kiti. Aukojo darbininkai, spaudos atstovai, ūkininkai, angliakasiai. Už suaukotus pinigus lėktuvas buvo pertvarkytas, pritaikytas tolimam skrydžiui ir nupirkti reikalingiausi prietaisai.

Kazimieras Dobkevičius

„XXI amžius“

Istorija Renginiai , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra