Skrydžio į Laisvę blyksniai

Autorius: Data: 2016-03-14, 09:24 Spausdinti

Skrydžio į Laisvę blyksniai

Prie Laisvės paminklo LLKS štabo viršininkas d. mjr. Vytautas Balsys ir LLKS štabo narys d. vyr. ltn. Zigmas Tamakauskas su aktyviomis sąjūdininkėmis Julija Iskevičiene ir Aldona Grigaitiene

Zigmas TAMAKAUSKAS, www.voruta.lt 

      Kovo 11-oji – tai mūsų visų dvasine vienybe ir susitelkimu pasiektas rezultatas, iškovotos Laisvės ir pasididžiavimo diena. Diena, kurią gražiai simbolizuoja skulptoriaus Juozo Zikaro aukštai ant Karolio Reisono sukurto pjedestalo pakilęs Laisvės angelas, vienoje rankoje laikantis Pergalės vėliavą, o kitoje – sutraukytus nelaisvės pančius.  Ši diena reiškia ir mūsų tolimesnį skrydį, kurio sėkmė jau daug priklauso nuo mūsų pačių polėkio, nuo mūsų susiklausymo, nuo mūsų darbų, nuo mūsų tautinės dvasios išsaugojimo.

        Dar iki 1990 metų pavasario buvo likę keleri metai. Tada dirbau vienoje Kauno įmonėje darbo užmokesčio skyriaus viršininku. Ekonomikos klausimais su vyriausiosios buhalterės pavaduotoja J.P. teko lankytis pas Kauno miesto tuometinio Lenino rajono partijos komiteto antrąjį sekretorių. Man prakalbėjus lietuviškai, sekretorius nutaisęs baisią nepasitenkinimo miną, paprašė,   kad kalbėčiau „po čelovečeskomu“ tai yra rusiškai, o mano kolegę barė už tai, kad ant kaklo nešiojanti grandinėlę su kryželiu. Ir dar su tokiu papuošalu drįso ateitį į partokratinę buveinę. Apie tą kryželį ir mano nenorą kalbėti rusiškai jau kitos dienos rytmetį buvo painformuotas darbovietės direktorius…  Kad taip galėjo reaguoti tyčiodamasis iš mūsų kalbos ir tikėjimo ženklo vadovaujantis sovietinis valdininkas, šiandien daug kam jau gal neįtikėtina, nesuprantama. Prisidengus vadinamo „internacionalizmo“ ar „tautų draugystės“ kauke, buvo iš esmės vykdoma rusinimo politika. Profesorius E. Gudavičius vienoje televizijos laidoje labai taikliai pasakė: sovietinis okupantas buvo užsibrėžęs mus asimiliuoti, sunaikinti. Tai buvo aišku visiems. Tik klausimas – kada tai įvyks? Norėta mus sulydyti į vieną vadinamą sovietinę liaudį. Net dainuška buvo sukurta: „Moj adres –Sovietskij Sojuz…“  Komunistų partijos komitetuose visa raštvedyba jau buvo vedama rusų kalba, antrieji sekretoriai taip pat daugiausiai buvo rusų tautybės žmonės, o kai kurie iš jų, kaip matėme, visai atvirai gyveno rusiško šovinizmo nuotaikomis. Nė vieno žodžio neištardavo lietuviškai ir mūsų įmonės vadinamasis civilinės gynybos „inžinierius“ V., išgyvenęs nemažai metų Lietuvoje. Kada per vieną visuotiną dirbančiųjų susirinkimą, kalbėdamas apie pertvarką, priminiau, kad mes turime gerbti bei gaivinti savo tautinius papročius, savo kalbą, savo nacionalinę kultūrą ir nesitaikstyti su mūsų kalbos, su mūsų istorijos ignoravimu – salėje nuvilnijo didelių plojimų banga. Tuo tarpu mūsų minėtasis V. nubėgo skųstis įmonės partsekretoriui V.A., kad Tamakauskas „drumsčia tautų draugystę“…  Tačiau jau buvo pasirodžiusi  Sąjūdžio banga, kuri nesulaikomai  didėjo.

Kovo 11-osios džiaugsmo šypsenos

 

      Paskutinėje brežnevinėje sovietų konstitucijoje jau buvo išbrauktos „broliškų“ respublikų  nacionalinės kalbos. Kol kas dar buvo palikti respublikų pavadinimai, bet ir jų nunykimas jau buvo prognozuojamas. Mūsų tautos susitelkimas ir vienybės dvasia  užkirto kelią tiems kėslams, sutraukė sovietinio imperializmo nelaisvės pančius, išgelbėjo Lietuvos vardą: 1990 metų kovo mėnesio 11-tos dienos vakare, siaučiant už langų darganotiems vėjams, buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Aktas, skelbęs, kad „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji  Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl nepriklausoma valstybė“. Prieš šį Aktą nė vienas deputatas  nepakėlė rankos. Už jį balsavo 124 delegatai. Tik susilaikė šeši lenkai – Akanovičius, Jankelevičius, Maceikianecas, Peško, Suboč ir Tomaševičius, atstovavę LKP (TSKP) . Pakilusi Trispalvė uždengė sovietinės okupacijos simbolį. Kovo 11-tosios Aktas – tai buvo  šviesiųjų jėgų pergalė prieš tamsą. Tai buvo Lietuvos pergalė, kurią artino jau pirmaisiais sovietinės okupacijos metais prasidėjusi ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo kova, mūsų tautos aukos ir maldos, 1988 metais atsiradusio Sąjūdžio veikla.  1989 m. Vasario 16-osios išvakarėse  Kauno muzikiniame teatre vykusioje Sąjūdžio konferencijoje buvo priimta rezoliucija dėl Lietuvos suvereniteto atstatymo.  Prisimenu, kaip ši rezoliucija prakaitu išmušė konferencijoje dalyvavusį ir netoli manęs sėdėjusį berods iš Vokietijos atvykusį „svečią“ poną Klimaitį, reikalavusį nepykinti Maskvos ir nepriimti tokios rezoliucijos… Tais pačiais – 1989 metais Lietuva pirmą kartą pokaryje džiūgaudama laisvai šventė savo valstybės atkūrimo dieną – Vasario 16-ąją. Į  šią datą  rėmėsi ir 1990 metų Kovo 11-oji.

      Kovo 11-tosios Aktas tai tarsi buvo ir mūsų gyvenimo pavasarinis virsmas, simboliškai susijęs su  kovo 10-tąja –  su 40 rūšių paukščių parskridimo į savo gimtinę diena. Jie ant savo sparnų  Lietuvai atneša pavasarį… Prieš 26 metus visi tą pavasarį po ilgų žiemos šalnų  jutome savo namuose, savo būtyje. Tačiau kiekvienas virsmas būna nelengvas,  ne visi prie jo prisitaiko, ne visi yra atsparūs . Pasitaiko ir burnojimų tiems, kurie nesustodami atkakliai nešė į Laisvės kalną Šviesos žibintą, akinusį  nenorėjusius šviesoje gyventi. Ir dabar tokie šikšnosparniai ilgisi tamsos, džiaugiasi „tarybinių dešrelių“  brukamais pavadinimais, reikalauja sudergti mūsų nusistovėjusią ir laiko tėkmės patvirtintą abėcėlę,  stengiasi sukelti sumaištį  mūsų namuose, mūsų gyvenimo kelyje. Daugelis tokių, garbindami tik aukso veršio autoritetą ir saugodami šiltą savo vietą, pamynę dvasines vertybes,  stengiasi pažeminti mūsų tautos orumą, menkinti mūsų istoriją ir jos iškiliuosius herojus. Ne retai tokie slėpdami nuo pavasarinės saulės spindulių savo tamsųjį veidą,  prisidengia ir veidmainiavimo šydu.  Daug skaudulių yra mūsų mokyklose, ypač diegiant mokinių širdyse patriotinę dvasią. Čia dažnai dvelkiama  bedvasiu šaltu programiniu formalizmu. O ką jau kalbėti apie istorijos vadovėlius, kuriuose Lietuva sumaišyta su kitomis pasaulio šalimis ir nesudaro vadovėliuose  reikiamo svorio.  Taip pat  kai kur tik gana  formaliai  su mokiniais kalbama  apie pokario metų Lietuvos rezistenciją, pasiaukojamą partizanų kovą prieš sovietinį okupantą. Kartais pamirštama, kad partizaninis judėjimas padėjo išlaikyti Lietuvos gyvybingumą,  sulaikė rusų kolonistų antplūdį į mūsų kaimus, į mūsų kraštą. Daugelyje mokyklų istorijos kabinetuose kabo Lietuvos prezidentų portretinės nuotraukos, tačiau tarp jų retai kur pamatysi Ketvirtojo Lietuvos konstitucinio Prezidento Jono Žemaičio- Vytauto portretą.  Mokytojas, dėstantis lituanistikos dalykus turi pats būti idealistas, tikėti tai, ką sako, turi stiprinti mūsų valstybę  laikančias, anot profesoriaus Stasio Šalkauskio tris kolonas – lietuvybę, krikščionybę ir demokratiją.  Taigi, iš širdies į širdį.

Šios gėlių puokštės papuoš Nežinomo Kareivio kapą ir Laisvės paminklą

       Skaudu matyti gatvėse  daugybę nelietuviškų  reklaminių užrašų. Net žodį „gintaras“ kai kuriose specializuotose parduotuvėse vengiama  lietuviškai parašyti. Skaudu matyti ir   kai kurių valdininkų abejingumą mūsų istoriniam paveldui, savo kalbai, kai kurių teisės saugotojų nuolaidžiavimą buvusiems  stribams  ar kagėbistams. Nesmagu žvelgti į tuos namus, prie kurių per valstybines šventes neiškeliama mūsų Trispalvė, prie kurių lyg bedvasių namų per  šias šventes demonstratyviai dirbami tą dieną nebūtini fiziniai darbai.

       Tačiau galime pasidžiaugti  mūsų  jaunimo sąmoninga  dalimi, kuri iki šiol tęsia mano pateiktą pasiūlymą būnant  Kauno savivaldybės  3-čios kadencijos tarybos nariu, kad bendrojo lavinimo mokyklų  moksleiviai per Kovo 11-osios šventę  su savo mokyklinėm vėliavom dalyvautų  Katedroje šventinėse  Mišiose, suderintose su Bažnyčios vadovybe, o po jų  – žygiuotų į Vytauto Didžiojo  karo muziejaus sodelį, įsiliedami į bendrąjį  šventinį minėjimą.  Galime pasidžiaugti, kad tai jau virto gražia tradicija. Mokykliniu jaunimu pasekė ir mūsų studentija, rengdama savo bendruomenių panašią šventinę eiseną per Vasario 16-osios šventę.

        Pavasario saulė nesulaikoma. Ji kyla vis aukščiau.  Vis ryškiau matome jos spindulius. Tai mūsų  laisvės spinduliai. Turėtume tą laisvę  kiekvienas sutvirtinti savo kasdieninėje veikloje, turėtume savęs paklausti – o ką aš  pats padariau, kad Lietuvoje būtų vis šviesiau bei geriau. Visi turėtume gyva širdimi ir protu pajusti tuos Laisvės blyksnius,  tas mūsų galimybes, kurias atvėrė Kovo 11-toji, laisvam gyvenimui prisikėlusi  Lietuva.

 Nuotraukų autorė Aldona Grigaitienė

Lietuvos laisvės kovų dalyvių grupė po šventinių Mišių prie Kauno Įgulos bažnyčios

Kovo 11-oji



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra