Skleiskime Vasario 16-osios Šviesą

Autorius: Data: 2016-02-19, 09:02 Spausdinti

Skleiskime Vasario 16-osios Šviesą

Šventinės popietės rengėjai. Nuotraukų autorės – Aldona Grigaitienė ir Audronė Zamalienė

Zigmas TAMAKAUSKAS, www.voruta.lt

              Prieš 98-rius metus Lietuvos Taryba, įgaliota 1917 metų rugsėjo mėnesį vykusios Lietuvių konferencijos, rinkosi padaryti mūsų tautai nepaprastai reikšmingą sprendimą – pasirašyti savo – Lietuvos Valstybės atkūrimo Aktą. Tai įvyko 1918 metų tos pačios dienos popietėje, siaučiant okupaciniams vėjams. Jų tada nepabūgta, kaip neišsigąsta ir 1991 metų sausio žvarbiosios žiemos, kada mūsų širdys glaudėsi prie vienos – Tėvynės širdies.

          Kelias į Vasario 16-tąją prasidėjo nuo pirmosios lietuviškos knygos pasirodymo, ėjo per mūsų tautiečių nacionalinės sąmonės augimą, kuriai didelės įtakos turėjo ir  daugiašakė vyskupo Motiejaus Valančiaus veikla. Reikšminga buvo Jono Basanavičiaus 1883 metais pasirodžiusi „Aušra“. „Aušra“ prikėlė iš miego ir Vincą Kudirką. Pabudęs Lietuvai, V.Kudirka dar ryškiau ragino ir kitus pabusti dirbti Lietuvos labui.    Jis savo kilniais darbais ryškiai brėžė būsimos Nepriklausomos Lietuvos valstybės kontūrus, skelbė Šviesos, Tiesos, Doros ir Vienybės idealizmo  idėjas.

            Visų pavergtųjų tautų aktyvumą sustiprino I pasaulinis karas. Karo pradžioje dar vyrauja  autonominės nuotaikos, tačiau Vokietijai okupavus Lietuvą – ši nuostata keičiasi.   Svarstoma Lietuvos ateitis pokario metais.

          Lietuvą budino JAV prezidento Vilsono „14 punktų“ deklaracija. Viltį atkurti Lietuvos valstybę sustiprino Vasario revoliucija pačioje Rusijoje.

          1917 metų viduryje Vokietija leidžia sudaryti vietinę Lietuvos įstaigą, kuri tarpininkautų tarp gyventojų ir okupacinės administracijos.

          1917 metų rugsėjo 18-22 d. Vilniuje sušauktoje Lietuvių konferencijoje 214 atstovų iš visų Lietuvos apskričių nutarė siekti savos demokratinės valstybės sukūrimo.

       Buvo išrinkta Lietuvos Taryba. Jos pirmininku tapo Antanas Smetona, o vicepirmininku – Steponas Kairys. Taryba įsipareigojo atstovauti tautai ir siekti jos laisvės. Tarybos darbas okupacijos sąlygomis buvo nepaprastai sunkus, ji norėdama pasiekti savo tikslo , turėjo diplomatiškai laviruoti, net kurį laiką nusileisti Vokietijos reikalavimams. Tai rodo 1917 m. gruodžio 11 dienos pareiškimas. Tačiau   jame pirmuoju punktu Taryba skelbė, kad atstato Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir nutraukia  visus ryšius su kitomis valstybėmis, kuriuos kada nors turėjusi. Tai reiškė, kad Lietuva atsiskiria ir nuo Lenkijos, ir nuo Rusijos, kuri ją  valdė norėdama sunaikinti.

        Vasario 16-tosios  Aktas buvo pasirašytas pirmininkaujant dr. Jonui Basanavičiui su krikščioniškos santarvės ir idealizmo dvasia. Vienas iš 20-ties vyrų, pasirašiusių šį dokumentą – Petras Klimas sakė: „Mes pasirašėme nepriklausomybės paskelbimo aktą, bendrą  visiems lietuviams, kokių pažiūrų jie bebūtų, jei tik nenutolę jie nuo savo tėvynės, ir kurie brangina tėvų ir protėvių palikimą, trokšdami savitos laisvės“.   Šis Aktas išreiškė tikruosius lietuvių tautos interesus, labai pakėlė Tarybos autoritetą visuomenėje, jame neliko ir jokių nuorodinių santykių su Vokietija, kurie buvo pažymėti 1917 metų gruodžio 11 dienos pareiškime, nors diplomatinė kova su Vokietija dar kurį laiką tęsėsi. Bene daugiausiai prie Vasario 16-tosios Akto teksto parengimo prisidėjo teisininkas Jonas Vileišis. Pažymėtina, kad Jonas Vileišis yra labai susijęs ir su Kauno miestu.  Jis dešimt metų (1921 – 1931 m.) buvo Kauno miesto burmistras. Per šį laikotarpį, anot  Jono Aničo, išsamiai tyrinėjusio Jono Vileišio gyvenimą bei veiklą – Kaunas išgyveno didžiausią pažangos laikotarpį, iškilo „iki Europos didmiesčių lygio“. Prisimintina, kad Jonas Vileišis, tęsdamas dr. Vinco Kudirkos idėjas, buvo ir Lietuvos savivaldos kūrėjas.

         Vasario 16-tosios Aktas, kaipo toks, dar nesukūrė valstybės – neturėta tuo metu nei savos vyriausybės, nei savos administracijos, nei kariuomenės, nei pinigų. Tačiau Vasario 16-tosios Aktas padėjo Lietuvai iš idėjų pasaulio materializuotis, kilti iš pelenų, iš politinės ir dvasinės nebūties į Būtį.  Šį kilimą lėmė didelis darbas, kraujo aukos kaina. Jį teko apginti kovos lauke kovojant net trimis frontais: viename – su sovietų Rusija, kitame – su bermontininkais, o trečiame – su lenkų kariniais daliniais. Rusija antrą kartą norėjo panaikinti Lietuvos vardą lipdydama  vadinamą  „Litbielos respubliką“.  Rusijos kariuomenės įsiveržimas į mūsų žemę akivaizdžiai demaskavo jos pačios paskelbtą  „Tautų apsisprendimo deklaraciją“, kuri tikrovėje pasirodė tik propagandinis triukas tautoms apgauti. Duobę Lietuvai kasė ir Lenkija, sulaužiusi ką tik pasirašytą su Lietuva Suvalkų sutartį. Iškilo mirtinas pavojus Lietuvai atsidurti agresyviai nusiteikusių kaimynų nasruose.

       1918 metų lapkričio 23 dieną buvo išleistas pirmasis Lietuvos kariuomenės organizavimo įsakymas. Tėvynės ginti susirinko apie 10 000 savanorių. Jie rodydami didelį patriotizmą  apgynė Lietuvą, Vasario 16-tosios idėjas. 1919 metų antrojoje pusėje buvo išvyta rusų bolševikų kariuomenė, tų pačių metų gruodžio mėnesį nugalėti ir bermontininkai.   Kovose su rusais  didvyrio mirtimi netoli Pašvitinio  1919 m. sausio 16 dieną žuvo pirmasis Lietuvos partizanas – Aleksandras Vainauskas, prie Kėdainių žuvo pirmasis Lietuvos kareivis Povilas Lukšys, ant Alytaus tilto žuvo pirmasis Lietuvos karininkas Antanas Juozapavičius. Kovose su lenkais prie Varėnos žuvo pirmasis lietuvių karo lakūnas Juozas Kumpis. Kaune, prie Metropolio, gindamas JAV misiją nuo bolševikuojančio vokiečio kulkų žuvo pirmasis Lietuvos sargybinis Pranas Eimutis. Čia pat reikėtų prisiminti ir narsiąją mūsų žvalgę Marcelę Kubiliūtę, kuriai pavyko  išaiškinti Kaune 1919 metais veikusį  lenkų pogrindį, turėjusį tikslą nuversti teisėtą Lietuvos vyriausybę, užgrobti valdžią ir palengvinti J. Pilsudskiui Lietuvos prijungimą prie Lenkijos.

       Nepasisekus sąmokslui, 1920 metais bandyta tai padaryti karine jėga.  Buvo užgrobta mūsų sostinė Vilnius, grėsmingai artėta link Kauno. Lietuvių kariuomenei vadovauti iš Kauno atskubėjo vos kėlęsis iš ligos patalo generolas Silvestras Žukauskas, kuris stodamas į Lietuvos kariuomenę pareiškė: „Būsiu laimingas stoti Į Lietuvos armiją, kad ir paprastu kareiviu, kada Tėvynė pareikalaus mano jėgų, ir su ginklu rankose stosiu ginti savo gimtąjį kraštą nuo priešų“. Tai nebuvo tik tušti žodžiai. Jo vadovaujama lietuvių kariuomenė prie Giedraičių bei Širvintų išsprendė paskutinį hamletiškas klausimą..  Čia  nugalėta  lenkų kariuomenė, klastingai įsiveržusi į mūsų kraštą. Buvo išsaugota jaunosios Lietuvos gyvybė. Amžina garbė žuvusiems už Tėvynės laisvę, už Vasario 16-tosios idėjas. Kovojant su lenkais, gražų pavyzdį parodė tuometiniai Steigiamojo Seimo nariai, sudarydami iš septynių narių vadinamą Mažąjį Seimą, vadovaujamą Aleksandro Stulginskio, o kiti, palikę savo kėdes, pasiaukojamai stojo į frontą ginti savo Tėvynės. Šį gražų pavyzdį turėtų prisiminti   ir dabartinis Lietuvos Seimas.  Šio mėnesio  26-ta diena žymi pirmojo Lietuvos konstitucinio prezidento Aleksandro Stulginskio 131-ąjį  gimtadienį.

      Vasario 16-tąją galima sulyginti su rašytojo Jono Biliūno apysaka. Kelias į Laisvę, į tą Laimės žiburį buvo žmonių lavonais nuklotas: mūsų tautos sąmonės žadintojai, sukilimų dalyviai, knygnešiai, o Nepriklausomybę paskelbus – jos gynėjai savanoriai, kariai, 1941 metų birželio mėnesio sukilėliai, pokario metų narsieji partizanai  ir dvasinės rezistencijos dalyviai – tai mums visiems brangūs vardai, kurių darbu, kančiomis ir kruvina auka buvo atnaujinta Vasario 16-tosios gyvoji prasmė.

      Vasario 16-tosios idėja buvo gyva per visą sovietinę okupaciją. Į ją rėmėsi visa  rezistencinė veikla ir garsioji 1949 metų Lietuvos partizanų vadų pasirašyta Deklaracija, nusakiusi laisvos Lietuvos gyvavimo pulsą.

          Kai kas dabar nori neigti mūsų tautinės valstybės kūrimo kryptį, neigti ir dr. Jono Basanavičiaus veiklą.  Tačiau tikime, kad jokie pakampių šešėliai ar anot profesorės Onos Voverienės – „televizijos barbarų puotos“  neįstengs užgožti ryškios dr. J. Basanavičiaus veiklos, Vasario 16-osios idėjos. Šių metų lapkričio mėnesį Lietuva turėtų švęsti  mūsų tautos patriarcho  165-ąjį Gimtadienį.

       Sąmoninga tauta randa savo praeityje stiprumo, ji gyvena dabartimi ir kuria ateičiai. Mes turime atsisakyti „mažos tautos“ komplekso, taip madingo mūsų dienose saviplakos.  Kai sueiname krūvon vienos idėjos vedami – mūsų pasidaro gana daug, tąsyk galima ir didžiulis darbus nuveikti. Svarbu neištižti, nepasiduoti nuolat brukamom gariūniškos  dvasios laikinom vilionėm, besaikio turtėjimo vergovei. Kartais Europos maskuote stengiamasi jauną žmogų atitraukti nuo savo šaknų diegiant jam kosmopolitinio mąstymo bei tautinio nihilizmo sampratą.  Dar kai kas bando sėti abejones,   dirbtinai aiškinantis, kas svarbiau – krikščionybė ar tautiškumas.  Turėtume visada  prisiminti prelato Mykolo Krupavičiaus testamentinius  žodžius: „Mylėk Viešpatį  Dievą už viską labiau, artimą – kaip pats save, o Tėvynę – už save labiau“.

        Kai kas mūsų istoriją  stengiasi įvardinti tik nuo unijinių su Lenkija laikų, teisinant pragaištingą polonizacijos antplūdį į mūsų kraštą, o kai kas žaisdami bajorystės gaivinimo žaidimą, gardžiuojasi restauruotų herbų saldžiais lenkiškais pavadinimais.

          Susirūpinti verčia  kai kurių buvusių „autonomininkų“ vis ryškėjantys kėslai sulenkinti nulietuvinant Vilnijos kraštą,  sugriauti mūsų abėcėlę, susiaurinti lietuvių kalbos vartojimo erdvę, Tomaševskio ir jo bendrų antilietuviškos kalbos tarptautinėje bendruomenėje,  didėjanti mūsų tautiečių emigracija ir kiti negatyvūs reiškiniai.

        Daug Lietuva laukia iš mūsų jaunimo. Norėtume jame matyti daugiau idealizmo pavyzdžių. Čia turėtų dar svaresnį žodį tarti mokykla, patriotiškai nusiteikę mokytojai, tėvai. Mūsų iniciatyva gana sėkmingai miesto mokyklose buvo surengti keli tarpmokykliniai  istorijos konkursai, kurie įgalino mokinius protu ir širdimi dar kartą prisiliesti prie mūsų tautos istorijos, pasiaukojimo, Valstybės atkūrimo  puslapių.

         Lietuvos ateitis yra mūsų pačių rankose – kokie mes, tokia ir Ji, kokie mes būsime, tokia bus ir Lietuva.  Turėtume įsiklausyti į savo žemės balsą, pažvelgti geromis akimis į jos dvasinės kultūros gelmes. Į Lietuvą turime eiti   per savo žemę, per savo savitą kultūrą, per neužterštą svetimybėmis savo kalbą, per savo istoriją, skleisdami Vasario 16-osios Šviesą.

Zigmo Tamakausko pranešimas „Skleiskime Vasario 16-osios Šviesą“

Koncertuoja Kauno kamerinis choras „Židinys“, vadovaujamas Prano Jurkonio

 

Kunigo Tomo Trečioko sveikinamasis žodis

Bendras salės vaizdas

Kalba profesorius Juozas Pundzius

Mokinių Eglės Navikaitės ir Airidijos Belozaraitės daina

Vasario 16-oji , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra