Skelbiama KGB sudaryta Jono Žemaičio-Vytauto baudžiamoji byla

Autorius: Data: 2019-03-19 , 11:20 Spausdinti

Skelbiama KGB sudaryta Jono Žemaičio-Vytauto baudžiamoji byla

www.voruta.lt

Minint Jono Žemaičio-Vytauto 110-ąsias gimimo metines, Lietuvos ypatingasis archyvas skelbia Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos sudarytą J. Žemaičio-Vytauto baudžiamąją bylą.

J. Žemaičio-Vytauto ir suimtų jo bendražygių Juozo Palubeckio-Simo, Elenos Palubeckytės-Liudo, Marijonos Žiliūtės-Eglutės apklausos protokolai, liudytojų apklausų ir akistatų protokolai, dokumentų bei ginklų ekspertizės aktai, originalūs partizanų dokumentai ir fotonuotraukos, kiti procesiniai dokumentai saugomi baudžiamojoje byloje, kurią sudaro 13 tomų ir 7 priedai. Byloje yra 5115 lapų. Byloje, tarp daugybės Lietuvos partizanų dokumentų, yra saugomas vienintelis žinomas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos originalas.

Siekiant kuo plačiau supažindinti visuomenę su Archyve saugomais KGB J. Žemaičiui-Vytautui sudarytais dokumentais ir sumažinti galimybę skleisti archyviniais šaltiniais nepagrįstą, Lietuvos partizanus šmeižiančią ir tendencingai interpretuotą informaciją, Lietuvos ypatingasis archyvas suskaitmenino Jono Žemaičio-Vytauto baudžiamąją bylą ir ją paskelbė Integralioje administracinių paslaugų sistemoje.

 

Kovojančios Lietuvos Prezidentas Jonas Žemaitis-Vytautas

„Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, laikau, kad Sovietų sąjunga su savo ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį… <…>Visus pogrindžio veiksmus, nukreiptus prieš sovietinę valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau jų nusikalstamais.Tik noriu pabrėžti, kad kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova prisilaikytų humanizmo principų. Jokių žvėriškumų neleidau. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma… Sovietų valdžia – mano šalies priešas ir mano asmeninis priešas… Aš vis tiek laikau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus…“

Šiais žodžiais kovojančios Lietuvos prezidentas, partizanų generolas Jonas Žemaitis-Vytautas 1954 m. birželio 7 d. Pabaltijo karinės apygardos Karo tribunolo parengiamojo teismo posėdyje, vykusiame Vilniuje, baigė devynis metus trukusią kovą su sovietų okupantais. Ne tik asmeninę – su jo suėmimu siejama ir viso ginkluotojo lietuvių pasipriešinimo sovietiniams okupantams pabaiga.

Jonas Žemaitis gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje. 1910 m. Žemaičių šeima apsigyveno Lomžoje, 1917 m. grįžo į Šiluvos valsčiaus Kiaulininkų kaimą, bet netrukus persikėlė gyventi į Raseinius. 1926 m. J. Žemaitis Raseinių gimnazijoje baigė šešias gimnazijos klases ir įstojo į Karo mokyklą Kaune. 1929 m. spalio 6 d. jis buvo pakeltas į jaunesniuosius leitenantus, lapkričio 23 d. tapo leitenantu. Išlaikęs egzaminą 1936 m. buvo išsiųstas studijuoti į Fontenblo artilerijos mokyklą Prancūzijoje. Užsienyje baigęs mokslus 1938 m. vasarą grįžo į Lietuvą, buvo paskirtas 1 artilerijos pulko skyriaus vadu. Netrukus jam suteiktas kapitono laipsnis, apdovanotas Nepriklausomybės medaliu. 1939 m. J. Žemaitis buvo perkeltas į Šiauliuose dislokuotą 4 artilerijos pulką.

Sovietų Sąjungai 1940 m. aneksavus Lietuvą tęsė karinę tarnybą. 1940 m. rugpjūčio mėn. „liaudies kariuomenę“ performuojant į Raudonosios armijos 29 šaulių korpusą, J. Žemaitis pateko į 184 divizijos 617 artilerijos pulką, buvo paskirtas pulko mokyklos viršininku.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Varėnos poligone dislokuotas 617 artilerijos pulkas, su kitais Raudonosios armijos daliniais traukėsi į Rytus. Pulkui priartėjus prie Valkininkų, kpt. J. Žemaitis su grupe lietuvių karininkų sąmoningai atsiliko ir pasidavė Vokietijos kariuomenės daliniams, tačiau nenorėdamas tarnauti Vokietijos okupacinei valdžiai išėjo į atsargą ir apsigyveno Lentvaryje pas žmoną Eleną Žemaitienę (Valionytę). 1941 m. rugpjūtį Žemaičių šeima persikėlė gyventi į Kauną, J. Žemaitis įsidarbino Energetikos valdyboje durpių gavybos techniku. Tų pačių metų gruodžio mėn. jiems gimė sūnus Laimutis.

1942 m. birželio mėn. Žemaičių šeima persikėlė į Kiaulininkų kaimą. J. Žemaitis iki 1944 m. kovo mėn. dirbo Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vedėju. Įsijungė į rezistencinę veiklą: platino antinacinę spaudą, 1943 m., pakviestas Šiluvos vikaro Antano Kazlausko, prisijungė prie valsčiaus komiteto, būrusio patriotiškai nusiteikusius žmones. 1944 m. gen. Povilui Plechavičiui pradėjus organizuoti Vietinę rinktinę, J. Žemaitis 1944 m. kovo mėn. tapo šios rinktinės 310 bataliono vadu Seredžiuje, organizavo Šiluvos ir Tytuvėnų savanorius. Gegužės mėn. Vokietijos okupacinei valdžiai išformavus rinktinę ir sunaikinus rinktinės štabą, J. Žemaitis pasitraukė iš tarnybos ir grįžo į Kiaulininkus, kurį laiką slapstėsi.

1946 metų rugpjūčio mėn. Žemaitijoje buvo įkurta Kęstučio apygarda, suvienijusi didžiąją dalį Žemaitijos partizanų būrių

 

Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą J. Žemaičio, kaip pabėgėlio iš 29 šaulių korpuso ir Plechavičiaus armijos karininko, ėmė ieškoti Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD). Tuo metu J. Žemaitis jau aiškiai suprato, kad legalaus gyvenimo Tėvynėje gyventi nebegalės. Kurį laiką slapstėsi aplinkiniuose miškuose, 1945 m. žiemą – tėvų namuose. 1945 m. kovo mėn. pas jį atėjęs kariuomenės laikų pažįstamas, gen. Stasio Zaskevičiaus sūnus Algirdas bei dar keletas partizanų pasiūlė J. Žemaičiui stoti į Lietuvos laisvės armiją (LLA). Tų pačių metų birželio mėn. pradžioje J. Žemaitis davė priesaiką ir išėjo į kpt. Juozo Čeponio-Budrio vadovaujamą partizanų būrį, kuris veikė Raseinių apskrities Bedančių miške, buvo paskirtas Žebenkšties rinktinės štabo viršininku, pasirinko Dariaus slapyvardį. Pagrindinė J. Žemaičio veiklos sritis buvo partizanų karinis ir idėjinis rengimas, vadovų parinkimas, organizacinės struktūros stiprinimas: jis ėmėsi vienyti po miškus išsibarsčiusius partizanų dalinius, kurti jų ryšių sistemą ir organizuoti partizanų rėmėjų tinklą, kuris vėliau buvo pavadintas Organizaciniu sektoriumi, partizanams parūpindavo pogrindyje leistos spaudos ir antisovietinių lapelių, rengė juos ginkluotam sukilimui karo su SSRS atveju. J. Čeponis-Budrys, J. Žemaitis ir rinktinės štabo Organizacinio skyriaus viršininkas Petras Bartkus nutarė suvienyti Šiaulių, Raseinių, Kėdainių ir Tauragės apskrityse veikusius partizanų junginius. Tam Kelmės valsčiaus Virtukų miške buvo įkurta gerai įtvirtinta vadavietė. Čia 1945 m. liepos 22 d. įvyko ir pirmasis kovos krikštas – didelės kautynės su gausiomis NKVD vidaus kariuomenės pajėgomis. Iš apsupimo J. Žemaičio vadovaujamas 30 partizanų būrys sėkmingai pasitraukė. 1945–1946 m. žiemą būrys praleido Šiluvos valsčiuje Sandraviškių miške, pelkės saloje įrengtoje stovykloje.

J. Žemaičiui gyvenant nelegaliai ir slapstantis, jo žmona Elena buvo du kartus suimta Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Šiluvos vls. skyriaus: pirmą kartą – 1944 m. rugsėjo mėn., tačiau po 8 dienų iš areštinės paleista, antrą kartą – 1945 m. sausio mėn., tačiau iš sulaikymo vietos pabėgo. Vėliau kartu su Virtukų mūšyje žuvusios Janinos Čepaitės seserimi Antanina gyveno Kaune. 1946 m. liepos 13 d. J. Žemaičio žmona Elena staiga mirė, be priežiūros liko jų 5 metų sūnus Laimutis. Rūpindamasis sūnaus likimu, J. Žemaitis į Kauną vieną po kitos siuntė ryšininkes, kad surastų sūnų ir jam tinkamus globėjus. Vienos ryšininkės įkalbėta Laimutį ėmėsi globoti Kaune gyvenusi Ona Liubinavičienė-Žiaunytė, dėl vaiko saugumo suteikusi jam savo pavardę. Berniuko intensyviai ieškojo ir saugumiečiai, tikėdamiesi per sūnų užmegzti ryšį su J. Žemaičiu.

1946 m. rugpjūčio mėn. pradžioje Žebenkšties rinktinė pakeitė pavadinimą, vadinosi Šerno, Savanorio, Knygnešio, Birutės rinktine, tų pačių metų rugpjūčio 20 d. J. Žemaitis pradėjo eiti rinktinės vado pareigas. Būdamas labai konspiratyvus dažnai keitė slapyvardį: vietoj Dariaus pasirašinėjo Adomu, o žodinį slapyvardį pakeitė į slap. Mockus. Dar po poros mėn. vietoje Mockaus tapo Matu, o vietoje Adomo – llgūnu. J. Žemaitis taip pat yra vadinęsis Jociumi, Tyliumi, Žalčiu, Tomu, Luku, Žiliumi, Skirgaila, kol galiausiai 1948 m. pasirinko vieną slapyvardį – Vytautas.

 

Žemaitis išleido įsakymą Nr. l, kuriuo paskelbė apie Vieningos Laisvės Kovos Sąjūdžio organizacijos įkūrimą

 

1946 metų rugpjūčio mėn. Žemaitijoje buvo įkurta Kęstučio apygarda, suvienijusi didžiąją dalį Žemaitijos partizanų būrių. J. Žemaitis aktyviai prisidėjo rengiant apygardos organizacijos ir veiklos nuostatus, organizacinio sektoriaus (OS) veiklos ir organizavimo nuostatus bei instrukcijas. 1947 m. vasario 16 d. Kęstučio apygardos vado J. Kasperavičiaus-Visvydo įsakymu J. Žemaitis buvo apdovanotas pasižymėjimo ženklu „Už ypatingus nuopelnus organizavimo srityje ir už išmintingą vadovavimą“.

1947 m. pavasarį žuvus Jungtinės Kęstučio apygardos vadui Juozui Kasperavičiui-Visvydui ir beveik visai apygardos vadovybei, išlikę Kęstučio apygardos vadai tų pačių metų vasarą nutarė atkurti štabą. Štabo vadu išrinktam J. Žemaičiui-Žalčiui, Tomui teko nelengvas uždavinys – atkurti ryšius tarp partizanų junginių, rūpintis konspiracija, organizuoti pasipriešinimą sovietų rengiamiems rinkimams ir prasidėjusiai masinei kolektyvizacijai. Jau tada vienas svarbiausių J. Žemaičio tikslų buvo suvienyti visus Lietuvos partizanus į vieną galingą pasipriešinimo sąjūdį. Pirmieji žingsniai šia kryptimi buvo apygardų reorganizavimas rengiantis sujungti visas Žemaitijos apygardas į stambesnį teritorinį darinį. Jungtinės Kęstučio apygardos, kurią tuomet sudarė 7 rinktinės su 700 kovotojų, štabo pastangomis buvo atkurta sunaikinta Žemaičių apygarda, veikusi Telšių, Kretingos ir Mažeikių apskrityse, jai vadovauti paskirtas Aleksandras Milaševičius-Ruonis. Taip pat buvo suaktyvintas „Laisvės varpo“ leidimas – laikraščio tiražas siekė 800 egz.

1948 m. gegužės 5 d. Kęstučio, Žemaičių ir Prisikėlimo apygardų vadai po kelias dienas trukusio susitikimo pasirašė deklaraciją, skelbiančią apie tris apygardas vienijančios Vakarų Lietuvos (Jūros) srities įkūrimą. Vadovauti sričiai buvo paskirtas J. Žemaitis-Tylius, Žaltys, tačiau šių pareigų jis faktiškai nėjo, nes būsimam pasipriešinimo vadui teko kita misija – organizuoti vyriausiąją pogrindžio vadovybę. Jau po mėnesio vado pareigos buvo perduotos J. Žemaičio pavaduotojui Aleksandrui Milaševičiui-Ruoniui, pats J. Žemaitis-Vytautas išvyko organizuoti vyriausiosios pogrindžio vadovybės.

1948 m. liepos 10–12 d. J. Žemaitis išleido įsakymą Nr. l, kuriuo paskelbė apie Vieningos Laisvės Kovos Sąjūdžio organizacijos įkūrimą. Jis pats tapo vyriausiuoju partizanų vadu, pasirašydavo vienu slapyvardžiu – Vytautas. 1948 m. liepos 27 d. vyriausiosios vadovybės bazėje, įkurtoje Dūkto miškuose, Prisikėlimo apygardos štabo dislokacijos rajone, prasidėjo visos Lietuvos partizanų vadų pasitarimai dėl pogrindžio centralizacijos ir ryšių palaikymo. 1948 m. lapkričio mėn. sričių posėdyje buvo paskelbta, kad atkuriama Lietuvos rezistencijos vyriausioji vadovybė, J. Žemaitis-Vytautas išrinktas laikinai einančiu Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) Prezidiumo pirmininko pareigas ir BDPS vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu. J. Žemaitis-Vytautas tuo metu įtemptai dirbo: ruošėsi partizanų vadų suvažiavimui ir rengė vieningos organizacijos dokumentų projektus.

1949 m. vasario mėn. buvo sušauktas Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriame dalyvavo atstovai iš visos Lietuvos. Vasario 2–10 d. vyko pasitarimai. Vasario 10 d. Šiaulių apskr. (dabar – Radviliškio r.) Minaičių k. Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio bunkeryje buvo patvirtintas naujas organizacijos pavadinimas: Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS), priimti visi esminiai programiniai partizanų veiklos dokumentai. 1949 m. vasario 16 d. LLKS Taryba suteikė J. Žemaičiui-Vytautui laisvės kovotojo partizanų generolo laipsnį. Jis vienbalsiai buvo išrinktas LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininku, taip pat laikinai ėjo ginkluotųjų pajėgų vado pareigas (1949 m. rugsėjo mėn. šios pareigos buvo pavestos Adolfui Ramanauskui-Vanagui, o nuo 1950 m. gegužės 10 d. karinės veiklos vadovu vėl tapo J. Žemaitis-Vytautas). Nors Deklaracijoje įrašyti tie patys politiniai organizaciniai tikslai – laisvos demokratinės Lietuvos respublikos atkūrimas, tačiau pasikeitė partizanų veikimo taktika. Nutarta neplėsti nelegaliai gyvenančių partizanų būrių, o organizuoti legalius potencialius kovotojus – taktika, kurią J. Žemaitis propagavo nuo pat 1945 m. Iki 3-8 valsčių buvo padidinti tėvūnijų plotai, sustiprinti štabai ir kt.

Planai sugauti J. Žemaitį-Vytautą pasinaudojant jo sūnumi Laimučiu

 

Deja, viso ginkluoto pasipriešinimo vadu J. Žemaitis-Vytautas tapo tuo metu, kai partizaninis judėjimas jau geso. Lietuvos miškuose buvo likę ne daugiau kaip pora tūkstančių kovotojų, į jų gretas buvo infiltruota nemažai sovietinio saugumo agentų. Jau tų pačių metų kovo mėn. visi partizanų suvažiavimo dokumentai atsidūrė saugumiečių rankose, o J. Žemaitis-Vytautas tapo svarbiausiu jų taikiniu.

Sovietinio saugumo akiratyje J. Žemaitis-Vytautas buvo nuo pat pirmųjų antrosios Lietuvos okupacijos dienų ir figūravo bent penkiose agentūrinėse bylose: Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) Raseinių aps. skyriaus 1946 m. birželio 1 d. užvestoje agentūrinėje byloje „Sbornaja“ (lietuviškai „Rinktinė“); Lietuvos SSR MGB 2-N valdybos 1948 m. birželio 2 d. užvestoje agentūrinėje byloje Nr. 692 „Baltija“; Lietuvos SSR MVD Kauno sr. valdybos 1952 m. rugsėjo mėn. užvestoje agentūrinėje byloje „Sever“ (lietuviškai „Šiaurė“); Lietuvos SSR MGB Kauno sr. valdybos 1950 m. balandžio 20 d. užvestoje agentūrinėje byloje Nr. 164 pavadinimu „Pautina“ (lietuviškai „Voratinklis“); Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) 2-N skyriaus 1950 m. balandžio mėn. užvestoje byloje-formuliare.

Be kitų agentūrinių-operatyvinių priemonių saugumiečiai J. Žemaitį tikėjosi surasti pasitelkiant jo artimuosius. Agentas Mikutaitis aplankė Laugalių senelių prieglaudoje gyvenusius J. Žemaičio tėvus, tačiau tėvas pasakė žinių apie sūnų neturįs. Jokios naudos nedavė ir saugumiečių vizitas pas 1941 m. į Komijos ASSR ištremtą J. Žemaičio seserį Kotryną Juškienę, nors už pagalbą ir žinias apie brolį jai buvo žadama grąžinti į Lietuvą. Kiek ilgiau truko planų sugauti J. Žemaitį-Vytautą pasinaudojant jo sūnumi Laimučiu rengimas. Pasitelkus agentus saugumas gana greitai išsiaiškino kas globoja J. Žemaičio sūnų ir nustatė judviejų gyvenamąją vietą; taip pat, kad globėja O. Liubinavičienė retkarčiais veždavo sūnų susitikti su tėvu į Batakius (Tauragės aps.), kur gyveno jos brolis ir tėvai, taip pat į Vilkijos, Radviliškio, Raseinių aps. Tačiau agentams nepavykdavo išsiaiškinti tikslaus susitikimų laiko, vietos. 1949 m. pabaigoje O. Liubinavičienė, nepasitikėdama ryšininke, į susitikimą su J. Žemaičiu-Vytautu nenuvyko ir ryšys su juo nutrūko. Žinodama, kad tai gali būti pavojinga, O. Liubinavičienė su partizanų vadu nebesistengė susitikti ir ryšių nepalaikė. 1951 m. pabaigoje O. Liubinavičienė su J. Žemaičio sūnumi iš Kauno išvyko mokytojauti į Ramygalą, vėliau – į Radviliškį. Vienam iš agentų, kurie ją nuolat lydėjo, ji pasisakė esanti užverbuota, tačiau niekados neišduosianti J. Žemaičio-Vytauto.

Saugumui taip pat nepavyko realizuoti plano paimti iš globėjos berniuką ir atiduoti agentui Mikutaičiui, kad J. Žemaitis-Vytautas būtų priverstas užmegzti naujus ryšius. Globėja kategoriškai atsisakydavo net trumpam patikėti vaiko globą kitam asmeniui. 1952 m. rugpjūčio mėn. MGB suimtas ir užverbuotas Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų vadas Jonas Kimštas saugumui pranešė, kad J. Žemaitis-Vytautas jam sakęs neturįs jokių ryšių su sūnumi ir laikąs jį mirusiu. Po to kitų agentūrinių kombinacijų su J. Žemaičio sūnumi nebuvo kuriama.

1950–1951 m. buvo nuolatinių J. Žemaičio-Vytauto žygių ir kelionių metai, susitikimai su sričių ir apygardų vadais, siekiant įgyvendinti programinius LLKS dokumentus. Stigo organizuotumo ir spaudos, todėl J. Žemaitis nutarė apkeliauti visas Lietuvos partizanų sritis ir apygardas, taip norėdamas sustiprinti kovotojų dvasią ir surinkti reikalingą informaciją. Provokacijos ir išdavystės plito visoje Lietuvoje, tad 1950 m. J. Žemaitis-Vytautas nutarė LLKS Tarybos Prezidiumą išskaidyti į tris sekcijas taip siekdamas jį apsaugoti nuo visiško sunaikinimo. 1951 m. balandžio 20–24 d. J. Žemaitis-Vytautas susitiko su Karaliaus Mindaugo (taip buvo pavadinta Kalnų-Šiaurės Lietuvos sritis) vadu Jonu Kimštu-Žygūnu, Vyčio apygardos vadu Algimantu, o birželio mėn. jau susitiko su Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadu Antanu Bakšiu-Germantu, Kęstučio ir Prisikėlimo apygardų vadais. Su jais sprendė pareigų pasiskirstymo ir, žuvus pareigūnams, naujų vadovybių ir štabų formavimo klausimus. Didelis J. Žemaičio-Vytauto nuopelnas buvo tai, kad 1951 m. pabaigoje veikė net šešios partizanų apygardos, kurias sudarė dešimt rinktinių ir 120 partizanų būrių, kurie vienijo beveik 1000 partizanų.

Keliaudamas J. Žemaitis toliau tobulino partizanų dokumentus, rengė sričių baudžiamąjį statutą, sričių teismų proceso taisykles ir kt. 1951 m. pradžioje jam vos pavyko išvengti suėmimo – važiuodamas arkliu netikėtai susidūrė su sovietų kareiviais. Tuomet J. Žemaičiui-Vytautui pavyko ištrūkti, tačiau teko palikti maišą su vyriausiosios partizanų vadovybės dokumentais.

1951–1952 m. žiemą J. Žemaitis-Vytautas praleido Mindaugo būrio vado Juozo Palubeckio-Simo bunkeryje Jurbarko raj. Šimkaičių miške. Kartu žiemojo J. Palubeckio sesuo Elena Palubeckytė- Liudas ir Juozas Palubeckis-Simas. Po lazdynais pelkėje įrengtame nedideliame (2×3 m) bunkeryje buvo tik gultai, kopėčios ir šulinėlis subėgti pelkės vandeniui. Ant dangčio pasodinta nuolat keičiama eglutė.

Tardymą apsunkino ir bloga J. Žemaičio sveikatos būklė

 

Šaltis, nuovargis, įtampa, nežinia dėl 1951 m. rudenį neįvykusio susitikimo su Tauro apygardos partizanais atsiliepė J. Žemaičio-Vytauto sveikatai – 1951 m. gruodžio 4 d., ištikus mikroinsultui, jis buvo paralyžiuotas. Tačiau medicininės pagalbos sulaukė tik 1952 m. balandžio mėn. Miške nutirpus sniegui J. Palubeckis-Simas atvedė medicinos seserį Marijoną Žiliūtę-Eglutę, kurios slaugomas partizanų vadas pradėjo sveikti. Dėl sveikatos būklės J. Žemaitis-Vytautas 1952 m. sausio 30 d. atsisakė visų einamų pareigų, pavaduotojais paskyrė Antaną Bakšį-Germantą ir Sergijų Staniškį-Viltį. 1952 m. gegužės mėn. Germantas įgaliojo A. Ramanauską-Vanagą laikinai eiti LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko pareigas. Beveik po metų, 1953 m. balandžio mėn., šiek tiek pagerėjus sveikatai, pakviestam į bunkerį J. Vilčinskui J. Žemaitis-Vytautas pasakė ketinąs vėl imtis vadovavimo LLKS ir tų pačių metų gegužės mėn. vėl pradėjo eiti LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko pareigas.

Sovietų saugumas 1953 m. vasario-kovo mėn. jau žinojo, kad J. Žemaitis-Vytautas įsikūręs Jurbarko rajone Šimkaičių miške esančiame bunkeryje, kad sunkiai atsigauna po patirto insulto ir kad ryšį su išoriniu pasauliu palaiko per vienintelį žmogų – J. Palubeckį-Simą. Tai liudijo tiek pas suimtus partizanus rasti dokumentai, tiek agentų pranešimai. Gavę žinių, kad po žiemos J. Palubeckis-Simas ėmė rodytis Šimkaičių miško apylinkėse, saugumiečiai rengėsi jį sugauti: verbavo naujus agentus, rengė agentūrinius-operatyvinius planus, sekė eilę gyventojų, pas kuriuos J. Palubeckas-Simas galėjo apsilankyti.

1953 m. balandžio 14 d. naktį užverbuoto ryšininko sodyboje Pamituvio kaime surengus pasalą buvo suimtas Vaidoto rinktinės Ūkio skyriaus viršininkas Pranas Narbutas-Rolandas. Susiviliojęs saugumiečių pažadais ne tik pats atgauti laisvę, bet ir iš kalėjimo išlaisvinti savo sužadėtinę Adolfiną Dimšaitę, papasakojo viską, ką žinojo apie J. Žemaitį-Vytautą, tačiau negalėjo tiksliai nurodyti kur yra bunkeris. Bet sutiko padėti sulaikyti vienintelį tai žinojusį partizaną J. Palubeckį-Simą. Gegužės 23 d. MGB agentu „Vaidila“ tapęs Pranas Narbutas, lydimas smogikų ir čekistų grupės, atvyko į Šimkaičių mišką, kur turėjo susitikti su J. Palubeckiu-Simu. J. Palubeckis-Simas sutartoje susitikimo vietoje pasirodė kiek po antros valandos nakties ir buvo iš karto suimtas. Čia pat miške pradėtas tardyti, greičiausiai tikintis, kad iš karto parodys bunkerio vietą, tačiau jam neprabilus buvo išvežtas į Vilnių. Čia J. Palubeckis be pertraukos buvo tardomas tris paras, tačiau nemigos ir mušimų iškankintas partizanas atkakliai tylėjo. Jo tardymo protokoluose vis kartojasi tas pats įrašas: „Pasakyti bunkerio vietą ir išduoti Lietuvos partizanų vadą Žemaitį atsisakau.“ Tik gegužės 29 d. protokole atsispindi netikėtas lūžis. „Aš pergalvojau ir supratau, kad banditų kova šiuo metu betikslė (…). Norėdamas išvengti kraujo praliejimo, nutariau duoti teisingus parodymus. (…) Galiu bunkerį parodyti nuvykęs į vietą.“

Tuo tarpu bunkeryje su J. Palubeckio seserimi Elena-Liudu ir medike Marijona Žiliūte-Eglute likęs J. Žemaitis-Vytautas jau suprato, kad trečią dieną negrįžtančiam Simui kažkas nutiko – iki šiol taip ilgam jis niekuomet nedingdavo. Galiojo nerašyta taisyklė: jei partizanas nustatytu laiku negrįžta, tai reiškia, kad jis suimtas arba žuvęs, tad likusieji turi persikelti į kitą vietą. Vis dėlto, nutarė palūkėti 4–5 dienas, kol baigsis maisto atsargas, o tuomet dėl visa ko pereiti į atsarginį bunkerį. Deja, sprendimas buvo pavėluotas: gegužės 30 d. 11 val. čekistai per vėdinimo angą į bunkerį įmetė specialią granatą su migdomosiomis dujomis. M. Žiliūtės pasakojimu, jie akimirksniu neteko sąmonės. Tuoj po granatos sprogimo, visi buvę bunkeryje buvo ištraukti ir intensyviai gaivinami – svarbiausias saugumo tikslas buvo sulaikyti J. Žemaitį-Vytautą gyvą. Saugumo dokumentuose nurodyta, kad partizanai sąmonę atgavo po 15 min., tačiau jų būklė buvo sunki. Greičiausiai taip atsitiko dėl didelės migdomųjų dujų koncentracijos, o J. Žemaitis-Vytautas dar ir buvo sužeistas sprogusios granatos skeveldros. Visi suimtieji iš karto buvo išvežti į Vilnių.

Pirmosiomis sulaikymo dienomis J. Žemaitis-Vytautas duoti konkrečius parodymus apie savo veiklą, ryšių punktus, rėmėjus atsisakė, teigdamas, kad nenori pakenkti žmonėms. Tardymą apsunkino ir bloga J. Žemaičio sveikatos būklė. Tačiau birželio 9 d. raporte SSRS Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojui ir vidaus reikalų ministrui Lavrentijui Berijai LSSR vidaus reikalų ministras Jonas Vildžiūnas pranešė, kad po ilgo J. Žemaičio „apdorojimo“, o ypač po pokalbio su užverbuotu ir agentu-smogiku „Jurginas“ tapusiu J. Žemaičio pavaduotoju Jonu Kimštu-Žalgiriu, yra vilčių J. Žemaitį palenkti bendradarbiauti su saugumo organais. Birželio 12 d. J. Žemaitis-Vytautas sutiko parašyti „Apybraižą apie pogrindžio organizaciją nuo BDPS sužlugimo iki šių dienų“. Apybraižą J. Žemaitis rašė 8 dienas, bet jos nebaigė: baudžiamojoje byloje saugomo rankraščio tekstas 20 puslapyje nutrūksta neužbaigtu sakiniu.

1953 m. birželio 26 d. suėmus L. Beriją, J. Žemaičio statusas pasikeitė

 

Sovietų saugumas planavo parengti ir išsiųsti tris J. Žemaičio parašytus laiškus, kuriais vietoje žuvusio S. Staniškio Pietų Lietuvos vadu būtų paskirtas A. Ramanauskas-Vanagas, Žemaičių apygardos vadui Vladui Montvydui-Žemaičiui ir Kęstučio apygardos vadui Povilui Morkūnui-Ežeriečiui (jis taip pat Drakas, Rimantas) J. Žemaitis privalėjo pranešti, kad savo pavaduotoju skiria J. Kimštą-Žalgirį. Tokiu būdu saugumas per užverbuotą J. Kimštą valdytų ryšius su šiomis apygardomis. Tačiau J. Žemaitis-Vytautas, pats nevaikščiodamas ir neturėdamas ryšių kanalų, visus laiškus galėjo siųsti tik per J. Palubeckį-Simą, kuris labai gailėjosi išdavęs bunkerį, aiškino šį poelgį padaręs kažkokių medicininių preparatų paveiktas ir kategoriškai atsisakė bendradarbiauti su sovietiniu saugumu.

1953 m. birželio 17 d. J. Vildžiūnas informavo L. Berijos pavaduotoją Nikolajų Sazykiną, kad J. Žemaitis yra pasirengęs pranešti viską apie save ir apie pogrindį. Po trijų dienų buvo nurodyta sulaikytąjį skubiai atvežti pas L. Beriją. 1953 m. birželio 23 rytą, lydimas sargybos, J. Žemaitis kariniu lėktuvu buvo nuskraidintas į Maskvą ir patalpintas Lubiankos kalėjime. Vėlų birželio 25 d. vakarą „kalinys Nr. 21“ visą valandą kalbėjosi su L. Berija, tačiau jokio pokalbio detales fiksuojančio dokumento baudžiamojoje byloje nėra.

1953 m. birželio 26 d. suėmus L. Beriją, J. Žemaičio statusas pasikeitė. Liepos 13 d. SSRS vidaus reikalų ministras Sergejus Kruglovas sankcionavo jo suėmimą ir Lietuvos pogrindžio vadas tapo paprastu kaliniu. Po trijų dienų jam buvo pateikti kaltinimai tėvynės išdavimu, teroru ir antisovietine veikla. Iki rugpjūčio 26 Maskvoje vykę tardymai nedavė rezultatų – J. Žemaitis nepateikė jokių naujų duomenų. Dėl jo parodymų nebuvo suimtas nei vienas žmogus.

1953 m. rugpjūčio 30 d. J. Žemaitis traukiniu buvo išvežtas atgal į Vilnių, rugsėjo 11 d. atnaujintas tardymas. Tačiau J. Žemaitis atsisakė duoti bet kokius parodymus apie kitus antisovietiniame pasipriešinime dalyvavusius asmenis ir jų veiklą bei pasirašyti tardymo protokolus. Saugumiečių viltys, kad pasinaudojus Lietuvos partizanų vadu pavyks greitai sunaikinti partizanų vadovybę, žlugo. Savo paskutinėje kalboje teisme J. Žemaitis pareiškė: „Aš atsisakau parodymų, duotų per tardymą, kaip nuo neteisingų ir neobjektyvių. Jie tokie, nes mane ilgai tardydavo (…) tardymo metu aš negalėjau išsimiegoti ir todėl man buvo vis tiek, ką rašė į protokolus.(…) Mano teisės buvo pažeistos dėl rusų kalbos nemokėjimo (…). Šiame teismo posėdyje man teko matyti žmonių, kurie naudojasi galimybe eiti lengvu keliu. Būdamas nenormalioje dvasinėje būsenoje, aš taip pat iš pradžių ėjau šiuo keliu ir padariau didelę kvailystę, ko pasėkoje atnešiau žalą judėjimui. Todėl aš pasmerkiu save aukščiausiai bausmei. Aš džiaugiuosi, kad vėliau man pavyko atsikvošėti ir grįžti į teisingą kelią“.

Vietoj pasimatymo –  sūnaus su pionieriaus kaklaraiščiu ir ženkliuku nuotrauka

 

Pabaltijo karinės apygardos Karo Tribunolo 1954 m. birželio 1–9 d. vykusiame uždarame posėdyje J. Žemaitis buvo nuteistas mirties bausme. Rašyti malonės prašymą jis atsisakė. Pageidavo tik pasimatymo su sūnumi, tačiau vietoj pasimatymo jam buvo parodyta sūnaus su pionieriaus kaklaraiščiu ir ženkliuku nuotrauka, kuri saugumiečių manymu turėjo parodyti J. Žemaičiui visišką socializmo idėjų triumfą. Nuosprendis J. Žemaičiui buvo įvykdytas 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime. Po savaitės, gruodžio 2 d., ten pat buvo sušaudytas ir Juozas Palubeckis. Marijona Žiliūtė buvo nuteista 25 m., Elena Palubeckytė – 10 m. laisvės atėmimu pataisos darbų lageriuose.

Istorikė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, J. Žemaičio-Vytauto marti, knygoje „Žuvusiųjų Prezidentas“ rašė: „Likimas taip lėmė, kad J. Žemaitis išsilaikė ilgiau už kitus talentingus laisvės kovotojus – plk. ltn. Juozą Vitkų-Kazimieraitį, ltn. Juozą Kasperavičių, studentus Petrą Bartkų ir Juozą Lukšą. Nuo pat partizaninio karo pradžios, kai dar nestokojo štabų pareigūnų, J. Žemaitis pasižymėjo blaiviu politiniu mąstymu, tvirtu charakteriu, pareigos jausmu, atsidavimu laisvės kovai. Šios savybės jį išskyrė iš kitų ir nuvedė į aukščiausią postą – Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdžio – organizacijos, kurią jis pats sukūrė ir kuri apėmė visą besipriešinančią okupacijai Lietuvą, – vadovo… Žemaitis buvo žmogus, žinantis, ko siekia, įsitikinęs tų siekių taurumu ir pasiryžęs jų įgyvendinimui paaukoti gyvybę Marijona Žiliūtė, viename bunkeryje su J. Žemaičiu praleidusi paskutinius jo gyvenimo iki arešto metus, J. Žemaitį trumpai apibūdino taip: „tai buvo karininkas, davęs Lietuvos Respublikai priesaiką, kurios niekuomet ir jokiomis aplinkybėmis nesulaužė“.

Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. vasario 14 d. dekretu J. Žemaitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (po mirties), 1998 m. sausio 28 d. dekretu suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis (po mirties).

Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. kovo 12 d. deklaracija pripažino, kad nuo 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos deklaracijos priėmimo iki mirties 1954 m. lapkričio 26 d. LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis buvo kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas.

Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skyriaus vyriausioji specialistė Edita Škirkaitė

LITERATŪRA

Aras Lukšas, Ketvirtojo prezidento dalia, 2010-05-28, prieiga inernetu: https://www.lzinios.lt/Istorija/ketvirtojo-prezidento-dalia/140482

Aras Lukšas, Nematomos kariuomenės generolas, 2018-05-28, prieiga internetu: https://www.lzinios.lt/Istorija/lz-archyvas-nematomos-kariuomenes-generolas/156696

Aras Lukšas, Nebaigta kęstutėnų kova, 2012-09-13, prieiga internetu: https://www.lzinios.lt/Istorija/nebaigta-kestutenu-kova/163089

Nijolė Gaškaitė. Partizanų vadas Jonas Žemaitis. Iš sovietinių archyvų (1909 03 15- 1954 11 26), prieiga internetu: http://partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-13-t-1995-m/3498-partizanu-vadas-jonas-zemaitis

Nijolė Gaškaitė, Pasipriešinimo istorija 1944–1953 metai, Vilnius: Aidai, 1997

Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, Žuvusiųjų prezidentas, Vilnius: LGGRTC, 1998

Alfonsas Zubreckas. Partizanų vadas. Jono Žemaičio gimimo 95-osioms ir žūties 50-osioms metinėms, 2004-03-10, prieiga internetu:

http://web.archive.org/web/20160514140810/http://www.xxiamzius.lt:80/numeriai/2004/03/10/atmi_01.html

Jonas Žemaitis-Vytautas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezisencijos tyrimų centras, prieiga internetu: http://genocid.lt/datos/zemaitis.htm

Jonas Žemaitis, prieiga internetu: https://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Žemaitis-Vytautas

Justinas Žilinskas. Jonas Žemaitis, prieiga internetu: https://www.15min.lt/media/timeline/simtmecio-prezidentai-zemaitis

Rezistencija , , ,



Komentarai


Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra
www.cutestockfootage.com