Skaudžios datos minėjimas su žvilgsniu į dabartį ir ateitį

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Tarp ypač skaudžių Lietuvai datų – 1920 m. spalio 9-oji, kai Lenkijos kariuomenė užgrobė Vilnių ir didelę Rytų Lietuvos dalį. Ši data įgijo Vilniaus dienos pavadinimą, ji nuolat prisimenama Lietuvoje bei mūsų užsienio tautiečių. Šiemet minint atmintinos dieno „Vilnijos“ draugija, Vilniečių ainių klubas, Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ pakvietė į Vilniaus rotušę.

Minėjimas prasidėjo „Vilnijos“ draugijos pirmininko  dr. Kazimiero Garšvos įžangos žodžiu ir M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio folkloro ansamblio „Giedra“ patriotinėmis dainomis apie Vilnių. Nepriklausomybės kovas, pritariant visai sausakimšai salei.

Istorikas doc. Romas Batūra apžvelgė politinių įvykių sūkurius Vilniuje, Vilniaus krašte pirmaisiais XX a. dešimtmečiais, sudėtingas 1918-aisiais atsikūrusios Lietuvos valstybės gyvavimo aplinkybes.
Grėsmių jaunai Lietuvos valstybei radosi iš visų pusių. Susikryžiavo ir bolševizmo, ir Lietuvos interesai. Atvirus karo su Lietuvos Nepriklausomybės gynėjais savanoriais veiksmus griebtasi dangstyti diplomatine apgaule. Lenkų generolas L. Želigovskis, vykdydamas slaptą maršalo J. Pilsudskio įsakymą, 1920 m. spalio 8 d. pareiškė neklausąs Lenkijos kariuomenės vadovybes. Tą pačią dieną L. Želigovskio vadovaujama Lenkijos kariuomenės divizija-tariamieji sukilėliai-pradėjo veržtis į Lietuvą, spalio 9-ąją užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą. Maskuodama šią agresiją Lenkijos vyriausybė okupuotą Vilniaus kraštą paskelbė Vidurine Lietuva, o 1922 m. prijungė prie Lenkijos.

Doc. R. Batūra priminė sunkius Rytų Lietuvos okupacijos padarinius. Įvairiausiomis priemonėmis imta slopinti lietuvybę. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Vilniaus krašte nebeliko nė vienos lietuviškos mokyklos. Pasak istoriko, tos praeities atgarsių, apraiškų girdime, matome ir dabar. Idealizuojami J. Pilsudskio veiksmai, paminklu pagerbiama Armija krajova (Armia krajową), kurios  „žygdarbiai“ Vilnijoje Antrojo pasaulinio karo metais gerai žinomi šio krašto žmonėms, atgaivina slaviška, antilietuviška dvasia.

„Esu šimtaprocentinė vilnietė“,-prisistatė dalyviams Eugenija Bulotienė. Gimusi ir augusi Vilniuje ji 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, paskui išvyko į JAV, po 45-erių svetur gyventų metų-vėl gimtajame mieste. Ponia Eugenija papasakojo, kaip būdavo minima Vilniaus diena Jungtinėse Valstijose-Čikagoje, Detroite (šiame mieste ji gyveno), Kanadoje-Toronte. Gal  nereikėtų nė priminti, daug kas žino, jog „šimtaprocentinė vilnietė“-viena iškiliausių Amerikos lietuvių visuomenės veikėjų. „Vorutos“ leidyklos 1995 m. išleistoje dr. Algirdo M. Budreckio knygoje „Vilniečių veikla išeivijoje“ išsamiai susipažįstame su  Vilniaus krašto lietuvių sąjunga (VKLS), jos darbais, vadovais, energingaisiais darbininkais, talkininkais. E. Bulotienė buvo šios 1950 m. prasidėjusios veikti organizacijos Detroito skyriaus valdybos, vėliau Centro valdybos narė, VKLS vicepirmininkė.

„Žinau,-sakė ji Rotušėje,-ir šiemet Čikagoje, Detroite minės Vilniaus dieną.“ Salėje matė būrelį jaunimo, linkėjo, kad kitąkart jo būtų daugiau.

Pritardamas E. Bulotienės išsakytoms mintims, kad Spalio 9-oji visada turėtų būti ryški atmintinų  dienų kalendoriuje ir kad jos minėjimuose dalyvautų gausiau jaunimo, Vilniečių ainių klubo valdybos pirmininkas Kęstutis Šimas pabrėžė šios istorinės datos suvokimo, jai skirtų renginių svarbą, reikalingumą jaunosios kartos pilietiniam ugdymui.

Dažnas iš kalbėjusiųjų-Vilniaus apskrities viršininko administracijos Socialinių reikalų, švietimo ir kultūros departamento direktorius Jonas Vasiliauskas, „Ryto“ lietuvių švietimo draugijos pirmininkas Algimantas Masaitis, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos direktorius Algimantas Žilius, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Vyriausybės darbuotojas Alfonsas Kairys , „Vytautų klubo“ atstovas Vytautas Ramanauskas ir kiti-reiškė nerimą, susirūpinimą dėl liūdnos lietuviškų mokyklų padėties Vilnijos krašte. Vilniaus rajono Maišiagalos, Rudaminos mokyklose valstybine kalba mokamasi susispaudus, dviem pamainomis, naujų mokyklų nestatoma, nors pinigų tam gauta. Apie pusantro tūkst. Šio rajono moksleivių važinėja į Vilnių, kad galėtų mokytis lietuvių kalba. Vilniaus, Šalčininkų rajonuose trūksta jaunų mokytojų.

Ilgametis, daug patirties turintis Vilniaus apskrities kultūros, švietimo specialistas Jonas Endriukaitis sakė, kad gal pritrūksta ir mūsų susitelkimo, pastangų. Jis prisiminė anksčiau dažnai rengtas keliones su kultūrinėmis, švietėjiškomis misijomis po apskritį. Tą veiklą labai skatindavo, išvykose dalyvaudavo ir apskrities vadovas Alis Vidūnas (jis ir dabar tarp minėjimo dalyvių), ir ministras akademikas Zigmas Zinkevičius. „Švieskime visus-nuo mažiausių iki žilagalvių, – kvietė J. Endriukaitis, – tai turėtų būti kiekvieno inteligento pareiga, atsakomybė“.

Juolab kad esama ir štai kokio „švietimo“. Ištrauka iš „Vilnijos“ draugijos pirmininko dr. K. Garšvos perskaityto rezoliucijos „Dėl Lenkijos teritorinių pretenzijų Lietuvai“ projekto: „Rugsėjo 17 ir 18 d. Lenkijos valstybinė televizija TVP transliavo laidas „Pakraščiai yra mūsų“ ir „Pakraščių netekimas“. Lietuva, Baltarusija ir Ukraina vadinta Lenkijos pakraščiais, 52 procentų lenkų laikoma Lenkijos teritorija. Nutylėta, kad Vilniaus, Gardino sritys 3000 metų buvo etinės baltų žemės, kad 700 metų teisėtai priklausė Lietuvos valstybei (Vilnius pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją yra ilgaamžė jos sostinė), kad 20 metų buvo Lenkijos klastingai okupuotos, sulaužius Suvalkų sutartį“.

Spalio 9-ajai prigijo Vilniaus dienos vardas. Matyt, verta dažniau pakartoti ilgesnį, bet apibrėžtesnį, koks ir įrašytas ne viename kalendoriuje,-Vilniaus užgrobimo prisiminimo diena.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra