Skaudvilė švenčia savo jubiliejų

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Sukaktys – tarsi tarpinės stotelės istorijos tėkmėje. Nesvarbu, kokio lygmens jos bebūtų: valstybės, istorinio įvykio, politinio veikėjo ar eilinio žmogaus gyvenime – visada norisi stabtelėti, prisiminti, susimąstyti ar įvertinti.
 
Skaudvilėje – nedideliame Pietų Žemaitijos mieste, esančiame Tauragės rajone – šiemet švenčiamas 250 metų jubiliejus. Tiek laiko praėjo nuo tada, kai Skaudvilės vardas buvo paminėtas istoriniuose šaltiniuose. Miestų, miestelių ar vietovių „gimimo dienos“ skaičiuojamos nuo pirmųjų rašytinių dokumentų. Jeigu neužrašyta, vadinasi nėra ar nebuvo – tokia istorijos logika. Žinoma, kad Skaudvilė, prieš paminint jos vardą rašytiniuose šaltiniuose, jau egzistavo. 1645 m. Batakių valsčiaus dokumentuose minimas ponas Skaudvilis, kuris ant Ančios kranto buvo įkūręs dvarelį. Beje, nuo jo pavardės kilęs ir miestelio pavadinimas. Ponai Skaudviliai, Micevičiai ir kiti leido valstiečiams kurtis dvaro žemėje, sumokant činčą pinigais arba natūra. Taip atsirado, kūrėsi, augo ir plėtėsi gyvenvietė.
 
Skaudvilės kraštas senaisiais laikais priklausė istorinei Karšuvos žemei, besidriekiančiai nuo Žemaičių aukštumos iki pat Nemuno. 2,5 km į šiaurę nuo Skaudvilės tebestūkso Karšuvos piliakalniai. Manoma, kad Karšuvos kaimas galėjo būti Karšuvos žemės centras, o ant Karšuvos piliakalnių stovėjusi pagrindinė jo pilis. Karšuva prie Nemuno, Jūros, Akmenos ir kitų upių turėjo gerai organizuotą gynybinę sistemą, nemažai įtvirtintų pilių: Bisenos, Aukaimio, Bebirvailės, Pūtvės, Kalniškių ir kt.
 
XIII–XIV a. Karšuvos žemė buvo dažnai puldinėjama, ypač 1303–1315 m. Kryžiuočių kronikose ir kelių aprašymuose minimi faktai apie gausų iš Karšuvos žemių parsigabentą grobį: žmones, ginklus, žirgus. Lietuvos kunigaikščiai Kęstutis, Algirdas ir kiti atrėmė puolimus, siekė sužlugdyti Kryžiuočių ordino planus žūtbūt užkariauti Karšuvą ir visą Žemaitiją.
 
XIV a. Karšuva ir Žemaitija virto padėkų už politines intrigas objektu. Valdovai Vytautas Didysis ir Jogaila ne kartą šias teritorijas yra „padovanoję“ kryžiuočiams. Žemaičiai gynėsi patys kiek galėjo ir tik po to Žalgirio mūšio, įvykusio 1410 m., kryžiuočių galybė buvo palaužta.
 
XIV–XV a. pagoniškoji Lietuva eina krikščionybės link. Sakoma, kad lietuviai – paskutiniai Europos pagonys. Tačiau istorija byloja, kad nebuvo nė vieno žinomo Lietuvos valdovo, nesiekusio krikštytis: 1251 m. – Mindaugas, 1298 m. – Vytenis, 1323 m. ir 1341 m. Gediminas ir kiti. Lietuvos valdovai suprato, kad valstybė išliks ir stiprės tik pritapusi prie Vakarų civilizacijos. Vakarų valstybių pranašumo supratimas stiprėjo iš pradžių karyboje, vėliau švietime ir apskritai kultūroje, valstybės valdyme. Be to, vyko spaudimas iš Vakarų krikščioniškų kraštų.
 
1387 m. pakrikštyti aukštaičiai, o 1413 m. pradėta krikštyti žemaičius. Senasis pagonių tikėjimas Žemaitijoje sunkiai traukėsi. Kova už krikščionybę truko net iki XIX a. 1417 m. sudaroma Medininkų, arba Žemaičių vyskupija. Pirmuoju vyskupu įšventintas Motiejus, Lietuvos vokietis, kalbėjęs lietuviškai. Vyskupijos centru tapo Varniai. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas Varniuose pastatė katedrą, o visoje vyskupystėje – 10 parapijinių bažnyčių.
 
Skaudvilės kraštas ryškiai įsiliejęs į krikščionybės plitimo procesą. Kaimai ir miesteliai XVIII a. katalikiški: steigiamos parapijos ar filijos, statomos bažnyčios. 1760 m. Romos katalikų bažnyčios vadovas popiežius Klemensas XIII-ais išleidžia bulę, kuria buvusiai Skaudvilės koplyčiai suteikia teisę kasmet rengti ir švęsti Šv. Kryžiaus atlaidus. Popiežiaus raštas ir yra tas rašytinis šaltinis, kuriame minimas Skaudvilės vardas, liudijantis apie gyvenvietę. Manoma, kad Skaudvilės koplyčia galėjo būti pastatyta XVIII a. trečiajame dešimtmetyje. K. Misius ir K. Šinkūnas leidinyje „Tauragės kraštas“ teigia, kad 1758 m. koplyčia minima kaip Batakių parapijos filija.
 
1797 m. vietiniai meistrai pastatė dabartinę medinę, kryžiaus formos Skaudvilės bažnyčią. Jos rėmėjas – Raseinių bajorų maršalka, Batakių seniūnas, Šv. Stanislovo ordino kavalierius, Skaudvilės dvaro savininkas Ignotas Micevičius. Bažnyčios statybai Kotryna ir Ignas Misevičiai skyrė vieną valaką žemės bei 3000 sidabrinių rublių. 1797 m. bažnyčią pašventino vyskupas Juozapas Giedraitis, suteikdamas Šv. Kryžiaus bažnyčios titulą. Kada buvo įkurta Skaudvilės parapija, galima spręsti iš vyskupo Motiejaus Valančiaus pateikiamų duomenų „Žemaičių vyskupystėje“, kur jis rašo: „Batakių bažnyčios dukteriai, Skaudvilės koplyčiai 1804 m. Micevyčia užrašė 3000 sidabrinių rublių ir valaką su viršum žemės, o vyskupas Juzupas padarė ją parapijos bažnyčia prie kurios pridera 1974 katalikai“ („Žemaičių vyskupystė“, p. 191). Savaime suprantama, kad naujajai bažnyčiai perėjo ir Šv. Kryžiaus atlaidai, kurie švenčiami kasmet rugsėjo mėnesį.
 
1820 m. pirmąkart paminėta, kad prie Skaudvilės bažnyčios veikė pradinė mokykla, kurią už savo lėšas pastatė tuometinis Skaudvilės parapijos klebonas, teologijos mokslų magistras Juozas Varkela-Varkalevičius.
 
1852 m. Skaudvilėje lankėsi vyskupas M. Valančius. Apie savo vizitaciją ant medinės lentelės buvo palikęs užrašą. Jis bažnyčios ir mokyklos veikla buvo patenkintas. Skaudvilės parapijos kunigai tada, vėlesniais laikais ir dabar yra daug pasidarbavę ir darbuojasi, keliant Skaudvilės krašto žmonių dvasinę ir pasaulietinę kultūrą.
 
250 m. Skaudvilės vardo paminėjimo jubiliejus – svarbi data miesto istorijoje. 1760 m. yra atramos taškas Skaudvilės praeities tyrinėtojams.
 
 
2010 m. rugsėjo 17–19 d. Skaudvilėje – 250-ųjų metinių paminėjimas
 
Kviečiame atvykti!

Nuotraukoje: Skaudvilės Šv. Kryžiaus bažnyčia

Voruta. –  2010, rugs. 18, nr. 18 (708), p. 8.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra