Skaudi sunkumo misija – atsiminti

Autorius: Data: 2012-06-19, 15:17 Spausdinti

Skaudi sunkumo misija – atsiminti

Justas JASĖNAS

Per patį birželio svaigų žydėjimą, per alpulį keliantį akacijų, pinavijų, jazminų kvepėjimą suduria giliai paširdžiuos. Tenka skausmingai sustoti, nežinia net ką daryti. Ir taip iš kartos į kartą, kol gyvi būsim teks atsiminti. Birželio 14-oji atneša Gedulo ir Vilties atminimo dieną.

Nesvarbu, kad manoji karta apie tų metų įvykius žino tik iš knygų, kad nieko nepatyrėm, nedalyvavom. Sugrįžta iš kažkokios vidinės slaptumos virpulį keliančios dainos, moterų klyksmas, mažo vaikelio verksmas, senelių dūsavimas gyvuliniuose vagonuose. Taip tik dejuoja nukirstos šaknys, ištuštėję namai ir kiemai. Virpa mažų žvakelių liepsnos, dunda ir nutolsta bėgių gausmas.

Šviesaus atminimo Justinas Marcinkevičius yra užrašęs, kad atmintis nežino senaties. Ir nesvarbu, kad ji tokia skaudi, neįmanoma užmiršti to, kas mumyse ir su mumis buvo. Vėl viename posme poetas kalba apie du brolius – labai skirtingus, bet ta pačia žeme užklotus, toje pačioje duobėje paguldytus. Ir kaip neatsiminti jo „Gyvenimo švelnaus prisiglaudimo“. Piktinančiai skamba šie žodžiai, kai ašarojam, neatleidžiam, kerštaujam. Bet ir išvengti neįmanoma galvojimo apie gyvenimą, apie tai, kad jis teka, kad jį reikia kurti, prilaikyti, pataupyti. Neišsiversime čia be Just. Marcinkevičiaus žodžių apie motiną, tėvynę, Lietuvą, kraują. Niekas jautriau apie mūsų skaudulius neprakalbo. Nebestovėsime tame pačiame lauke, ten kur tolybių laukuose auga tamsiai žalia žolė, vadinasi, kadaise sodybos būta. Kažkada skaitėme Romualdo Granausko „Gyvenimas po klevu“ iš 1988 metų. Nebepastovėsime prie vienišo ąžuolo, nors jis irgi mena praėjusį kažkieno gyvenimą. Gal nebeatrasime ir žmogaus, paslėpto pamiškėje, užgesusio, nutilusio. Neberasime net kauburėlio. Daugelio atminties ženklų neberasime, nebeatkursime, nebeatstatysime, bet ar tai reiškia, kad prarasime gyvenimą? Subtilieji dalykai be mūsų valios ir užsispyrimo kažkur sklando ir tada, kai labai reikia, o dar labiau trūksta, jie pasirodo, išnyra su tuo pačiu kvėpavimu, su tomis pačiomis spalvomis.

Dainininkė Veronika Povilionienė per TV sakė, kad Lietuva jau prisiverkė (turbūt ir prisikerštavo), o dabar reikia daug dirbti, daug dainuoti. Ir mūsų žemė jau soti nuo kraujo. Tik trafaretais ar popieriniais projektais sunku atstatyti prisiminimą, sunku kurstyti gyvąją atmintį, sunku ir patį žmogų išsaugoti. A. A. kunigas Ričardas Mikutavičius yra parašęs poezijos knygą „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“. Kaip ją naujai surasti, sutelkti, kaip priartėti prie lietuviškosios savasties? Kaip paimti tą Lietuvą ant rankų, kad neskaudėtų, nebadytų delnų ir padų, kad galėtum ją neštis kaip paveldėtąjį kraitį. Iškalbingiausia čia – jaunimo iniciatyva „Misija Sibiras“, jau pretenduojanti į tęstinumą. Sibiro platybėse jaunuoliai iš karklynų vaduoja lietuvių kapus, stato kryžius – atminties (reikalingos pirmiausia mums) ženklus. Kažkas tikrai darosi su tuo jaunimu, kuris grįžta ir liudija. Suglumęs net pagalvoji, kad nors ir niekur nevažiuoji, bet vis dar myli savo žemę, kurioje buvo lemta užgimti.

Sunku skaityti tremties literatūrą. Šiandien paliudijimų daug, bet niekas nepranoksta Dalios Grincevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Palapinėje iš radijo aparato suskamba Piotro Čaikovskio muzika, ir dvi visko prisikentėjusios paauglės patiria netikėtą jausmų sumaištį. Radau parašyta: „Nežinau, kas su mumis pasidarė. Prisimenu, pašokom, bėgom tolyn į tundrą, kritom sniegan, ir ašaros pylėsi, liejosi iš akių, gerklę spazmiškai spaudė, rodos, uždusins. Kokia baisi, skaudi reakcija! Kas žino, kiek mes laiko gulėjom apsikabinusios ledinę tundrą rankom, drebėdamos visu kūnu, trūkčiodamos nuo begarsio verksmo. Tai pavogta jaunystė verkė pavogtos tėvynės.“

Skrido ir skrido Nepriklausomybės pradžioje lėktuvai su žmonių palaikais naujuose karsteliuose. Šventa priedermė – išpildyti buvusiųjų ir svetimoje žemėje užgesusių valią, kad nors kaulai pajustų savo žemę. Kaip įtikinamai ir gaivinančiai tuo metu skambėjo Arvydo Vilčinsko dainos. Įkrito jo mažo sūnelio Tado iš 1989 m. plonas balselis. Gal jis ženklino ir Lietuvos bandymą kiek laisviau įkvėpti? Bent dainuojant atsigręžta į Lietuvą, grįžtama bent mintimis namo, kol saulė dar nenusileido, grįžtama sustoti prie verkiančio medinio Dievo.

Dabar sunkias tremties dainas primena V. Povilionienė, Aistė Smilgevičiūtė su grupe „Skylė“, Vytautas V. Landsbergis pritardamas gitara. Ir nuostabu – jaunimas klausosi, nenusišalina, vadinasi, savaip priima, sustoja, turbūt ir įsiklauso.

Eglė Juodvalkė, gimusi JAV, neįgijusi mūsiškosios, karčiosios patirties žvelgė į partizanų nuotraukas, dokumentus, laiškus, laikraštėlius. Taip užgimė jos žvilgsnis ir supratimas – poezijos knygelė „Sakalai naktį nemiega“ (2011 m.). Pusę Lietuvos apkeliavusi Lino Brogos kryžių ir koplytėlių fotografijų paroda sustos Kupiškyje. Žvelgsime, mąstysime ir kryžius taps ne tik skausmo simboliu, jis priartės kaip žmogaus bandymas taikiai sugyventi su Žeme ir su Dangumi. Prisiminsime aktorę Unę Babickaitę-Graičiūnienę – tremtinę. Prisiminsime ir jos iš Sibiro negrįžusį, brangųjį Vytautą Andrių Graičiūną, kurio misija taikliai nusakyta knygoje „Gimė Čikagoje, dirbo Lietuvai, žuvo Sibire…“. Skaitysime 1985 m. L. Brogos šių žmonių atminčiai dedikuotą eilėraštį:

Prie šito liūdno kenotafo

Nežydi gėlės, tik šiurena

Laukinis buksmedis ir mena

Velionį kalinį. Jo kapo

Žmogus atrast nebegalės.

Iš priekio antkapis sudėtas

Jo šventai mylimai – ją čia

Paguldė sielvarto kančia.

Akim pro žemę ir pro dangų

Ji lydi jo šešėlį brangų,

O iš krūtinės skleidžias žiedas

Krauju liepsnojančios gėlės.

Neišvengsim ir Jurgio Baltrušaičio „Kalbos su lemtimi“. Neišvengsim to, kas jau buvo, nes atsiminsime, nes bus priminta, stabtelėta žydinčiame birželyje. Dabar norisi paprasto mažmožio – tiesiog nesumeluotai, autentiškai, jautriai gyventi. Gyventi toliau.

Valio Staburo nuotr.

Istorija , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra