Skambėjo „žodžiai kaip giesmė, kaip Šventas Raštas“

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Ši graži populiarios dainos eilutė, man atrodo, tiksliausiai apibūdina šventės, įvykusios 2010 m. spalio 31 d. vyskupo Antano Baranausko fondo „Lietuvių namai“ Seinuose, prasmę.

Prie minėtų namų svečių iš Dzūkijos laukė Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė Irena Gasparavičiūtė ir kiti aktyvūs visuomenininkai. Po trumpo programos pristatymo vykome į Beržininko k. kapines, kur palaidoti Lietuvos kariuomenės kariai savanoriai, žuvę 1919–1920 m. Prie gražiai sutvarkyto, 2005 m. atnaujinto memorialo šauliai, atvykę su energingu vadovu Aleksandru Kuckailiu iš Jovaišių k. (Leipalingio sen.), ir kiti renginio dalyviai padėjo gėlių, uždegė atminimo žvakeles. Istorikas Petras Maksimavičius papasakojo apie lemiamą mūšį, įvykusį šiose vietovėse tarp lenkų ir lietuvių. Dalies žuvusiųjų lietuvių karių palaikai buvo parvežti į Tėvynę. Lenkijos ir Lietuvos istorikai ir šiandien skirtingai vertina to meto įvykius.

Prieš 90 m. žuvusių Lietuvos savanorių atminimą pagerbėme ir Seinų kapinėse, kur ilsisi šaulys Vincas Marcinkevičius, skyrininkas Motiejus Aleksa ir kiti. Iš Prienų r. atvykęs kraštotyrininkas Alfonsas Vitkauskas prisilietė prie visų, trispalvėmis juostelėmis papuoštų, kryžių, kad pajaustų žodžiais sunkiai išsakomą dvasinį ryšį tarp savęs ir amžinybės toliuose sklandančių kovotojų vėlių.

Trečioji aplankyta brangi vieta – paminklas vyskupui ir poetui Antanui Baranauskui. Šauliai ir čia padėjo gėlių, o mintyse gal kartojo eilutes iš poemos. Ne veltui vienas rusų poetas yra pasakęs, kad lietuvių kalba „Anykščių šilelyje“ skamba lyg simfonija.

Po trumpos ekskursijos skubėjome į didingą Seinų baziliką (lenk. Bazylika Nawiedzenia Matki Božej w Seinach). Šv. Mišias už mirusius šio krašto žmones aukojo ir prasmingą pamokslą pasakė vikaras kun. Bernardas Augaitis.

Po pamaldų „Lietuvių namuose“ laukė svarbi šventės dalis – alytiškio Gintaro Lučinsko knygos „Žuvę už Lietuvą. Laisvės kovos Dainavos krašte 1918–1923 metais“ pristatymas. Malonią staigmeną – įspūdingą Vėlinių koncertą – svečiams ir saviškiams padovanojo „Lietuvių namų“ meno kolektyvai. Žodžiai, muzika, šokiai, žvakelės išėjusiųjų Anapilin atminimui – nepakartojamas, jaudinantis reginys, kurį ilgai jausime ir saugosime širdies kertelėje. Paskutinė žvakelė buvo uždegta Lietuvos kariuomenės savanoriams, prieš 90 m. kovojusiems ir žuvusiems už Tautos laisvę.

Nuoširdžiai dėkojame gražiam pulkeliui jaunųjų lietuvaičių. Jūs taip subtiliai atlikote jaudinančią gyvenimo, mirties, meilės, vilties ir nemirtingumo inscenizaciją. Labai prasmingai, šiltai pagerbėte ne tik garbų kunigą, gerą lietuvių bičiulį Joną Jurgį Maceką, bet ir paprastus savo kraštiečius, su kuriais kartu meldėtės, dirbote, šokote ir dainavote.

Istorikas P. Maksimavičius pristatė svečius: jau minėtus šaulius iš Druskininkų savivaldybės, Lietuvių sąjungos „Tauta ir Tėvynė“ narius iš Vilniaus bei kraštotyrininką G. Lučinską.

„Žuvę už Lietuvą. Laisvės kovos Dainavos krašte 1918–1923 metais“ autorius paprastai pristatė knygos atsiradimo, medžiagos kaupimo istoriją. Tai jau antra šio alytiškio knyga, recenzuota doc. dr. Sigito Jegelevičiaus. Leidinyje pateiktos septynios apybraižos, kurias jungia viena idėja – kova už Lietuvos Nepriklausomybę. Šį darbą, kuriame panaudoti archyvų ir įvairių istorinių šaltinių duomenys, kraštotyrininkas skiria savo prosenelio Liudviko Stanišausko – Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio, Nepriklausomybės kovų dalyvio, paaukojusio savo gyvybę už Lietuvos laisvę – atminimui.

Laikas ragino skubėti, nes diena ištirpo, o dar laukė iškilmės prie „Žiburio“ mokyklos.

Padėkos žodį tarė geras Lenkijos lietuvių bičiulis A. Vitkauskas. Jis prisiminė draugų viešnagę Sūkurių k. (Prienų r.), kur prie bendruomenės salės gražiai auga iš Lenkijos atvežtas ąžuoliukas. Padėkojo ir G. Lučinskui už pagarbą praeičiai, be kurios nebūtų ateities. Dainavos krašto patriotai prikelti iš užmaršties, pagerbti ir įamžinti.

Sutemoms gaubiant Seinus skubėjome prie mokyklos. Lietuvių sąjungos „Tauta ir Tėvynė“ narių iniciatyva pastatytas Atminimo akmuo, kuriame iškaltas įrašas: „Seinų krašto savanoriams, žuvusiems už Lietuvos laisvę 1920 m.“

Apie sumanymą pastatyti lietuvių ištvermę ir stiprybę simbolizuojantį akmenį kalbėjo istorikas P. Maksimavičius ir mokyklos direktorius Algirdas Vaicekauskas. Kodėl pasirinkta ši vieta? Netoliese žuvęs Seinų krašto savanoris Motiejus Aleksa.

Atminimo akmenį pašventino kun. B. Augaitis.

Padėję gėlių, sugiedoję Lietuvos valstybės himną, atsisveikinome su nuoširdžiais, išradingais, darbščiais Seinų krašto patriotais.

Esame dėkingi už pilietiškumo ir tautiškumo pamoką. Dzūkijoje mes jau gerokai apsnūdę, todėl ne tokie pilietiški, kokie turėtume būti. Vienas iš pavyzdžių yra tas, kad G. Lučinsko knygos leidybos neparėmė nei Alytaus miesto, nei Alytaus rajono savivaldybės.

Į Dzūkiją grįžome dvasiškai praturtėję ir sutvirtėję. Įsitikinome, kad lietuviškas žodis (Seinų krašte leidžiami žurnalai: „Šaltinis“, „Aušra“, „Suvalkietis“) ir žuvusiųjų už Laisvę vardai ten tikrai skamba „kaip giesmė, kaip Šventas Raštas“.

Gintaro Lučinsko nuotr.

Nuotraukose:

1. Lietuvos kariuomenės savanoriai pagerbiami Beržininko k. kapinėse
2. Lietuvos kariuomenės savanoriai pagerbiami Seinų kapinėse
3. Prie „Žiburio“ mokyklos Seinuose šventinamas atminimo akmuo žuvusiems Seinų krašto savanoriams

Voruta. – 2010, lapkr. 27, nr. 22 (712), p. 8.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra