Širdis plaka praeitimi

Autorius: Data: 2013-11-08, 23:18 Spausdinti

Bernardas Aleknavičius

Knygnešystė – unikalus reiškinis mūsų tautos gyvenime. Pasaulis nežino knygnešio profesijos, o mūsų tautoje knygnešystė egzistavo ištisus keturis dešimtmečius (1864–1904). Užaugo raštą ir tautinį pažinimą sėmėsi iš šių bebaimių žmonių triūso.

Šiandien mes turime nepriklausomybės metais P. Rusecko išleistą dvitomį „Knygnešys“ (1926, 1928),turime akad. Vytauto Merkio „Knygnešių takus“ (1994), to paties autoriaus „Draudžiamosios lietuviškosios spaudos kelią“ (1994). Minint spaudos atgavimo 100-ąsias metines, knygų šia tema sąrašas dar gerokai pasipildė. Išleistas Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus parengtas žinynas „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904“. Ne vieno rajono kultūros darbuotojai, gerbdami savo krašto praeitį, išleido ir regioninių leidinių apie knygnešius. Neliko nuošalyje ir Zanavykai. Šakių viešoji biblioteka parengė informacinį leidinį „Šakių krašto knygnešiai“ (turėtu būti „Zanavykų krašto knygnešiai“, nes leidinyje pasakojama ir apie Kauno rajono ie apie Kazlų Rūdos savivaldybės knygnešius). Dailininkės Birutės Matijošaitytės ir ūkininko Antano Matijošaičio iniciatyva išleista jau bibliografine retenybe tapusi Jono Matijošaičio monografijos „ Knygnešių tėvas Martynas Sederevičius“ antroji laida. O kiek pačių knygnešių, jų rėmėjų, pagalbininkų pavardžių nusinešė užmarštis. Nedaugelis šiandien žino ir apie Jadagonių knygnešio pušį, kuri savo šlamesiu Zanavykų panemuniams mena įvykius, nutikusius prieš 100-140 metų .

Nors leidinyje „Šakių krašto knygnešiai“ ir minimas siuvėjas Jonas Kaunas, bet apie šią taurią asmenybę tiesiog būtina šiek tiek plačiau papasakoti.

Klaipėdoje gyvenanti poetė Teresė Kaunaitė-Dirgėlienė eilėraštyje „Močiutei“ prisimena labai tolimus laikus ir kalba apie knygnešių gadynę, kai gimtasis žodis retežiais buvo sukaustytas.

Zanavykuose, Tarpučių kaime, Petronėlės ir Prano Kauno šeimoje augo vienuolika vaikų. Vyriausias sūnus Jonas, gimęs apie 1872 metus ir niekados su draudžiamomis lietuviškomis knygomis nesiskiriantis, jau buvo gerokai prakutęs. Kaip Motiejaus Valančiaus Palangos Juzė Žemaitijoje, taip Jonas Kaunas Zanavykuose sodžių šunis lodė. Ūkininkams kailinukus siuvo, o mergas ir bernus miliniais drabužiais dabino. Tik prie matuoklės ir žirklių Jonas visados turėjo lietuviškų knygelių, maldaknygių ir jas tarp žmonių skleidė. O ilgais rudens vakarais susirinkusiems pavakaroti vaikinams bei tą dar ir paskaitydavo.

Su duonos kepaliuku per gruodą

Gaila, bet ir Zanavykuose būta „idiošių“. Ir vienas toks „idiošius“ įskundė siuvėją. Darydamas kratą, Jono Kauno lagaminėlyje žandarai surado ką tik dr. Jono Gaidamavičiaus ir dr. Vinco Kudirkos pradėtą leisti „Varpą“. To pakako. Ir vaikiną, surakintą grandinėmis, įmetė į Marijampolės kalėjimą. Siuvėjo mamutė, sužinojusi apie Jonuko nelaimę, basa per gruodą su didžiuliu duonos kepalu išskubėjo pas sūnų.

Duonutę nunešė.

Laužė sūnus motinos rankomis kryžiaus ženklu palaimintą duoną ir dalijo savo likimo draugams. Šie ėmė ir valgė zanavykės keptą duoną. Ir tik Jonui atkąstas duonos kąsnis įstrigo gerklėje. Staiga vaikinas vaizduotėje išvydo savo mamutę, ant ajerais apklotos ližės dedančią didžiulius tešlos gabalus ir kepančią duoną, kurios kartais ne visi esame verti… Matė būtį savo jaunesniųjų sesučių ir broliukų… Matė per šalnos nubalintus laukus skubančią basą mamutę…

Knygnešio Jono Kauno mamutė Petronėlė grįžo į Tarpučius. Visas kūnas degė. Kaip krito į patalą, taip ir nesikėlė. Ir kaimo moterėlių žolelės nepadėjo. Po kelių dienų knygnešio mamutė Petronėlė su rožančiumi rankose jau gulėjo karste. Jos vyras Pranas Kaunas ir dešimt našlaičių raudojo. Nebuvo čia tik vyriausiojo sūnaus Jono, kurį caro žandarai už spausdintą lietuvišką žodį ištrėmė į Sibirą.

Praėjo daug metų. Grįžo iš tremties į Tarpučius knygnešys Jonas Kaunas. Vėl, lodydamas šunis, ėjo vyras per sodžius. O jo broliai ir seserys po visą Lietuvą pasklido. Mirė knygnešys Jonas Kaunas 1939 m. Šį garbingą žmogų laidojo visa Žvirgždaičių parapija. Bet laikas darė savo.

Veltui 1998 m. Žvirgždaičių kapinaitėse ieškojome knygnešio kapo. Neradome. Ir tik knygnešio dukterėčia poetė Teresė Kaunaitė – Dirgėlienė prisimena Tarpučių kaimo siuvėją, savo dėdę Joną, o per jį ir savo močiutę (taip zanavykai vadina senelę), atgulusią Sintautuose. T. Kaunaitė – Dirgėlienė taip rašė:

Dar saulutei netekėjus,

Atėjo žinia

Iš Marijampolės:

Caro žandarai pagavo

Vyriausiąjį sūnų

Su lietuviškom knygom.

 

Laimei, duona

Šviežiai iškepta.

Vyniok kepalėlį į skepetą

Ir bėk, Petronėle, bėk

Kad ir basa

Per gruodo sutrauktą žemę

(Kur čia apavą gausi)

Sūnui duonelę

Dar šiltą.

Gal žandaras paduos,

Kol neišvarė Sibiran.

 

Peržegnok

Lovelėse miegančius

Ir bėk, Petronėle,

Bėk!

Ir šiandien Klaipėdoje gyvenanti mokytoja Teresė Kaunaitė – Dirgėlienė, suaugusi su nelengva tautos dalia, spaudos draudimo metais ir XX a. lietuvių rezistencinės kovos sopuliais. Jos širdies plakimo ritmas antrina močiutės Petronėlės, skubančios pas sūnų su duonos kepalu, bei tėvuko, Kadarinų kaimo ūkininko – daraktoriaus Mykolo Mačiulaičio (1836–1924), širdies dūžiams. Teresėlei močiutės ir tėvuko neteko gyvenimo kelyje sutikti.

Mokytojų darbas nenuėjo niekais

Kadarinų kaimo ūkininkas ir daraktorius Mykolas Mačiulaitis carizmo metais puoselėjo ir skleidė viltį apie tautos prisikėlimą. Po 1863 metų nepavykusio sukilimo, uždraudus lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis, jis jautė šventą pareigą mokyti kaimo vaikučius skaityti, rašyti ir skaičiuoti lietuviškai. Tamsioje carinės Rusijos naktyje Mykolo Mačiulaičio namuose veikė slapta lietuviška mokyklėlė.

Mykolas Mačiulaitis darnioje savo šeimoje išaugino šešis apsišvietusius, Tėvynę mylinčius vaikus. Vyriausiąjį sūnų Feliksą leido į Lukšių rusišką mokyklą. Kadangi Feliksas buvo gabus, tai vaikas dar lankė ir Marijampolės gimnaziją. Joje Feliksas Mačiulaitis mokėsi kartu su būsimuoju poetu Pranu Vaičaičiu.

Nepriklausomybės metais Feliksas Mačiulaitis tęsė savo tėvo švietėjišką veiklą. Naujai pastatytame name įrengė pradinę mokyklą, kambarį mokytojui. Sėkmingai ūkininkavo, užveisė didelį sodą, pakeles prie savo žemės apsodino obelaitėmis, kad žmonės eidami galėtų obuolių paskinti.

Pokario metais Felikso Mačiulaičio namuose dienos metu duoną valgė Lukšių stribai, o naktimis prieglaudą ir paramą čia rasdavo girios broliai. Gyvenimą Feliksas Mačiulaitis baigė Sibire. O kitas Mykolo Mačiulaičio sūnus be žinios dingo Sibiro lageriuose. 1948 m. gegužės 22 d., tremiant Kadarinių kaimo ūkininko Felikso Mačiulaičio šeimą, Lukšių valsčiaus vykdomojo komiteto atstovas Algis Povilaitis, apylinkės tarybos atstovė Sofija Pranaitytė ir mažametis valstietis Jonas Juška turto aprašymo akte greta kuliamosios mašinos, motoro prie namų apyvokos daiktų įrašė ir žodį „knyginė – medinė“. Aišku, knygų nesuminėjo, nes bolševikams tai tebuvo paprasčiausias „paistalas“, nevertas dėmesio. Šis šventas žodis „knyginė“ rodo, jog nepriklausomybės metais kaimo žmonės Zanavykuose, savo namuose turėjo bibliotekėles, skaitė, švietėsi, tikėdami dar gražesne išsvajota nepriklausoma Lietuva. Buvusią Kadarinių kaimo Mačiulaitytę, kurioje carizmo priespaudos metais glaudėsi slapta lietuviška mokyklėlė, o nepriklausomos Lietuvos metais klegėjo pradinukų juokas, ištrėmę į Sibirą šeimininkus, okupantai įleido trumpalaikius gyventojus. Jų alinama sodyba visiškai sunyko.

Tik nesunyko Kadarinių kaimo Mačiulaičių ir Tarpučių kaimo Kaunų dvasia. Ji ir šiandien gyva Klaipėdoje, o prisiminimuose – Zanavykuose. Ir šios garbingos giminės atžala Teresė Kaunaitė – Dirgėlienė, dešimtmečius praleidusi Klaipėdoje, dėstydama lietuvių kalbą ir literatūrą sugeba išlikti savimi. Tai labai subtiliai atsispindi jos poezijos rinkinyje „Už viską dėkoju“ (1997). Leidinys – ne vieno zanavyko nueito gyvenimo kelio atspindys amžiams liks tautos atmintyje. Poetės eilės dvelkia Zanavykų pašešupių drėgnu molžemiu bei panemunės smėlynais. Čia visa tai, kas autorei gyvenimo kelyje buvo brangiausia: šviesus mamutės atminimas, lemties paženklinti artimieji, kurie išskrido ir nutolo su rudens paukščiais…

Mokytoja Teresė Dirgėlienė visą savo prasmingą gyvenimą praleido toli nuo gimtųjų namų, todėl ir Zanavykų poetei liko šventove. Toje šventovėje – ir artimųjų krauju bei ašaromis persunkta žemė, ir basakojės vasaros, ir vaikystės svajonių sudužusios pasakos, ir iki širdies gelmių verianti kartu su kraštiečiu Pranu Gudaičiu neišdainuota daina „Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus…“ Gyva praeitis ne tik istorijos puslapiuose, bet ir kūrėjų eilių posmuose. Liks mums gyva ir Teresės Kaunaitės – Dirgėlienės močiutė Petronėlė, basa gruodą nešusi įkalintam knygnešiui sūnui duonos kepalą… Ir tol, kol gyva bus mūsų atmintis, gyva bus ir lietuvių tauta. Todėl ir mūsų širdys privalo plakti ne tik šia diena, bet ir tautos nelengva praeitimi, paženklinta rusiškojo dvigalvio erelio aštriais nagais…

 

 

 

 

 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra