Širdies malda. III Advento sekmadienis

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kartais pokalbiuose apie tikėjimą girdžiu juokingą priekaištą. Katalikų tikėjimas yra dogmatizmas. Žinia, tūlas šitaip kalbantis menkai tesupranta dogmos kilmę ir funkciją tikėjimo akte. Dogma yra tam tikra neabejotina tiesa, kuri tvirtina Apreiškimo fakto vieną ar kitą atžvilgį.
 
Pavyzdžiui, „Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus“. Ši dogma teigia Jėzų Kristų esantį ne kūrinį, bet patį Dievą. Taigi, tikiu į Dievą, o ne į kažkokį mirtingą superžmogų.
 
Tikėjimas yra sielos vedlys Dievo, kuris yra Meilė, link. Tikėjimas turi sužydėti Meilės patirtimi. Antraip tai – ne tikėjimas, o bukas prisirišimas prie nesuvoktų, nežinomų dalykų. Dievas yra gyvas tik širdyje. O širdį atveria pirmiausiai patirtis dalykų, kurie tėra prieinami tik įtikimu Apreiškimu. Dogma tėra vartai, pro kuriuos siela įžengia į dangų. Apreiškimas juk ir yra Meilės faktas. Tikėjimo tiesomis ji yra atpažįstama; o širdyje – malonės pašventintoje būtovėje – Meilė apsigyvena.
 
Taigi mūsų tikėjimo aktas mus turi nuvesti į tapatinimąsi su Dievo Meilės faktu. Tikėjimas nėra pamaldžių formulių atrajojimas. Tikėjimas yra durys, pro kurį į pašventintą širdį įžengia pati išganingoji Meilė. Širdyje alsuojanti Meilė yra krikščionybės esmė – vienintelė amžinai išliekanti dorybė (plg. 1 Kor 13,8.13). Kaip ši išmintis yra toli ne tik nuo apie krikščionybę mėgėjiškai sapaliojančių prašlaičių, bet ir nuo „modernių“ krikščionių, kurie dažnai malonią emocinę būseną painioja su malonės dovanos patirtimi!
 
Nupūskime senąją vienuolių išmintį ir susipažinkime su širdies malda: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio“. Ši malda buvo Dykumų tėvų maldingųjų praktikų pagrindas. Tai – šventinamos širdies alsavimas. Ji yra praktikuotina sulig kiekvienu natūraliu kvėpavimo judesiu. Įkvėpiu „Viešpatį Jėzų Kristų“, iškvėpiu save „nusidėjėlį“. Ir taip Viešpats ateina į ir pripildo manąją širdį. Pabandykime ir mes iškvėpti savo egoistinį menkumą ir įkvėpti Meilę.
 
„Malda vykdoma širdyje budriai, be išsiblaškymo, be jokių kitų minčių ir vaizdinių. Žodžiai Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau nematerialiai, be garsų nukreipia sielą paties Jėzaus Kristaus link, o žodžiai pasigailėk manęs vėl grąžina ją [sielą] prie savęs paties, nes ji dar negali nesimelsti dėl savęs. Tačiau kada pasiekia tobulą meilę, tada siela pilnai nukreipiama į vieną Jėzų Kristų, nes apie kitą (t. y. apie pasigailėjimą) jau gavo tikrą žinią. (Todėl, kaip kai kas sako, siela šaukiasi tik Viešpatie Jėzau Kristau!, esant stipriai meilės būsenai.)“ (Patriarchas Kalistas ir jo bendražygis Ignotas iš Ksantopulo „Nurodymai hesichastams, iš „Filokalija“, 48)
 
Šia malda mes sąmoningai dalyvaujame Dievo gailestingumo apyvartoje. Tikime, kad jis yra Įsikūnijęs Dievo Sūnus – miręs ir prisikėlęs dėl mūsų; ir sugrudusia širdimi Jo šaukiamės. Šiuo aktu pripažįstame jo Meilės visagalybę, o kartu ir savo nuodėmingąjį menkumą. Menki stojame į Jo gailestingumo akivaizdą. Tokia mūsų širdinga savižina tampa Jo gailestingumo apsireiškimo mūsų širdyse prielaida. Jis yra ištikimas, Jis visada ateina, kai Jį kviečiame ir esame visa siela – protu, širdimi ir valios aktu – Jam atviri.
 
www.lzinios.lt
 
Nuotraukoje: M. Kubilius

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra