Sintautų krašto šviesuolis

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Išleista Viliaus Užtupo knyga apie Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarą ir spaustuvininką Saliamoną Banaitį.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę kasmet pasirodo naujų knygų apie žymias asmenybes, dar carinės Rusijos laikais siekusiais išlaikyti savo kalbą, raštą bei religiją, kėlusias tautos kultūrą, kovojusias dėl Tėvynės laisvės, o ją atgavus daug nuveikusias kuriant nepriklausomą valstybę. Šios asmenybės gebėjo pasiaukojamai veikti daugelyje sričių ir palikti ženklų pėdsaką. “Tų šviesuolių dėka Lietuva įstengė laisvai, nors ir nelengvai, išgyventi daugiau nei dvidešimtmetį, laisvės troškimas atvedė ir į dabartinę nepriklausomybę”, – rašo dr. Vilius Užtupas savo knygoje Saliamonas Banaitis. Spaustuvininkas, kultūros veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras (7 p.), išleistoje Vilniaus dailės akademijos leidyklos (spausdino Petro Kalibato individuali įmonė “Petro ofsetas”).
Zanavykų krašto sūnus Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras Saliamonas Banaitis (1866 07 15 – 1933 05 04) – knygnešių punkto organizatorius (1883), pirmosios lietuviškos spaustuvės Kaune įkūrėjas (1905), knygų bei periodinių leidinių leidėjas, laikraščio “Žemdirbių balsas” redaktorius ir leidėjas (1919–1923), pirmosios lietuviškos gimnazijos bei pradinių mokyklų Kaune steigėjas (1915–1916), kanklių muzikos puoselėtojas ir kanklininkų ansamblio įkūrėjas (1915), lietuvių prekybos bendrovės organizatorius (1885), Komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti organizatorius (1914), Prekybos ir pramonės banko steigėjas (1918), savanorių būrio organizatorius (1919), Lietuvos laivininkystės akcinės bendrovės įkūrėjas (1920), Lietuvos žemdirbių sąjungos įkūrėjas ir vadovas (1920–1922), Kauno užmiesčio autobusų stoties organizatorius (1932), veikęs ir kitose srityse. “Turbūt nerasime tokio lietuvybės baro, kuriame nebūtų dalyvavęs mūsų knygos herojus… – rašo autorius. – S.Banaičio darbai, skirti šviesti Lietuvos žmonėms, tiesti kelią į šalies nepriklausomybę, galų gale plėtoti vietos ekonomiką…” (11p.).
Džiugu, kad pagaliau ši unikali asmenybė sulaukė dėmesio. Dr. Vilius Užtupas – pirmasis Lietuvoje miniatiūrinių knygų leidėjas, parašęs ne vieną studiją apie knygų leidybą, stambią monografiją “Lietuvos spaustuvės”, – ėmėsi šio atsakingo darbo. Ir, manytume, neatsitiktinai: S.Banaičio Kaune įkurta spaustuvė 1918 m. lapkričio 1 d., po trylika veiklos metų, parduota Šv. Kazimiero draugijai. S.Banaičio spaustuvės veiklos tęsėja – spaustuvė “Šviesa”, kurios įrengimus vėliau paveldėjo “Aušros” spaustuvininkai, o knygos autorius V.Užtupas dirbo “Šviesos” leidyklos redaktoriumi, direktoriaus pavaduotoju. Gražios sąsajos davė svarų rezultatą – monografiją. Knyga pasirodė tarp dviejų jubiliejų: praėjusiais metais minėtos 130-osios S.Banaičio gimimo metinės, o 2003 m. minėsime 70-ąsias mirties metines. Be to, šiais metais gražus ir apžvelgiamos monografijos autoriaus dr. Viliaus Užtupo jubiliejus – 75-eri.
Vieno žymiausių XIX-XX amžių sandūros lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, lietuviškos spaustuvės Vilniuje įkūrėjo Petro Vileišio (1851 01 25–1926 08 12) 150-osioms gimimo metinėms pasirodė Algimanto Nako ir Valdo Pruskaus knyga “Petras Vileišis. Inžinierius. Kultūrininkas. Verslininkas”, kurią išleido Vilniaus Gedimino technikos universiteto leidykla “Technika”, V.Užtupo knyga apie Saliamoną Banaitį gražiai papildo spaustuvių kūrėjų Lietuvoje gretas.
Knygą sudaro 24 įvairios apimties skyriai, pateiktos svarbiausios Saliamono Banaičio gyvenimo datos, pavardžių, vietovardžių rodyklės. 320 puslapių studiją vaizdžiai papildo 163 iliustracijos (nuotraukos, žemėlapis bei dokumentų, knygų, laikraščių, kalendorių faksimilės), vertinga ir svarbi dokumentinė medžiaga. Pirmiausia akcentuotina paties Saliamono Banaičio dokumentika: jo “Curriculum vitae” (38–52 p.), jo iniciatyva parengtas “Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos Konfederacijos atsišaukimas” (141 p.), slapto susirinkimo nutarimai (142–143 p.), LDK Konstitucijos pagrindiniai nuostatai (143 p.) ir Vyriausiojo Lietuvių Tautos komiteto atsišaukimas (143–144 p.). Istoriškai svarbi ir S.Banaičio sūnaus Vytauto aprašyta spaustuvės istorija “Saliamono Banaičio spaustuvė” (79–84 p.) bei kalbos, pasakytos laidojant S.Banaitį: Respublikos Prezidento Antano Smetonos (179–182), Valstybės Tarybos nario Martyno Yčo (182–184 p.) bei Kauno burmistro pavaduotojo Jono Pikčilingio (184–189 p.), taip pat iš žurnalo “Židinys” perspausdintas dr. prel. Aleksandro Dambrausko-Adomo Jakšto nekrologas “A. a. Saliamonas Banaitis (1866–1933)” (190–198 p.) bei iš dienraščio “Rytas” – prel. A.Dambrausko pamokslas, pasakytas laidojant Marijoną Banaitienę (230–232 p.), pateiktas ir Kauno miesto valdybos sprendimas dėl gatvės pavadinimo S.Banaičio vardu (210 p.), ištrauka iš Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus knygos “Likimo vardas – Lietuva” apie Kauno “Aušros” gimnaziją (291–293).
Specialiuose skyreliuose apžvelgti Saliamono Banaičio šeimos nariai: žmona Marijona Pranaitytė-Banaitienė (1872 09 08–1931 06 15), dukra Salomėja Nasvytienė (1892 06 13–1971 06 13), keturi sūnūs – Justinas Saliamonas (1894 04 09–1948 10 23), Kazimieras Viktoras (1896 03 05–1963 12 25), Bronius (1898 02 13–1967 01 11) ir Vytautas (1900 05 02–1980 07 17). Autorius pateikė jų biografijas, detalizavo tarpusavio santykius, vaikų tarpusavio paramą, jų veiklos kryptis, supažindino ir su S.Banaičio vaikų šeimomis, jų atžalomis.
Autorius su gilia meile ir pagarba apžvelgia įvairias savo herojaus darbų kryptis, akcentuodamas, kad jei Saliamonas nebūtų ėmęsis vieno ar kito darbo, tai ta veiklos sritis būtų patekusi į lenkų ar į kitų tautų rankas. Tokia plačiašakė S.Banaičio veikla buvo svarbi lietuvybės plėtrai, įtakojo Lietuvos gyvenimą. Dr. V.Užtupas iškėlė S.Banaičio gyvenimo credo “Jei rūbai suplyš – susilopykit, jei batai prakiurs – susitaisykit, bet Lietuvai niekada pinigų nesigailėkit”, liudydamas jį visu šio Zanavykijos sūnaus gyvenimu: ką steigė, ką kūrė – vis savo lėšomis, vis Lietuvos gerovei.
S.Banaitis niekada neatostogavo, nežinojo jokių kurortų. Visas jo rūpestis – dirbti, dirbti ne sau, o visuomenei, Tėvynės gerovei (98 p.), jis stengėsi tik dirbti, o skųstis net nemokėjo. Norėtųsi, jog šių dienų nihilizmu alsuojantys žmonės sektų Banaičio pavyzdžiu ir užuot verkę džiaugtųsi pasiekimais ir didžiuotųsi savo Tėvyne Lietuva (298 p.).
Tad skaitykime ir pamąstykime, gal ir aš galiu ką nors šiandien padaryti, kad aplinkui būtų gražiau, šviesiau. Juk dėl to gyveno Saliamonas Banaitis, juk dėl to tokį puikų jo pavyzdį mums pateikė dr. Vilius Užtupas.
Saliamono Banaičio dukraitė Gintarė Ivoškienė, gyvenanti JAV, per p. Danutę Minkauskienę padovanojo “Vorutai” savo senelio šeimos fotografiją, kuri jau buvo spausdinta “Vorutos” 2000 m. rugsėjo 30 d. Nr. 35-36 (461-462). Ten yra nurodytos ir nuotraukoje esančių giminaičių pavardės. Saliamonas Banaitis sėdi centre šalia savo žmonos

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra