Šimtamečiai A. Macijausko ąžuolai – malkoms

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kol Biržų rajono vadovai ir politikai postringavo apie kultūrą ir puikavosi svetimos šlovės spinduliais, už lietuvišką spaudą kovojusio A. Macijausko tėviškėje virto šimtamečiai ąžuolai.
 
Apie kritusius medžius nežinojo
 
Šių metų rugpjūčio mėnesį iškilmingai švenčiant Magdeburgo teisių suteikimo Biržų miestui 420–ąsias metines pilyje buvo surengta iškilminga ceremonija.
 
Gausiai susirinkus politikams, šalies žiniasklaidos atstovams, iškilmių metu įteikta Antano Macijausko premija. Tokia premija žurnalistams teikiama jau antrus metus. Biržų rajono savivaldybė – viena iš šios premijos steigėjų.
 
Iškilus kovotojas už lietuvišką spaudą, publicistas ir leidėjas Antanas Macijauskas Biržuose „prisimintas“ tik 1998 metais, kai kunigo A. Balaišio iniciatyva Pabiržės kapinėse ant surasto jo kapo pastatytas ir pašventintas paminklas. Leidykla „Danielius“ apie A. Macijauską išleido knygelę, Biržų pilyje įvyko mokslininkų konferencija.
 
2001 metų gegužę Pabiržėje atidengtas A. Macijausko paminklinis biustas, o Pasvaliečių kaime pastatytas koplytstulpis.
 
Atrodytų, 1874–1950 metais gyvenęs šalies valstybingumui ir švietimui nusipelnęs kraštietis pagerbtas tinkamai.
 
Tačiau šių metų rugpjūtį Biržų pilies salėje vykusio pompastiško renginio dalyviams dar nebuvo žinoma, kad tos pačios savivaldybės klerkų analfabetišku sprendimu Pasvaliečių kaime guli iškirsti didžiuliai šimtamečiai ąžuolai, menantys Antano Macijausko tėviškę.
 
Mano nuosavybė: ką noriu, tą darau
Biržų savivaldybės administracijos darbuotojų leidimu ąžuolus nukirtę kaimiečiai aiškina juos panaudosią… malkoms.
 
A. Macijausko gimtųjų vietų savininkais pasvalietiškiai Elena ir Ramūnas Ratkai tapo prieš kelerius metus. Jie globojo šalia gyvenančią vienišą senutę Elzę Valiušaitienę. Iš jos paveldėjo sodybą ir penkis hektarus žemės. Naujieji savininkai dalį žemės išnuomojo, kitą dirbo patys. Aptvarkė ir senutės namuką. Pastatas šiuo metu tuščias.
 
Leidimą nupjauti tris šalia gyvenamojo namo augusius medžius Ratkai gavo dar praeitų metų balandį. Motyvas – medžiai per arti pastato.
 
Savivaldybės atstovų, žymėjusių medžius, net nematė – šeimininkai tuo metu kažkur buvo išvykę, o grįžę ąžuolus rado jau pažymėtus.
 
„Buvo per arti pastatų. Didžiulės šakos griuvo ant stogo, kartą krisdama šaka vos karvės neužmušė. Po tais medžiais niekas neaugo. O kai žemę turi, norisi ją naudoti. Lapai namo stogą pūdė“, – priežastis kirsti ąžuolus dėstė Ratkai.
 
Pašnekovai korespondentę įtikinėjo, kad ąžuolai buvę negražūs, perkūno trenkti.
 
Kolūkio laikais E. Ratkienė dirbo fermos vedėja, R. Ratkus – šėrikas. Sodybos šeimininkai stebėjosi, kad tais laikais ąžuolai nė vieno nedomino, o dabar kažkodėl visi sujudo.
 
Su pašaipa pašnekovai kalbėjo apie Pasvalio gimnazistus, prieš kelias dienas vaikščiojusius po jų sodybą. Atvykėliai skaičiavo ąžuolo rieves ir fotografavo seną į lauką išmestą virtuvės spintelę.
 
„Žmonių taip vadinama „Macijauskienė“ yra kitur, už Viktoro Dauguviečio vienkiemio. Ten vienas jų ąžuolas išlikęs. O artimieji kažkodėl nori lentelę apie A. Macijausko tėviškę prikabinti prie mūsų sodybos. Neleisim, nes paskui visi tik ir mins mūsų žemę. Jus dar įleidom, o daugiau nieko neleisim. Nėra reikalo pašaliniams po mūsų valdas vaikščioti. Mes su savo nuosavybe darom, ką norim“, – vienas per kitą kalbėjo Ratkai.
 
Saugotinų medžių sąrašuose nėra

Apie nupjautus ąžuolus žinojo Pačeriaukštės seniūnas Vytautas Džėja.
Jis neslėpė, kad dar ankstyvą pavasarį atsitiktinai važiuodamas pro šalį išvydo nupjautus istorinius šimtamečius ąžuolus. Tada jam net rankos ir kojos pradėjusios drebėti.
 
Kai išvydo savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjos Loretos Munikienės pasirašytą leidimą juos nupjauti, seniūnas nuleido rankas.
 
Ir tik dabar, kai dėl nupjautų ąžuolų po pasvaliečių gimnazistų vizito sukilo garsaus kraštiečio giminaičiai, seniūnas sukruto.
 
Praėjusią savaitę V. Džėja važinėjo po kaimą ir aiškinosi iškirstų šimtamečių medžių reikalus.
 
„Aš tai šiek tiek pykstu ir ant A. Macijausko giminių. Buvo padarytas atminimo ženklas – lentelė, žyminti jo tėviškę. Vieni giminaičiai siūlė jį kabinti prie šios sodybos, kur dabar nukirsti ąžuolai, kiti kažkur laukuose prie Biržų – Pasvalio rajonų ribos. Ilgai ginčytasi, kur ta tikroji jo tėviškė. Taip tas ženklas ir liko nepakabintas. Jei būtume čia pakabinę, gal nebūtų drįsę duoti leidimo kirsti“, – svarstė V. Džėja.
 
Paklaustas, ar Pačeriaukštės seniūnijoje dar yra kitų medžių, kuriuos reikėtų saugoti, V. Džėja užsiminė apie knygnešio J. Bielinio ąžuolą Didžiosios Panemunės kaime. Seniūnas kalbėjęs su privačios valdos, kur auga šis medis, savininke. Ši nenorėjusi, kad medis būtų įtrauktas į saugotinų sąrašą…
 
Be to, tos valdos, kur auga saugotini medžiai, savininkui iš savivaldybės biudžeto turėtų būti mokamos kompensacijos. O tai – jau nemenki pinigai…
 
Kaimui bėda, rajonui gėda?
 
Šiandien apie iškirstus ąžuolus, menančius A. Macijauską, greičiausiai bus kalbama Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje rengiamoje konferencijoje. Jos metu bus aiškinamasi, ar kovotojai už laisvę yra pavyzdys dabartiniam jaunimui, ar jie lieka tik legenda.
 
Tačiau Biržų rajono Pasvaliečių kaimui, kuriame buvo leista iškirsti tokius ąžuolus, turėtų būti didelė bėda, o šio rajono valdžiai – gėda.
 
Tokia šios gimnazijos direktorės pavaduotojos Reginos Slančiauskienės nuomonė.
 
Pedagogė su dar dviem gimnazijos lituanistėmis ir trylika moksleivių spalio pradžioje lankėsi Biržų rajone. Kaip ji sako, ėjo „A. Macijausko, kurio keliai buvo susikirtę su P. Vileišiu, pėdomis.“
 
Gimnazistai apžiūrėjo Pabiržėje esantį paminklą A. Macijauskui bei Pasvaliečiuose aplankė buvusią jo gimtinės vietą.
 
Kad būtent toje vietoje yra A. Macijausko tėviškė, jie perskaitė prieš kelerius metus mokslininko Vytauto Pociaus išleistoje knygoje.
 
Kalbų apie aukštus idealus klausęsi moksleiviai nustėro, kai A. Macijausko ąžuolų vietoje išvydo kelmus.
 
„Mokytoja pagal rieves suskaičiavo, kad ąžuolams 110 metų. Todėl jie gali būti sodinti A. Macijausko rankomis. Dabar ten esantis namelis buvo pastatytas gerokai vėliau, 1942 metais. Grytelėje niekas negyvena, tad kam galėjo kliudyti šie medžiai?“ – klausė mokytoja.
 
Pedagogė sako suprantanti, kad tokia mediena kainuoja didelius pinigus. Juo labiau, kad apžiūrėjus medžius šie atrodę sveiki, neišpuvę.
 
„Savijauta buvo šiurpi – retai pamatysi tokius kelmus. Tokių medžių Lietuvoje mažai kur rasi, o čia juk ne miškas – gyvenvietė“, – baisėjosi R. Slančiauskienė.
 
Mokytoja pasakojo, kad vaikai toje vietoje pririnko gilių, iš kurių mergaitės ant aplankyto A. Macijausko kapo sudėliojo kryželį. Tai paskutinės šioje sodybvietėje rastos ąžuolo gilės….
 
Paklausė, ar pats tuos ąžuolus sodino
 
Knygą apie A. Macijauską išleidusios leidyklos „Danielius“ savininkas bei jo giminaitis Danielius Mickevičius tik po gimnazistų vizito išgirdo apie iškirstus medžius. Vilnietis puolė skambinti seniūnui, rajono savivaldybės darbuotojams, žiniasklaidos atstovams.
 
„Sužinojęs apie tai kalbėjau su skyriaus specialiste, kuri išduoda leidimus medžiams kirsti. Ji pasirodė itin nemalonus žmogus. Esu pritrenktas – kaip atsitiko, kad šita ponia išdavė leidimą? Man labai gaila, kad biržiečiai šitaip žiūri į savo istorinius, brangintinus objektus. Man buvo aiškinama, kad šiuos ąžuolus buvo grambuoliai užpuolę, jų viršūnės džiūvo. Bet ten buvau vasarą, jokie medžiai nedžiūvo. Mano klaida, kad nepasirūpinome tų ąžuolų įtraukti į saugotinų sąrašą. Bet aš galvojau, kad tai yra tiek suprantama, tiek brangintina, kad niekam net mintis nekils pakelti rankos“, – baisėjosi D. Mickevičius.
 
Giminaitis pasakojo, kaip buvo rūpinamasi A. Macijausko kapo paieškomis, knygos išleidimu. Beje, šiuo metu yra baigtas parengti ir ruošiamas išleisti antrasis knygos apie A. Macijausko veiklą tomas.
 
Pasak D. Mickevičiaus, yra žinoma, kad būtent toje vietoje, kur iškirsti medžiai, gyveno Macijausko tėvai ir jis ten gimė. Penkiolika ąžuolų sodinusi jo šeima. Iš jų dabar likę dvylika. Vėliau šeima išsikėlė į kitą vietą, kurią žymi laukuose likęs vienišas ąžuolas.
 
„Buvau taip supykęs, kad po pokalbio su kraštovaizdžio specialiste Z. Pipiriene norėjau jai parašyti atvirą laišką“, – kalbėjo pašnekovas.
 
Jis prisiminė, kad paklausta, kaip galėjo duoti tokį leidimą, ar visiškai nesupranta šių medžių svarbos, valdininkė esą paaiškinusi, kad nėra jau tokia nieko nežinanti – ji yra net Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkė.
 
„Aš apeliavau į sąžinę, o man buvo pareikšta, kad dar niekas neįrodė, jog tai A. Macijausko sodinti ąžuolai. Įsižeidžiau, kai ironiškai buvo paklausta, ar kartu tuos ąžuolus sodinau, jei taip gerai žinau“, – kalbėjo jis.
 
Garbaus biržiečio giminaitis sakė bandysiąs šią savaitę nuvykti į Pasvaliečius ir tartis su nukirstų ąžuolų savininkais. Siūlys likusius stuobrius nupirkti ir iš jų padaryti kokį nors gražų ženklą.
 
„Pražiūrėjo“
 
Pirmadienį vykusiame seniūnų pasitarime seniūnas V. Džėja iškėlė klausimą, kodėl lengva ranka dalijami leidimai kirsti medžius. Jis pasiūlė, kad ateityje komisija, leisdama kirsti medžius, tartųsi su seniūnu.
 
Savivaldybės administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė sakė, kad šį siūlymą įtrauks į rengiamas ir iki šiol nepatvirtintas rajono želdinių tvarkymo taisykles. Jos turėtų būti patvirtintos lapkričio mėnesį vyksiančiame tarybos posėdyje. Bus siūloma, kad leidimai kirsti medžius privačiose valdose būtų derinami su seniūnais.
 
Šiuo metu vadovaujamasi tipinėmis šalyje patvirtintomis taisyklėmis, kuriose seniūnų dalyvavimas nenumatytas.
 
„Mūsų Architektūros skyrius turėjo pasitarti su seniūnu. Tačiau jei seniūnai privačiose teritorijose mato, kad yra saugotini medžiai, turi pasiūlyti juos tokiais paskelbti“, – teigė P. Prašmantienė ir žadėjo pasiūlyti seniūnams dar kartą „peržiūrėti“ savo teritorijose esančius medžius.
 
Ar tokiais medžiais pirmiausia neturėtų pasirūpinti savivaldybės paminklotvarkininkė?
 
Administracijos direktorė aiškaus atsakymo į šį klausimą išvengė.
 
„Pripažįstu – pražiūrėjom. Bet gal skaudus atvejis mus pamokys“, – kalbėjo direktorė.
 
Ji sakė nuvyksianti į vietą ir kalbėsianti su E. Ratkiene, kad iš tų ąžuolų būtų galima padaryti paminklą – gal bendruomenė ką nors sugalvotų.
 
Ir paminklotvarkininkė nematė, kas ąžuolus sodino?
 
Savivaldybės kraštovaizdžio specialistės Zitos Pipirienės pakalbinti nepavyko – šią savaitę ji atostogauja.
 
Rajono paminklotvarkininkė Danutė Černienė, paklausta, kodėl medžiai nebuvo įtraukti į saugotinų sąrašą, ilgai aiškino, kaip buvo stengtasi įamžinti A. Macijausko atminimą pačiame kaime.
 
„Tikslios informacijos nebuvo, kad tai tikroji A. Macijausko sodybvietė. Nebuvo aišku, kuriuos medžius konkrečiai A. Macijauskas sodino“, – kalbėjo paminklotvarkininkė.
 
Kas tiksliai galėjo pasakyti apie tikros sodybvietės vietą, D. Černienė neatsakė.
 
„Galima spręsti dėl ąžuolų įtraukimo, niekada nevėlu. Jų dar auga kiek toliau nuo namo. Tie, kur augo šalia namo, net jei ir būtų buvę saugotini, būtų buvę nupjauti. Arba būtų reikėję spręsti klausimą dėl namo nugriovimo“, – samprotavo D. Černienė.
 
Žodžiu, nervintis nereikia – ąžuolų dar liko. Tik kaip paklausti A. Macijausko, ar šis tuos medžius sodinęs?
 
www.siaure.lt
 
Nuotraukose:
 
1. Biržų rajono savivaldybės vadovai viena ranka dalija A. Macijausko premijas, o kita leidžia kirsti žymiojo kraštiečio sodybos ąžuolus
2. Pačeriaukštės seniūnas V. Džėja: „Jei ženklas apie A. Macijausko tėviškę būtų čia pakabintas, gal savivaldybės darbuotojai nebūtų drįsę duoti leidimo kirsti ąžuolus“
3. Kol paminklotvarkininkė D. Černienė svarsto, ar iš tikro ąžuolus prieš šimtą metų sodino A. Macijauskas, juos kaimiečiai kerta malkoms

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra