Simonas Firkovičius – viena iš iškiliausių XX a. karaimų kultūros figūrų

Autorius: Data: 2012-04-23, 15:34 Spausdinti

Simonas Firkovičius – viena iš iškiliausių XX a. karaimų  kultūros figūrų

Halina KOBECKAITĖ

2012 balandžio 16 d. sukako 30 metų nuo Simono Firkovičiaus mirties

Kai prieš dvidešimt metų rašiau įvadą a. a. prof. Aleksandro Dubinskio straipsniui apie Simono Firkovičiaus kūrybą, pažymėjau, kad jį prisimena kiekvienas karaimas, kuriam tada buvo daugiau kaip dvylika metų. Šiandien turiu parašyti, kad šį žmogų prisimena tie karaimai, kuriems daugiau kaip trisdešimt. Aritmetika negailestinga – prisimenančių S. Firkovičių skaičius mažėja, tačiau nemažėja Jo reikšmė tautos istorijai, nes šio karaimo vieta joje ir tautos pagarba priklauso už nuopelnus, o ne už vietą kapinėse. Beje, ir vieta Trakų karaimų kapinėse – pirmoji tik įėjus – jam buvo skirta už nuopelnus…

Šalia aukščiausiojo dvasininko Chadži Serajos Chano Šapšalo (1873–1961), kurio mirties 50-ąsias metines minėjome praėjusį rudenį, vyresnysis dvasininkas S. Firkovičius buvo ir tebėra pirmojo ryškumo žvaigždė XX a. karaimų bendruomenės gyvenimo padangėje.

Labai gaila, kad S. Firkovičius nepaliko mums savo gyvenimo aprašymo ar prisiminimų. Formalioje Jo biografijoje vos kelios datos, o jos turinį tenka užpildyti remiantis visų pirma gausiu rašytiniu palikimu, išlikusiais dokumentais, artimųjų prisiminimais ir pelnytą pagarbą pelniusia veikla. Realia veikla ir realiais jos rezultatais. Neįkainojamą vertę turi S. Firkovičiaus dukterėčios Lidijos Maškevič pasakojimas apie savo šeimą, kurį ji, mano paprašyta, neseniai užrašė.

S. Firkovičius gimė Trakuose 1897 m. lapkričio 28 d. Jis buvo penktas vaikas šeimoje. Tėvas Abraomas Firkovičius (1853–1933) gyveno ir dirbo valstybės tarnautoju įvairiose Lietuvos vietose – Biržuose, Upytėje, Panevėžyje, Ariogaloje. Jis mokėjo lietuviškai ir šios kalbos mokė savo vaikaičius, kai šeima apsigyveno Trakuose. Kaip prisimena p. Lidija, kurios tėvai gyveno kartu su seneliais tame pačiame name Karaimų g. 35, prie beržo, jis buvo griežtas, mėgo tvarką ir to paties reikalaudavo iš jaunesniosios kartos. Vaikaičiams senelis buvo neginčijamas autoritetas, ir niekas nedrįsdavo jam nepaklusti, ypač išgirdus lietuviškai (dabar suprantame, kad pasvalietiškai) „tylek, nekalbek“. Mano a. a. vyras Mykolas Firkovičius (1924–2000), Lidijos brolis, pasakojo, kad dar vaikystėje mėgino traukti dūmą, bet senelis griežtai uždraudė, ir jau daugiau niekada gyvenime jam nebebuvo kilusi tokia pagunda, juk senelis buvo pasakęs, kad rūkyti nesveika.

S. Firkovičius, paveldėjęs tėvo tvarkingumą, griežtumą ir valdingumą, pasižymėjo ir atkaklumu, siekdamas užsibrėžtų tikslų. Jis baigė Trakuose mokyklą, pašauktas kariuomenėn buvo išsiųstas į frontą ir dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Prasidėjus revoliucijai Rusijoje, drauge su vyresniuoju broliu Josifu (1893–1939) išvyko į Eupatoriją, kurioje jau buvo nemažai kitų Trakų karaimų, pasitraukusių iš gimtinės dėl karo negandų. Čia Simonas lankė karaimų dvasinę seminariją ir ją sėkmingai baigė. Jis buvo vienintelis Trakų karaimų bendruomenės atstovas, įgijęs profesinį dvasininko išsilavinimą. Kryme S. Firkovičius aktyviai dalyvavo jaunimo visuomeniniame gyvenime, kurio pagrindinis organizatorius buvo dvasininkas Borisas Eljaševičius (1881–1971), kilęs iš Trakų ir daug padėjęs karo pabėgėliams. S. Firkovičius, energingas, gražios išvaizdos jaunikaitis, apdovanotas neeiliniais poetiniais gabumais, jau tada rašė eilėraščius ir traukė ne vienos panelės akį. Bet pats jis jau buvo pasirinkęs devyniolikmetę gražuolę Sofiją Dubinskaitę (1901–1 978), kuri dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, gyvendama pas turtingą tetą Emiliją Šole Peterburge, buvo gavusi gerą pradinį išsilavinimą. Kai 1920 m. Dubinskų ir Mickevičių šeimoms, bėgant iš Eupatorijos nuo bolševikų, pavyko įsilaipinti į druską Rumunijon gabenančią baržą, drauge su jomis išplaukė ir broliai Firkovičiai. Iš Rumunijos jiems pavyko traukiniu nusigauti iki Lentvario, o iš ten iki Trakų – vienas juokas. Beje, susitikimą su savaisiais Lentvaryje S. Firkovičius labai žaismingai aprašė eilėraštyje „Sutikimas“:

Laikai vis mainosi, beje…

Gera žinia pasiekė mus:

Vargus išvargę tremtyje,

Sugrįžta broliai į namus.

O žinios vis bėgte, skriste:

Dabar jie Lentvary – žinai?

Bučiuojasi gimtam krašte,

Kurio nematė taip seniai…

Išvykdamas iš Krymo, Simonas jau buvo susižadėjęs su S. Dubinskaite, o Josifas vėliau Trakuose, kuriuose rado ir iš Pskovo parvažiavusius tėvus, vedė Aną Mickevičiūtę (1902–1990). Jaunavedžiai Simonas ir Sofija apsigyveno naujame tėvų padovanotame name Karaimų g. 42. S. Firkovičius buvo išrinktas Trakų karaimų bendruomenės vyresniuoju dvasininku. Šeima susilaukė 6 vaikų – dviejų dukterų ir keturių sūnų, kurie visi gimė tame pačiame name. Šios dienos yra sulaukę duktė Ada, gyvenanti Lenkijoje, ir jauniausias sūnus Aleksandras, gyvenantis Vilniuje. Švenčiant karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600-metį, prie namo buvo atidengta S. Firkovičiaus atminimui skirta memorialinė lenta.

Laikas bėga taip nenumaldomai greitai, kad sunku suvokti, jog tai, kas vakar buvo neatsiejama tavo gyvenimo dalis, šiandien jau virtusi praeitimi. Kadangi S. Firkovičiaus žmona Sofija buvo mano Teta, t. y. vyriausia Mamos sesuo, jų namuose visada buvome savi žmonės, o aš net turėjau nuolatinę vietą prie didžiojo pietų stalo – ant tachtos ties įpjova tarp dviejų sudedamųjų stalo dalių. Tą vietą užimdavau vaikystėje, kai mūsų šeima dar gyveno Trakuose, ir vėliau, kai, atvažiuodamos atostogų į Trakus, su Mama ir su seserimi apsistodavome pas Tetą. Tad S. Firkovičius, vyresnysis dvasininkas ir tuo metu faktinis bendruomenės vadovas, didžiai gerbiamas žmogus mums buvo tetėnas, nors mes vadindavome dėde. Bet jis buvo ne šiaip dėdė, o ypatingas Dėdė. Ir mes visada jo truputį bijodavome. Bendraujant su S. Firkovičiumi reikėdavo laikytis tam tikrų taisyklių, pvz., niekada be leidimo nebuvo galima įeiti į jo kabinetą ir kanceliariją. O kartais be galo knietėdavo į tą vietą patekti, nes ten buvo dvi didžiulės labai gražių drugelių kolekcijos, labai gražūs šviesiai gelsvo medžio baldai, kabėjo karaimų herbas ir Vytauto Didžiojo portretas, mažesniajame kabinete už rašomojo stalo stovėjo didžiulė knygų lentyna, o ant stalo nuo seniausių laikų gulėjo žąsies plunksna ir stiklinis varpelis. Ten stovėjo ir telefonas – tuo metu dar raritetas ir stebuklas. Darbo metu buvo negalima Dėdės trukdyti, bet mačiau Jį sėdintį prie darbo stalo, kai Teta siųsdavo pakviesti pietų. Iš ten, iš savo kanceliarijos, pro specialų atskirą išėjimą tiesiai į gatvę, Dėdė eidavo į pamaldas, apsirengęs dvasininko sutana. Pro tą įėjimą buvo priimami ir įvairūs garbingi svečiai, kurių niekada tuose namuose netrūko, apie ką liudija storoka svečių knyga. Vakarais visi namo langai būdavo uždaromi iš lauko langinėmis.

Mano ankstyvos vaikystės metais namo kiemas siekė Totoriškių ežero pakrantę, kur būdavo pririšta Dėdės valtis. Kiekvieną dieną 5 val. ryto Jis išplaukdavo žvejoti, ir Tetai kasdien tekdavo valyti Jo laimikį. Kepta šviežia žuvytė buvo mėgstamiausias S. Firkovičiaus patiekalas. O aš prisimenu patiekalą, kurio daugiau niekada ir niekur neteko ragauti – tai mažyčių ešeriukų troškinys, pašautas dideliame puode iš vakaro į gerai įkaitintą rusišką krosnį, kuri užėmė tuose namuose beveik pusę virtuvės, ir ištrauktas karštas kitos dienos pietums. Žuvytės, užkeptos grietinėje ir svieste, tirpte tirpo burnoje!

Prie namo buvo nedidelis kelių lysvių daržas ir augo aviečių bei baltųjų ir raudonųjų serbentų krūmai. Norint ten uogauti, reikėdavo gauti specialų Tetos leidimą. O pasinaudoti valtimi galėdavai tik leidus Dėdei. Jos prireikdavo ne tik šiaip sau pasiirstyti po ežerą, bet ir ruošiantis egzaminams – tada išplaukdavau toliau, kad niekas netrukdytų mokytis.

Jei Dėdė duodavo pasiskaityti kurią nors knygą, į tą vietą visada įdėdavo lapelį, kokia knyga ir kam paskolinta. Tad nebuvo ir kalbos, kad galėtum užmiršti ją grąžinti. Dėdė buvo labai dėmesingas visiems savo giminaičiams. Prisimenu, jau žymiai vėliau, kai mokiausi Taškente ir Maskvoje aspirantūroje, visada gaudavau smulkia Dėdės rašysena surašytus sveikinimus gimimo dienos ar kitų švenčių progomis. Ir šalia tradicinių mandagumo frazių visada būdavo prierašas: „Nepamiršk, kad turi dirbti savo Tautos labui.“

Pats S. Firkovičius šitos prievolės niekada nepamiršo ir atliko ją su kaupu. Jį drąsiai galima vadinti viena iš šviesiausių XX a. karaimų tautos asmenybių. S. Firkovičius buvo tikras ir ištikimas mūsų tautos sūnus, karaimų kalbos puoselėtojas, švietėjas, folkloristas, poetas, dramaturgas, vertėjas ir beveik 60 metų Lietuvos karaimų vyresnysis dvasininkas, net ir tada, kai visoje Europoje buvo likusi vienintelė veikianti Trakų kenesa.

Šiandien galvodama apie šį šviesų žmogų, prisimenu jį ne namų aplinkoje, palinkusį prie rašomojo stalo ar su meškere grįžtantį iš žūklės, o dažniausiai kenesoje per pamaldas. Jo stiprus, malonaus tembro balsas gražiai skambėdavo po Trakų kenesos skliautais, o rečitatyvu giedamos melodijos pasiekdavo kiekvieno besimeldžiančio širdį. Ir dabar girdžiu Jį giedantį: „Jochtur kiučliu Tienri kibik…“ („Nėra galingesnio už Tave, Viešpatie…“). Žinoma, tuomet, būdama dar visai maža mergaitė, negalėjau suprasti šių giesmių ir maldų prasmės, bet estetinį pamaldų įspūdį, nepakartojamą jų didingumo, iškilmingumo jausmą išsaugojau iki šiol. Ir šis įspūdis neatsiejamas nuo didingos vyresniojo dvasininko S. Firkovičiaus figūros. Deja, sovietmečiu bet kokios religinės ar kalbos pamokos, saviveiklos pasirodymai buvo uždrausti, ir mano, kaip ir daugelio mano kartos karaimų, gimtoji kalba išmokta tik tėvų namuose, žinios apie gyvą, autentišką karaimų bendruomenės gyvenimą tarpukaryje irgi remiasi daugiausia tėvų prisiminimais ir vyresniųjų giminaičių pasakojimais. Laimė, Mama labai mėgdavo pasakoti apie savo šeimą, jaunystę ir apie metus, praleistus vyriausios sesers Sofijos namuose, kur Jai tekdavo prižiūrėti vaikus. Jos pasakojimuose S. Firkovičius irgi figūruodavo ne kaip artimas giminaitis, o kaip iškili, oficiali figūra, reiklus mokytojas, žmogus, visada užsiėmęs parapijos reikalais, bendruomenės autoritetas, be kurio žinios negalėjo vykti joks svarbesnis ne tik bendruomenės apskritai, bet ir šeiminis, įvykis, pvz., vedybos, krikštynos, skyrybos, kaimynų ginčų sprendimas ar pan. Žmonės eidavo tartis pas dvasininką, žinodami, jog bus išklausyti, gaus išmintingą patarimą

Žinoma, kai man teko garbė sėdėti prie didžiojo Simono ir Sofijos Firkovičių pietų stalo, dar nesuvokiau šių žmonių reikšmės nei mano asmeniniam, nei mūsų tautos likimui. S. Firkovičiaus atliktų darbų gausa ir jų prasmė žodžiais sunkiai nusakoma. Galimas dalykas, kad mes tik dabar ją pradedame suvokti. Bet viena aišku – vargu ar mokėtume šiandien kalbą, vargu ar eitume melstis į kenesą, vargu ar vaikai turėtų ką deklamuoti, vargu ar išvis beįstengtume susiburti, jei ne kūrybinga ir valinga S. Firkovičiaus asmenybė.

Kaip jau buvo minėta, 1920 metais grįžęs į Trakus ir išrinktas vyresniuoju dvasininku, Jis jau niekada nebebuvo iš jų išvykęs, išskyrus trumpas keliones į Varšuvą, Paryžių, Maskvą, Peterburgą, Panevėžį, Odesą ar Simferopolį. Kai 1927 m. vyriausiuoju dvasininku ir dvasinės valdybos pirmininku buvo išrinktas S. Šapšalas, S. Firkovičius tapo jo pavaduotoju ir artimiausiu pagalbininku. Šalia savo tiesioginių ganytojiškų pareigų Jis buvo ir kalbos mokytojas, ir poetas, ir aktyvus visuomenės veikėjas. Atlikdamas visus vyresniojo dvasininko pareigoms privalomus darbus, tvarkydamas visą prieškario karaimų dvasinės valdybos kanceliariją, drauge su S. Šapšalu atstovaudamas karaimų religinei bendruomenei oficialiose įstaigose ar užsienyje, S. Firkovičius nuolat rūpinosi gimtosios kalbos grynumu, sudarė didelę karaimų-rusų-lenkų kalbų žodyno kartoteką, nors oficialiai dėl priklausymo dvasininkų luomui tarp žodyno sudarytojų neminimas, rinko folklorą, rašė eilėraščius, pjeses, kurios buvo vaidinamos Trakų karaimų teatro mėgėjų.

Tarpukariu S. Firkovičius aktyviai dalyvavo Vilniaus ir Trakų visuomeniniame gyvenime, buvo Karaimų literatūros ir istorijos mylėtojų draugijos viceprezidentas, Trakų karaimų religinės ir kalbos mokyklos direktorius ir mokytojas, išleido nedidelį proginių maldų rinkinėlį „Koltchalar“ (Maldos, 1935), brošiūrą lenkų kalba „O karaimach w Polsce“ (1938), buvo aktyvus žurnalo „Myśl karaimska“ autorius. Beje, 1940 m. S. Firkovičius buvo išrinktas Trakų burmistru, tačiau ėjo tas pareigas neilgai.

Po Antrojo pasaulinio karo, kai aukščiausias hierarchas S. Šapšalas buvo priverstas atsisakyti savo religinių pareigų, S. Firkovičius tvarkė visus karaimų reikalus – tiek religinius, tiek visuomeninius bei mokslinius – ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Mat nei dvasininkų, nei veikiančių kenesų niekur kitur nebebuvo likusių. Todėl Jo autoritetą pripažino ir Krymo, ir Maskvos, ir kitų vietovių karaimai. Visi, kam reikėjo ką nors sužinoti apie karaimus, kreipdavosi į Jį. Deja, yra buvę atvejų, kai karaimų bendruomenei adresuoti laiškai, atsidūrę ant valdininkų stalo, nebepasiekdavo adresato. Bet jei pasiekdavo, korespondentas atsakymą visada gaudavo. Nors mokyti vaikų gimtosios kalbos ir vadovauti teatrui Jis jau nebegalėjo, tačiau rinkti patarles, rašyti eilėraščius, versti Puškiną, Lermontovą, Mickevičių, Maironį, Vaičiūnaitę jam niekas negalėjo uždrausti. Tą Jis daugiausia laisvalaikiu ir darė.

Biblioteka, asmeninis archyvas, gausi korespondencija liudija apie labai platų šio žmogaus interesų ratą, nors ne kartą komjaunuolių aktyvistų buvo puolamas ir iš tribūnų, ir spaudoje. Laimė, ištvėrė, nors jau nebegalėjo kaip prieš karą viešai atlikti visas apeigas. Bet Jis atlikinėjo jas slapta. Beveik visi vyresnio amžiaus karaimai, išskyrus kelias jaunavedžių poras, buvo Jo sutuokti, kad ir prie simbolinio altoriaus, visi berniukai ir mergaitės pašventinti, visi mirusieji palydėti į paskutinę kelionę karaimiška malda ir tradicine rauda syjyt jyry.

S. Firkovičius ne tik atstovaudavo karaimams, priimdavo kiekvieną norėjusį Jį aplankyti žmogų, bet ir buvo savotiškas Trakų simbolis, miesto įžymybė, kas rytą išplaukianti su valtele žvejoti ir kas vakarą apeinanti (kol pajėgė) Trakų pilį. Reta yra žmonių, kurie, lankydami tada Trakus, nebūtų sutikę šio stotingo, iki paskutiniųjų dienų nepraradusio švytinčio grožio ir mąslaus žvilgsnio žmogaus. Retas kuris iš nuolatinių Trakų gyventojų nebuvo su Juo ar su Jo žmona pašnekėjęs – abu buvo visiems atidūs, dėmesingi, malonūs.

Akademiko prisiminimai

Apie S. Firkovičių labai šiltai savo prisiminimuose rašo akademikas Zigmas Zinkevičius. Nors jo prisiminimai 1989 m. buvo išspausdinti „Galvės“ laikraštyje, bet, manau, galime juos šiandien bent iš dalies pakartoti: „Kartą vykau į Trakus su žymiuoju estų kalbininku Tartu universiteto ugrų-finų kalbotyros katedros vedėju prof. Pauliu Ariste. Su pastaruoju buvau gerai pažįstamas ir bendravau dar nuo 1952 m. Prof. P. Ariste Trakais labai domėjosi pirmiausia dėl daugiakalbystės problemų. Sakėsi ypač mėgstąs klausytis, kaip kalba tarpusavyje žaisdami karaimų vaikai: pradeda sakinį lenkiškai, jį tęsia lietuviškai, o pabaigia karaimiškai. Tai esą „gyvoji laboratorija“ kalbų interferencijai tirti. Vargu, ar kur kitur tokią rastume. (…) Tuokart mudu aplankėme pilį. Po to prof. Ariste pasiūlė užeiti pas „karaimų patriarchą“ Simoną Firkovičių. Aš buvau apie jį nemažai girdėjęs, bet niekuomet pats su juo tiesiogiai nesusidūręs. Pasirodo, Ariste jį neblogai pažinojo. Tą dieną mudu ilgai svečiavomės pas „karaimų patriarchą“. Daug kalbėjomės orientalistikos, karaimų, jų ryšių su lietuviais ir panašiais klausimais. Prisiminėme ir Šapšalą, kurį Firkovičius labai gerbė.

Nuo to laiko aš Firkovičių dažnai aplankydavau Trakuose, praktiškai kasmet po kelis sykius. Į Trakus man dažnai tekdavo vežti Universitetą įvairiomis progomis lankančius tarybinius ir užsienio kalbininkus. Visuomet užsukdavome pas Firkovičių. Svečiai labai domėdavosi karaimais, jų kultūra, kalba. Visa tai patirdavo iš patikimo šaltinio – paties Firkovičiaus lūpų. Jis buvo labai išsilavinęs žmogus, kalbamais klausimais gerai orientavęsis. Man yra rodęs karaimų-rusų-lenkų kalbų žodyno (rengto S. Šapšalo su N. A. Baskakovu) rankraštį, prie kurio redagavimo tekę ir jam prisidėti. Svečiams kartais parodydavo karaimų kenesą, pasakodavo apie jų religines apeigas ir t. t. Apgailestaudavome, kad valdžia uždarė karaimų mokyklą, neleidžia turėti savo spaudos, daromos jiems įvairios kitos skriaudos. Visų tų pokalbių, kaip ir anksčiau su S. Šapšalu, prisiminimai man yra iki šiol labai mieli. Šiems žmonėms aš jaučiu pagarbą ir dėkingumą.“

Iš tikrųjų mes visi Jam turime būti dėkingi už daug ką, bet ypač už tai, kad, nepaisydami sudėtingų istorinių XX šimtmečio antrosios pusės pokyčių ir pervartų, karaimai išsaugojo savitumą, kalbą, religiją, išliko kaip tautinė bendrija.

Rašytinis palikimas

S. Firkovičiaus liturginis palikimas šiandien yra išsaugotas garso įrašuose, kuriuos dar Jam gyvam esant atliko Jo sūnėnas a. a. Mykolas Firkovičius. Šie įrašai lygiai kaip ir vėliau paties M. Firkovičiaus, 1992 m. išrinkto vyresniuoju dvasininku, įrašyta liturgija bei 1998 ir 1999 m. išleisti maldynai yra pagrindinė medžiaga, kuria remiantis vyksta pamaldos Trakų ir Vilniaus kenesose.

Poetinis S. Firkovičiaus palikimas gana didelis ir įvairus. Dalis jo eilėraščių pirmą kartą buvo išspausdinti lenkų orientalisto prof. Tadeuszo Kowalskio knygoje „Karaimische texte im dialekt von Troki“1929 m. (50 eilėraščių ir 4 pjesės), vėliau jų pasirodydavo tarpukariu leistoje karaimiškoje periodikoje. Tačiau dauguma S. Firkovičiaus kūrinių buvo likusių rankraščiuose arba, virtę dainų tekstais, tiesiog perduodami iš lūpų į lūpas.

Atskira knyga nei S. Firkovičiaus, nei jokio kito karaimų poeto originalioji kūryba, išskyrus 1904 m. Kijeve pasirodžiusį poeto S. Kobeckio (1865–1933) eilių rinkinėlį ir Jokūbo Malecko (1889–1952) 1938 m. Panevėžyje išleistą A. Puškino, M. Lermontovo ir I. Krylovo vertimų į karaimų kalbą knygelę, niekada išleista nebuvo. 1971 m. M. Firkovičius buvo surinkęs visą pasaulietišką savo dėdės kūrybą į vieną vietą. Mašinėle išspausdinta ir padauginta kelių dešimčių egzempliorių tiražu (čia derėtų padėkoti žmonėms iš Vilniaus miesto projektavimo instituto, kurie, žinodami, kad ano meto sąlygomis už tokių tekstų dauginimą buvo galima labai lengvai tapti politiniu kaliniu, vis dėlto tai padarė), ši „savilaidos knyga“ (165 eilėraščiai ir du prozos kūrinėliai) buvo padovanota kiekvienam karaimui, kuris domėjosi savo gimtąja kalba ir literatūra bei Lenkijoje gyvenantiems tiurkologams karaimams. Vertėtų prisiminti, kad po II pasaulinio karo Lietuvoje, išskyrus S. Šapšalą, nei Orientu apskritai, nei tiurkiškuoju Orientu niekas iš esmės nesidomėjo. Kaimyninėje Lenkijoje padėtis buvo kitokia, juolab kad tarp tiurkologų ten buvo nemažas būrys Trakų, Vilniaus ir Haličo karaimų. Tačiau ir ten šis rinkinys nesulaukė deramo atgarsio.

Pirmą ir vienintelį straipsnį apie S. Firkovičiaus kūrybą mano prašomas yra parašęs Lenkijoje gyvenęs tiurkologas Aleksandras Dubinskis (1924–2002) poeto 10-ųjų mirties metinių proga, kurioms paminėti Trakuose buvo surengta konferencija. Straipsnis buvo išspausdintas Vilniuje rusų kalba leidžiamame žurnale „Vilnius“ (1993, 8). Nagrinėdamas poeto kūrybą, A. Dubinskis ypač pabrėžė Jo išradingą eilėdarą, karaimų kalbos grynumą bei paprastumą. Tai iš tikrųjų didelis privalumas, turint galvoje, kad buitinė karaimų kalba labai užteršta barbarizmų.

S. Firkovičiaus eilėraščiai gana paprasti tiek eilėdaros, tiek temų požiūriu: tai nepakartojamo grožio Trakų gamta, svarbiausi bendruomenės įvykiai, karaimų patiekalai, Tėvynės ilgesys išvykus. Šis karaimas yra parašęs ir kelis intymesnius eilėraščius apie jauno dvasininko sielos nerimą, daug didaktinių eilių, skirtų jaunimui ir vaikams. Vaikų poezija gali būti nagrinėjama ir atskirai, nes, mokydamas karaimų religijos ir kalbos, S. Firkovičius stengėsi per eiliuotą tekstą perteikti vaikams savo tautos tradicijas, pagarbą joms, ugdyti jų tautinę savimonę. Daug eilėraščių yra parašęs savo vaikams. Dažniausia jie būdavę apie žuveles ežere, agurkėlius darže, gamtos jėgas – lietutį ir saulutę. Malonybiniai ir mažybiniai žodžiai ne tik išreikšdavo meilę gamtai ir įvairiems jos reiškiniams, bet ir ypatingą santykį su gamta, darbu, įpročiais. Ežerai, meškerės, žuvys, ryto vėsa, ūkai virš ežerų, atsispindinčios vandens paviršiuje žvaigždės – visa tai buvo natūrali gyvenimo dalis, tad ir nenuostabu, kad eilėraščiuose šie motyvai labai natūraliai susipindavę su didaktiniais, o gamta sužmoginama.

Ypač daug eilėraščių S. Firkovičiaus kūryboje skirta Trakams, kur Trakų pilis, gamta ir istorinė praeitis suauga į vieną tautinės savigarbos, net, sakyčiau, savo vaidmens ir reikšmės šiame krašte suvokimą bei jų supoetinimą. Su Trakų ir karaimų istorija labai glaudžiai susijęs ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vardas. Nors ir nėra tikslių dokumentų, kodėl ir kada Vytautas, grįždamas iš Krymo, parsivedė drauge karaimų ir totorių, bet pačių karaimų atmintyje tebėra gyvi pasakojimai ir legendos apie šį faktą. Ypatinga karaimų pagarba Vytautui pasireiškia jo asmens ir darbų sureikšminimu.

Vytautą karaimai vadina Vatat-bijumi, t. y. „karaliumi, triuškinančiu priešus“. Padavimuose jis vaizduojamas kaip labai išmintingas, drąsus, kilnus ir galingas valdovas. Šiuose pasakojimuose šventumo aureolę turi ne tik Vytautas, bet ir jo žirgas, kuriam priskiriamos stebuklingos galios.

Padavimų apie Lietuvos didįjį kunigaikštį pagrindu S. Firkovičius yra sueiliavęs dvi balades. Viena jų vadinasi „Alankasar“ („Karžygys“), kita – „Batyr bijnin’ tamaša aty“ („Stebuklingas didžiojo kunigaikščio žirgas“). Trakų ir Vytauto vardas minimas ir kituose eilėraščiuose, linksmuose ir nuotaikinguose, kur aprašomi įvairūs papročiai, šeimininkių sumanumas, tautiniai valgiai (kibinai) bei gėrimai (krupnikas).

Rašydamas apie Trakus, S. Firkovičius dažnai palygindavo juos su Krymu, o Galvės ežerą – su Juodąja jūra, tačiau kiekviename jų pabrėždavo, kad Juodosios jūros krantai nė iš tolo neprilygsta gimtinei. Rašydamas apie sugrįžusius iš Krymo po I pasaulinio karo karaimus, autorius nedviprasmiškai išreiškia viltį, kad sugrįžusieji jau niekada nepaliks gimtųjų namų.

Rūpindamasis savo tautos morale, dora, per amžius užsitarnauto gero vardo išsaugojimu, S. Firkovičius taip pat rašė intermedijas, buitines komedijas, kuriose šmaikščiai pasišaipydavęs iš žmogiškųjų silpnybių, o tingumą, šykštumą, paskalas, melą, veidmainiškumą ir kitas ydas bei blogus įpročius išjuokdavęs smarkiau, negailėdamas sarkazmo. Kartais tik išvydęs save scenoje koks neklaužada suprasdavęs blogai pasielgęs. Bet kokia tai būdavusi pamoka! Paprasti, nesudėtingi siužetai žiūrovams labai patikdavę, ypač kai šie atpažindavę „herojus“ ir įvykius – juk visi gyveno kartu ir gerai pažinojo vienas kitą.

1989 m. Trakuose vykusio tarptautinio karaimų suvažiavimo proga buvo suvaidinta S. Firkovičiaus intermedija karaimų kalba „Namų draugas“. Šiandien poeto eilėraščius galima pasiskaityti ne tik karaimiškai. 1997 m. buvo išleista Karinos Firkavičiūtės sudaryta karaimų poezijos rinktinė „Čypčychlej učma Trochka“ („Į Trakus paukščiu plasnosiu“), kur šalia eilių originalo kalba spausdinami ir jų vertimai į lietuvių kalbą.

Tad apie šį didį žmogų ir Jo pasišventimą savo tautai, apie jo poetinį talentą galima sužinoti ne tik iš mūsų pasakojimų, bet ir Jo darbų. Amžina šlovė Jam ir tebūnie šviesus Jo atminimas.

Nuotraukose:

1. S. Firkovičius (pirmas iš kairės), prie jo vaikai Nina, Ada, Juozas. Jo žmona Sofija sėdi krašte iš dešinės. Moteris su vaiku ant rankų – Sofijos sesuo Eugenija (Halinos Kobeckaitės mama), o ant rankų ji laiko S. Firkovičiaus ketvirtą vaiką Romualdą, 1929 m.

2, 3. S. Firkovičius su karaimų vaikais ir jaunimu, 1929–1930 m.

Karaimika , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra