Šilutės evangelikų liuteronų parapija (parapijos įsteigimas ir bažnyčios pastatymas)

Autorius: Data: 2013-08-20, 11:35 Spausdinti

Šilutės evangelikų liuteronų parapija (parapijos įsteigimas ir bažnyčios pastatymas)

Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

Šiais metais Šilutės (Šilokarčemos) evangelikų liuteronų parapija švenčia 100-ąsias įkūrimo metines. Apie ją išsamiai yra rašęs KU doc. Albertas Juška savo solidžioje knygoje apie Mažosios Lietuvos parapijas (1). Ją galima skaityti ir internete adresu: http://www.liuteronai.lt/Parapijos/Silutes-parapija/Parapijos-istorija/Parapijos-istorija. Tačiau joje pasigendame kai kurių tikslesnių datų, o pačios bažnyčios pašventinimo apsirikta data M. Liuterio gimimo dieną – spalio 10 (gimė lapkričio 10 d.) ir toliau kartojama, pateko net ir į Mažosios Lietuvos enciklopediją (2).

Daug konkrečių žinių galime rasti ir Šilutėje gyvenusio, šio krašto istorijos tyrinėtojo bei bibliofilo Petro Jakšto (1899–1988) monografijoje apie Šilutę (3). Joje pabrėžiamos Šilutės dvaro savininko, ekonomijos patarėjo Hugo Šojaus (Hugo Scheu, 1845–1937) aktyvios pastangos ir nuopelnai tiek steigiant parapiją, tiek ir statant pačią bažnyčią, kuriai žemės sklypą (80×95 m) jis nemokamai padovanojo, taip pat molį bei žvyrą, kuo pigiausia kaina tiekė plytas iš savo plytinės, aukojo grynais pinigais. Pirmojo parapijos steigimo laikotarpio (1910–1915) dokumentų medžiagą H. Šojus buvo rūpestingai surinkęs. Ją sudarė net 146 lapai. Pirmasis dokumentas – 1910 04 09 H. Šojaus laiškas Rytų Prūsijos provincijos karališkajai ev. konsistorijai su prašymu atskirti Šilokarčemą ir artimiausius kaimus nuo Verdainės parapijos bei sudaryti naują parapiją, o bažnyčiai ir klebonijai pasiūlė nemokamai duoti žemės sklypą. Verdainės parapija priešinosi tokiam sumanymui.

1910 11 27 pašventinta Šilutės kapinių koplyčia (lavonbutis). Kai kuriuose šaltiniuose netiksliai nurodomi 1907 m. Restauruotą koplyčią Tilžės g. 2013 05 25 naujai pašventino LELB vyskupas Mindaugas Sabutis.

1913 06 15 turėjo būti minima Vokietijos kaizerio Vilhelmo II dvidešimt penkerių metų valdymo sukaktis. Šilutiškiai kreipėsi į jį su prašymu pavadinti statomą bažnyčią jubiliejine kaizerio Vilhelmo bažnyčia. Šis maloniai sutiko ir skyrė paramos 40 240 Mk.

1913 06 16 pašventintas bažnyčios kampinis akmuo.

1913 10 01 įsteigta Šilutės (Šilokarčemos) evangelikų liuteronų parapija nuo Verdainės parapijos atskyrus aštuoniskaimus.

Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė pastatyti bažnyčią, tik 1915 m. rudenį buvo baigta klebonija. 1918 m. pabaigoje, Vokietijai pralaimėjus karą, kaizeris Vilhelmas II, atsisakęs sosto, pabėgo į Olandiją. Nebebuvo jokios prasmės statomą bažnyčią vadinti jo vardu. 1919 10 11 Šilutės parapijos taryba kreipėsi į atskiriamo Klaipėdos krašto komisarą, buvusį Gumbinės apygardos prezidentą grafą Georgą Franzą Wilhelmą fon Lambsdorfą (Lambsdorff, 1863–1935), prašydama leisti statydintis bažnyčią. Leidimas buvo gautas ir vėl prasidėjo lėšų paieška ne tik Karaliaučiuje, bet ir Berlyne.

1924 08 27 naujai pašventintas bažnyčios kampinis akmuo.

1926 11 10 iškilmingai pašventinta puošniausia Klaipėdos krašte Šilutės Martyno Liuterio evangelikų liuteronų bažnyčia (arch. Kurt Gutknecht, 1894–1985).

Ta proga jos freskų autorius, Karaliaučiaus meno akademijos profesorius Richardas Pfaiferis (Pfeiffer, 1878–1962) išleido 16 psl. (iš jų 3 tušti) leidinį Die evangelische Kirche in Heydekrug im Memelland (4). Nei spaustuvė, nei vieta, nei leidėjas nenurodyta. Jo vienas egzempliorius buvo ev. liut. kun. Miko Preikšaičio bibliotekoje Batakiuose. Šioje atmintinėje trumpai atpasakota bažnyčios statybos istorija, paminėti jos statytojai ir aukotojai, aprašyti bažnyčios paveikslai ir vidaus įrengimai.

Bažnyčios 50 m aukščio bokšte su trim varpais rodo laiką didžiausias Lietuvoje laikrodis. Pačioje bažnyčioje yra 950 sėdimos vietos ir 40 registrų Elbingo firmos Wittek vargonai.

Bažnyčia pranoko vienos parapijos maldos namų reikmes. Tai – apibendrinta ev. liuteronų tikėjimo (o ir visos krikščionybės) šventovė, įkūnijanti šio tikėjimo esmę, jos praeitį, dabartį ir ateitį.

1832 m. buvo atidarytos Šilutės (tuometinės Verdainės parapijos) evangelikų kapinės, kurias 1898 m. aptvėrė nauja geležine tvora. 1962 m. pavasarį jos uždarytos ir vandališkai beveik visiškai sunaikintos (5).

Pirmasis parapijos kunigas buvo Teodoras Eikė (Ludwig Friedrich Theodor Eicke, 1881 Karaliaučiuje–1955 01 03 Berlyne), buvęs Verdainės parapijos antruoju kunigu (1911–1913). Pamaldas jis ėmė laikyti mokyklos salėje, vėliau laikinai Krikščionių draugijos maldos namuose Liepų gatvėje. 1942 m. dėl neaiškių priežasčių T. Eikę perkėlus į menką Muldžių parapiją (Girdavos aps.), jį pakeitė Piliavos kun. Ernstas Daudertas (Ernst Daudert; 1942 02 ??–1945).

Plačiau apie kun. T. Eikę ir jo šeimą (žmoną ir 4 sūnus bei 2 dukras) galima skaityti dabartinio Šilutės parapijos kun. Remigijaus Šemeklio leidžiamose Parapijos naujienose (6) arba internete: http://silute.lelb.eu/?p=653. Beje, kun. R. Šemekliui, šiemet mininčiam kunigo tarnystės dešimtmetį, 2013 06 15 iškilmingose bažnyčios kertinio akmens pašventinimo šimtmečio minėjimo pamaldose LELB Konsistorijos sprendimu įteiktas sidabrinis kryžius.

 

Literatūra

1. Albertas Juška. Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI–XX amžiuje. Klaipėda: KU leidykla, 1997, p. 363–370.

2. Mažosios Lietuvos enciklopedija, t. 4. Vilnius: MELI, 2009, p. 413–415.

3. Petras Jakštas. Senoji Šilutė (Medžiaga Šilutės istorijai). Šilutė: Šilutės Kultūros, švietimo ir sporto sk., 1994, p. 221–241.

4. Richard Pfeiffer. Die evangelische Kirche in Heydekrug im Memelland. Denkschrift zu ihrer Einweihung am 10 Nowember 1926 (vert. „Šilutės evangelikų bažnyčia Klaipėdos krašte. Atmintinė jos pašventinimui 1926 m. lapkričio 10 d.“), 13 p.

5. Petras Jakštas. Senoji Šilutė…, p. 157.

6. Iš Šilutės parapijos istorijos. Parapijos naujienos, 2012, Nr. 3 (3).

Pateikiu XX a. pradžios lietuviškoje periodikoje rastas žinutes (be redagavimo ar rašybos taisymo, tik raidės cz, sz ir w keičiamos į č, š bei v) apie Šilutės parapijos steigimą, jos pirmąjį kleboną bei pačios bažnyčios pastatymą ir pašventinimą.

Šaltiniai

Kaukėnai, 21 mercą. [Bažnytiška žine.] Prie Skėrių bažnyčios pareis nuo 1 aprilio į vietą kun Freutel kunigijos kandidotas Eicke iš Karaliaučiaus. <…>

Iš Lietuvos ir apygardžio // Tilžės keleivis. – 1910, merca 29 (Nr. 25), p. [3].

Šilokarčiamoje. Įšventintas tape ant kapinių dėl Šilokarčiamos ir Žibų naujey pabudavotasis lavonų butas per vyskupą Jopp Verdainuose didžiam skaitliui žmonių pribunant. Tuojau tape lavonų bute pavietavotasis lavonas Tilžės klinikėje pasimirusiojo piningočiaus Poveleit iš Macikių įžegnotas ir tada amžinam atilsiui palaidotas.

Iš Lietuvos bei mūsų provinco // Lietuviška ceitunga. – 1910, dec. 2 (Nr. 96), p. [2].

Šilokarčiamoje, 30 nov. Nedėldienėj` [lapkričio 27 d. – A. Ž.] tape ant Šilokarčiamos kapinių pabudavotasis lavonbutis per poną vyskupą Jopp įšventintas ir lygiu laiku lavonas Karaliaučiaus klynikoj` pasimirusiojo piningočiaus Povilaičio įžegnotas ir žemės prieglobsčiui paduotas.

Iš Lietuvos ir Prūsų provincų // Nauja lietuviška ceitunga. – 1910, dec. 3 (Nr. 144), p. [2].

Šilokarčiamoje, 18 jan. Prie paskutiniojo žmonių suskaitymo suskaite Šilokarčiamoj` su Žibais, Cyntioniškeis, Barzdunais bey Verdaine 3981 dušia, tai yra 450 žmonių daugiaus, negu pirm penkių metų.

 

1910

1905

Šilokarčiama

1141

957

Ad. Šilokarčiama

58

71

Žibai

1942

1775

Cyntioniškei

231

224

Barzdunai

337

231

Verdaine

272

273

Ikšiol buvo Rusne didžiausias kiemas mūsų kreize, nėsa turėjo pirm penkių metų 1937dušių, dabar betur ji 1826 dušių, yra todėl Žibų pranokta.

Iš Lietuvos ir Prūsų provincų // Nauja lietuviška ceitunga. – 1911, jan. 19 (Nr. 8), p. [4].

Šilokarčiamoj yra keliems prakilniems ponams į dūmą parėjus naują bažnyčę budavoti <…> / Werdainiszkis.

Iš Lietuvos ir apygardžio // Tilžės keleivis. – 1911, febr. 21 (Nr. 22), p. [2].

Iš Šilokarčiamos apie gruntavojimą naujos evangeliškos bažnyčios rašoma, kad paskutiniuose penkiuose metuose Šilokarčiamoj bey Žibuose žmonių skaitliui su 400 dušių pasididinus, atsiradęs tenay prie žmonių tas velyjimas, ir savo pačių bažnyčę bey savo ypatišką parapiję tureti, ir esą jau prie karališkosės konsistorios prisimaldavę, kad butu Šilokarčiamai bey Žibams nauji evangeliška parapije gruntavojama, kadangi iki Verdainės 1,3 iki 2,6 kilometerių keliauti jiems daug per toly esą. Verdaines bažnyčrotai ale tam nepritarą, sakydami, kad niera nei jokios priežasties gruntavojimui naujos parapijos bey budavojimui naujos bažnyčios. 24 februar parkeliauses aukšts urėdninks iš Karalaučiaus ant permeginimo to prašymo. Gruntų bažnyčios budavojimui ne esą ney Šilokarčiamoj ir ney Žibuose stoka. Tuose dvijuose kiemuose esą jau 3 tūkst. ir 83 gyvatininkai, prie kurių dar artimuosius kiemus prirokavus, regyrunga jų velyjimą išpildysenti. Prie Verdainės priklausą jau iš viso 12 tūkst. ir 444 gyvatininkai, nuo kurių kitų vietų žmones atrokavus, liektą ir tad dar tiek pat žmonių, kad Verdainės parapije perdalyjama but galenti.

Iš Prūsų provincų // Konzervatyvų draugystės laiškas. – 1911, febr. 24 (Nr. 16), p. [3].

Šilokarčiamoje, 23 febr. Šičion randasi judėjimas už tai, kad kad Verdainės parapija dalyta ir Šilokarčiamoje arba Žibuose antra bažnyčia budavojama butu, kadangi Verdainės parapija 12 444 dušių turėdama, jau per dide esanti ir šeip ar taip dalyta buti turinti. Bet ne visi tuom pakajingi, nėsa pasilpnintoji parapija turėtų aukštesnius mokesnius mokėti. Šiose dienose parkeliausiąs buk ir valdžios vietininkas, idant apie tą dalyką čepat ant vietos pasikalbėti.

Iš Lietuvos ir Prūsų provincų // Nauja lietuviška ceitunga. – 1911, febr. 25 (Nr. 24), p. [2].

Tas pats ir LC.

Iš Lietuvos bei mūsų provinco // Lietuviška ceitunga. – 1911, febr. 28 (Nr. 17), p. [3].

Pėtnyčioj, 24 febr., buvo Verdainės parapijos bažnyčrotai bey vietininkai suvadinti, jeib susirotytų dėl priėmimo vieno 4 murgų didžio lauko, kurį pons oekonomierots Scheu iš Šikokarčiamos bažnyčei dovanoj <…>.

Iš Lietuvos ir apygardžio // Tilžės keleivis. – 1911, merca 4 (Nr. 27), p. [3].

Pons kunigs Eicke iš Skėrių, kurs per antrąjį kunigą į Verdainę išskirtas yra, taps nedėldienėj, 22 oktoberį, į savo urėdą per vyskupą Jopp įvestas. / D.

Iš Lietuvos ir apygardžio // Tilžės keleivis. – 1911, okt. 17 (Nr. 121), p. [2].

Šilokarčiamoje, 12 nov. (Šis≈tas). <…> Kunigs Eicke iš Verdainės gavo šuiles Verdainės parapijos II ant prižiurėjimo.

Iš Lietuvos ir Prūsų provincų // Nauja lietuviška ceitunga. – 1911, nov. 16 (Nr. 137), priedas, p. [1].

Šilokarčiama, 18 aug. Šilokarčiamoj taps naujas pustas pabudavotas ir nuo 1 oktoberio 1913 vartojimui paduotas. Nuo to čėso bus antrudu pustai Šilokarčiamoj paniekintu.

Iš Lietuvos ir apygardžio // Tilžės keleivis. – 1912, aug. 22 (Nr. 101), p. [3].

Šilokarčiama, 25 aug. [Dėl bažnyčios budavojimo.] Šilokarčiamos gyventojei praše, kad Šilokarčiamoj taptu viena ėvangėliška bažnyče pabudavota, nesa Šilokarčiama tur beveik 4000 gyvatininkų, ale ne tur ėvangėliškos bažnyčios, ir tur į Verdainės bažnyčę eiti. Bet bažnyčių vyriausybe dabar sake, kad Šilokarčiamoj niera reikals bažnyčios. Tai yra apgailėtina, kad toks didis kiemas ne tur bažnyčios. Berods yra šičion viena katalikų bažnyče ir trys maldų butai tuleropų krikščioniškų draugysčių, o ketvirtąjį maldų butą pradės veik budavoti. Ir vieną žydų bažnyčę (sinagogą) jau budavoj. Visos vieros stropey dirb, ale už ėvangėlišką bažnyčę ne tamp šičion rūpinama.

Iš Lietuvos ir apygardžio // Tilžės keleivis. – 1912, aug. 29 (Nr. 104), p. [3].

Šilokarčiama (vokiškai Heydekrug) yra puskelyje prie geležinkelio tarp Tilžes ir Klaipėdos, ir yra Šilokarčiamos apskričio (kreizo) vyriausiasis miests, su 4000 gyventojeis, ale ikišiol dar netur savotiškos ėvangėliškos bažnyčios, ir tur todėl eiti į Verdaine – tai yra už miesto galui – į bažnyčia.

Kaip „Tilžes keleivis“ rašo, tad jau Šilokarčiamos gyventojei bande prašyti, kad jiems mieste pastatytu savotiška bažnyčia, tačiau bažnyčios vyriausybe jiems atsiliepusę, kad tokios antros bažnyčios jiems ne esąs reikals, – jie gali nueiti į Verdaines bažnyčia. Tie žmones, kurie praše naujosios bažnyčios, dabar apsismutnija iš savo nepasisekimo, nėsa jie mato, kad katalikai tur kiek arčiau prie miesto savo bažnyčia, baptistai pasibudavo sav nauja gražia bažnyčia, visokios krikščioniškos draugystes ir skirtvierininkai (naujieji apaštalai ir kiti) tur ten mieste 2 ar 3 maldos namus, ir dar veikey vienus naujus pastatys. Budavojama jau ir nauja žydu sinagoga, vienu žodžiu – visu tikėjimu draugystės stropey ir atviray dirb, tikt ėvangėliškoji bažnyčios draugyste, norint pagal skaitlių budama didžiausioji, ta yra lyg nusiminusi. Beje, – atsirand ir tokiu žmoniu, kurie rokuoja, kad jau tu senųju bažnyčiu esa perdaug ir velytu, kad verčiaus kokia nauja teatra daugiaus pastatytu.

Svečio žinios // Svečias. – 1912, aug. 31 (Nr. 35), p. 416–417.

Apie Šilokarčiama gauta žinia, kad tas miests tikt dar susilauksęs sava ėvangėliškos bažnyčios, nėsa labay aukšti ponai jau pradėję apie tai rupinties.

Svečio žinios // Svečias. – 1913, febr. 12 (25) (Nr. 5), p. 57.

Šilokarčiamoje pasiprocevojama šlovingą bažnyčią budavoti atsiminimui viešpatavimo šventės musų karaliaus. Sutarta yra, dovanų šen bei ten rinkti. Labai daug juk per dovanas nesusieis, bet kadangi tokie ponai, kaip kunįgaikštis Dohna, už tai interesieruojasi, galima lukėti, kad bažnyčia stosis. Verdainės parapija juk gan didė, ir bažnyčia Šilokarčiamoje butu dėl vakaruose gyvenančių parapijonų labai naudinga. Bet parapija pati negalės daug prie kaštų prisidėti. Taipojau ir parapija negalės perdalijama buti, bet turės kaip ikšiol suvienyta pasilikti.

Visokios žinios // Pagalba. – 1913, Nr. 3, p. 35.

Šilokarčiamoje. [Dėl bažnyčios budavojimo.] Ketverge ir pėtnyčioj` viešėjo šičion tuli aukšti valdžios ir bažnyčios urėdninkai, idant ant vietos mėgintu, ar reikalinga Šilokarčiamai ypatiškos bažnyčios. Ponai apsižiūrėjo pirma Šilokarčiamą ir nuvažiavo tada į Verdainę ir toliau iki Atmatos prie Rusnės, potam į koloniją Bismark. Antrą dieną aplanke jie dar ir Aukštumalo pelkę ir turėjo tada ilgą pasikalbėjimą su ponais nuo bažnyčios budavojimo komitėto ir su bažnyčroteis. Valdžios urėdininkai atėjo labay toli priešais, taip kad Šilokarčiama iš tikro savo bažnyčią budavoti galės. Šilokarčiama, kuri dabar jau kaip mažas miestelis išveizdžia, pastos savotiška parapija ir gaus savo kunigą. Verdainės parapija, kur ir vyskupas pasiliks, bus per bažnytiškaję vyriausybę piningiškay taip toli sustiprinta, kad ir be Šilokarčiamos mokesnių išsilaikyti galės. Be to gaus Verdainė antrą kunigą į vietą į Šilokarčiamą išeinančiojo, o šitas vyskupo pagalbininkas bus valdžios užmokamas. Gruntavojimas naujosės parapijos bus taip paskubintas, kad dėjimas kampinio akmens jau ciesoriaus jubiliejaus dienose nusiduoti galės ir šita bažnyčia todėl pilna tiesa „Jubilėjaus bažnyčia“ vadinties galės. Kad vislab taip gerai pasiseke, uždėkavotina užrupinimui kunigaikščio Dohna, kurs protektoratą ant šito bažnyčios budavojimo užėme.

Iš Lietuvos bei mūsų provinco // Lietuviška ceitunga. – 1913, merca 14 (Nr. 21), p. [2].

 Šilokarčiamoje dabar tikray yra nutarta dar šimeta statyti antra evangėliška bažnyčia. Prie Verdaines vyskupo p. Jopp`o, 7 merca š. m. buvo dėl to susiėjimas, ant kurio buvo bažnyčios užveizdai, parapijos vietininkai (atstovai) ir podraug 12 ponu, tarp kuriu buvo keletas augštu valdžios tarnu. Buvo išrokuota, kad prie Verdaines ikišiol priklause 13,000 dušiu, iš kuriu 7000 atskyrs nuo Verdaines bažnyčios, ir priglaus jos prie naujosios Šilokarčiamos bažnyčios.

 Svečio žinios // Svečias. – 1913, merca 15 (28) (Nr. 10), p. 111.

Šilokarčiamoje (Prusuose) 3 junija (pagal naujaji kalendoriu 16 junija) š. m., naujajai evangėliškai bažnyčiai bus dėtas pamatinis akmuo.

Svečio žinios // Svečias. – 1913, mai 30 (jun. 12) (Nr. 21), p. 248.

Šilokarčiama, 18 juni. Panedėlyj [birželio 16 d. – A. Ž.] nusidave šičion pamato dėjimas del ciesoriaus Viliaus jubiliejaus bažnyčios. Verdainėje tape Dievo šlužma lauke prie bažnyčios nulaikyta, prie ko vyskupas Jopp šventės mišę laike. Visos kareivių draugystes kreizo surišimo susirinko ant ziegr. 10 pirm pietų prie gaspados „Germania“, idant draugiškay prie šventės mišės Verdainėje dalyvautų. Dievo šlužma turėjo del to lauke po medžių nusiduoti, kadangi bažnyče viduje pataisoma. Ant ziegr. puse 1 nutrauke ant pamato dėjimo vietos. Šale kampinio akmens buvo altorius pastatytas. Vyskupas Jopp nurode savo prakalboj ant to, kad po ilgo velyjimo bey laukimo tikt dabar pirmasis žingsnis del budavojimo naujojo dievnamio darytas but galėjo. Kačeig vyriausia vyriausybe dar niera įvelyjusi, tay tačiau šendien jubilėjaus dienoje musų ciesoriaus kampinį akmenį dėti norintis. Po paskaitymo urkundės vokiškoj bey lietuviškoj kalboje tape tas raštas į skardinę dėželį įdėtas, tas dėželis sulėtuotas ir į kampinį akmenį įmurytas. Tuom tarpu didysis žmonių pulkas giedojo tą senaję Liutėriaus giesmę „Macnus apgintojis mus` Dievas“. Potam seke paprastiejie kugelių mušimai su ištarimais. Ta švente pasibaige su malda bey giedojimu. Potam buvo česnis gaspadoj „Germania“. Visas kiems buvo su kariunomis bey pinikais padabintas.

Iš Lietuvos ir apygardžio // Tilžės keleivis. – 1913, jun. 24 (Nr. 75), p. [3].

Šilokarčiamoje (Prusuose) kampini akmeni naujajei evangėliškai bažnyčiai rods jau šia vasara pastate, – dar su nemažioms iškilmėms. Iš tikro ale rodos, kad bene dar ney pradėti nepradės ši meta toliau budavoti. Už tai ale nekuria surinkimo draugyste ten stato savo maldos namus, ir tuos bene greičiau pabaigs budavoti.

Svečio žinios // Svečias. – 1913, aug. 3 (16) (Nr. 31), p. 391.

Šilokarčiama, 21 okt. [Kareivių paminklas.] Praėjusę nedėldienę susirinko Šilokarčiamoj prie Germanios hotelio kareivių draugystes iš Šilokarčiamos, Rudynų ir Bismarkio, o ir beveik visos kitos draugystes iš Šilokarčiamos ir nutrauke su muzike į Verdainės bažnyčę. Pryšakyje ėjo landrots. Šventės mišę laike vyskups Jopps. Po Dievo službos susirinko šitos draugystes pas naujajį pustą, kur Jubilėjaus bažnyče budavojama taps, o če stovės ir kareivių paminklas. Kreisšul≈inšpekteris Ziegler padėjo gruntinį akmenį šitam kareivių paminklui ir landrots Peters laike kalbą apie mušį prie Leipcikio ir nušauke ciesoriui ant garbės hurra! Kunigs Gregors iš Rusnės laike įšventinimo kalbą, teipjau apie mušį prie Leipzig. – Po pietų buvo Verdainės gaspadoje koncertas ir Jaunujų draugystės nulaike karo žaislus. Vakare trauke žmonių pulkai su margais žibureis iki Šilokarčiamos turgaus vietos, kur tie žiburei į kruvą sumesti tape. Tada buvo Germanios hotelyj didi švente.

Iš Lietuvos ir apygardžio // Tilžės keleivis. – 1913, okt. 28 (Nr. 129), p. [2].

Verdainė, 26 okt. [Apie šuiles.] Barsdunų šuilokai tape dabar po ilgų ginčių nuo Verdainės šuilės atimti ir tur į Žibų šuilę eiti. Dabar be liko Verdainės šuilėje 60 šuilokų, o Kirlikų šuilė, kur dar 43 šuilokų yra, bene veik pasiliaus. Kirlikų šuilokai turės tada vel į Verdainės šuilę eiti, kaip tai iki meto 1909 buvo.

Iš Lietuvos ir apygardžio // Tilžės keleivis. – 1913, nov. 1 (Nr. 131), p. [6].

Šilokarčiama, 3 novemberį. [Šilokarčiamos parapije]. Nuo Verdainės parapijos tape 1 oktoberį 1913 sekantieji kiemai atskirti ir prie Šilokarčiamos parapijos priglausti: Šilokarčiama, Šyšgirei, Šlažei, Rupkalvei, Traksėdzei, Lapalei, Bismarkis ir dalis Aukštumalo pelkės [Cintjoniškiai (~1911 m.), Žibai (1911 05 24) ir Barzdūnai (1913 03 04) buvo priskirti prie Šilokarčiamos – A. Ž.]. Verdainės antroji kunigo vieta pareina su savo kunigo turtu ir su antruoju kunigu kaip vienatyjis kunigas į Šilokarčiamos parapiję.

Iš Lietuvos ir apygardžio // Tilžės keleivis. – 1913, nov. 8 (Nr. 134), p. [5].

Šilokarčiamos naujoji bažnyčia dar niera pabudavota, ale parapija šiomis dienomis jau galutinai yra at`dalyta nuo Verdaines. Kunigas p. Eike tuom tarpu nulaiko pamaldas Šilokarčiamos mokykloje.

Svečio žinios // Svečias. – 1913, nov. 13 (26) (Nr. 46), p. 570.

Šilokarčiama. Del budavojimo ciesoriaus Viliaus jubilėjaus bažnyčios dave Šilokarčiamos šaltyšius Treichler 3000 Mk.

Iš Lietuvos ir apygardžio // Tilžės keleivis. – 1913, dec. 6 (Nr. 146), p. [2].

Šilokarčiamos naujaję evangėliška bažnyčia pradės iš tikro budavoti ateinančiais 1914 metais. Ji kaštuosenti apie 152 tukstančius markiu, o naujoji klebonija 40 tukstančius markiu. Daugiausei pareis tie piningai iš valdžios ir nuo didžiuju ponu, nėsa dovanos iš valnos meiles ant šios budavones ikišiol nedaug dar tiera gauta, o tos pačios buvo tikt nuo 50 pfeningiu, iki 100 markiu didumo. Tiktai kiemo šaltyšius Treichler`as dovanojo už kitus daugiau, o butent 3000 markiu.

Svečio žinios // Svečias. – 1913, dec. 7 (20) (Nr. 50), p. 620.

Šilokarčiama, 22 decbr. [Bažnytiški skyrimai.] Nedėldienėj buvo Šilokarčiamos šuilėje vietininkų skyrimai naujajei parapijei. Bažnyčrotais tape išskirti: aptiekorius Schmits su 97 balsais, rokundų rotas Eduards Hermanns su 93, šaltyšius Treichler su 97, ukininks Mikelis Blože iš Barzdunų su 93, pininguočius Jurgis Trumpjons iš Šilokarčiamos su 85 ir ukininks Jurgis Bumbulis iš Lapalių su 95 balsais.

Gemynos vietininkais tape išskirti: rechtsanvalts Scherlies su 82 balsais, rechtsanvalts Sekuna su 91, amtsvorštėrs Boyvids su 77, meierijos apturėtojis Kleins su 91, moorvogts Grots iš Bismarkio su 86, ukininks Kristups Labaitis iš Šilokarčiamos su 91, ukininks Mikelis Klišys iš Lapalių su 91, ukininks Roberts Makeins iš Traksėdžių su 88, ukininks Jurgis Barutzkis iš Šilokarčiamos su 89, gyventojis Adoms Lepkojus iš Bismarkio su 66, ukininks Herberger iš Šyšgirių su 91, ukininks Otto Kannegiešer iš Traksėdžių su 91, ukininks Mikelis Plaušinatis iš Aukštomalo su 91, kreisšulinšpekteris Ziegler iš Šilokarčiamos su 71, ukininks Dovids Kassatis iš Šilokarčiamos su 88, ukininks Jons Pažėra iš Lapalių su 89 ir mėbelių fabrikants Schlicht su 66 balsais.

Iš Lietuvos ir apygardžio // Tilžės keleivis. – 1913, dec. 30 (Nr. 156), p. [2].

Šilokarčiamoje jau pernai dėjo pirma pamatini akmeni antrajei naujei evangeliškai bažnyčiai. Šiomis dienomis ale pradės ję ištikro budavoti. Prie jos priklauso 5367 parapijonai, iš kuriu yra 2000 lietuvininku. Bažnyčios budavone su klebonija kaštuosenti apie 172 tukstančiu markiu.

Svečio žinios // Svečias. – 1914, jun. 10 (23) (Nr. 23), p. 275.

Šilokarčiamoj. [Dėl budavojimo bažnyčios ir klebonijos.] 1 oktoberį nuo didžiosės Verdainių parapijos atskirtoji Šilokarčiamos parapija su 5837 žmonėmis, tarp jų 2000 lietuvių, privalo kaničney savo paties bažnyčią ir kleboniją. Budavojimas naujos klebonijos yra ant 87 740 Mk. nusprestas, o tą bažmą tur parapija surinkti. Naujoji bažnyčia kaštuos 184 000 Mk. ir tur dar pirm 1 julijo š. m. budavojama buti, šeip ne gauna 35 000 Mk. pašalpos nuo laukininkiškosės vyriausybės. Parapija yra nutarusi, dėl tos budavonės 60 000 Mk. pažyčkos užimti, nuo kurių 10000 Mk. už vargonus, varpus ir kitas mažesnes kaštas paskirta yra. Ji tur už tresus ir numokėjimus dėl šitos pažyčkos daugiaus kaip 40 procentų įėmimo mokesnių kaip bažnyčios mokesnį mokėti. Evangėliškasis Oberkirchenrots yra 35 000 Mk. pašalpos suteikęs, bet to yra parapija 3360 Mk. surinkusi, bet liukuruojama, kad Provincos Zynode dar pašalpos duos o ir kiti dar dovanos, taip kad per tai dar 17 900 Mk. įgys. Tačiau trukst dar 42 740 Mk., dėl to turės nuo ciesoriaus prašyti malonės dovaną o ir tikėjimo draugai provincoje gaus per rankių pašelti. Evangeliškasis Kirchenrots yra nulaikymą vienkartinio rankio bažnyčiose Rytprusių provincos dėl budavojimo bažnyčios Šilokarčiamoj įvelyjęs.

Iš Lietuvos // Lietuviška ceitunga. – 1914, jun. 25 (Nr. 75), p. [2].

Šilokarčiamoje. Šičion tape lietuviška parapijine taryba įsteigta, kurei jau apie 70 personų prisidėjo. Taipojau keta jau nusamdytuose namuose apskričio raštinę įtaisyti.

Iš Lietuvos ir Prusų // Nauja lietuviška ceitunga. – 1919, aug. 2 (Nr. 92), p. [3].

Šilutė. [Bažnyčios budavojimas.] Seredos ryte [rugpjūčio 27 d. – A. Ž.] 6 valandoj nusidavė šičion kampinio akmens pašventinimas naujai budavojamai bažnyčiai. Tos bažnyčios budavojimas buvo jau mete 1913 prirengtas, bet tada iškilo karas ir turėjo vislab suleisti. Dabar nusiduoda tas bažnyčios budavojimas su Vokietijos pašalpa ir dėl stiprinimo vokietystės. Šilutė jau dabar puikus miestelis ir per tą bažnyčią dar juo pagražės.

Klaipėdos kraštas // Lietuvos keleivis. – 1924, rupj. (aug.) 30 (Nr. 104), p. [4].

Stato dievnamį ant keršto pamato.

Šilutės miestelio viduryje statoma dabar evang. bažnyčia. Prieš tai niekas nieko negali turėti (nors daugis šilutiškių, tiesa, sako: stato šiuo metu bažnyčia, tuo tarpu daugeliui šeimynų dėl butų stokos nėra kur pasidėti). Jei jau parapija to nori, ji gali statyti ir dar vieną bažnyčią, ir dar vieną. Taip pat niekas prieš tai neturės, kad aukos būtų tos bažnyčios darbams renkama ir Prūsuose, ar kituose užsieniuose. Bet tų aukų rinkimo būdas tai jau gan ypatingas. Jau rodos, ir „Kl. Žiniose“ buvo minėta, kad Šilutės buntininkai ir tuo pat bažnyčios atstovai Rytprūsiuose platina Klaipėdos ir Lietuvos valdžią užgaunančius atsišaukimus. Tonas toks: Duokite pinigų pastatyti Klaipėdos krašto centre vokiškumo simbolą. Aukų, sako, tad ir nestingsta. Dabar štai dar kas girdisi: Keli klaipėdiškiai – aukų rinkėjai – vokietininkai važinėją net patys po Rytprūsius ir ten atlieką net du „reikšmingu“ darbu sykiu – piktžodžiauja prieš Lietuvą ir renka aukų netik tai bažnyčiai statyti, bet nešasi su savimi dar raistų bendroms, vokiškumo Kl. krašte palaikymo aukoms. Gi atsišaukimų esą išleista netik Rytprūsiuose, bet ir Anglijoje bei kitur. Tie atsišaukimai prasidedą maždaug žodžiais: „Lietuva mums atėmė bažnyčią, del to kreipiamės į tikėjimo draugus mus remti“. Kažin, ar tvirtai galės stovėti naujoji bažnyčia, jei statoma ant keršto ir melo pamato.

Šilutė / Stulpas. // Klaipėdos žinios. – 1924, lapkr. 7 (Nr. 233), p. [4].

(Naujoji vokiečių bažnyčia.) „Mem. Dampfboot“ rašo, kad Šilutės vokiškoji bažnyčia stropiai budavojama ir dar šį rudenį bus pagatavyta. Berlyno vyriausioji bažnyčios rota tam budavojimui davusi 90 000 Mk., beto kas≈nors dovanojo 3350 Mk. Beto visose Vokietijos bažnyčiose bus nulaikomi rankiai. – Taip tai vokiškumo stiprinimui nesigailiama piningų, nors ir pačiai Vokietijai kiekvienas skatikas reikalingas. Ir Tilžės miesto valdyba nutarė viršminėtam „svarbiam“ tikslui duoti 3000 Mk.

Šilutė // Naujasis Tilžės keleivis. – 1924, nov. 15 (Nr. 55), p. [4].

N. Tilžės Keleivis“ deda gerb. Vydūno tokį atsišaukimą [Atsišaukimas // Naujasis Tilžės keleivis. – 1924, nov. 15 (Nr. 55), p. [4] – A. Ž.]:

Šilutėje, Klaipėdos krašte, statoma nauja Bažnyčia. Daro tai vokiečiai dar gi ypatingai apie tai prasitardami. Ne mūsų dalykas apie tai ir ką bepasakyti. Priminsime tiktai, kad ta bažnyčia derės vokiškumui tvirtinti. Ir visoj Rytprūsijoj renkami pinigai tam bažnyčios statymui. Net miestų valdybos, kaip štai ir Tilžės, tam skiria didoką sumą. Be abejonės yra gražus dalykas, kad tos pačios tautos žmonės vieni kitus paremia, kur jie ir negyventų. Taip tad vienybė tarp jų tvirtinama, bet ir auginamas žmonių širdyse linkimas gerą daryti saviškiems.

O mūsų lietuviams tai gali būti geru paveikslu. Ir reikėtų daug apie tai sakyti. Bet šį kartą turime kreipti atydą į vieną dalyką.

Tautinis Prūsų lietuvių gyvenimas yra labai vargingas. <…>.

Prūsų lietuviai nori statytis Tautos namus // Klaipėdos žinios. – 1924, lapkr. 16 (Nr. 241), p. [2].

Vokiečių bažnyčios statybai šelpti „Oberkirchenratas“ [Vyriausioji bažnyčių taryba – A. Ž.] buvo įsakęs visoms Prūsijos bažnyčioms per Kalėdas ir N. Metus rankius daryti [aukas rinti – A. Ž.]. Kiek dovanų sueis, dar nežinia. Bet abejojama, kad aukos bus gausios.

Šilutė // Klaipėdos žinios. – 1925, saus. 3 (Nr. 2), p. [3].

Gražus oras buvo paskutiniose nedėlėse per visą musų Klaipėdos kraštą.

Serėdoj, 10 novemberį, Liuteriaus gimimo dienoj, tapė ėvangėliška liutėriška bažnyčia įšventinta.Iš viso apygardžio atėjo labay daug žmonių į Šilokarčiamą, idant pributu šitai aukštay ir gražey įšventinimo šventei. Bažnyčia buvo eglių šakomis gražey papuošta, o aukšt vyriausios įeigos buvo didis kryžius pakabintas, pintas iš eglių šakų.Ant devynų ziegoriaus susirinko visi kunigai Klaipėdos krašto, teipjau ir vyriausybių vietininkai, kaip ir kiti kviesti svečiai. Nuo evangėliškos liutėriškos bažnyčios iš Lietuvos buvo atkeliavęs kunigas Jurkatis iš Naumiesčio. Kunigas Eikė laike bažnytėlėj atsisveikinimo mišę. Žodžius ėmė iš 121 psalmo paskutinio perkšmo: „Pons Dievs teperžegnoja tavo išėjimą ir įėjimą nuo dabar iki amžių amžių“. Po Dievo šlužbos trauke žmonės iki naujosės bažnyčios. Bažnyčios roto draugsanarei nešė šventuosius bažnyčios rykus. Prie vyriausios įeigos sulauke trukį baumistras architektas Gutknecht, kurs bažnyčios raktą gendrolvyskupui Gregorui padave. Gendrolvyskupas padave raktą kunigui Eike tais žodžiais: „Štay aš stovju prie durių ir tuzgenu“, o kunigas Eike ėme jį iš rankos aukštesnios vyriausybės Klaipėdos bažnyčios konzistorijos ir atvėrė bažnyčios duris tais žodžiais: „Musų parapijei su žegnonės velyjimu, kad tas Dievas, kurs prie musų ikšiol buvo, su mumis pasiliktu visados, Vardan Dievo Tėvo, Sunaus ir Šventos Dvasės“. Su varpų zvanijimais ir su vargonų balsais įženge parapija į Dievo namus. Ir bažnyčios vidus buvo gražey papuoštas. Altoriaus ruimoje buvo pastatyti Lorbėro medžei, o visa ruima papuošta krygantėmimis. Bažnyčia buvo kupinai pilna ir tie buvo ney mažiausia ruima, kur nebutu žmonių buvusių. O prie bažnyčios stovėjo dar daug šimtų žmonių, kurie norėjo į bažnyčią įeiti. Ant puse dešimt ziegoriaus prasidėjo pirmoji Dievo šlužba. Bažnyčios daiktus ant altoriaus uždedant, giedojo kuoras „Garbė t`esie Dievui aukštybėje“, o visi žmones bažnyčioje giedojo potam „Viešpatie liaupsink karalių garbės visgalingą“. Tada užžengė gendrolvyskupas Gregoras ant altoriaus ir laike įšventinimo mišę. Jis ėme mišios žodžius iš gromatos švento Povilo epezijonams 2 perskyrimo, paskutinius perkšmus. Jis išguldė, kaip sunku buvo šitą bažnyčią budavoti. Šendien galime mes trilinką šventę švęsti, butent gimimo dieną Martyno Liuteriaus, tada musų bažnyčios pakajaus šventę ir galiausey įšventinimą šitų Dievo namų. Šitas Dievo namas tur tėviškę, ale ir graudenimas butų norėtų kožnas įsitėmyti: čion mes Dievo jieškom, čion mes Dievą turim. Po įšventinimo ištarė visi kunigai palaimos velyjimus. Tada užženge dvasiškas viceprėzidentas D. dr. Konrad ant altoriaus laiptų ir kalbėjo parapijei tus žodžius: Tėve aš myliu vietą Tavo namų ir vietą, kur Tavo garbė laikosi. Tada kalbėjo kelis žodžius ir visi kunigai ir sakė ką kožna parapija dovanojusi ir padave dovanas.

Kunigs Jurkaitis iš Naumiesčio parnešė sveikinimus evangėliškos liutėriškos bažnyčios iš Lietuvos.

Kunigs Eikė laike šventės mišę iš 1 gromatos švento Povilo korintijonams, 13 perskyrimo, paskutinio perkšmo: „Bet dabar pasiliekta tikėjimas, liukestis, meile, tie trys, ale meile yra didžiausia tarp jų.“

Oberkinchenroto vietininkas užlipo kaip paskutinysis ant altoriaus ir laike parapijei mišę iš gromatos ebreonams 12, 1–3. Jis laike labay gražę mišę ir sake, kad šita gražioji bažnyčia tur paminklas būti ėvangėliškos broliškos meilės, o šilokarčiamiškei tur čion savo tėviškę rasti, kur jie ligšiol tėviškės nerado. Po mišios sekėsi malda ir giedojimai.

Ant dvylika ziegoriaus atsibuvo lietuviška Dievo šlužba. Oberkinchenrota vietininkas D. Konrad ir čionai kalbėjo kaip vienatyjis dvasiškis vokiškoj kalboj.

Kaip jau pirmjaus sakyta, buvo labay daug žmonių prie bažnyčios susirinkę, kurie ney jokios vietos bažnyčioje ne rado. Galėjo būti apie 500 iki 600 žmonių. Lauke nulaikė teipjau Dievo šlužbą po vedimu vyskupo Obereigner. Če laike mišes vyskupas Obereigner, viceprėzidentas dr. Konrad, sinodės pirmininkas Bömeleit, kunigs Šernius, kunigs Ogilvie ir kunigs Šenke iš Švartnortės. Pabaigos maldą laike dr. Konrad vokiškay.

Ant puse keturių ziegoriaus susirinko tada visi svečiai Germanijos viešbutyje, kur iš viso apie 150 žmonių susirinkę buvo. Kunigs Eike pasveikino susirinkusiuosius, ypačey Berlyno oberkirchenroto vietininką. Jis pasakojo tada, kas vislab bažnyčiai dovanota yra. Po to kalbėjo dr. Konrads ir praše, kad butų trumpai kalbama, o ir jis pats tai darė. Tada nurodė jis savo kalboje ant pakajaus. O sinodės pirmininkas ypačey pabrėžė tai, kad mes Klaipėdos krašte pakajų turim. Saimo prezidėntas Krauš nušauke ant žmonių ir tėviškės garbės. Tada kalbėjo ir gendrolvyskupas Gregor, o aptiekos apturėtojis Šmitt paskaite įbėgusius palaimos velyjimus. Direktoris Kubilius vieną telegramą nuo guvernėrio Žalkausko. Jis sake, kad patsai atkeliauti ne galėjo, todel ištariąs jis per telegramą palaimos velyjimus. Susirinkusieji šaukė Bravo. Gendrollandšastės direktoris dr. Scheu sake, kad jis tikt savo pareigą išpildė, kaip jis savo dovaną bažnyčei atneše. Tada kalbėjo krašto direktoris Stumbra bey landrotas dr. Ozelies ir dar kiti ponai. Miesto rotas Richtsmeier dėkavojo vardu visų remestininkų, kad jų darbas pripažintas tape.

Tuomi pasibaigė visos kalbos ir šventė buvo ant galo.

Bažnyčios išventinimas Šilokarčiamoj // Lietuviška ceitunga. – 1926, nov. 13 (Nr. 134), p. [2].

Praėjusią seredą (lapkričio 10 d. – A. Ž.], Liuteriaus gimimo dienoj, tapė įšventinta Šilutės naujoji bažnyčia. Buvo tam atkeliavęs ir vyriausis Altpreušische Unionbažnyčios kunigas dr. Conrad. Ryte aštuntą valandą nuo naujosios bažnyčios turmo pasigirdo giesmių trūbijimai, kuriais šventė prasidėjo. Oras buvo visą dieną geras, ir del to žmonių daug iš visur susirinko. 9 valandą įvyko draugystės surinkimo salėje, kurioj ligišiol pamaldos nulaikytos buvo, atsisveikinimo pamaldos. Giesmės ir maldos tapė atliktos vokiškai, lietuviškai buvo tik trumpa po vokiškosios kalbos prakalba. Tada viskas rinkosi prie įšventinamosios bažnyčios. Raktą mistras padavė generalvyskupui Gregorui tik vokiškoj kalboj, Gregoras jį padavė tos parapijos kunigui, Eikiui, vokiškai skaitydamas trumpą prakalbą ir lietuviškai pasakydamas kelis žodžius. Kunigas Eike vokiškai kalbėdamas atrakino ir tatai padaręs lietuviškai pridėjo „Vardan Dievo“. Bažnyčia greit prisikimšo. Kurie nebįtilpo, tiems tapė lauke nulaikytos pamaldos, vokiškai, mažumą ir lietuviškai. Viduje ėjo pirma vokiškasis įšventinimas, kurį atliko generalvyskupas Gregoras. Savo prakalboje jis iškėlė garbę, kurią jaučiąs, kad pirmasis toj bažnyčioj gaunąs kalbėti. Pirm karo šitoj vietoj buvę ketama statyti kareivių paminklas, kuriam pamatinį akmenį dedant jis kalbą laikęs. Prie šito paminklo buvę mislyjama bažnyčią statyti. Bet užėjo karas, ir daug vargo buvę, kad šita bažnyčia pagaliau tik pastatyta taptu. Bet ji ne esanti dar atlikta. Ji dabar viduje turinti būti tolyn statoma, o tai esąs parapijonų nuobažnėjimas. Po įšventinimo pradėjo eiti varpai, suskambėjo vargonai, pragydo koras, pasigirdo kunigų sveikinimai, ir tam visam atsilikus, parapijos kunigas laikė mišią, apie tikėjimą, meilę, liūkestį, iš varpų užrašų išvesdamas, kad šita bažnyčia esanti statyta sunkiame laike, ji statyta iš meilės į artimą, ir pranešauti geresnių laikų. Tada kalbėjo minėtasis Altpreušische Unionbažnyčios kunigas, dr. Conrad, geras, garsus kalbėtojas ir nurodydamas į „aus dem Felde der Ehre“ iš šitos parapijos puolusiuosius sakė, kad taip šiandien esą, žmonės prieš šitus puolusiuosius turį gėdėties. Šitie puolusieji dabar esą „die obere Gemeinde“, ir su ja vis reikia turėti ir palaikyti sąryšių. Jam surinkimą atžegnojus, vokiškasis įšventinimas pasibaigė. Po puse valandos prasidėjo lietuviškasis. Žmonių vėl buvo kimštinai pilna, didžiausioji dalis pasilikusi iš vokiškųjų pamaldų, taigi ženklas, kad lietuvių čia didelė dauguma. Įšventinimą ir šiose pamaldose atliko generalvyskupas Gregoras. Šiaip laikė jis tą pačią kalbą bei lietuviams išleido, kad pirmojo čia kalbėjimo garbę jaučiąs ir kad pirm karo del kareivių paminklo čia kalbą laikęs, bet toj vietoj pridėjo, ką vokiečiams nebuvo daręs, būtent nurodymą į altoriaus vietą aprėmuojančiame sklepe padarytąsias muilavones, kurios šitą bažnyčią padarančios „šlovna bažnyčią“ ir kurias parapijos kunigas kuomet išguldysiąs, idant žinotų, kas čia viskas yra. Čia esą matomi žmonės, kurie visi esą „šlovni bažnyčios liudininkai, į kuriuos parapijonys kaip į gerus paveikslus žiūrėti galį“. Tolesnysis ėjo maždaug kaip ir vokiškame įšventinime, tik koro giedojimai buvo silpni, bei tam prieš žmonės daug gavo giedoti ir labai gražiai giedojo. Kaipo paskutinysis kalbėjo tas pats Altpreušische Unionbažnyčios kunigas, bet – vokiškai, o ir niekam į lietuvišką neatulkuojant. Abiejose pamaldose jisai sveikino „Im Namen der Mutterkirche, von der du stammst und zu der du gehörst“. Pajėgių vyskupui pasimeldus ir atžegnojus, pasibaigė ir šitas įšventinimas. Paskui sekėsi didelė čėsnis „Germania“ salėj, kur buvo visokių kalbų, ir eitų per toli, kad tai vislab praneštume.

Dabar kelis nurodymus į tai, kas per visą šita darosi.

Ar vokiečiai ar lietuviai ar kiti, kurie Bažnyčią išnaudoja politiškiems ar tautiškiems ar šiaip svietiškiems siekimams, jai iškadija. O kad susipažįsti nuodugniai su visu, kaip ir kokiais keliais šita bažnyčia įsteigta ir budavota tapė, kad pasekei visa, kas krašte ir ypačiai kas Vokietijoje dėl šitos bažnyčios rašyta ir daryta tapė, kad pagaliau akylai pasiklausei tam, kas bei kaip ir prie įšventinimo daroma buvo, tai visur ir per viską čia matai persisunkiant vokiškai politikai. Ar nėra politika, kad Vokietijoj už šitą bažnyčią pinigai buvo renkami įkalbant, kad ji derėsianti vokiškumui prieš lietuvišką stiprinti!? Ar nėra politika, kad nors šitos parapijos dauguma yra lietuviai, kas ypačiai aiškiai įšventinimo dienoje pasirodė, tačiau užrašai visi yra atlikti vien tik vokiškai? (Ir tai yra padaryta ne pirm karo, bet dabar, šiam kraštui esant Lietuvos dalimi!) Ar nėra politika ir visas tas, kas varpų užrašais gudriai dengiama ir kas per įšventinimo kalbas perspindi? Ar nėra politika, kad minėtoj muilavonėj net vokiški kryžeiviai ir kurfištai ir dar kas ne viskas rodoma, vis tik vokiečiai, o viernų del bažnyčios nusipelnusių lietuvių nei vieno? Aiškus dalykas, kad tai yra politika. Ir visa šita politika yra dar galima tik todel, kad žmonės dar tai nelabai mato, ir daugis dar net nepakelia visą tiesą apie tai išgirsti.

Bet visa tai nėra dar taip blogai prieš tai, kas šitoje bažnyčioje aplink altoriaus padaryta. Čia yra rodoma „rykaujančioji bažnyčia“. Būtent jau minėtomis muilavonėmis. Viršui yra išsimbolizuotas Dievo Avinėlis. Bet apačioj jo yra išmuilavoti apie 100 visokių žmonių iš senų laikų, ir iš dabartiės, ir jų daugiausieji iš Šilutės. Čia tai matai advokatą Hoffmanną labai smarkiai politikavusį ir tebepolitikuojantį vyrą, provoje dirbantį, čia dvarponį Scheu, aptiekorių Szmitą ir t. t., taigi žmonės, del kurių jau yra kilęs vaidas, bet dar pakeltinas. Tačiau čia matai ir fabrikos direkterį Kubilių, o jį net tokiu veidu, tarsi jis maldingiausias ir švenčiausias tos parapijos žmogus būtų, taigi žmogus, kuris yra pagarsėjęs savo smarkiu politikavimu, ir dar čielu ducu visų kuom kitų, apie ką vos tik žmonės į bažnyčią įplūdo ir tatai išvydo, burna į burną ėjo kalbos, tokios, kad jas čionai kartoti negalima. Juk kad nors iš Bažnyčios senovės būtų. Dievo žmonės, Bažnyčios tėvai, del tikėjimo daug nukentėję, tai nieks nieko prieš neturėtų. Bet dabar!! Visa šita muilavonė supūstija visą šią bažnyčią, kuri be jos ir be joj įdėtos ir be per ją varomos politikos šiaip gana graži būtų. Ir kas yra tačiau tik dar palinksminanti, tai tas, kad apie šią muilavonę, kaip toli tą dieną susekti sekės, vokiečiai taip pat, kaip ir lietuviai yra vienos nuomonės. Nes ir „Dampfbootas“ ją prasūdijo, rašydamas (Nr. 264) ji esanti „fimnverwirrend“. Iš tikrųjų visiškai nesupranta, kaip atsakantieji tokią muilavonę įvelyti galėjo, kuri jau įšventinimo dienoje tiek pikto sukėlė ir prie to net labai daug pinigų kaštavo (kalbama kad apie 80.000 litų). Juk teko girdėti iš vienų ir kitų parapijonų, kad kol šita muilavonė būsianti, jie į šitą bažnyčią ir eiti negalėsią, nes ką gelbti, kad tos galvos nuo Dievo Žodžio nutraukia, mislis išsklaido ir piktina. Del to reikia tikėti, kad visa šita kaip ir politišką pašalinant, šitie namai žmonėms šventi Dievo namai pastos. To velyjame iš širdies.

Naujoji bažnyčia / Nm. // Lietuvos keleivis. – 1926, lapkr. (nov.) 13 (Nr. 136), p. [1–2].

Tas pats ir NTK, tik be teksto dalies „ir nurodydamas į „aus dem Felde der Ehre“ iš šitos parapijos puolusiuosius sakė, kad taip šiandien esą, žmonės prieš šitus puolusiuosius turį gėdėties. Šitie puolusieji dabar esą „die obere Gemeinde“, ir su ja vis reikia turėti ir palaikyti sąryšių.“ ir paskutinės dalies – Dabar kelis nurodymus į tai, kas per visą šita darosi.

Šilute // Naujasis Tilžės keleivis. – 1926, lapkr. (nov.) 17 (Nr. 92), p. [3].

Šilutėje tapė bažnyčia įšventinta. Žmonės dyvyjosi, kad gaspadoriškai taip sunkiuose laikuose tokia brangi bažnyčia tapė pastatyta, kur gerą kilometrą toliau – Verdainėje didė bažnyčia stovi. Bet sakoma, kad pinigai bažnyčios statymui iš Vokietijos parėjo, o tai su ypatiškais tikslais. Visgi gal šilutiškiai pasidžiaugti. Tik viens dalykas žmones papiktino, tai kad ant sienos už altoriaus yra didis vaizdas su dangiškais ir žemiškais pulkais nutepliotas, o tuose pulkuose matomi gymiai kaikurių asmenų, kurie berods su bažnyčios statymu ir parapijos reikalais darbo turėjo, bet šiaip yra svietiškai dūmojantys žmonės. Dabar, kad bažnyčion susirinkusieji altoriump žvelgia arba prie Dievo Stalo eina, puola jų akys ir ant tų svetimžmonių, kuriems čia neturėtų vietos būti, kurių vaizdai kitur priklauso. Čia iš tiesos yra priežasties pasipiktinimui.

Visokios žinios // Pagalba. – 1926, Nr. 9–12, p. 70.

Nuotraukose: (iš interneto)

1. Verdainės evangelikų liuteronų bažnyčia prieš 1914 m.

2. Verdainės evangelikų liuteronų bažnyčia prieš II pasaulinį karą

3. Šilutės M. Liuterio evangelikų liuteronų bažnyčia (pašventinta 1926 11 10) su klebonija prieš II pasaulinį karą

4. Šilutės M. Liuterio evangelikų liuteronų bažnyčia 2010 m.

5. Šilutės M. Liuterio evangelikų liuteronų bažnyčios freska (~80 kv. m, 120 figūrų) altoriaus sienoje 2002 m.

6. Šilutės M. Liuterio evangelikų liuteronų bažnyčios freska „Gailestingasis samarietis“ 2002 m.

7. Šilutės kapinių koplyčia 2008 m.

8. Šilutės kapinių koplyčia 2013 m. balandį

9. Šilutės kapinės 2013 m. balandį

10. Pirmasis Šilutės evangelikų liuteronų parapijos kun. Teodoras Eikė (Eicke)

11. Šilutės laikinoji koplyčia, kurioje vyko pamaldos iki bažnyčios pastatymo

Voruta. – 2013, rugpj. 17, nr. 17 (781), p. 2.

Voruta. – 2013, rugpj. 31, nr. 18 (782), p. 2.

Voruta. – 2013, rug. 14, nr. 19 (783), p. 2.

Mažoji Lietuva , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra