Šilutės bažnyčią nuo vandalų apgynė jos grožis

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

1944 m. spalio 9 d. į Šilutę įriedėjo sovietų tankai, o raiteliai veržėsi į evangelikų liuteronų bažnyčią. Nedaug trūko, kad gražiausia Rytų Prūsijos šventovė būtų paversta arklidėmis. Tačiau rusų karo komendantas paglostė jos mūrus, sustabdė kareivius ir užrakino duris.
 
Didžiausias laikrodis
 
Mus šiltai sutikę parapijiečiai papasakojo, jog Verdainėje nuo 1566 metų stovėjo mūrinė bažnyčia, paskui perstatyta, buvo išniekinta bei nugriauta 1956 metais. Šios vienos seniausių Klaipėdos krašto parapijų dvasininkai suskaldyti nenorėjo. Pirmasis sudaryti atskirą Šilokarčemos (senasis Šilutės pavadinimas) evangelikų liuteronų bendruomenę pareikalavo dvarininkas ir ekonomikos patarėjas J. Scheujus (Šojus). 1913 metais jis pačiam Vokietijos kaizeriui Vilhelmui II nusiuntė pareikalavimą, kuriame pateikė svarią argumentaciją: Šilokarčemoje veikia paštas, teismas, aukštesnioji berniukų mokykla, viešbutis, muitinė.
 
Dvarininkas skyrė žemės sklypą bažnyčios statybai, ir 1913 m. buvo įkurta parapija, kuriai priklausė Šilokarčemos ir jos dvarų – viensėdijų, Žibų, Aukštumalų, Barzdūnų, Lapolių, Rupkalvių, Šlažų, Šyšgirių, Traksėdžių ir Bismarcko kolonijos gyventojai. Tais pačiais metais pradėtas mūryti kunigo namas su parapijos sale. Pirmuoju dvasininku paskirtas 1881 m. gimęs Karaliaučiaus miestelėnų sūnus Theodoras Eickė.
 
Šilokarčemos bažnyčios statybai iš Karaliaučiaus banko buvo paimta didžiulė 60 000 markių paskola. Bet prasidėjo karas, infliacija. Darbai sustojo. Tik 1923 m., kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, politinių ambicijų skatinami vietos vokiečiai, palaikomi Karaliaučiaus ir Berlyno konsistorijų ir Oberkirchenato, nebeskaičiavo išlaidų maldos namų statybai.
 
Neogotikinės bažnyčios projektą parengė vietos architektas C. Gutknechtas. Skliautuotas lubas, altorių, sakyklą puošė Karaliaučiaus dailės akademijos profesorius R. Pfeiferis. Aukos plaukė ir 1926 m. bažnyčia buvo pastatyta. Pašventinimo iškilmės vyko M. Liuterio gimimo dieną – spalio 10-ąją. Į jas iš Berlyno atvyko Vokietijos Oberkirchenato viceprezidentas D. Conradas, Klaipėdos krašto generalinis superintendentas F. Gregoras, vyskupai, kunigai ir parapijiečiai.
 
Bažnyčios bokšte buvo pakabinti trys varpai (didžiausias svėrė 1 t 300 kg), o bokšto laikrodis buvo didžiausias Lietuvoje. Altorius ir sakykla – iš pjaustyto juodojo ąžuolo, ornamentuoti. Buvo sumontuoti 40-ies registrų Elbingo firmos vargonai. Statinys iš pat pradžių turėjo centrinį šildymą, jame galėjo susėsti 950 žmonių.
 
Įėjusieji vidun skaitė M. Liuterio žodžius vokiečių kalba: „Pons Dievas mums pilis drūta“, ir prie liuteronybės platintojo švedų karaliaus Gustavo Adolfo atvaizdo užrašytuosius: „Tikėjimo laisvę pasauliui“. Didžiuliame altoriaus skliaute R. Pfeiferis pavaizdavo biblines scenas ir 104 įžymių reformacijos veikėjų, tarp jų ir mažiau su religija susijusių asmenų: mąstytoją Alighierį Dantę, dailininkus Rembrandtą ir Diurerį, politiką Oliverį Kromvelį, filosofus J. Fichtę ir S. Kierkegorą. Nutapė ir poetą Simoną Dachą, šilutiškius H. Sheujų, kunigą T. Eickę ir net slaptąjį patarėją D. Hundtą.
Evangelikų liuteronų bendruomenės nariai pasakojo, kad genialus bažnyčios dailininkas, profesorius Richardas Pfeiferis kūrė bažnyčios interjerą savo nuožiūra, su įkvėpimu, jam padėjo žmona, kairiarankė duktė, sūnus Kristijanas ir padėjėjai. Sūnus Kristijanas, dar grojęs ir vargonais, sukūrė didįjį krucifiksą; vėliau jis gyveno Berlyne. 2006 metais Šilutėje lankęsis profesoriaus vaikaitis paliudijo, kad nei Vokietijoje, nei kitur pasaulyje nėra panašios bažnyčios, ji unikali.
 
Iš pirmų lūpų
 
Pokalbininkai prisiminė, kad tarybiniais metais vykdomojo komiteto pirmininkas Taleikis, šišioniškis, buvęs nacių koncentracijos stovykloje, prisidėjo prie to, kad autentiškoji bažnyčia būtų išsaugota. Ji nebuvo nei suniokota, nei apiplėšta. Tik dabar bažnyčios stogas paremontuotas, jos pilkai mėlyną spalvą (kad nebūtų matoma bombardavusiems lėktuvams) pakeitė gelsva.
 
1948 m. iš Vokietijos grįžęs vietos gyventojas Fric Engelke prisiminė, kaip jis su kunigu Martinu Klumbiu motociklu važinėjo į aplinkinių kapinių šventes, nes tarybiniais metais bažnyčioje laikyti pamaldas arba surinkimus buvo draudžiama. Kapinėse skelbiamos Evangelijos paklausyti susirinkdavo labai daug įvairių konfesijų žmonių.
 
„Surinkimai Klaipėdos krašte vykdavo jau 1800 metais, kaime sekmadienio popietę žmonės rinkdavosi kieno namuose Biblijos skaitymams, pagiedoti. Ir po karo skelbti Dievo žodį atvažiuodavo sakytojai, dauguma jų buvo baigę misionierių ir sakytojų mokyklą Šveicarijoje“, – pasakojo ponia Ėrika Mockienė.
 
„Protestantai visada atsineša giesmių knygas, ar eitų į pagrabą, ar į vestuves, ir mes visi giedame kelių šimtų metų senumo ir naujas giesmes. Kai ėjau konfirmacijos, turėjau mintinai išmokti giesmes iš gotikinėm raidėm parašytų giesmynų, visą M. Liuterio katekizmą su paaiškinimais, daug Biblijos istorijų“, – ponia Ėrika pasakojo, kad konfirmacijai jaunuoliai ruošėsi dvejus metus. Konfirmacija – tai viešas, sąmoningas tikėjimo patvirtinimas. Parapijos kunigas arba atvykęs vyskupas įvesdavo konfirmantus per paradines duris, kviesdavo jaunuolius prie altoriaus, tardamas: „Jėzus Kristus sako, duok man, vaike, savo širdį“, o konfirmantas atsakydavo Biblijos eilute ir giesmės posmeliu.
 
Liuteronai nekalba litanijų, neturi Švento Santuokos sakramento, tik Krikšto ir Paskutinės vakarienės sakramentus.
 
Pagal senuosius surinkimininkų papročius, skiepijančius nuolankumą ir Dievo baimę, nebuvo galima dalyvauti šokiuose, uliavoti. Drabužiai buvo kuklūs, uždari, panašūs į tautinius, o nuotakos puošėsi ne rūtų, bet mirtų šakelėmis. Į bažnyčią nė viena moteris nėjo nepridengtais plaukais. Galėjo segėti sages, puoštis karoliais. Rožinių, škaplierių, kryželių liuteronai nesinešioja. Kryžių, turintį liturginę reikšmę, gauna tik kunigai. Namuose Dievą šlovinantys žodžiai, išsiuvinėti paveiksluose, buvo nebūtini – skonio ir pasirinkimo reikalas.
 
Papročiai
 
2006 metais evangelikų liuteronų bendruomenė šventė bažnyčios pastatymo 80-etį. Kalbėjusieji prisiminė, kaip jų šeimose buvo ugdomas sąžiningumas, dora ir darbštumas, pagarba Dievui ir žmonėms. Lietuvininkai net po karo nerakindavo savo namų durų.
Įsišnekus apie katalikų ir liuteronų tikėjimo tradicijų skirtumus, paaiškėjo, kad pastarieji nešvenčia Kūčių, nelaužia „plotkelės“. Nėra mirusiųjų kulto, nešvenčiamos Vėlinės, velioniui ant stalo nededama lėkštė, netikima, kad tą dieną namuose apsilanko mirusiųjų dvasios. Meldžiamasi už gyvuosius, artimus ir svetimus, už valdžią. Po mirties žmogus, esą, stoja prieš Dievo teismą ir už mirusįjį nesimeldžiama, kad Dievas jį išgelbėtų. Jo nuodėmės paliekamos Kūrėjo teismui ir valiai. Kiekvienas atsakys už save. Tačiau bažnytinių metų pabaigoje švenčiamas Amžinybės sekmadienis, skaitomas pamokslas, kaip pasiruošti amžinybei. Prieš laidojant velionį, laikomos pamaldos.
 
Nors reformacijos pradininkas M. Liuteris dar nebuvo pašalinęs išpažinties, dabar liuteronai pripažįsta tik visuotinę išpažintį, esą kiekvienas žmogus yra asmeniškai atsakingas prieš Dievą. Pokalbininkai sakė, kad žmogus niekada negali atsiminti visų nuodėmių ir visas jas išvardinti išpažinties metu, ir veidmainystė būtų nutylėti tas, kurių gėda. Aišku, krikščioniui privalu atsiprašyti įžeisto žmogaus, susitaikyti. Ir tada eini į bažnyčią kaip į balių; gražiai apsirengęs, švaria siela ir tikinčia širdimi.
 
Dievo motina yra gerbiama, bet negarbinama, pasakyta: „Ko melsite manęs Dievo vardu, bus jums duota“, todėl niekada nesimeldžiama į kitus šventuosius.
 
„Gal kai kurie žmonės savo gyvenimu buvo šventesni už kitus, kurie buvo kanonizuoti šventaisiais, bet tik Kristaus kraujas mus apvalo nuo visų nuodėmių“, – sakė pokalbininkai. Jie pasidžiaugė, kad pilnoje bažnyčioje kiekvieną sekmadienį gieda choras, o per šventes groja dūdų orkestras. Labai dažnai bažnyčią aplanko senosios kartos, kilusios iš Mažosios Lietuvos, atstovai, jų palikuonys.
 
Rengiant straipsnį, naudotasi Alberto Juškos monografija „Mažosios Lietuvos bažnyčia XVI-XX amžiuje“
 
www.ve.lt
 
Viliaus Mačiulaičio nuotr.
 
Nuotraukose:
 
1.  Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia pastatyta 1926 m.
2. Altorių gaubiančiose freskose – Kūrėjas, pirmieji žmonės, Kaino ir Abelio aukos scena, gyvybės ir mirties simboliai bei paprasti bažnyčiai nusipelnę tikintieji
3. Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios bendruomenės nariai. Antra iš kairės Ėrika Mockienė, pirmas iš dešinės Fric Engelke

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra