Signatarų namai, Valdovų rūmai ir Gintautas Iešmantas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Vilniaus Signatarų namuose pristatytos naujos Gintauto Iešmanto knygos – šiemet atskiru leidiniu pasirodžiusi poema “Agnė” ir pernai skaitytojams pateiktas publicistikos tekstų rinkinys “Kam šypsosi rytdienos saulė”. Žurnalisto, poeto, Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataro kūrinių, knygų dabar jau išleista devyniolika, publicistikos – keturios.
Literatūros kritikas Alfredas Guščius prisiminė, jog 2001-ųjų gruodį toje pačioje Signatarų namų salėje pristatant G. Iešmanto eilėraščių knygą “Sulos gėrimas” buvo susirinkę mažiau žmonių. Šį kartą reikėjo susispausti, kad visi sutilptų. Kuklaus, santūraus, į Rašytojų sąjungą nesiveržiančio, nepaprastai stiprios dvasios, jokių išmėginimų nesugniuždyto žmogaus kūryba, pasak A. Guščiaus, laukia vis didesnio atgarsio, kaskart brandesnė. Deja, knygų, ypač poezijos, tiražai apgailėtinai maži.
Poemos “Agnė” išleidimą parėmė Valdovų rūmų paramos fondas. Jo valdybos pirmininkas Edmundas Kulikauskas sakė manąs, jog tie, kurie domisi istorija, poezija, neliks abejingi šiam kūriniui. “Plėsis pažintis su mūsų istorija, o tai labai svarbu, to mes siekiame”, – kalbėjo E. Kulikauskas, dėkojo knygos autoriui ir įteikė jam dovanėlę – “Rūtos” bendrovės šokoladinių saldainių rinkinį “Valdovų rūmai”. Fondo valdybos narė Dalia Gruodienė prisipažino buvusi sukrėsta G. Iešmanto kūrinio – jame atskleistas ir meniškai įprasmintas bei su dabartimi susietas kai kam menkai žinomas Lietuvos praeities tarpsnis.
“Poema, kurią imate į rankas, nukelia į rūsčius metus, kai Lietuvos sostinė Vilnius buvo pirmą kartą užimta Maskvos kariuomenės, – rašo autorius “Agnės” pratarmėje. – Per mūšius smarkiai nukentėjo Žemutinė ir Aukštutinė pilys, Katedra, visas miestas. Rusų vadas, užsidaręs Aukštutinėje pilyje, ketino rūmus išsprogdinti. Apie tai, kaip sužlugdomas šis kėslas, knygoje ir sukasi nelyginant apie ašį visi vaizduojami įvykiai. Poemą rašiau toli nuo Lietuvos, būdamas tremtyje prie Pečioros upės. Tačiau kūrinys sumanytas kur kas anksčiau, dar prieš 1980 metus, kai buvau suimtas. Sumanymą išnešiojau per visą kalinimo lageriuose laiką ir tik pervežtas 1986 metų pradžioje į tremtį radau galimybę jį įgyvendinti, per artimuosius gavęs reikiamos literatūros. Poema jau buvo spausdinta knygoje “Pasilenk prie versmės” (1994 m.). Dabar, skelbdamas ją atskiru leidiniu, džiaugiuosi galėdamas bent taip prisidėti prie Valdovų rūmų atstatymo”.
Leidinyje glaustai paaiškinamos ir poemoje vaizduojamo meto istorijos aplinkybės.
Per 1654–1667 metų karą su Maskva svetima kariuomenė pirmą kartą užėmė LDK sostinę Vilnių, taip pat Kauną ir Gardiną. Iš šiaurės įsiveržę švedai užgrobė likusią Lietuvos dalį. Įvykiai rytuose klostėsi taip. 1655 m. liepos 13 d. rusai užėmė Minską ir patraukė Vilniaus link. Lenkų istorikas H. Visneris knygoje “Jonušas Radvila” rašo: “Rugpjūčio 7 d., be paliovos lyjant, už Neries įvyko visą dieną trukęs raitelių mūšis su Maskvos ir kazokų daliniais. Vakare dalis gynėjų pasitraukė į Vilnių.” Pasak A.Šapokos (kn. “1665 metų Kėdainių sutartis”), šios kautynės trukusios nuo 6 val. ryto iki nakties. “Mūšio atgarsiai, – teigia H. Visneris, – gan plačiai pasklido po Europą”. Anot E.Meilaus, rugpjūčio 8 d. apie 6 val. ryto pirmieji maskvėnų daliniai pasirodė prie Vilniaus ir po nedidelio kelių valandų mūšio užėmė miestą. Pilies gynėjai, pasak V.Dundulio, pasidavė rugpjūčio 10 d., o po keturių dienų (rugpjūčio 14 d.) į Vilnių atvyko caras (E.Meilus, rašo, kad caras atvyko jau 10 d.). 1658 m. rudenį LDK kariuomenė mėgino atsiimti Vilnių, bet ties Verkiais spalio 11-ąją pralaimėjusi mūšį pasitraukė. Po taikos su Švedija (1660 m. Olivoje) okupacinė rusų įgula Vilniuje buvo apsupta. 1661 m. rudenį rusai, vadovaujami Danilos Myšeckio, užsidarė pilyje. Bet iki gruodžio 2 d. ji buvo atsiimt. Gruodžio 10 d. Rotušės aikštėje Myšeckiui buvo nukirsdinta galva. “Budelio pareigas, – rašoma “Vilniaus miesto istorijoje” (1968), – atliko buvęs jo tarnas “virėjas Antoška”, dalyvavęs savo pono išdavime”.
“Agnė” – ir istoriška, ir, literatūrologės Janinos Riškutės vertinimu, labai romantiška, intriguojanti poema. Autorius sakė ją rašęs skirtingu negu kitų savo poemų stiliumi, srauto forma: susipina laikas, praeitis, dabartis.
<br><i>Ateina viskam pabaiga,<br>Nurimsta sielos, daug kentėję,<br>Praskrieja amžiai, vien pilis,<br>Kaip praeities rūstus likimas<br>Mums nuolat žvelgia į akis,<br>Ar guosdama, ar teisdama,<br>Be žodžių klausia ir byloja.</i>
Taip baigiama G. Iešmanto poema “Agnė”. Ji susisieja su jo publicistikos knyga “Kam šypsosi rytdienos saulė”. Šioje įdomių pastebėjimų, samprotavimų, minčių apie visuomenę, istoriją, politiką, religiją, literatūrą, žiniasklaidą, kalbą bei kitus dalykus įvairiaspalvėje mozaikoje randame ir tiesiogių susilietimų su tuo, kas “mums nuolat žvelgia į akis” iš poemos “Agnė”.
“Kai važiuoju pro Zapyškį (iš Kauno į Šakius), negaliu nevirptelėjęs pažvelgti į seną mūro bažnytėlę, stūksančią netoli Nemuno kranto vidur plyno lauko, – pasakoja G. Iešmantas knygos skyriuje “Teatras be sentimentų”. – Tai joje 1655 m. rugsėjo 1 d., kaip rašo A. Šapoka, rusai, pirmą kartą okupavę didžiąją dalį Lietuvos, užpuolė vietos gyventojus ir visus išžudė, o miestelį sudegino. Dingstį tam esą davę Maskvos kariuomenę J. Radvilos nurodymu puldinėjusio K. V. Poklonskio veiksmai. Pasak lenkų istoriko H. Visnerio Zapyškis buvęs užpultas rugsėjo 11 d., o žmonės į bažnyčią – suvaryti. Vadinasi, tarp nužudytųjų galėjo būti moterų bei vaikų. Kaip mažai apie šį kraupų įvykį žinome, rodo net skirtingos datos. Tuo tarpu jis ne mažiau atmintinas kaip 1893 m. įvykusios Kražių skerdynės, kai žmonės, gynę bažnyčią, taip pat buvo caro kareivių užpulti ir žudomi. Tik Zapyškyje nusikaltimas padarytas iš keršto, žmonės buvo niekuo dėti. Visai kaip dvidešimtajame amžiuje: pyktis išliejamas ant civilių gyventojų (prisiminkime Pirčiupį). Taigi stovi bažnytėlė, apleista ir tyli, prie pat Nemuno, regėjusio begalę kančių ir pasiaukojimo ginant kraštą. Ką ji papasakotų apie tą siaubo dieną, jeigu prabiltų?”
Per G.Iešmanto knygų sutiktuvių popietę Signatarų namuose ištarta daug gerų žodžių apie jo tvirtą pilietinę poziciją, išsakomą aiškiai, taupiai, be blizgučių, poeto ir mąstytojo vienovę, dėmesį ne tiek formai, o pačiai minčiai, tiesai, gebėjimą polemizuoti. Kaip vienas įtaigių šio gebėjimo pavyzdžių nurodyta polemika su filosofu Vytautu Radžvilu dėl Valdovų rūmų atkūrimo. Filosofas prieš metus teigė: “Derėtų pagalvoti, ar jie (t. y. Valdovų rūmai) netaps pomirtiniu antkapiu, kurį skuba pasistatyti dvasiškai merdėjantį tauta”. Tarp daugelio argumentų, grindžiančių svarbą atgaivinti neįkainojamus mūsų istorijos paminklus, G. Iešmantas pateikia ir klausimą: argi neskatino tautos vilties atstatyta Trakų pilis, be kurios įstabaus paveikslo šiandien sunku įsivaizduoti gyvąją Lietuvą?
Kaip jam pačiam, ne savo noru atsidūrusiam toli nuo Lietuvos, žadino viltį ši pilis, G. Iešmantas paliudijo savo eilėraščiu, kurį autorius paskaitė Signatarų namuose. Pavadinimas – “Trakų pilis gavus atviruką” – paaiškina ir šio eilėraščio sukūrimo istoriją. Susirinkusieji išgirdo ir daugiau G. Iešmanto kūrybos, skaitomos autoriaus bei renginio vedėjo aktoriaus Petro Venslovo.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra