Sigitas Birgelis. Vyskupas Antanas Baranauskas tautinių konfliktų sūkuryje

Autorius: Data: 2019-05-13 , 14:51 Spausdinti

Sigitas Birgelis. Vyskupas Antanas Baranauskas tautinių konfliktų sūkuryje

Vyskupai: M. L. Paliulionis, K. Beresnevičius, A. Baranauskas. Nuotrauka iš Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo

Sigitas BIRGELIS, www.punskas.pl

Apie Seinų vyskupą parašyta daug mokslinių darbų, jo veikla ir kūryba detaliai išnagrinėtos. Lietuvių literatūros šedevras „Anykščių šilelis“ išspausdintas keliolika kartų, išverstas į rusų, lenkų, latvių ir anglų kalbas. Šiame straipsnyje noriu pakalbėti apie Seinų vyskupo Antano Baranausko laikyseną tautinės ir kultūrinės tapatybės bei augančių konfliktų dėl pridėtinių pamaldų lietuvių ir lenkų kalbomis atžvilgiu.

Paradoksas. Vysk. A. Baranauskas Seinuose vertė į lietuvių kalbą Šventąjį Raštą, rašė nuostabias lietuviškas giesmes, bet pas jį užėjusį ir lietuviškai prakalbusį klieriką išbardavo.

Jo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtoja Barbora Vileišytė rašė: „Jau Kaune patyręs tautinio judėjimo aistras, jis gerai suvokė Seinų vyskupijos sudėtingą situaciją. Per savo ingresą Peterburge jis patvirtino, kad vyksta ten, kur reikės gesyti neapykantą vienų ir kitų.[1]

1897 m. Seinų apskrityje lietuviai sudarė 59,7 %, lenkai – 22,9 %. Seinų vyskupija tautiniu atžvilgiu buvo dvilypė. Vienoje jos dalyje gyveno lietuviai, kitoje lenkai. Pagal plotą šios dalys buvo beveik lygios. Ji apėmė 2 gubernijas: Suvalkų ir pusę Lomžos. 1860 m. duomenimis, vyskupijoje gyveno 213000 lietuvių ir 275000 lenkų bei rusų. XIX a. pabaigoje beveik visose Seinų vyskupijos bažnyčiose vyravo lenkų kalba.

Dr. Algimantas Katilius teigia: „Prieš vyskupą A. Baranauską buvę Seinų vyskupijos ganytojai rūpinosi, kad tinkamas ganytojiškas darbas neįmanomas, jeigu nėra kunigų, kurie mokėtų vietos žmonių kalbą. Su lenkų kalba nebuvo problemų, nes visi kunigai ją išmokdavo dar seminarijoje. Kitas klausimas – lietuvių kalba. Šiuo požiūriu įdomus faktas ir apie vietos būsimai vyskupijos kunigų seminarijai parinkimą. Svarbiausias argumentas vysk. Mikalojui Jonui Manugevičiui steigti seminariją Seinuose buvo tas, kad taip geografiškai būtų priartinta prie lietuvių gyvenamos vyskupijos dalies kunigų seminarija, ir tokiu būdu iš lietuviškų parapijų kilusiems jaunuoliams atsirastų galimybė lengvesnėmis sąlygomis siekti kunigystės. Šios viltys davė laukiamų rezultatų. Mūsų skaičiavimais, į Seinų kunigų seminariją per visą jos gyvavimo laikotarpį žymiai daugiau klierikų stojo iš vyskupijos lietuviškosios dalies nei lenkiškosios. Apskritai visi Seinų (Augustavo) vyskupijos vyskupai ordinarai ir vyskupijos valdytojai rūpinosi abiejų tautų tikinčiųjų dvasiniais poreikiais, gal išskyrus vysk. Povilą Strašinskį, kuris kartais pasisakydavo priešiškai lietuvių atžvilgiu.“[2]

Pirmaisiais Seinų kunigų seminarijos gyvavimo metais (ji įkurta 1826 m.) klierikams per daug nerūpėjo lietuvių tapatybės reikalai. Jie perimdavo lenkų kultūrą ir patys neretai jautėsi esą lenkų kultūros žmonės. Ilgainiui padėtis keitėsi. Į Seinus atvykęs A. Baranauskas pateko į sudėtingą padėtį. Seinų (Augustavo) vyskupijoje tuo metu pradėjo reikštis tautinis judėjimas, tarp lietuvių ir lenkų kilo ginčų, kokia kalba turėtų vykti papildomos pamaldos (liturgijos kalba buvo lotynų). Ginčai tie neretai įgaudavo aštrių formų. A. Baranauskui teko spręsti abiejų tautybių tikinčiųjų aštrėjančius tarpusavio santykius.

Kokia buvo vyskupo A. Baranausko laikysena šiuo klausimu? „Vysk. A. Baranauskas buvo palankus lietuviams klierikams, bet norėjo rasti lietuvių ir lenkų klierikų bendros veiklos modelį. Bandyta Seinų kunigų seminarijos lietuvius ir lenkus klierikus sujungti į vieną draugiją. J. Stakausko duomenimis, vysk. A. Baranauskas per dvasios tėvą kun. A. Staniulį inspiravo bendrą lietuvių ir lenkų draugiją „Uoliųjų lyga“, tačiau ši draugija išsilaikė tik apie metus.“[3]

Antraisiais vyskupavimo Seinuose metais A. Baranauskas parengė anketą ir išsiuntinėjo ją į parapijas. Anketoje, tarp kitko, klausta, kokia yra parapijiečių daugumos kalba, kokia giedojimų, viešų maldų bei mokymo kalba, kokia kalba vyksta valandos, suplikacijos, kaip giedama per Švenčiausiojo Sakramento ir relikvijų išstatymą, procesijose, laidotuvėse, gegužinėse, birželio ir spalio pamaldose, kokia kalba vyksta Kryžiaus kelias, kalbama litanijas, rožinį, kokia kalba sakomas pamokslas ir skaitoma evangelija, aiškinamas katekizmas. Analizuodamas anketos duomenis, dr. A. Katilius pateikia išvadas: lietuviškosios vyskupijos dalies parapijose gyveno lietuviai. Čia papildomos pamaldos bei visi kiti dalykai vyko lietuvių kalba. Lenkiškosios vyskupijos dalies parapijose gyveno lenkai, ir viskas čia vyko lenkų kalba.

Vysk. A. Baranauskas parapijų administratoriams liepė neprimesti vienos ar kitos kalbos, bet derinti pagal tai, kaip toje vietoje žmonės kalba. Jo nurodymu, lietuvių pamaldos turėtų vykti priešpiet, o lenkams popiet. Lietuviai – dažniausiai kaimo žmonės, atvykdavo pėsti ar atvažiuodavo iš toli, lenkai buvo daugiausia miestelėnai.

Simno parapijos pamaldų tvarka buvo nustatyta pagal vysk. A. Baranausko 1898 m. balandžio 2 d. nurodymą. Nors parapijos gyventojų daugumą sudarė lietuviai (lenkų buvo tarp miestelio gyventojų), bet pamaldos vyko paritetiniais pagrindais: iki pietų meldėsi lietuviai, po pietų lenkai.

Vysk. A. Baranauskas

Vysk. A. Baranauskas

Jau 1898 m. vysk. A. Baranauskui teko spręsti nesutarimus Alytaus parapijoje. Gegužės 1 d. Alytaus lenkai kreipėsi prašydami, kad nebūtų pakeista pamaldų tvarka. Savo rašte jie nurodė, kad nuo neatmenamų laikų per pamaldas buvo giedama lenkų kalba, o pamokslai sakomi lenkų ir lietuvių kalbomis. Pastaruoju metu ta tvarka pakeista. Klebonas iš sakyklos pasakė, kad atseit tai daroma pagal Seinų vyskupo nurodymą. Vyskupas, atsakydamas į lenkų raštą, patikino juos, kad jis tokio nurodymo nedavęs. 1900 m. į Seinų vyskupą kreipėsi Alytaus lietuviai. Jie prašė ganytojo, kad giedojimai Alytuje būtų lietuvių kalba. „Mias Alitaus parapijonis norimia savo bažniczioja priesz suma szviantomis dienomis lietuviszkai giedot, už tai kad mias lietuvnikai. Po nobožianstvai negalimia pasilikt bažniczioja, už tai kad mums paskui butu toli pariait prižiuret namu ir kat velai jainant žalnieriai kantavams ir kantavoms gali pastot kialia. Pas miestialį vis girios ir žalnieriu dauk. Pernai per Jusu Garbingiausias Tevia vizita mislijom, kat paliepsit mums lietuviszkai giedot, ba jau visur giedojo taip. Juliaus meniasi szio miato buvomia piar gromata praszia pavialit lietuviszkai giedot. Garbingiausio ir szviesiausio Viskupo buvo ukazas iszduota suskaitit lietuviszkus ir lankiszkus žmonis. Lietuviszku susirasze baviaik sziaszisik daugiau. Mum szirdi sopa, kat baviaik visai parapijai savo bažniczioja, Lietuvoja nevalna susirinkus ražancziaus giedot ir susiedai isz mus juokiasi, kai mias toki niatikia. Jaigu bažniczioja musiszkai niagiedos ir vaikams mus ner kur iszmokt. Mias lietuvnikai atsiduodam in Jus dvasiszka suda, pas Jus jeszkomia tiaisibes. Praszomia pavialinimo saviszkai suprantamai garbit Dieva kaip pavialinot Rumbones, Slabados, Simno ir kitiems parapijoms. Susimilekitia ant mus biednos Alitaus parapijos. Mias visada pas Dieva praszemia ir praszisim Jums Garbingiausiam ir Szviesiausiam Tevui sviaikatos.“[4]

Vyskupas ilgą laiką palaikė glaudžius ryšius su lietuvių tautinio-kultūrinio atgimimo veikėjais. Jis tikėjosi tapti planuojamo leisti laikraščio redaktoriumi. Skausmingai teko išgyventi „Aušros“ pasirodymą. A. Baranauskas pasijuto tarytum už borto. Jis nebuvo pakviestas net į redakcinę kolegiją. Baranauskas nusišalino nuo „Aušros“ bendradarbių. Netrukus prasidėjo lietuvių dvasininkų kaltinimai dėl jo tariamo polonofilizmo.

Dr. Bronius Makauskas rašo: „Ne Baranausko polonofiliškumas, kaip mano kai kurie lietuviai ir lenkai autoriai, buvo ta priežastis, dėl kurios nusigręžė nuo lietuvių atgimimo radikaliosios srovės. Baranauskas sąmoningai, prieš akis turėdamas pagrindinį tikslą – kovą su lietuvių tautos rusinimu ir Katalikų Bažnyčios gynimą nuo administracine tvarka primestos stačiatikybės – nemanė, kad tinkama yra tarp lenkų ir lietuvių įpūsti tautiną antagonizmą, kuris, pridurkime, buvo natūralus lietuvių atgimimo palydovas. Šį procesą veikiausiai matė kitaip. Jis siekė stiprinti lietuviškumą plečiant kalbos teises religiniame lietuvių gyvenime (įvesdamas papildomus elementus), tikėjosi išnaudoti katekizacijos procesą, švietimą. Tai buvo Baranausko gerai pergalvoti ir nuosekliai vykdomi veiksmai jam valdant iš vyskupo sosto Seinuose. Tai, kad jis su artimaisiais bendravo lenkų „protokolo“ kalba, nepaneigia šio teiginio, nes vyskupas atliko svaresnį darbą – lietuvių kalbą „įpilietino“ bažnytinėje liturgijoje, o Seinuose tam buvo reikalingas autoritetas ir tvirtas nusistatymas.

Nepaisant to, kad Baranauskas karštųjų „Aušros“ redaktorių buvo lengvabūdiškai pasmerktas, nėra įmanoma jam įrodyti lietuviškumo išdavystės lenkiškumo naudai. Baranauskas labai ryškiai skyrė, kur lenkų kalba vartojama pagrįstai, kur jos griebiasi „Lietuvos ponai, bajorai ir kunigaikščiai, pastūmę ir pažeminę lietuvių kalbą“.“[5]


[1] Vileišytė B. Antanas Baranauskas – Seinų vyskupas. Terra Jatwezenorum. Punsko „Aušros“ leidykla, t. 10, nr. 1, p. 198.

[2] Katilius A. Vyskupas Antanas Baranauskas ir tautinis klausimas Seinų vyskupijoje.Antanas Baranauskas. Lietuvių poeto, vyskupo Antano Baranausko 100-osioms mirties metinėms paminėti populiarios-mokslinės konferencijos medžiagos. Punsko „Aušros“ leidykla, 2003, p. 54.

[3] Ten pat, p. 55.

[4] Katilius A. Vyskupas Antanas Baranauskas ir tautinis klausimas Seinų vyskupijoje.Antanas Baranauskas. Lietuvių poeto, vyskupo Antano Baranausko 100-osioms mirties metinėms paminėti populiarios-mokslinės konferencijos medžiagos. Punsko „Aušros“ leidykla, 2003, p. 5.

[5] Makauskas B. Antanas Baranauskas – nesuprastas intelektualas ir vyskupas.Antanas Baranauskas. Lietuvių poeto, vyskupo Antano Baranausko 100-osioms mirties metinėms paminėti populiarios-mokslinės konferencijos medžiagos. Punsko „Aušros“ leidykla, 2003, p. 71–72.

Katalikų (arki)vyskupai Seinų - Punsko kraštas , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra