Sigita Maslauskaitė. Šių daiktų negali užrakinti – jie turi gyventi

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

2009 m. spalio 18 dieną, sekmadienį, 15 valandą Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčioje duris atvers Bažnytinio paveldo muziejus.
 
Patekti pro šonines duris į bažnyčią-muziejų, likus keturioms dienoms iki oficialaus atidarymo, pasirodė gana paprasta, tereikėjo išvengti susidūrimų su kopėčias, dažus ir kitokius remonto likučius išsinešančiais statybininkais. O štai parodos kuratorės, dailės istorikės Sigitos Maslauskaitės teko luktelėti antrajame muziejaus aukšte, jaukioje prietemoje žvalgantis, kaip apačioje vyksta paskutinieji ekspozicijos įrengimo darbai.
 
Dar prieš pradedant pokalbį, Sigitai teko atsakinėti iš karto į keleto interesantų klausimus, duoti nurodymus dėl apšvietimo, vokiškai bendrauti su padedančiais sudėlioti paskutinius parodos akcentus kolegomis iš Kelno – architekte Ingrid Bussenius, muziejaus darbo grupės pirmininku daktaru Martinu Seidleriu.
 
Atrodytų, nėra ko jaudintis – juk didžioji dalis eksponatų savo vietose, parodos kontūrai matyti: stikliniuose stenduose švyti auksakalių dirbiniai, ant sienų paslaptingai įsitaisę, dar neįpratę prie dirbtinio apšvietimo paveikslai iš šventųjų gyvenimų. Lieka tik džiaugtis, tiek padaryta… Ko gi nerimauti?
 
Tad šiuo klausimu ir pradedame pašnekesį su Sigita Bažnytinio paveldo muziejaus atidarymo proga.
 
Kas labiausiai džiugina ir kas kelia nerimą artėjant atidarymui?
 
Kai jau artėja finišas, yra nemažai įtampos, nuovargio. Tiesą sakant, pati būdama melancholiškos prigimties, dabar nejaučiu jokio džiaugsmo. (juokiasi). Jei kalbėtume rimčiau, mes visose ankstesnėse spaudos konferencijoe akcentavome – norime, kad jaustųsi, jog šis muziejus yra bažnytinis. Kad kuo nors išsiskirtų ir vizualiai. Dėl to ir buvo neramu – ar tai ne vien žodžiai, ar nebus taip, kad ateini ir jautiesi kaip gerame, bet pasaulietiniame muziejuje? Pirmiausia atsirado pojūtis, kad iš tiesų vyksta prisikėlimas… Pirmiausia atsirado altoriniai paveikslai, atstatytas didysis altorius. Be to, atkeliavo ir tokių dalykų, kurie istoriškai šitai bažnyčiai priklausė, bet lankytojui ir dabar nematomi. Pavyzdžiui, varpai, vargonai. Atrodė, tarsi tikrai tas nebylus architektūros ir meno paminklas staiga pradeda kalbėti, pradeda matyti. Atsidengia ir langai, kurie buvo tarybiniais metais užmūryti silikatinėmis plytomis ir uždangstyti gipso kartonu. Šiek tiek atgijo klauzūros dvasia, atsirandant tvorelei ant balkono, ją nusižiūrėjome iš Bulhako nuotraukų. Atsirado džiaugsmas, kad pati erdvė labai bažnytiškėja, gyvėja. O sunkumai? Kaip ir bet kuriam, ką nors stačiusiam, įrenginėjusiam ar remontavusiam. Visas tas chaosas, kai statybininkai ko nors nespėja… Visiems gerai pažįstami buitiniai rūpesčiai. Tai kainuoja, bet pamažu užsimiršta. Lieka tik eksponatai.
 
Jums, kaip ekspozicijos kuratorei, turbūt tenka dauguma darbų?
 
Na, aš taip nesakyčiau. Didžioji darbų našta tenka daktarui Martinui Seidleriui. Tai žmogus, kuris gyvena Kelne, bet visu šiuos metus į Vilnių atvykdavo beveik kas mėnesį. Juk aš neturiu patirties įrengti muziejų. Kelno specialistai – architektė Ingrid Bussenius, Martinas Seidleris ir jų komandos yra įrengę tokius garsius lobynus kaip Kelno katedra, Miunsterio katedros, tų garsiųjų romaninių bažnyčių, kurių kiekviena turi po didesnį ar mažesnį lobyną. Šie žmonės labai drąsino… Jie išsyk pagyrė ir šitą erdvę, ir mūsų turimus daiktus. Ir ne tik gyrė – tai iš tiesų buvo ir finansinė, ir profesinė, ir moralinė parama. Taid aš gal labiau vykdytoja buvau. Žinoma, gal ir man tenka pakovoti dėl durų slenksčio ar plytelių, bet visiems tenka kur nors pakovoti. Man dirbti buvo gana lengva, nes tai buvo konkrečios, aiškios užduotys. Ir su savo pagalbininkėmis lengvai viską įveikėme.
 
O kodėl būtent Kelno specialistai Jums padėjo kurti muziejų? Ar ten geriausi bažnytinio paveldo specialistai?
 
Tai labai paprasta ir žmogiška istorija. Kardinolas Audrys Juozas Bačkis yra Kelno kardinolo Joachimo Meisnerio bičiulis. Draugystė prasidėjo, kai Kelno arkivyskupija Vilniaus arkikatedrai padovanojo nuostabius varpus, kurie suskambo 2002 metais. Tai buvo labai brangi dovana ir nuostabios draugystės apvainikavimas. 2006 m. kovo 4 dieną, per šventą Kazimierą, grįžta Vilniaus katedros lobynas. Ir kardinolas pasižadėjo tą lobyną rodyti visiems – ir Bažnyčios, ir visuomenės žmonėms. Kai tas pažadas buvo paskelbtas, reikėjo ir vykdyti. Taip ir buvo pasikviesti specialistai iš Kelno.
 
Tad tai buvo tarsi pasitikėjimo išraiška?
 
Taip, o paskui, po susirašinėjimo su kardinolu Meisneriu, jau man buvo perduotos specialistų pavardės, su kuriais pradėjom draugauti.
 
2005 m. rudenį kardinolas paskelbė apie muziejaus steigimą. Nepriklausomybę atgavome 1990-aisiais. Kas vyko su bažnytiniu paveldu tuos penkiolika metų iki steigimo?
 
Galima būtų įvardyti keletą gairių. Tarybiniais metais bažnytinio paveldo saugotojų funkciją atliko muziejai, ir ačiū jiems. Atgavus Nepriklausomybę ir prasidėjo restitucijos procesas, kuris nebuvo lengvas. Iš asmeninės patirties žinau, kad Bažnyčiai rūpėjo ne puošyba ar knygos, o labai praktiški ir socialiniai dalykai – užsidengti stogus, įsidėti langus ir pamaitinti vargšus. Pradėjus kalbą apie paveikslus, visi modavo ranka – dar ne laikas, mes neturtingi ir taip toliau. 1999 metais mūsų valstybė pasirašė sutartį su Šventuoju Sostu dėl bendradarbiavimo kultūros ir švietimo srityje. Tą sutartį gludino šviesiausi ir geriausi mūsų Tėvynės žmonės. Tai buvo istorinis įvykis. Be įrašų apie ligonines, kapelionus ir kitus svarbius dalykus, ten atsirado ir paragrafas apie sovietmečiu nusavintų vertybių grąžinimo tvarką.
Galima sakyti, kad 1999-ieji yra atskaitos taškas. Pirmas mūsų prašymas, kuris buvo adresuotas Lietuvos dailės muziejui – buvo prašymas grąžinti Vilniaus katedros lobyną. Tą radinį buvo lengviausia ir juridiškai, ir visaip kitaip surašyti. 2005 m. priimtas dekretas dėl muziejaus steigimo liudija, jog smarkiai įsibėgėjęs ir bažnytinių vertybių grąžinimo procesas. 2006 metais buvo perduotas Katedros lobynas. Tai buvo iš tiesų jaudinamas momentas ir muziejininkams, ir bažnytininkams. Aišku, kai kam gal ir buvo baugu – Bažnyčia juk neturi ir tokių saugyklų, o kokius daiktus ima! Tačiau savo veiksmais įrodėme, kad mumis galima pasitikėti. Suprantu ir tuos būgštaujančius kultūrininkus, kurie yra toliau nuo Bažnyčios gyvenimo…
 
Užsiminėte apie kultūrininkų požiūrį ar būgštavimus dėl Bažnyčiai perduodamų vertybių. Paveldosauga yra pakankamai didelė sritis ir kaip visos didelės sritys – turi daug problemų. Ar bažnytinis paveldas yra autonomiškas? Kaip bendraujama su kitomis paveldosaugos sritimis?
 
Ne, ne, jokių atskirčių nėra. Tarkim, prieš grąžinant vertybes savininkui (šiuo atveju – Bažnyčiai), jos buvo įtrauktos į kilnojamųjų vertybių registrą. Yra griežta valstybės apskaita, ir tai labai gerai. Visi daiktai iki smulkmenų turi savo individualius numerius. Tai reiškia, kad tokią vertybę saugantis savininkas privalo pranešti toms paminklosaugos institucijoms, kur tie daiktai, kas jiems nutikę, pranešti, jei yra perkeliami į kitą vietą ir panašiai. Aišku, kartais atrodo, kam visa ta biurokratija, ta popierių gausa, bet iš tiesų tai pakankamai diciplinuojantis veiksnys. Bet toks yra muziejininko gyvenimas ir tokia jo darbo tvarka.
 
Tad bažnytinis paveldas nėra kaip posūnis – geranoriškumo užtenka visoms institucijoms?
 
Ne, tikrai viskas gerai. Man rodos, daugiau komplikacijų atsiranda, susiduriant apskritai su nekilnojamuoju paveldu – minėtini restauravimo, priežiūros, finansavimo, skirtingų koncepcijų taikymo aspektai. Gali būti, kad toje srityje yra ir nekompetentingų žmonių, ir kažkokių nepagrįstų piniginių interesų. Bet kadangi man daugiau tenka dirbti su kilnojamosiomis vertybėmis, kurios yra trapios ir dažniausiai pakeliamos, tai didelių problemų nebūna. (šypsosi). Su restauratoriais – puikūs santykiai. Vilniaus arkivyskupijos amatų centras turi gerų tapybos restauratorių – tad dauguma paveikslų ir procesijų altorėliai restauruoti būtent ten. O kiti – tekstilės, metalo, juvelyrikos dirbiniai yra poliruoti, prižiūrėti bei nuvalyti Lietuvos dailės muziejaus ir Lietuvos nacionalinio muziejaus restauratorių dirbtuvėse ir su jų administracija, žmonėmis puikiai sutariame ir jiems dėkojame už pagalbą.
 
Pakalbėkime plačiau apie kilnojamąsias vertybes, kurios eksponuojamos šiame muziejuje. Ką įvardytumėte kaip šios ekspozicijos žymiausius ar kaip kitaip išsiskiriančius eksponatus? Ir gal galėtumėte kiek plačiau pristatyti ekspozicijos koncepciją?
 
Ekspozicijos koncepcija yra architektės Ingrid Bussenius darbo vaisius. Bet kadangi teko nemažai kartu dirbti, tai gal ji nesupyks, kad ir aš apie tai papasakosiu. Mūsų ekspozijos centre – Lietuvos pasididžiavimas – gotikos periodo šedevrai. Ne paslaptis, vėlai pasikrikštijome, nieko neturime. Labai didžiuojamės Vilniaus katedros lobyno širdimi – vadinamąja Goštautų monstrancija, XVI amžiaus liturginėmis taurėmis, šv. Stanislovo relikvijoriumi. Yra apie dešimt eksponatų, kurie yra mūsų valstybės ir Bažnyčios aukso fondas. O visi kiti taip pat yra labai nuostabūs, gali tiktai dūsauti ir džiaugtis – su kokiais kraštais draugavo mūsų fundatoriai, įvairūs tuometinės valstybės ir Bažnyčios žmonės. Pavyzdžiui, turima Tiškevičių monstrancija – kvapą gniaužianti ikonografija! Auksakalystė yra tokio lygio, kad ne gėda būtų ir kur nors greta geriausių Kelno katedros lobyno eksponatų pastatyti!
 
Kadangi baroko epochoje bažnytinis gyvenimas suaktyvėjo, buvo žmonių, kurie pamaldumą įprasmino materialiomis formomis. Tad iš to periodo stengėmės parinkti pačius gražiausius ir vertingiausius objektus, tačiau nemaža dalis jų dar saugyklose. Lankytojams bus akstinas vėl ateiti po pusės metų, kai ekspozicija pasikeis.
 
Didžiąją muziejaus fondo dalį sudaro liturginės tekstilės pavyzdžiai. Tačiau jų bus eksponuojama ne tiek jau ir daug, nes, viena vertus, būtų šiek tiek nuobodoka, antra – tokie dirbiniai negali būti eksponuojami ilgiau nei šešis mėnesius. Tai bus nuolat kintanti ekspozicijos dalis. Kaip ir auksakalystės pavyzdžiai.
 
Pasitikslinsiu – ekspozicijos atnaujinimas planuojamas maždaug kas pusmetį?
 
Taip, tikiuosi.
 
O šis muziejus turi švietėjiškų tikslų? Ar jame bus organizuojamos, pavyzdžiui, ekskursijos mokiniams?
 
Taip, galvojame apie tai. Tačiau kol kas mes muziejuje esame tik trys žmonės. Žinome, kad ta misija reikalinga. Pati dėstau Dailės akademijoje, visada atsiranda studentas, kuris, rodydamas į Dievo Motiną su kūdikiu, paklausia: „Kas čia per moteris su vaiku?“ Tad kartais pasakojimą tenka pradėti nuo pačių pagrindinių tikėjimo tiesų.
 
Suprantu, kad muziejuje šie dalykai kai kam gali atrodyti nereikšmingi. Gali įeiti, apsukti du ratus, gūžtelėti pečiais ir išeiti nieko nepajutęs. Kad taip nebūtų, reikalingi „vertėjai“, žmonės, kurie supažindintų su ekspozicija. Svarstome – ar prašyti savanorių pagalbininkų, ar studentų, ar tikybos, dailės mokytojų – kad būtų tarpininkų. Kad tai nebūtų vien auksinių daiktų kapinynas… Svarstome ir dėl videomedžiagos rengimo – kaip papildymo ekspozicijai pažinti. Tarkim, liturginiai drabužiai – kodėl jų tiek daug, kaip jie apsivelkami vienas ant kito, ką simbolizuoja jų spalvos ir panašiai. Tai svarbūs klausimai, ir mes juos pagal galimybes sprendžiame. Labai svarbu, kad muziejus būtų gyvas, kad ir kaip tai pakylėtai skambėtų, bet mums to reikia.
 
Turbūt pakylėtų žodžių ir reikia tam, kad jie keltų ir prikeltų. O kaip erdviškai suskirstyta ekspozicija?
 
Bažnytinio paveldo muziejui ši Švento Mykolo bažnyčios erdvė, kaip architektūrinis kūnas, yra labai tinkama. Ir ekspozicijos planavimas nulemtas būtent bažnyčios pastato sąrangos. Pirmoji, prebiterinė dalis rezervuota švenčiausiems objektams, tambūras arba įėjimas – paprastesniems, vargonai, giedojimai ir panašiai. Taigi mūsų architektė laikėsi panašios pozicijos – svarbiausi, gražiausi, vertingiausi daiktai – šv. Stanislovo relikvijorius, Goštautų monstrancija yra presbiterinėje dalyje, į bažnyčią sugrįžusios vadinamosios sidabrinės altorių dengiančios dalys pastatytos lygiagrečiai didžiajam altoriui, kad būtų tarsi užuomina į istorinius čia stovėjusius šoninius altorius, ir didžiosios erdvės kraštuose – vitrinos su baroko, neobaroko, neogotikos vertybėmis. Vieta po centriniu šviestuvu rezervuota susitikimams, susirinkimams – išdėstytos kėdės.
Turime ir nedidelius veikiančius vargonėlius. Antrajame aukšte pastatėme keturias specialias spintas su stalčiais liturginiams drabužiams eksponuoti. Juos galima varstyti ir žiūrėti. Pakabinom nemažai paveikslų, vėliau atsiras ir skulptūrų.
 
Kokia restauruojamų vertybių dalis dar yra pakeliui į ekspozicijų sales?
 
Paprastai restauravimui eksponatai yra atrandami per kunigų susirinkimus, pasitarimus, nes viskas šiame muziejuje yra depozito teisėmis. Klebonai mieliausiai atiduoda liturginius drabužius ir knygas arba popierius – daiktus, kurie ir yra trapiausi ir juos labiausiai reikia restauruoti. Štai Trakų klebonas paskolino monstranciją, bet tiktai keletui mėnesių. Paskui monstrancija grįš į Trakus, kur ji labai reikalinga. Tad viskas bus bendradarbiavimo pagrindais.
 
Pagrindinis ir stabiliausias muziejaus eksponatų šaltinis, žinoma, lieka Vilniaus katedros lobynas, kuris itin svarbus ir mūsų vilniečiams, ir miesto svečiams. O visa kita – pasiskolinome, parodėme ir grąžinome padėkoję. Nes klebonui reikia ir bažnyčioje tų eksponatų – parapijoje nėra iš ko rinktis, kai reikia monstrancijos laikant Mišias ir panašiai.
 
Tai atitinka ir muziejaus viziją, kad eksponatai turi ir gali būti naudojami liturgijai.
 
Taip, atitinka. Pradedu suprasti tuos muziejininkus, kurie, kaip man anksčiau, atrodydavo, gaili, šykšti tų eksponatų. Bet dabar, kai pati su tuo labiau susiduriu, irgi atsiranda minčių – „Dieve, Dieve, iškeliauja ta monstrancija į bažnyčią, kuri šaukštu užrakinama!“ Bet žinai, kad reikia atiduoti. Šių daiktų negali užrakinti, jie turi gyventi. Tad rizikos procentas juos prarasti išlieka. Tačiau turime rizikuoti ir pasitikėti.
 
Beje, galbūt Jums yra įstrigusi kurio nors eksponato patekimo į muziejų istorija?
 
Tarkim, Vidiškių bažnyčios monstrancija. Visi žinojo, kad tas neogotikinis kūrinys yra tabernakulyje. Paskui klebonas užsiminė, kad gal dar kas nors gali būti užsilikę palėpėje. Pažiūrėję tenai, radome tokios pat vertės monstranciją dvynę. Ir buvo labai keista, kaip ta gražuolė tiek laiko išgulėjo nerakinamoje patalpoje, ir niekas jos „nepriglaudė“.
 
Minėjote, kad į Šv. Mykolo bažnyčią grįžo tam tikra jai priklausiusių vertybių dalis. Galbūt ta dalis šventovėje pasiliks visam laikui?
 
Tikiuosi. Pavyzdžiui, paveikslus iš Šv. Mykolo bažnyčios didžiojo altoriaus saugo Lietuvos dailės muziejus. Jie mums tuos kūrinius maloniai paskolino, ir kaip suprantu, jie atiduoti ilgalaikiam deponavimui. Juk didžiojo altoriaus paveikslų niekuo nepakeisi. Ne tik dėl dydžio, bet ir dėl ikonografinės programos. Galų gale ten pavaizduoti ir bažnyčios globėjai – šventasis Mykolas ir šventasis Gabrielius. Tad tikėkimės, kad liks.
—-
P. S. Bažnytinio paveldo muziejus Vilniuje bus atidarytas antradieniais–šeštadieniais nuo 11 iki 18 valandos. Įėjimo kaina – 8 litai; moksleiviams, studentams ir senjorams – 4 Lt. Paskutinį mėnesio penktadienį visi galės apsilankyti nemokamai.
 
P. P. S. Atidarymo progai skirtoje spaudos konferencijoje spalio 15 d. pranešta, kad muziejaus darbo metu kas valandą Šv. Mykolo bažnyčios varpinėje vėl skambės trys restauruoti XVIII a. varpai.
 
www.bernardinai.lt
 
Nuotraukose:
 
1. Parodos kuratorė dailės istorikė S. Maslauskaitė
2. Katedros lobyno širdimi – vadinamąja Goštautų monstrancija, XVI a. liturginėmis taurėmis, šv. Stanislovo relikvijoriumi
3. Šv. Mykolo bažnyčios didysis altorius
4. Trys restauruoti XVIII a. varpai vėl skambės Šv. Mykolo bažnyčios varpinėje

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra