Justė Stonienė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Justė Stonienė sako apie emigraciją niekada nesvajojusi. Tačiau šiandien ji didžiausiame Australijos mieste Sidnėjuje dirba projektų administratore, savo laisvą laiką skiria savanorystei lituanistinėje mokyklėlėje. Čia ji – ir vadovė, ir vienintelė mokytoja.
Planavo – dvejiems metams, gyvena jau šešerius
Taip pat skaitykite
Justė Stonienė pasakoja, kad į Australiją vykti paskatino netikėta pažintis. Anuomet ji sutiko savo dabartinį vyrą, kuris iš Australijos buvo grįžęs į Lietuvą aplankyti šeimos. Pora dar keletą metų puoselėjo draugystę skiriami tūkstančių kilometrų ir lankydami vienas kitą vos vieną–du kartus per metus. Tačiau 2014-aisiais pašnekovė suprato norinti gyvenime pokyčių: galbūt lankyti kvalifikacijos tobulinimo kursus ar keisti darbo pobūdį.
Tačiau pokytis buvo dar radikalesnis – Justė nusprendė vykti gyventi į Australiją. Žengti tokį žingsnį padrąsino tai, kad jos tuometinis draugas turėjo nuolatinio Australijos gyventojo vizą. Pagal valstybėje galiojančią tvarką, tokią pat vizą jis galėjo parūpinti ir mylimajai. Mat Australijoje du asmenys gali būti laikytini šeima, net jeigu jie nėra susituokę. Gavusi nuolatinės gyventojos vizą Justė Stonienė planavo Australijoje paviešėti bent dvejus metus. Tačiau viešnagės laikotarpis tęsiasi iki šiol – pašnekovė Sidnėjuje gyvena jau beveik šešerius metus.
Justė Stonienė. Asmeninio archyvo nuotrauka
„Pirmieji metai Australijoje man buvo sudėtingi – reikėjo prisitaikyti prie naujos aplinkos, kitokios darbo specifikos ir pan. Tuomet sutrikau – kas aš esu? Kodėl? Ką čia veikiu?“ – sakė Justė Stonienė. Tačiau jau antraisiais gyvenimo išeivijoje metais moteris internete atsitiktinai rado kvietimą prisijungti prie Sidnėjaus lituanistinės mokyklėlės veiklos. Vedama patriotizmo, noro prisidėti prie vietinės lietuvių bendruomenės veiklos ir ryžto padėti bendruomenės vaikams prašnekti lietuvių kalba abejonių „ar bandyti?“ jai nesukėlė.
„Esu baigusi ikimokyklinės pedagogikos bakalauro studijas, švietimo įstaigų administravimo magistrantūros studijas. Tačiau baigusi studijas pagal specialybę nedirbau tik studijuodama. Buvau įsitikinusi, kad į pedagogiką galėsiu grįžti kada panorėjusi, ir grįžau… Australijoje“, – juokėsi pašnekovė.
Ugdymas Sidnėjaus lituanistinėje mokyklėlėje
Sidnėjaus lituanistinė mokykla, meiliai dėl savo dydžio vadinama „mokyklėle“, su pertraukomis veikia ilgiau nei septynis dešimtmečius. „Ji buvo sukurta senosios išeivijos lietuvių kartos, kai Lietuva dar nebuvo atgavusi nepriklausomybės“, – sakė pašnekovė.
Sidnėjaus lituanistinėje mokylėlėje šeštadieniais vykstančios pamokos nėra tokios, kokias paprastai įsivaizduojame išgirdę žodį „pamoka“. Paprastai 2–3 valandas trunkantis užsiėmimas, kuriame dalyvauja ir vaikų tėvai, susideda iš dviejų dalių. Pirmoje dalyje susėdus ant grindų diskutuojama mokytojos parinkta tema, žaidžiama, dainuojama. Tuomet visi atlieka su tema susijusias užduotis. Mokyklinio amžiaus vaikai taip pat gauna užduotis raštu. Kadangi lankydami valstybinę mokyklą jie skaito, rašo, atlieka užduotis pratybose, todėl noriai imasi ir įvairių užduotėlių lietuvių kalba. Antra pamokos dalis yra skiriama meniniam užsiėmimui, kuriuo įtvirtinamos pirmosios užsiėmimo dalies metu įgytos žinios.
Sidnėjaus lituanistinėje mokyklėlėje taip pat minimos ir valstybinės bei lietuvių tradicinės šventės. Tiesa, Kalėdos čia kitokios. Kai Lietuvoje sėdamės prie šventinio Kalėdų stalo, Australijoje – vidurvasaris. O vasarą moksleiviai atostogauja, dažnai šeimos būna išvykusios. Todėl šv. Kalėdas simboliškai mokyklėlėje paminimos gruodžio pradžioje – vaikai karpo snaiges, susitinka su Kalėdų Seneliu.
Akimirka iš užsiėmimo Sidnėjaus lituanistinėje mokyklėlėje. Justės Stonienės asmeninio archyvo nuotrauka
Kodėl mąžta vaikų, lankančių lituanistinę mokyklėlę, skaičius?
Lituanistinės mokyklėlės gyvavimo pradžioje joje mokėsi apie 30 mokinių. Tuo tarpu pastaraisiais metais, iki prasidedant pandemijai, į užsiėmimus susirinkdavo 12 mokinių. Įdomu tai, kad užsiėmimuose dalyvauja skirtingo amžiaus vaikai: nuo dar vienų metų neturinčių vaikučių iki paauglių. Todėl vienas iš didžiausių iššūkių mokytojai – kaip pritaikyti pamokos temą, mokymo programą bei užduotis skirtingo amžiaus vaikams.
„Vyresniems tampa per lengva, nuobodu. Prasideda paauglystė, kada draugai ir kiti pomėgiai tampa svarbesni. Be to, Australijoje tėvai ypatingą dėmesį skiria vaikų rodomai iniciatyvai, juos palaiko ir skatina. Todėl, jeigu futbolas ar kita veikla juos įtraukia labiau nei lituanistinė mokyklėlė, jie šią palieka“, – sakė Justė Stonienė.
Tačiau mokinių skaičius mažėja ne tik dėl to, kad vaikai mokyklėlę tarsi „išauga“. Anot mokytojos, lietuviams nebėra taip svarbu kaip anksčiau puoselėti lietuvybę. „Negalėčiau sakyti, kad šeimų yra nedaug. Jų yra, bet, matyt, neturi poreikio puoselėti lietuvybę. Yra ir tokių, kurie emigravo, nes jiems Lietuvoje nesisekė arba turėjo savų priežasčių išvykti, bet kuriuo atveju tai buvo jų tikslingas apsisprendimas. Galbūt jie turi nuoskaudų dėl tėvynės, todėl atitinkamą žinutę perduoda savo vaikams. Tuo tarpu senoji išeivių karta Lietuvą paliko ne savo noru ir planavo grįžti, kai tik galės. Todėl jiems buvo svarbu išsaugoti lietuvybę. Dabar atvykę su šeimomis įsitvirtina“, – teigė Justė Stonienė.
Užsiėmimas Sidnėjaus lituanistinėje mokyklėlėje Justės Stonienės asmeninio archyvo nuotrauka
Mažiau mokinių ir dėl pandemijos
Pandemijos metu mokyklėlė buvo uždaryta. „Nuotolinių pamokų nevedžiau. Kadangi darbas mokykloje yra savanorystės pagrindu paremta papildoma veikla, kuria užsiimu laisvu nuo pagrindinio darbo metu, o ir pati neturiu vaikų, neturėjau žinių, kaip pamokas organizuoti, kokias priemones naudoti. Atrodė, kad greitai vėl įstaigos atvers duris, situacija ilgai nesitęs“, – dalinosi pašnekovė.
Tačiau visai neseniai dalyvavusi Vilniaus universiteto nuotoliniuose kursuose, skirtuose užsienyje veikiančių lituanistinių mokyklų mokytojams, Justė Stonienė teigė įgavusi žinių ir vertingos patirties. Todėl ateityje paskelbtas karantinas lituanistinės mokyklėlės veiklos nebesustabdytų.
Po to, kai praėjus keletui mėnesių lituanistinė mokyklėlė atkūrė savo veiklą, į jos užsiėmimus savo vaikus vėl atvedė vos 3 šeimos. Todėl buvo nuspręsta laikinai susitikimus organizuoti rečiau – kartą per mėnesį. „Tikiuosi, kad viskas susitvarkys. Tiesiog pasikeitė šeimų gyvenimo būdas. Sidnėjuje transporto ir kelių infrastruktūra nėra puikūs, todėl važiuoti iki lituanistinės mokyklėlės apie valandą laiko reikia didelės motyvacijos.“
Justė Stonienė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Atrasti prasmę mokytis lietuvių kalbos – sunku
Justė Stonienė sako, kad mokyklėlės tikslas ne tik perduoti lietuviškas tradicijas ir mokyti lietuvių kalbos, bet taip pat ir suteikti galimybę susitikti šeimoms: „Vaikams draugystė svarbi, bet ir tėvams reikia tarpusavio palaikymo. Užsispyrimas puoselėti lietuvybę turi būti kurstomas, su problemomis susidurdamas vienas gali greitai nuleisti rankas. Pavyzdžiui, kai kalbi su vaiku lietuviškai, o jis lietuviškai kalbėti nenori ir atsako tik angliškai. Susitikusios šeimos turi galimybę pasidalinti patirtimi, metodais.“
Ar vaikai mato prasmę dalyvauti sekmadieniniuose lituanistinės mokyklėlės užsiėmimuose, tiesiogiai priklauso nuo tėvų požiūrio į lietuvybės puoselėjimą. Nors pilietiškumo ugdymas, tradicijų pažinimas yra svarbios ugdymo dalys, tačiau pagrindinė priežastis, dėl kurios lietuviai veda savo vaikus – tai lietuvių kalbos mokymas. „Tėvai motyvuoja vaikus sakydami, kad kalbos reikia bendraujant su seneliais. Tik kelionė iš Australijos yra labai ilga ir brangi. Dėl to šeimos negali dažnai grįžti, bendrauja daugiausia internetu, o tai motyvacijos nekelia ir Australijoje atrasti prasmę mokytis lietuvių kalbos vaikams sunkoka“, – sako Justė Stonienė.
Apribojimų atlaisvinimas leistų atvykti praktikantams
Pasak pašnekovės, kartais Australijos vyriausybės reakcija į koronavirusą atrodo perdėta. Šalis nepriima atvykstančių studentų ir turistų, o valstijos karantiną skelbia dar užsikrėtimų skaičiui neviršijant 100 atvejų. Visgi būtent griežtos tvarkos dėka šalis gali džiaugtis beveik išsivadavusi iš pandemijos gniaužtų.
Justė Stonienė sako liūdinti dėl to, kad negali grįžti į Lietuvą. Nors anksčiau ji su vyru aplankyti šeimyniškių grįždavo kasmet, dėl COVID-19 pandemijos pora jau dvejus metus neturėjo galimybės grįžti į Lietuvą. „Nors dėl apribojimų atvykti į Australiją, koronavirusu užsikrėtusiųjų yra labai mažai, bet mes kaip Australijos rezidentai po kelionės sugrįžę atgal turėtume dvi savaites izoliuotis valstybės paskirtame viešbutyje. Dvi savaitės viešbutyje atsieitų tūkstančius. O jeigu dar tektų izoliuotis ir Lietuvoje, tai izoliacijoje tektų praleisti bene visas atostogas“, – sakė ji.
