Sibiro kelias į Dievo vynuogyną…

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Penkiasdešimtojo gimtadienio proga kalbamės su vienu iš garsiausiu Lietuvos atgimimo laikotarpio Lietuvos bažnyčios kunigų Roku Puzoniu dabar klebonaujančiu Kaišiadorių rajone, Žiežmariuose.

Gerbiamas klebone, nuo ko viskas prasidėjo?
Prasidėjo viskas nuo to, kad prieš 50 metų gimiau Sibire, Irkutsko srity, Usoljės rajone. Ten buvo ištremti mano tėvelio tėvai, mano mamos tėvai ir pati mama. Iš Daugų parapijos, Melnytėlės kaimo mama ir jos tėvai, o tėvelis iš Daugų kaimo. Be to, tėvelio ten iškarto nebuvo, jis atvyko vėliau, nes buvo nuteistas 10 metų lagerio, bet atsėdėjo 9 metus, o po Stalino mirties atvažiavo į tremtį ir sukūrė šeimą.

O kada grįžote iš Sibiro namo?

1957 m. spalio pabaigoje, kai man buvo metai ir du mėnesiai. Mes atkeliavom į Daugų parapiją, bet namai buvo užimti, neleido apsigyventi. Tuomet laikinai apsigyvenome pas giminaičius, pas Večkius, Liškiavos parapijoje. Vėliau teko atsipirkti savo namus už 3 000 rublių, kurie buvo paversti gyvulių supirkimo punktu, bet atsipirkome namus ir toliau gyvenome Dauguose.

Įvardinkit baigtus mokslus.

1963 m. pradėjau lankyti, o 1974 metais  baigiau Daugų vidurinę mokyklą. Nuo pat vaikystės, dar neeinant i mokyklą, norėjau būti kunigu, be to mano dėdė kun. .Liudvikas Puzonas. turėjo irgi didelės įtakos pasirenkant kunigystę. Tačiau žinojau, kad reikia atitarnauti Sovietinėje kariuomenėje, nes kitaip ir būti negalėjo. Baigęs mokyklą laukiau kol paims į kariuomenę. Rudenį paėmė.

Kur tarnavote?

Pusę metų Ukrainoje, už Kijevo, o paskui pusantrų metų už Minsko ir pačiame Minske. Teko budėti, buvau telegrafininku, tik neprileido prie slaptos aparatūros, nes tėvai buvę Sibire ir aš ten gimęs… Aišku, ragino į komjaunimą stot, bet aš net mokykloje spaliuku nebuvau.
Sugrįžau 1976 metų rudenį. Tada padirbėjau Alytuje, statybos kombinate ir padaviau tais pačiais metais pareiškimą į Kauno kunigų seminariją, laukiau kol priims.
Yra žinoma, kad stojančiuosius į seminariją, KGB pasikviesdavo pokalbiui ir stengdavosi kai ką įsiūlyti, kai ką gauti.
Mane irgi kelis kartus bandė užverbuot su grasinimais, kad bus susidorota su mano tėvais, su broliais ir seserimis, gąsdino, kad į seminariją aš neįstosiu, o tada aš dar nežinojau, kad yra ta pogrindžio seminarija.

Kaip atsidūrėte Kiaukliuose?
Baigęs seminariją dar dirbau vikaru, aukojau mišias pas Alfonsą Svarinską, Viduklėje, nes saugumas neleido manęs paskirti į didesnę parapiją, paskyrė į Šešuolius vikaru. Ten buvau tik vieną mėnesį, o tada kardinolas Vincentas Sladkevičius grįžęs 1982 metais iš tremties į Kaišiadorys mane paskyrė į Gelvonus vikaru. Ten buvau tris mėnesius, tuomet Alytuje pusę metų vikaru dirbau, Kaišiadoryse gal tris mėnesius dirbau, o tada paskyrė į Kiauklius jau klebonu. 1983 metų rudenį, berods rugsėjo mėnesį. Kaukliuose aš išdirbau jau keturis metus. Priėmiau zakristijonu dirbti Robertą Grigą. Jis zakristijonavo ir mokėsi slaptoje seminarijoje. Kaip žinome, jis nepriėmė Sovietinės armijos priesaikos ir todėl nebuvo galimybės mokytis Kauno  kunigu seminarijoje, taigi jis mokėsi pogrindžio seminarijoje. Tikrai nuostabus žmogus ir dvasios vyras…

O kaip po Kiauklių?

Tada du metus dirbau Kirdeikiuose. Kardinolą Sladkevičių tada labai spaudė saugumas, kad mane su Robertu Grigu išskirtų. Jau norėjo suimti ir bažnyčią uždaryti, tai kardinolas pasakė, kad dėl ramybės išvažiuočiau. Ir laikraščiai rašė… Ir „Tiesa“, ir „Širvinta“, o vėliau kaip jau atėjo atgimimas, 1989 m. kardinolas Vincentas Sladkevičius galėjo mane paskirti į Merkinę, kai Merkinės klebonas Juozapas Matulaitis tapo Kaišiadorių vyskupu. Tada jau aš buvau didesnėje parapijoje, nes kai 1988 metais norėjo mane vietoj kun. Bulikos į Jiezną paskirti, tai saugumas dar neleido. 1989 metais atvažiavau į Merkinę ir dirbau iki 1995 metų liepos mėnesio.

O tuomet jau kėlėtės į Musninkus?

Ne, dar tada vienus metus Kaišiadoryse vyskupijos kancleriu darbavausi. Norėjau darbo parapijoje ir prašiausi. Tada man davė Musninkų parapiją. Aš su džiaugsmu sutikau važiuoti. Tada dar Marija Rėmienė iš JAV atsiliepė ir prasidėjo didieji Musninkų bažnyčios darbai.
Kapitalinis bažnyčios remontas – naujai sudėtos grindys, išdažytas vidus ir išorė, sutvarkytas stogas, sudėtas trinkelių takas priešais bažnyčią ir aplink ją. Tvora sutvarkyta… Ir klebonija buvo remontuota, nes ji irgi buvo labai apleista… Ir labai nuoširdus jai ačiū, nes be jos tikrai nebūtų tiek padaryta ir nebūtų tokio finansavimo, nes tai buvo apie 40 000 USD.
Musninkuose būnant jums teko kilni misija padėti Kernavės parapijai. Prisiminkime Kernavės parapijos reikalus ir  prel. Česlovą Krivaitį  
Su mons. Česlovu mes bendraudavom jau seniai…Susitikdavom  kai dirbau Kiaukliuose, bet labai artimo bendravimo tada dar nebuvo, o jau kaip atvažiavau į Musninkus, tai prasidėjo mūsų draugystė ir .. Ir pas jį aš pats dažnokai nuvažiuodavau… Jis buvo didelės erudicijos ir išsilavinęs žmogus, diplomatiškas… Mums, jaunesniems kunigams, tikrai buvo ko iš jo pasimokyti, nes jis mokėjo ir su vyresniais žmonėmis ir su valdžios vyrais diplomatiškai elgtis. Mokėjo kiekvieną žmogų priimti, kaip savo bičiulį… Neišskiriant jo praeities… Didelės tolerancijos, didelis Lietuvos patriotas…

Gal galima būtų pasakyti keletą žodžių apie Kernavės parapiją?
Labai nuoširdūs parapijiečiai, ir Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregacijos seserys, ten gyvenančios ir  dirbančios moka ir jaunimą išjudinti, dirbą labai didelį pastoracinį darbą Žinoma be seserų. Kernavės parapijai būtų labai sunku. Ta proga dėkoju Jonui Purvaneckui ir visam bažnyčios komitetui už puikų bendradarbiavimą. Buvo labai malonu su kernaviškiais dirbti.

O kokia parapija Žiežmariuose?
Jau penkeri metai prasidėjo ir ji kokius keturis  kartus didesnė už Musninkų parapiją. Apie 6, 5 tūkst. Ir patarnavimų, ir krikštų daugiau, ir laidotuvių, tai darbuojamės du kunigai – aš ir kunigas Vincentas Pinkevičius, jam jau 88 metai, bet jis man dar pagelbėja ir Šv. Mišias aukoja, ir pamokslus sekmadieniais pasako, ir išpažinčių klausyt padeda. Aš džiaugiuosi ir Jam dėkoju, linkėdamas Dievo palaimos ir sveikatos

O ar bendraujat su savo buvusiais bendražygiais, su kunigu Robertu Grigu ir kitais?

Tenka apgailestaut, kad retai susitinkam, gal čia mūsų tas didelis darbo tempas. Atrodo, kad laisva Lietuva, bet mes dirbam savo mažose sferose ir susitikti  dažnai netenka…

O viešajame gyvenime ar esate skiriamas į  bažnyčios  pareigybes?

Buvau ir Merkinėje ir Musninkuose dekanu. Esu renkamas į kunigų tarybą ir esu į vyskupo patarėjas -konsultatorius
Ačiū Jums.

Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius
 
Voruta. –  2006, rugs. 2, p. 1, 8.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra