Sibiro Angara – Lietuvių tremties ir vargų upė

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Neįvardintas knygų ciklas
Leidykla „Atkala” išleido buvusio Sibiro tremtinio Algio Rupainio knygą „Kur teka Angara”. Knyga tęsia tremties į Sibirą leidinių, kurių išleidžiama vis mažiau ir mažiau, ciklą ir kurie, ko gero, jau per vėlai, bet vis dar prašyte prašosi jungiami į vieną seriją. Kad bent iš kokio skiriamojo ženklo viršelyje galima būtų spėti apie leidinio tematiką ir intenciją. Juolab kad labai jau skiriasi knygų formatas bei apipavidalinimas, o iš to nelabai ir atspėsi, ar tai bulvarinis skaitaliukas, ar su tremtimi susijęs leidinys.
„Vėl grįžtu į Sajanus, kur taiga ir Angara – vaikšto jaunystė mano”, – taip eiliuota kalba autorius pradeda savo knygą, o tuo pačiu lakoniškai išreiškia savo sumanymą.
Knyga pradedama kelionės arklių kinkiniais aprašymu, važiuojant žiemą šieno, kuris pievose vasarą šienaujamas, o žiemai kraunamas į kūgius. Kelionė rami, kaip ir pats aprašymo stilius, buities leksika, paįvairinama skaidriais prisiminimų intarpais ar miglotomis reminiscencijomis. Ir jeigu ne specifiniai taigos terminai, ko gero veiksmo vietą galima būtų tapatinti ir su Lietuva. Toks pat sniegas, toks pat ir žmogaus bei arklio mikropasaulis, apsiribojantis, užsiciklinantis savyje, jeigu tik ne tie prisiminimai. Tuomet galima būtų net pasamprotauti, ak, kiek nedaug žmogui tereikia, kad jis būtų ramus, pusiau sotus ir neskubantis tik pasvarstantis, kaip geriau pašalinti nuo kelio nuvirtusį medį ar sniegu prisikasti iki šieno kūgio.
Keistas tas gyvenimas, – svarsto knygos personažas Dominykas, stebėdamas žvaigždėtu dangaus skliautu praslenkančias medžių viršūnes. Kiekvieneri metai, kiekvienas įvykis, lyg naujas kinkinys įsilieja į tavąją vilkstinę, o tu, rodosi, vis perlipi į naujas – šiuo metu paskutines, roges, tuo tarpu ankstesnės vis nutolsta ir nutolsta, jau nekalbant apie pirmąsias, dingusias kažkur už horizonto. O kiek tų rogių bus? Niekas nežino. Galbūt jau važiuojame paskutinėse.

Arkliais rūpinosi labiau

Pirmuosiuose puslapiuose atsiranda personažo Dominyko ir jo senos kumelės Karobočkos sugretinimas. Vos ne kaip likimo brolių. Juolab, kad abu jie pusėtinai vykdė valstybinį medienos ruošos planą.
Sibire toks žmogaus ir arklio mikropasaulis – patikima užuolanka, priebėga, rami užuovėja, atsiribojant nuo geografinės vietos ir politinio konteksto, kuris nori nenori buvo aktualus tuomet kiekvienam ištremtam Lietuvos piliečiui. Todėl personažui savaime kyla klausimas, kuo žmogus skiriasi nuo arklio? Dominykas ir arklys dirbo iki savo fizinių išgalių ribos. Išvada galėjo būti tik viena, valdžia arkliais rūpinosi labiau nei žmonėmis, nes arklių buvo mažiau ir jie buvo brangesni. Vasarą arkliai nedirbdavo ir atsiganydavo, o tremtiniai apie atostogas žinojo tiek, kad atostoginius iš jų laisvanoriškai, kaip obligacijas, pasiskolindavo valstybė, o jokių atostogų žmonės ištikrųjų neturėjo.
Kita vertus, nebylios žmogaus ir arklio sąsajos, fiziškai sunkus, bet monotoniškas ir didelių proto pastangų nereikalaujantis kasdieninis darbas leido ir pasvajoti, medituoti, kad ir nesąmoningai planuoti ateitį. Tai buvo ir patikimas ryšys su Lietuva, prisiminimais ar ir šiaip lengvo pobūdžio ir nieko neįpareigojančias pasvarstymais.
„Arkliuose Dominykas ieškodavo žmogiškų bruožų ir kai kurie jam atrodydavo panašūs į vieno ar kito pažįstamo žmogaus. Vienas ūkininkas turėjo dvi gražias kumeles, kurios Dominykui kažkuo priminė gretimame kaime gyvenusias dvi seseris. Jis tuos arklius mintyse seserų vardais ir vadino”.

Taigoje – kaip fronte

Taigos kirtimą personažas palygina su fronto linija, o kirtėjus – su kariais. Daugiausia vietos knygoje užima medkirčių ir sielininkų buitis, retsykiais paįvairinama kokia nors užuomina apie socialinius santykius ar politinę situaciją.  Ar pastebėjimu, kad ir kuriant šviesų rytojų, neapsieinama be nomenklatūros. Tarkim, mirus Stalinui, žmonės nuoširdžiai verkė. Medienos apdirbimo ūkio viršininkui rytais kirpėjas kabinete skuta barzdą, o darbo reikalais viršininkas važiuoja dviem arkliais. Tuo tarpu žemesnio rango nomenklatūrininkai į reikiamas įstaigas darbo ataskaitas priversti pėsčiomis nešioti net kelias dešimtis kilometrų.
Užsimenama ir apie darbo proceso mechanizavimo, automatizavimo neišvengiamumą ir gresiančią ekologinę žalą. Dominykas prisimeną visą procesą, kuris techniškai patobulėjo: miške sučirškė pirmieji elektriniai pjūklai, keliuose pasirodė automašinos, sielių rišyklose – vidaus degimo varikliai. Todėl miškas ir upė prisipildė triukšmo bei benzino tvaiko.
„Sieliui išplaukus, ryšys tarp jo ir žmogaus bemat nutrūksta. O anksčiau sugrįžę sielininkai parveždavo tiek įspūdžių apie rėvas ir avarijas, Igarkos ar Dudinkos miestus, sutiktus žmones, kad jų pakakdavo visai žiemai”. 
Šiuo atveju vėl neapsieinama be sugretinimo: „Savotiška nostalgija apima Dominyką, žvelgiantį į aplenkiamą sielį, kaip savo seną pažįstamą, kuris tartum didelis vikšras slenka upe žemyn. Sielio ilgis – apie pusė kilometro, plotis – apie 30 metrų. Viename sielyje sutelpa 10 – 15 tūkstančių kubų medienos”.

Valdiškam darbe nereikia skubėti

Palyginus su prisiminimais iš Lietuvos, „Sibiro taigoje iš vežikų lūpų liejasi visai kiti jausmai ir kitokios melodijos su Lietuvoje negirdėtais, egzotiškais žodžiais. Vilkdamas sunkų tremties vežimą, liūdna daina nepasiguosi ir nieko nesugraudinsi: Maskva ašaromis netiki. Ir keikia vežikas savo Karobočką, taigą, tvarką ir visą „stebuklų šalį”, kurioje „zakon – taiga, a prokuror – medvied”.
Sąsajas su Lietuva brutaliai nutraukia realybė, juolab kad grįžti Lietuvon galima tik  vienu būdu – atsigulti ir paskui baltus debesis svajose keliauti medžiais apsodintais keliais, per banguojančius laukus su viensėdžiais, ežerėliais, tolumoje į dangų kylančiais bažnyčių bokštais.
Knygoje pasitaiko ir kalbos perliukų, kurie galbūt sugalvoti paties autoriaus, gal išgirsti iš kaimo pasakoriaus ar būdingi tik to regiono tarmei: „Rogės keliu slysta tyliai: medis su sniegu nesipjauna”. „Sumuštinis skanus. Mamos darytas”.
Jeigu ne tolimesnis politinis kontekstas, knygos tekstas ir jo išraiškos priemonės netgi  pretenduotų į beletristinį 19  20 amžių sandūros klasikinei lietuvių literatūrai būdingą tekstą.
Gavus paaukštinimą ir taigos kirtimo darbus pakeitus sielininko darbais, kasdienybė Dominykui tapo įvairesnė, tarsi tekėjo kartu su Angaros vandeniu: „Gyvenimas kaip slėpininga upė: kur ištakos – neatmeni, kur žiotys – nežinai, kas laukia už posūkio – nematai”. Kita vertus, Dominykui, gimusiam vandens malūne po vandenio ženklu, upė ir vandens čiurlenimas „tartum lopšinė įstrigo giliai pasąmonėje ir širdy”. Vėliau Angaros upėje pasiliks ir Dominyko jaunystės metai…
Vis dėlto tolesnį Dominyko likimą nulėmė tėvų liepimas „Eik mokytis” ir inžinieriaus – mechaniko specialybė. Jaunuolio „kraitis” – du drabužių prikrauti raudonai dažyti lagaminai. Mat gerus daiktus tenykščiai rusai atskirdavo pagal raudoną spalvą. Tuo pačiu svajotojas Dominykas kremta bei apibendrina ir gyvenimo mokslus, vis labiau įsitikindamas, kad socialistinio darbo fronte nereikia skubėti, arba reikia „skubėti lėtai“. Juolab kad ištikimiausi socializmo statytojai, kad ir ukrainietis brigadininkas Miša, miršta nuo infarkto, kiti žūva tragiškai arba anksčiau laiko išeina Anapilin nuo fizinio kūno išsekimo.  
Knyga aprėpia nemažą personažo Dominyko gyvenimo tarpsnį, nušviečia jaunuolio brendimą, vyriškėjimą ir įsisąmoninimą. O visą pasakojimą skrodžia svajonės – žiūrint į žvaigždėtą dangų ar Angaros vandenį – leitmotyvas. O svajonė ir yra bene svarbiausias minties (o ten ir darbų užtaisas)  potencialas.

Iš politikos nepasitraukė

A. Rupainis gimė 1932 – iais, pasak jo paties, kai kapitalistinį pasaulį krėtė ekonominė krizė, o Sovietų Sąjunga, užbaigusi šalies kolektyvizaciją ir industrializaciją, ruošėsi pasauliui paskelbti apie socializmo pergalę vienoje šalyje.
Politika visada domėjosi A.Rupainio tėvas. Jis nuo Rusijos caro kariuomenės pabėgo į JAV, ten dirbo, mokėsi, tarnavo JAV kariuomenėje Prancūzijoje Pirmojo pasaulinio karo metu. Dalyvavo lietuviškų organizacijų veikloje, rinko lėšas atsikuriančiai Lietuvai, bendradarbiavo spaudoje, Lietuvoje nusipirko vandens malūną.
Rupainių šeima buvo ištremta. Vis dėlto A.Rupainiui Sibire pavyko įgyti aukštąjį išsilavinimą. Grįžęs iš tremties, 1958 – iais jis jauno specialisto teisėmis įsidarbino Miškų ūkio ir miško pramonės ministerijos remonto gamykloje. Susituokė su buvusia Sibiro tremtine Ona Dikšaityte. A.Rupainis 34 metus išdirbo staklių pramonės Eksperimentiniame tyrimo institute. Jo laboratorijoje dirbo ir 5 būsimi kadriniai KGB darbuotojai. Fotografiniu būdu padaugino A.Solženycino knygas „Archipelagas Gulagas” ir „Badėsi veršelis su ąžuolu”. Dalyvavo pirmajame antisovietiniame mitinge Vilniuje prie A.Mickevičiaus paminklo, įvairiose LPS akcijose. 1995 – iais išėjo į pensiją, daug laiko skirdamas Lietuvos partizanų kovų istorijoms, kurias apibendrino „Partizanų karo kronika”, kuri skelbta ir „Vorutoje” bei internete.
 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra