Pagrindinis puslapis Sena Voruta Šiaurinė Žemaitija XVII amžiaus vidurio karo metu

Šiaurinė Žemaitija XVII amžiaus vidurio karo metu

 

Habil. dr. prof. Antanas Tyla

Jau iš istorijos vadovėlių žinome, kad nuo pat Lietuvos valstybės susidarymo jai nuolatos grėsė išorinės jėgos, besikėsinusios į jos nepriklausomybę ir gyventojų laisvę. Todėl tokios situacijos sąlygomis visada svarbi buvo Lietuvos piliečių politinė kultūra, t.y. noras ir sugebėjimas būti aktyviais aplinkui verdančio valstybinio gyvenimo dalyviais, laiku suskubti iškilusiam valstybei pavojus likviduoti. Skirtingos epochos sudarė ir skirtingas galimybes tam aktyvumui pasireikšti ir įprasminti gyvenimą ne vien tik savo namų, bet platesniame visuomeniniame kontekste.

Šiame straipsnyje noriu apsistoti ties Šiaurinės Žemaitijos žemaičių, tame tarpe ir Viekšnių apylinkių, priklausiusių Biržuvėnų tijūnystei, politine kultūra, kuri išryškėjo dramatiškais XVII a. vidurio metais. Tą dramatišką būklę sukėlė tuomet susidariusi tarptautinė padėtis.

Civilizaciją puoselėjusioje Europoje visada pakankamai buvo ne tik netolerancijos, bet ir nusikalstamų žmonijai protrūkių, vienų tautų nepagarbos kitoms, vienų valstybių neapykantos kitoms. Nuo XV a. pabaigos Lietuvai periodiškai ir programiškai savo jėga grasino Rusų valstybė. 1654 m. didžiulė Rusijos kariuomenė, kelis kartus viršijanti Lietuvos kariuomenę, įsiveržė į rytines Lietuvos žemes ir pradėjo 13 metų trukusį karą. Kitais metais Lietuvos kariuomenė, spaudžiama kiekybiškai daug pranašesnių priešo jėgų, su mūšiais traukėsi. Priešai pirmą kartą okupavo senąją Lietuvos sostinę – Vilnių, o paskui ir Kauną, pasiekė Nevėžį. Lietuvos kariuomenė, vadovaujama didžiojo etmono Jonušo Radvilos, susitelkė Žemaitijoje, ties Kėdainiais. Didžioji Lietuvos dalis buvo rusų okupuota – plėšiama, deginama, tremiami gyventojai. Ir kaip nekeista, atrodė, kad okupantas įsitvirtino visiems laikams. Tačiau galų gale priešas buvo išvytas ten, iš kur atėjo.

Besigelbėjantys nuo Rusijos okupacijos Lietuvos valstybės veikėjai, vadovaujant Vilniaus vaivadai ir didžiajam etmonui Jonušui Radvilai, nusprendė sudaryti sąjungą su Švedija. Tuo metu Švedijos kariuomenė buvo įsiveržusi į Lenkiją ir taktiniais sumetimais siekė sąjungos su Lietuva. 1655 m. spalio 20 d. Kėdainiuose buvo pasirašyta sutartis dėl tokios sąjungos. Ši sutartis iš mokyklinių vadovėlių žinoma kaip Kėdainių sutartis arba Kėdainių unija.

Žemaitija, kaip ir šiaurinė Aukštaitija, Kėdainių unijos su Švedija dėka išvengė rusų okupacijos. Todėl čia susidarė visai kitokios sąlygos ir aplinkybės, kurios sudarė sąlygas žemaičiams parodyti savo politinę kultūrą ir pilietinį subrendimą, atskleidė jų pripažįstamas ir vertinamas vertybes. Žemaitija tuomet tapo visos Lietuvos išlaisvinimo židiniu ir atrama.

Sąjunga su Švedija išėjo ne tokia, kokios buvo tikimasi derybų su jų karaliaus vietininku pradžioje. Lietuva neteko savivaldos. Pagal Kėdainių uniją Žemaitija ir visa šiaurinė Lietuva, Upytės, Ukmergės, Breslaujos pavietai ir dalis Kauno pavieto atsidūrė Švedijos karinės valdžios administracijoje. Šiai administracijai nieko daugiau ir nereikėjo, išskyrus švedų kariuomenės išlaikymą ir mokesčių mokėjimą bei Livonijoje dislokuotos kariuomenės laisvo pražygiavimo į Lenkiją. Kitaip sakant, žemaičiai dabar turėjo išlaikyti čia dislokuotą švedų kariuomenę – duoti maistą ir pašarą, mokėti mokesčius.

Kariuomenė iš pat pradžių buvo išskirstyta po valstybines ir bažnytines valdas, apgyvendinta pas valstiečius. Sava kariuomenė ir tai pridaro gyventojams visokių nepatogumų, o tuo labiau svetima. Ji nesiskaitė su bajorų teisėmis, su visų gyventojų religinėmis tradicijomis, trypė neliečiamas vertybes ir dar, be to, ją reikėjo maitinti. Tuo metų Lietuvai švedų atžvilgiu atstovavęs Jonušas Radvila su nerimu rašė Švedijos karaliaus vietininkui: „…mus pasiekia dažni skundai iš Žemaitijos apie nesaikingus mokesčius ir visokiausias skriaudas, kuriomis kariai diena iš dienos slegia tiek karališkus, tiek ir bajorų dvarus…“1 šitokia nauja tvarka vedė į neviltį bajorus, dvasininkus ir valstiečius. J. Radvila minėtame rašte pastebėjo, kad sklinda gandai apie Žemaitijoje esančią „neramią padėtį“2. Niekas tuo metu nebegalvojo, kad švedų kariuomenės buvimas Žemaitijoje apsaugo ją nuo dar nuožmesnės rusų okupacijos. Matyt, visi vienodai galvojo, kad nėra blogų ar geresnių okupantų, o yra vien okupantai.

Nepasitenkinimas svetima administracija derinosi ir su valstybės, bajorų politinės laisvės, įprasto gyvenimo vertinimo nuostatomis. Žemaitija tik XIV a. pabaigoje bei XV a. pradžioje buvo patekusi į svetimųjų – kryžiuočių priklausomybę. Jie visad buvo laisvi ir mokėjo savo laisvę vertinti. Nors po Kėdainių unijos aktu pasirašė ir daugelis žemaičių, bet darė tai be entuziazmo, aplinkybių verčiami, galvodami, kad tai tik sunkus ir sudėtingas išeities ieškojimas, kad tai laikinas dalykas. Juk buvo prisiekę Respublikos valdovui – Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jonui Kazimierui, kuris nors ir buvo pabėgęs į užsienį, bet sosto neatsisakė. O kai netrukus jis iš Silezijos grįžo į Lenkiją, pradėjo visus valdinius raštais kviesti, kad nesidėtų su svetimais, kad nuo jų drąsiai ir ryžtingai atsimestų, suprato savo pareigą ir teises.

Svetimos karinės administracijos rekvizicijos, kariuomenės savivalė ir valdovo raginimai paskatino švedų administracijoje buvusius Lietuvos gyventojus ir pirmiausia žemaičius, sukilti ir išsivaduoti. Kartu reikia apgailestauti, kad tokių ryžtingų veiksmų rusų okupuotoje Lietuvos dalyje nebuvo, nors pasipriešinimas ir vyko. Tai atsitiko gal būt todėl, kad iš ten, frontui artėjant, pasitraukė daug bajorų ir dauguma valstybės pareigūnų, kai tuo tarpu iš Žemaitijos mažai kas išvyko.

Sukilimas prieš švedų karinę administraciją prasidėjo 1656 m. pavasarį. Švedų karinės pajėgos buvo sunaikintos arba išsklaidytos, o likučiai pasitraukė į Kuršą. Į pagalbą vietinei administracijai iš Rygos buvo pasiųstas De la Gardie vadovaujamas karinis dalinys, kuris per Joniškių ir Šiaulius taikė į Žemaitiją. Iš visur surinkti sukilėlių būriai patraukė prie Šiaulių, norėdami atremti priešininko veržimąsi. Apie sukilėlių kautynes su švedų kariuomene rašė amžininkai – Švedijos karaliaus Gustavo X istoriografas Samuelis Pufendorfas veikale apie Karolį Gustavą ir žemaitis Mikalojus Kazimieras Šemeta savo poemoje „Apie Žemaitijos patekimą ir išėjimą iš švedų globos“. Apie tai užsimenama oficialiuose to meto dokumentuose. Jais pasinaudodami, pabandysime atrasti ir Viekšnių apylinkių vietą tuose įvykiuose, ir šio krašto žmonių požiūrį į kraštą užgriuvusius neramumus. Kaip minėjau, Viekšnių seniūnija tuomet priklausė Biržuvėnų tijūnystei. Tijūnu buvo Lietuvos rūmų maršalas Teodoras Aleksandras Lackis. Jis tijūnijos valsčius buvo išnuomavęs rotmistrui Samueliui Juškevičiui. Tai buvo drąsus ir ryžtingas pilietis. Jis pasižymėjo sukilimo metu. Jau vėliau Kauno pavieto bajorai pavadins jį „geru Tėvynės vyrų“3.

Apie pačius Viekšnius tuo laikotarpiu Bostone išleistoje „Lietuvos enciklopedijoje “rašoma: „1656 Viekšniai ir apylinkė smarkiai nukentėjo nuo švedų kariuomenės“4. Kaip visa tai atsitiko? Juškevičius, kaip ir kitų valdų laikytojai, turėjo nemažai reikalų su švedų kariuomenės savivale. 1656 m. žiemą Žemaitijos Grabnyčių seimelis instrukcijoje delegatams, pasiųstiems pas švedų karinės administracijos vadovą Levenhauptą, aprašė ir padėtį Biržuvėnų karališkose valdose, kuriomis priklausė ir Viekšniai. Instrukcijoje buvo pažymėta, kad ponas Juškevičius skundėsi, jog švedų kariuomenės dalinio vadas Jonas Viberkas buvo užpuolęs Biržuvėnų karališkuosius valdinius, kurie pagal nuomos sutartį jam – Juškevičiui – priklausė. Nors Juškevičius išgavo iš švedų administracijos savo nuosavybės pripažinimą, tačiau buvo nusiskundžiama, kad minėtasis Viberkas ir toliau „…įvairiu laiku ir įvairiose vietose nesiliauna grasinti, taip pat puoląs tą nuosavybę“. Delegatai buvo įpareigoti prašyti Levenhauptą sustabdyti tas užmačias ir grasinimus5.

Kokie buvo to kreipimosi rezultatai, tiesiogiai nepavyko nustatyti. Tačiau netiesiogiai galima spręsti, kad Biržuvėnų tijūnystės žmonėms, tame tarpe ir Viekšnių apylinkių gyventojams, įgriso svetimų kareivių savivaliavimas, nes jie aktyviai dalyvavo 1656 m. sukilime. Juškevičius sudarė didelį valstiečių pėstininkų būrį, pats jį apginklavo savo turimais ginklais ir patraukė prie Šiaulių švedų kariuomenės antpuolio atremti. Tuo metu sukilėliai iš trijų pusių traukė prie Šiaulių. Švedų vadas De la Gardie nutarė juos pulti ir neleisti jiems susijungti. Puolė atskirai kiekvieną prie Šiaulių atžygiuojantį dalinį. Pufendorfas aprašo visus tris sukilėlių ir švedų susidūrimus bei pažymi didelius sukilėlių nuostolius. Tiktai sunku nustatyti, kuriame dalinyje buvo Juškevičiaus ir jo draugo Kristupo Marcinkevičiaus vedami Biržuvėnų tijūnistės gyventojai.

Pufendorfas, aprašydamas antrąjį sukilėlių susidūrimą su kariuomene, pažymėjo, kad užpulti sukilėlių raiteliai, praradę keletą „geriausios kokybės vyrų“ pasitraukė. Tačiau to būrio pėstininkai, kuriuos sudarė valstiečiai, ir kurie buvo susitelkę kaime, patyrė didelius nuostolius. dalį jų kareiviai išžudė, kiti buvo sugrūsti į pelkes, treti žuvo gaisruose. Besitraukiančiuosius kareiviai vijosi iki pat Ventos upės. Į kareivių rankas pateko keletas sukilėlių vėliavų, varinė patranka ir gurguolė. Po to, kai šį sukilėlių būrį Gardie išsklaidė, įsakė aplinkui per mylią sudeginti visus kaimus ir dvarus.

Remiantis to laikotarpio (1658 m.) Šiaulių ekonomijos inventoriumi, matyti, kad į vakarus ir į pietvakarius nuo Šiaulių buvusioje Dubysos ir Verdulių vaitystėje iš 256 dūmų arba kiemų buvo sudeginti 162 arba 63%. Visai sudeginti buvo 4 kaimai: Gitarių, Maskių, Raizgių ir Šventupių. Galima spėti, kad šiame susidūrime dalyvavo ir Viekšnių krašto žmonės. Mikalojus Kazimieras Šemeta savo poemoje vienoje apostrofoje užsimena, kad De la Gardie

Tenkinosi tuo, kad nepaklusniausius

Samdinius Juškevičiaus susitikęs

Sumušė ir daug prie Žeimių išžudė“6.

Žeimių kaimas yra maždaug tarp Šiaulių ir Kuršėnų. Juškevičiaus patirtus nuostolius patikslina karaliaus raštas, išduotas Juškevičiaus draugui Kristupui Marcinkevičiui, su kuriuo jis drauge kovojo. Jame rašoma:

Kai Žemaitijos Kunigaikštystė sutelkė kraują ir narsumą išsivaduoti iš švedų nelaisvės, jis (Marcinkevičius) 1656 m. gegužės mėn. 3 d. Prie Šiaulių pats asmeniškai su kilminguoju Juškevičium, mūsų rotmistru, atvyko į Marso lauką, kur neteko 6 būrio raitelių, 3 tarnų ir 120 rinktinių,mūsų Respublikos naudai surinktų, pats pėsčiomis vos išsigelbėjo ir, be to, dėl blogų santykių su švedais Akmenės dvaras ir miestelis nusiaubti ir sudeginti“7. Kristupo Marcinkevičiaus Akmenės valda su miesteliu už patirtus nuostolius buvo atleista 4 metams nuo mokesčių, kariuomenės stovėjimo ir kt. prievolių.

Tuo tarpu Samuelis Juškevičius, praradęs savo lėšomis pasamdytus ir apginkluotus Biržuvėnų tijūnystės valdinius ir pats vos išsigelbėjęs, buvo Lackio perduotas karaliaus teismui už valdinių pražudymą. Kauno pavieto seimelis, vertindamas rotmistro nuopelnus Tėvynei, siekė, kad karalius jo bylą sustabdytų8.

Kautynėse ties Šiauliais nugalėjo švedų kariuomenė. Sukilėlių daliniai buvo išsklaidyti. Tačiau priešininkas nebedrįso eiti į Žemaitijos gilumą ir pasitraukė į Kuršą. Žemaitijoje buvo sudarytos karinės pajėgos, kurios saugojo nuo naujų užpuolimų. Visa švedų karinės vadovybės administruota šiaurinė Lietuva tapo laisva. Tačiau karas su Švedija vyko iki 1660 m. Olivos taikos, tad žemaičiams, ypač gyvenantiems Kuršo pasienyje, ir toliau nebuvo ramybės. Išvadavę Žemaitiją, žemaičiai pašauktiniai ir algininkai, vadovaujami išsirinkto generalinio pulkininko Aleksandro Judickio, patraukė prie Biržų (VI. 24) ir apgulė pilį, kuri liko paskutinė švedų kariuomenės citadelė Lietuvoje. Pradžioje apgultį vykdė vieni žemaičiai, vėliau prie Biržų atvyko Upytės, Kauno, Ukmergės pavietų pajėgos, o dar vėliau (1656 m. rudenį) reguliari Lietuvos kariuomenė.

Šiaurinė Žemaitijos siena su Kuršu tapo karo veiksmų linija. Ėmė augti rusų įsiveržimo – tiek nuo Kauno, tiek nuo Breslaujos pusės pavojus. Žemaičių pašauktiniai nuolatos budėjo prie Nevėžio. Tuo tarpu šiaurinę sieną saugojo reguliari Lietuvos kariuomenė, kuri stovyklavo prie Leckavos, Židikų, Žagarės.

1658 m. ir 1659 m. pavasarį švedai suaktyvino karo veiksmus Kuršo pasienyje. Tų metų pavasarį prie Židikų buvo sutelkta Jono Przestrzelskio vadovaujama žiemaičių pašauktinių kariuomenė ir reguliarios kariuomenės daliniai. Iš viso buvo apie 3000 žmonių. Balandžio 28 d. juos netikėtai užpuolė 8000 švedų kariuomenė ir padarė daug nuostolių. Ties Skuodu švedai įirengė karo stovyklą ir iš ten puldinėjo aplinkinius miestelius ir kaimus. Židikų bažnyčia ir mietelis buvo sudeginti iki pamatų. Degino kaimus, užmušinėjo miestiečius ir valstiečius, nužudė Židikų kleboną. Iš valstiečių buvo atiminėjami arkliai, neleidžiama jie mėti vasarojaus. Tų metų rudenį, revizoriams patikrinus Židikų valdos būklę, buvo pažymėta, kad sugrįžę valstiečiai kuriasi išlikusiose pirkelėse ir pasistatytose pašiūrėse9. Mykolas Biržiška savo knygoje „Anuo metu Viekšniuose“, nenurodydamas iš kur ėmė žinias, rašo: „…1656 m. Papilėjė jie (švedų kariniai daliniai) nužudė komendorių Kristupą Jančevskį, 1659 m. kankino žmones Viekšniuose“10. Jis taip pat mini

Girdėtus pasakojimus apie žiuočių ar švedų kapus Žibikų miške už 1,5 – 2 km. nuo Viekšnių, Tirkšlių link.

1660 m. buvo pasirašyta Olivijos taika su Švedija ir Šiaurinei Žemaitijai tiesioginis užpuolimo pavojus pranyko. Tais pačiais metais buvo išvaduotas Kaunas, po metų Vilnius ir Rusijos pavojus Žemaitijai sumažėjo, nors iki sunkaus karo pabaigos dar buvo toli. Ir Žemaičiai dalyvavo, ir finansiškai rėmė visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės išsilaisvinimą iš Rusijos okupacijos. Tačiau tai jau kitas klausimas.

Vertinant to meto žemaičių pilietinį aktyvumą, pastebimas jo nepastovumas, bangavimas. Jie sugebėdavo trumpam ryžtingam susitelkimui, tačiau pristygdavo jėgų ilgesnį laiką pašvęstis savo pastangas bendram visų saugumui. Tai buvo pastebima ir susirinkus prie Biržų pilies, ir saugant Žemaitijos sienas prie Nevėžio nuo rusų įsiveržimo, ir renkantis šiaurinių sienų ginti. Toks bangavimas nebuvo tik to laiko visuomenės bruožas. Jį mes pastebime ir nūdienės Lietuvos gyvenime. Vienintelė to bangavimo teigiamybė yra tai, kad lemiamu momentu mes sugebame susitelkti ir pasiekti savo svarbaus tikslo. Jei tai paveldėta iš ankstesnių laikų ir XVII amžiaus, tai iš tikrųjų buvo labai svarbi mūsų tautos savybė, daug nulėmusi mūsų istorijoje. Mūsų geopolitinė padėtis įpareigoja mus kiekvieno pavojaus metu imtis vieningų ir ryžtingų veiksmų tam pavojui sunaikinti.

Vilnius 1996 08 16.

1. J. Radvilos laiškas Gabrieliui de la Gardie. 1655 m. lapkričio pabaiga.//LMAB. F233-99. L.219/

2.Ten pat.

3. Kauno pavieto seimelio instrukcija atstovams į seimą Rapolui Zigmantui Skorulskiui ir Samueliui Oborskiui. 1658 06 21 Gelnai.//Medeksza S.F. Ksienga pamietnicza…P.174

4. Lietuvių enciklopedija. T.XXXIII. Boston. 1965. P.532.

5. LMAB. F233-99. L.255.

6. Šemeta M.K. Reliacija apie Žemaitijos patekimą ir išėjimą iš švedų globos//Senoji Lietuvos literatūra. 2 knyga. Vilnius. 1994. P.185.

7. Jono Kazimiero raštas K. Marcinkevičiui. Varšuva. 1658 08 17. // Lietuvos Metrika. Kn. 130. L. 279V – 280v.

8 Seimelio instrukcija//Medeksza S.F. Min. Veik. Gelnai. 1658 06 21. P.174

9 Aktas apie Židikų miestelyje ir valsčiuje švedų padarytas nuostolius. 1659 10 16. Židikai. //CGAD (Maskva). F.1603. Ap. 4.B.2195. L. 6-7.

10 Biržiška M. Anuo metu Veikšniuose ir Šiauliuose. Kaunas. 1938. P.32.

Voruta“ Nr. 7 (625) 2007 m. balandžio 7 d. P.6

Naujienos iš interneto